Rezonansiniai įvykiai apnuogina mūsų žiniasklaidos ir žurnalistikos piktžaizdes. Informacijos paieškų ir sklaidos varžybose paminamos kitos žmogaus teisės ir laisvės, toleruojama negarbinga konkurencija, griaunamas pasitikėjimas visų žurnalistų darbu.
Viešosios informacijos leidėjų ir žurnalistų siekis uždirbti iš rezonansinių įvykių, kuo ilgiau laikyti ant pavadžio žiūrovą ar skaitytoją, veda prie besaikio skandalingų istorijų eksploatavimo. Pasirinkus iš anksto tendencingą poziciją, nebeieškoma tiesos, informacija semiama iš vieno šaltinio, kuriamos nuogirdomis paremtos versijos, mėgaujamasi sensacingomis smulkmenomis.
Kai temos sensacingumas žurnalistui tampa pagrindiniu dalyku, o savo veiklos rezultatą jis vertina kaip prekę, į pirmą vietą iškyla asmeninės naudos siekimas, o ne skaitytojų, klausytojų, žiūrovų interesai.
Žurnalisto įsijautimas į kaltintojo ar teisėjo vaidmenį – tai noras imtis šiai profesijai nebūdingų funkcijų ir nepagrįstas savęs sureikšminimas. Nepasilikdami galimybių išlikti nešališkais, sensacijas eksploatuojantys žurnalistai ima kovoti už savo pačių pozicijas ir suvedinėti asmenines sąskaitas. Tokioje kovoje nebelieka vietos žurnalistiniam solidarumui – negali būti solidarūs priešiškų stovyklų snaiperiai.
Perkama, parduodama, siundoma ir sąskaitas suvedinėjanti žurnalistika meta šešėlį visiems žurnalistams, kurie gerbia žodžio laisvę, vadovaujasi garbingos konkurencijos taisyklėmis, ieško tiesos ir elgiasi pagal sąžinę.
Žurnalistinė etika yra sąžinės reikalas. Tai paskutinė instancija, kurioje žmogus pats vertina savo veiklą, už kurią yra atsakingas!
Lžs.lt archyvo nuotrauka
2010.10.17
