Spalio 11–12 dienomis Mažeikiuose vyko jubiliejinė šventė „Būti su Maironiu“, skirta poeto 150-osioms gimimo metinėms.
Jubiliejinis renginys prasidėjo 11 d. šv. Mišiomis Mažeikių Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ir koncertu. Sakralinę muziką atliko Judita Leitaitė (mecosopranas) ir Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai).
Spalio 12 d. jubiliejiniai renginiai vyko Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. Esminis renginys – seminaras ir diskusija „Ką reiškia būti su Maironiu?“. Jame gausiai dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, mokytojai, kultūros darbuotojai, jaunieji literatai, skaitovai, konkursų dalyviai. Savo apmąstymus apie santykį su Maironiu ir jo palikimo vertinimus išsakė literatūrologai ir kūrėjai: Aušra Martišiūtė-Linartienė, Donatas Petrošius, Regimantas Tamošaitis, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.
Renginį užbaigė koncertas „Išliksiu ne vienas“, kuriame dalyvavo M. K. Čiurlionio kvartetas, liaudies ir Maironio dainų atlikėja Veronika Povilionienė, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis). Kompoziciją „Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba“ atliko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros katedros III kurso studentai.
Už visą grandiozinį sumanymą ir vykdymą esame dėkingi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytojui entuziastui Martynui Januškai, gimnazijos direktorei Astai Žukauskienei ir kitiems organizatoriams, kurie paprastai būna mažai matomi.
Štai tiek oficialios informacijos apie renginį, kurios formaliai pakaktų ir Maironį jau būtų galima pamiršti, visas mintis bei emocijas kreipiant į artėjančius didingus Kristijono Donelaičio metus. Dar ir apie Vincą Mickevičių–Krėvę reikėtų gerai pagalvoti – juk jis bus prisimintas ne tik Merkinėje ir Subartonyse, bet ir Lietuvos Respublikos Seime, kur spalio 26 d. vyks jam skirta tarptautinė konferencija (už ją turime dėkoti ne patys sau, bet dideliam Krėvės atminimo puoselėtojui ir šiaip entuziastui Mahirui Hemzeyevui, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkui). Kadangi tuose renginiuose būsiu priverstas čiauškėti ne putpele, o lakštingala, tai jau balsą ploninu iš anksto…
Juk daugelis mūsų minėjimų yra tiesiog kalendorinių ritualų vykdymas, primenantis pagonišką laiko ratą arba rėdą, – toks ciklinis kultūrinės tapatybės tvirtinimas. Šventės, kurios vyksta beveik per prievartą (ačiū Aldonai Kruševičiūtei, kuri atsiuntė YouTube nuorodą – pažiūrėjau farsą primenantį Maironio minėjimą kažkurioje mokykloje, tokio renginio – kaip priešnuodžio Maironiui, – mokiniams užteks visam gyvenimui). Jubiliejiniai renginiai kartais man primena senovės Indijos religiją, įvardintą henoteizmo („grandininio garbinimo“) terminu: kuriam dievui dabar meldžiamės, tas šiuo metu ir yra svarbiausias.
Nebuvau nusiteikęs važiuoti į Lietuvos kraštą prisiminti Maironio, sakiau, kad ir namie galiu jį prisimininti, bet subtiliai bei taktiškai sugėdintas Nidos Poderienės, persigalvojau. Ir visiškai nesigailiu.
Organizatorių, pirmiausia M. Januškos, koncepcija buvo labai vykusi – kas yra Maironis ne mums visiems (tai jau ir taip gerai žinome, juk dvidešimt litų kone kasdien pamatome), bet kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Kaip mes jį įsivaizduojame, skaitome, jaučiame. Ne tik viešojoje erdvėje, bet ir namie ar šiaip, kai „užeina ūpas“. Iš esmės tame renginyje ne atidavėme duoklę kultūriniam monumentui, bet apmąstėme save, ieškodami savyje ne tik Maironio pėdsako, bet ir lietuvybės pagrindų. Taip buvo lyg ir prisilietimai prie savasties, leidžiantys susivokti, kiek ir kam esame skolingi už savo sąmoningą buvimą šioje žemėje.
Todėl pokalbiai, pasisakymai ir diskusijos buvo gyvi ir įtraukiantys, nes Maironio reikšmių lauke vyko autentiškas asmenybių bendravimas. Man itin įdomūs buvo mokytojų požiūriai, sujungti su konkrečiais prisiminimais, jaunystės refleksijomis, augančios savivokos įsisąmoninimu.
Maironis, kaip ir bet kuris klasikas, į žmogaus gyvenimą ateina ne iš karto: ne jis mus aplanko kaip kokia dangiška malonė, bet mes patys einame į jį – einame visą gyvenimą, ir tik mūsų sąmonėjimas bei patirtys leidžia atrasti savyje tai, kas yra ir individualus, ir kolektyvinis mūsų tapatybės pagrindas. Todėl Maironis renginio kalbose ryškėjo kaip viena ir vientisa, monumentali figūra, o kartu kaip suasmenintas, labai žmogiškas mūsų kultūrinio buvimo dalyvis. Tiesa, buvo ir keistų pasisakymų.
Vienas lyg vargonininkas, lyg dvasininkas ar šiaip muzikos srities veikėjas kalbėjo apie Maironį keistomis užuominomis, svaidėsi reikšmingomis nuorodomis į Vatikano archyvus, jo kalboje suklusęs išgirdau net žodį konkubinatas, bet kas ir kaip – nesupratau. Buvau pernelyg lyriškai nusiteikęs, širdyje skambėjo „Kur bėga Šešupė“ ir kiti mano lietuviškosios tapatybės tonai. Pasirodė įdomu tik tai, kad šis pranešėjas, kaip jis pabrėžė, savo auditoriją visada mato iš nugaros, o mes, lyg ir kokie profanai, su ja bendraujame veidas į veidą. Na, tai buvo toks įdomesnis, pikantiškas šventės akcentas. Niekas ant jo nepyko.
Beje, net Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios dekano, kanauninko Zenono Degučio kalboje patyriau naujų poeto asmenybės psichologinių bruožų: kaip jis sėdi vienišas ant suoliuko prie jūros ir yra toks didelis, kad visi su pagarbia baime apeina įžymybę, kumšėdamiesi – „Štai Maironis“ – ir palikdami jį rymoti savo vienišume. Jis galėjo būti susvetimėjęs ir pasmerktas klasiko didybei dar gyvas būdamas, nors visą Lietuvą uždegęs ir prikėlęs jo eilėraštis gimė iš paties žmogiškiausio jausmo.
Man tai yra aišku: Maironio konkubinatas – tai jungtis su Lietuva, o jo lyrika nemirtinga dėl joje slypinčios gyvybės ir aistros, dėl stipraus meilės jausmo. Be šito jausmo nieko nebūna. Ir labai nelengva jį slopinti jeigu jis jau toks yra – ne žmogaus susigalvotas, bet Dievo duotas…
Savo žodį tarė ir mokinės – pakalbėjo gražiai, kaip ir reikia. Joms kelias į Maironį tik prasideda, ir nežinia, kur tas kelias nuves. Buvo gražu matyti, kaip jos bando įsijausti. Su kiekvienu tokiu žmogumi mūsų ratas, mūsų šeima didėja, o juk galėtume Maironį švęsti privačiai, kiekvienas sau ar su artimais šeimos nariais. Bet šventė ir yra tai, kas žmones jungia į tautą ir juos stiprina, o ne suskaido į atskiras visuomenines ląsteles.
Kūryba prasideda kaip ėjimas į kitą žmogų ir išsipildo kaip šventiškas bendrumo išgyvenimas. Šventė – tai kūrybinio veiksmo pašventintas buvimas kartu.
Štai tuo požiūriu Mažeikių renginys ir buvo įspūdingas, net nustebino: ir šv. Mišios bažnyčioje, ir renginiai kultūros namuose buvo masiški, gausūs. Patyrusia akimi stebėdamas auditorijas mačiau, kad žmonės čia nėra suvaryti, nėra įkalbėti ateiti. Matėsi, kad atėjo patys, nes jiems to reikia. Tai buvo pats tikriausias argumentas, kad Maironis yra gyvas ir reikalingas ne tik pašvęstiesiems (kokie ten jautėmės mes, pakviestieji), bet ir daugeliui „paprastų“ Lietuvos žmonių.
Abi dienas šiuos renginius gaubė kažkokia gerumo dvasia, keistas ir kartu labai suprantamas tautinio ir tiesiog žmogiškojo bendrumo jausmas. Nors kiekviena poezija yra uždaryta savo kalbos pasaulyje, ji yra gyva tiek, kiek liudija universalius žmogiškosios egzistencijos pagrindus, o jie yra išliekantys, kaip ir pati žmogaus dvasinė ir psichologinė sandara.
Maironio sustiprinti grįžtame gyventi į socialinę, politinę ir buitinę sferą, kurioje be poezijos žodžio viešpatautų tamsa. Juk visada yra taip: pirmiausia būna žodis, kuriamoji kalbos jėga, sąmonės šviesa…
Mažeikiai būtų mažas miestas Lietuvoje ir pasaulyje (toks juk to miesto pavadinimas), bet nušviestas Maironio jis darosi visai nemažas.
Nuotraukoje: VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros Doc. Dr. Regimantas Tamošaitis, šio straipsnio autorius.
2012.10.20
