Populiarumo sulaukusi knyga „Tikroji Daktarų istorija“ neseniai pristatyta Londone gyvenantiems lietuviams.
Rytų Londone, Bektone, arba lietuvių pramintose Bektoniškėse, vyko portalo balsas.lt leidinių „Balsas.lt savaitės“ ir „Akistatos“ žurnalisto, knygos „Tikroji Daktarų istorija“ autoriaus Dailiaus Dargio susitikimas su vietos lietuviais. Milžiniškame prekybos centre „Lituanica“ surengtame ir Anglijos lietuvių pamėgtame „Knygnešio“ knygyne susirinko bemaž 40 žmonių.
„Jaukaus knygyno atstovai sakė, kad likus kelioms dienoms iki pristatymo juo aktyviai domėjosi vadinamieji skusti berniukai. Tačiau nė vienas jų šiame renginyje nepasirodė. Prisipažinsiu, atvykdamas nežinojau, ko tikėtis. Nustebau, kad susirinko labai maloni, padori publika“, – pasakojo „Tikrosios Daktarų istorijos“ autorius Dailius Dargis.
Renginys sulaukė Londone dirbančių lietuvių žurnalistų dėmesio. Tarp jų buvo ir ne vienus metus įvairiomis temomis Londone leidžiamiuose leidiniuose rašanti žurnalistė Zita Čepaitė.
Pristatė Henytės kūrinį
Knygos autorių D. Dargį nustebino tai, kad viena renginyje dalyvavusi moteris atsinešė ir paties Henriko Daktaro parašytą veikalą „Išlikt žmogumi“.
Ant šios knygos H. Daktaro ranka buvo suraityta dedikacija buvusiam draugui Vidmantui Gudzinskui, pravarde Guzas, kuris dabar aktyviai bendradarbiauja su policija, duoda parodymus prieš buvusį draugą ir gyvena saugomas kriminalistų.
Įdėmiai žurnalisto pasakojimus išklausiusi moteris nebuvo linkusi prasitarti, kokie ryšiai ją sieja su ilgus metus Kaune karaliavusios mafijos gaujos vyrais.
„Knygnešio“ atstovų Jungtinėje Karalystėje teigimu, „Tikroji Daktarų istorija“ – viena perkamiausių knygų tarp Anglijos lietuvių.
Londone nupirkta bemaž 300, o Airijos sostinėje Dubline – daugiau kaip 100 knygos egzempliorių.
Didžiulio skaitytojų susidomėjimo Lietuvoje sulaukusią knygą Daktarų šeimos atstovai siekė uždrausti, tačiau toks jų noras Vilniaus apygardos teisme buvo dukart atmestas.
Knygos „Tikroji Daktarų istorija“ fragmentas:
Pirmaisiais nepriklausomybės metais kaip grybai po lietaus dygo banditų grupuotės. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje daugelis kauniečių gangsterių ėmė kopijuoti ne tik vakariečius, bet ir tuo metu ryškiai kriminaliniame pasaulyje sublizgėjusius naujuosius rusus. Ypač tuos, kuriuos matė vaizdajuostėse. Kauno gangsteriams turtas visada turėjo kur kas svarbesnę reikšmę nei kitiems žmonėms, nes pinigai, jų kaupimas šiems asmenims yra bene vienintelis būdas atsikovoti prarastą valdžią ir garbę.
Baimė mirti per anksti, kol nepasiekei aukštesnės hierarchijos pakopos, verčia juos bet kokia kaina siekti gyvenimo malonumų. Daugelis jų yra poligamai – turi keletą šeimų ir daug vaikų. Nuo senų laikų Kaune jauna graži draugė ar žmona – taip pat svarus užimamos padėties nusikaltėlių pasaulyje ženklas. Pagundai turėti stilingai atrodančią jauną merginą nesugebėjo atsispirti ne viena pagyvenusi Vilijampolės įžymybė.
Tik ar laimingos tos jaunos Kauno nusikaltėlių žmonos, draugės? Šių eilučių autoriaus duomenimis, dauguma jų nepraleidžia progos nuslysti į šoną ar susirasti nuolatinį gerokai jaunesnį ir švelnesnio būdo meilužį. Vis daugiau tamsaus verslo ryklių iš Kauno antrųjų pusių kreipiasi pagalbos į psichologus dėl besaikio alkoholio, narkotikų vartojimo, smurto šeimoje, vyrų priklausomybės nuo sekso ir jų pačių priklausomybės nuo vyrų.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje anuomet veikusiuose restoranuose ir naktiniuose baruose „Vilija“, „Pasimatymas“, „Trys mergelės“, „Žaliasis kalnas“, „Kaukas“ ir „Metropolis“ dažnai šėliodavę kriminalinio pasaulio veikėjai pamėgo puoštis vyšninės, geltonos ar žalios spalvos švarkais. Dažnas nevengdavo užsisegti auksinių grandinių ar vėrinių, netgi ant parištų kaklaraiščių. Jų rankų pirštus puošė masyvūs žiedai su briliantais.
Vienas buvęs aukštas teisėsaugos pareigūnas prisiminė, kad nors dešimtajame dešimtmetyje Kauno banditų puotose degtinė liedavosi laisvai, nė vienas jų apie tamsius verslo reikalus nediskutuodavo. Mat pasklido kalbos, kad kai kuriose pasilinksminimo įstaigose „operai“ gali būti įrengę klausymosi įrangą. Tokie pokalbiai dažniausiai vykdavo konspiraciniuose butuose, tarp patikimų žmonių.
Delikatiems klausimams aptarti skirtos banditų sueigos vykdavo kokioje nors nuošalioje miesto vietoje gamtoje – Lampėdžių karjere arba Kleboniškio miške, o vėliau Daktarų privatizuotoje „Vilijos“ kavinėje.
„1993-iųjų pradžioje pavyko atkurti Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos veiklą. Kol ji vėl buvo iš naujo sukomplektuota, kol atsikūrė prarasti ryšiai, buvo sutvarkyta norminė bazė, turėjo praeiti daugiau nei metai. Tad apie kokią normalią kovą su organizuotu nusikalstamumu galėjo būti kalbama? Žinoma, kad ir dėl šių priežasčių suklestėjo kriminalinių grupuočių veikla. Kaune su organizuotomis gaujomis kovojantis padalinys irgi nukentėjo nuo to, kad po išsklaidymo dalis jo darbuotojų parsidavė Daktarams. Kas dėl to kaltas, šiandien galėčiau įvardyti konkrečiai“, – kalbėjo tuo metu Vidaus reikalų ministerijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos kriminalinių procesų analizės vadovu buvęs J. Rimkevičius.
1993-iųjų vasario 23-iąją Vidaus reikalų ministerijoje buvo atnaujinta specializuoto padalinio veikla – įsteigtos dvi valdybos: Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo valdyba ir Ypatingų tyrimų valdyba, kurios vėliau buvo suvienytos į Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą (ONTT).
Apžvelgiant 1992–1994 metų Kauno kriminalinį gyvenimą galima teigti, kad banditai aktyviai ir žiauriai kovojo dėl kontroliuojamų teritorijų ir verslo sričių. Tais metais ryškiai kilo užregistuotų tyčinių nužudymų dinamikos kreivė. Pavyzdžiui, vien tik 1993-iaisiais dėl nusikaltimų žuvo beveik 1200 žmonių.
***
„1991-ųjų pabaigoje grįžęs iš zonos Novosibirske H. Daktaras tikriausiai perskaitė pirmą ir paskutinę savo gyvenime knygą: Mario Puzo klasika tapusį romaną „Krikštatėvis” arba paprasčiausiai kelis kartus pažiūrėjo to paties pavadinimo filmą, kurį sukūrė amerikiečių režisierius Francisas Fordas Coppola. Būtent tada prasidėjo nusikaltėlių šeimų kūrimasis Kaune“, – kalbėjo J. Rimkevičius.
Nuo eilinio milicijos darbuotojo iki policijos vyresniojo komisaro, valdybos viršininko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje pakilęs ir nemažai prie Lietuvos policijos atkūrimo prisidėjęs J. Rimkevičius, šiandien prisimindamas Kauno kriminalinių šeimų formavimosi laikotarpį, mano, kad šį procesą pradėjo R. Ganusauskas-Mongolas.
„Šis bent skaityti mokėjo ir buvo kur kas protingesnis už savo giminaitį skambia pavarde. Balti kostiumai su liemene („troikės“), rožė atlape, bendri susiėjimai su žmonomis ir vaikais, prabangūs pobūviai, rankos bučiavimas „capo di capiti“, arba bosų – bosui, armija kareivių ir kapitonų – smogikų ir jų vadeivų, šeimų galvų pasitarimai, kaltųjų baudimas, labdaringi gestai ir pan. Tuometis jų elgesys buvo identiškai nukopijuotas nuo „Krikštatėvio” scenarijaus. Kartais tai mums keldavo juoką, bet dažniausiai – susirūpinimą“, – prisimena ne vienus metus aktyviai su Kauno Daktarais kovojęs pareigūnas.
J. Rimkevičius palygino Kauno nusikaltėlius su tuo metu sostinėje sparčiai garsėjusia kriminaline gauja – Vilniaus brigada.
„Vilniečiai tada vadovavosi principais, Boriso Dekanidzės atsivežtais iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur jis prasisuko tarp rusų mafijos veikėjų Niujorko Braiton Biče. Nors iš esmės viskas buvo panašu. Kartais vykdavo Lietuvos didžiųjų miestų „mafijos“ bosų bendri susiėjimai įvairiausiomis progomis: gimtadieniai, laidotuvės, vidaus ir tarptautinių reikalų aptarimas, skolų išieškojimo klausimai, vadinamosios „razborkės” (tarpusavio nesutarimų aiškinimasis) dėl verslo pasidalijimo, verslininkų „razvodkės“ (apgavystės), būdavo aptariami „stogavimo“ (duoklių ėmimo už tariamą apsaugą) reikalai“, – teigė J. Rimkevičius. – Skirtumas tas, kad vilniečiai laikydavosi susitarimų, o kauniečiams buvo „dzin“. Jie dažnai įsiverždavo „ne į savo daržą“ – tarkim, vogdavo mašinas vilniečių „aptarnaujamoje teritorijoje“. Buvo kelis kartus apgavę Brigadinius su padirbtais doleriais, todėl vieni kitų nekęsdavo. Dažniausiai tai atsiskleisdavo įkalinimo įstaigose.“
Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas A. Sadeckas tvirtino turįs duomenų, kad 1992–1993 metais kauniečiai mėgino susijungti su tuo metu Vilnių valdžiusia Vilniaus brigada. „Bet mes tai vertinome kaip tarpusavio susitarimą – nelįsti į vienas kito teritoriją. Buvo užfiksuota nemažai kauniečių susitikimų su vilniečiais sostinės „Lietuvos“ viešbutyje. Bet kad jie būtų vykdę bendrą veiklą, negalėčiau to pasakyti“, – teigė A. Sadeckas.
Tačiau iš kai kurių tuo metu sukauptų pokalbių telefonu įrašų Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui Algimantui Kliunkai susidaro įspūdis, kad šalyje karaliavusios gaujos tarpusavyje bendravo.
Jo pateiktas anuomet užfiksuotas pokalbis tarp vieno sostinės gaujos vadų ir Šiaulių Princų gaujos įtakingo veikėjo ir šiandien kelia dviprasmiškų minčių: „Važiuojame savaitgaliui į Jūrmalą pas Borią (B. Dekanidzę), tenai bus ir Henrikas (H. Daktaras)…“
Kai kuriais duomenimis, 1992–1993 metais Kaune veikė daugiau kaip 20 nusikalstamų susivienijimų. Tiesa, Lukiškėse įkalintas H. Daktaras mane patikslino: jis teigė, kad tuo periodu laikinojoje sostinėje egzistavo net 33 grupuotės. Septynios iš jų veikė Vilijampolėje.
Nemažą nusikalstamų struktūrų dalį sudarė smulkios, pavadinimų neturinčios banditų gaujos, vienijančios kiemus, nedideles gatves, miesto rajonus, kurios taip pat įnešė savo indėlį į kriminogeninės padėties blogėjimą.
„Bet kad Lietuvoje tuo metu egzistavo mafija – tokį mitą sugalvojo tuo metu pagrindiniuose šalies laikraščiuose kriminalinėmis temomis aktyviai rašę žurnalistai“, – tvirtino Henytė.
Kai kurie teisėsaugos veteranai prisiminė, kad tuo metu iš naujo susibūrė Kauno Daktarų gauja. Tačiau tuomet ryškiausiai švytėjęs aplinkinių dėmesį ir prabangą mėgęs R. Ganusauskas-Mongolas daugeliui Slabadinių kėlė pyktį ir nerimą. Iš buvusių aštuonių gaujos narių, kurie 1987-aisiais buvo nuteisti kartu su H. Daktaru, į grupuotę buvo sugrąžinti tik V. Siaurusevičius-Siauras, R. Žilinskas-Rimvis ir Taisonas. Kitiems tuo metu su H. Daktaru lapių augintojus plėšusiams vyrams – V. Česoniui-Soniai, R. Vaičiūnui-Limpukui ir A. Nemaniui nepavyko tapti visaverčiais gaujos nariais. Tačiau ryšiai su jais buvo palaikomi, jų indėlis buvo jaučiamas, nes jie iš įvairių nelegalių verslų padėdavo surinkti apvalią sumą į bendrą Daktarų gaujos kasą…
2010.12.23
