Knygos ne pagal paskirtį


Print

Kartą manęs paklausė: Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Klausimas įpareigojantis atsakyti šmaikščiai, sugalvoti visokių anekdotinių situacijų, o pabaigoje deklaruoti ištikimybę knygai, bet kadangi juokauti nemoku, atsakiau rimtai.

Taigi. Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.

Tiesa, kartais knygos yra patogios tuo, kad jomis galima ką nors paremti. Tarkime, šiuo metu dviem knygelėmis esu parėmęs televizoriaus kojeles – kad ekranas būtų kiek pasviręs link sofos ir neatspindėtų lango šviesos. Abi atsitiktinės: viena Renatos Šerelytės, kita – Edgaro Aleno Poe. Nieko bendro, tik puslapių skaičius panašus. Nors ir prispaustos Sony kojelėmis, bet gerbiamos.

Tačiau prisimenu vaikystės įvykį, kur knyga tikrai buvo panaudota ne tik ne pagal paskirtį, bet ir neįtikėtinai brutaliai, sakyčiau, šėtoniškai: klasės draugas šaudymui iš revolverio pasirinko knygą, ir ne bet kokią, o seną Bibliją. Rodė man joje įstrigusias kulkas, apgailestaudamas, kad nepramušė kiaurai. Revolveris, mačiau, kažkoks klišas, iš kažkur iškastas: būgnelis lengvai išsmunka, kulkos išbyra… Žiūrėjau suglumęs ir stebėjausi – negi nerado tinkamesnio taikinio? Tarkim – savo tėvui į kaktą? Gal būtų pramušęs? Dar jis šaudė į senus kailinius – šitų jo kulkos irgi nepramušė. Abu objektai turėjo kažką bendro, ir šauti į knygą – tas pats, kas į žmogų. Vėliau tos šeimos nariai prasigėrė ir išmirė, vienas pasikorė. Šaudamas į knygą gali pataikyti į save.

Nežinau, ar naudoti knygą prakurams – blogas dalykas? Ugnis – kaip ir šventa substancija, ji išvalo šio pasaulio šiukšles. Bet anuomet buvau labai nuliūdęs, kai mama prakurams suplėšė mano „Dialektinio materializmo“ rusišką keturtomį… Kam tau jo reikia, sūnau? Skaitytum geriau Čechovą, Dostojevskį…  Ji labai nekentė komunistų. Nekenčiau jų ir aš, kaip tik todėl man ir rūpėjo juos žinoti, suvokti jų mąstymą, filosofavimo būdą. Ta knyga visgi buvo gerai parašyta, idėjos aiškiai išdėstytos…

Bet gal mama anuomet neklydo, gal tokia ir buvo tų knygų paskirtis?.. Dialektinis virsmas, kai akumuliuota kiekybė perauga į naują kokybę? Bala žino, ne man spręsti…

O štai Friedricho Nietzches Zaratustros tomelį ji išsaugojo. Vokišką, gotikinėmis raidėmis, kažkieno jai dedikuotą. Turėjo net du tokius, vieną paskolino mokytojui bendraminčiui, tai tas su visa gyvenimo filosofija išgarmėjo į Sibirą. Toks jam buvo valios ir galios mokymo finalas. Berods, nebegrįžo.

Štai šito Zaratustros tomelio pageltusiais lapais po Sony kojelėmis nekiščiau.

Manau, vienintelis pateisinimas naudoti knygas ne pagal paskirtį – tai saugoti jas kaip atminimą.

Taip ir darau su mamos knyga, juk vokiškai skaityti aš ir nemoku…

Nuotraukoje: teksto autorius Regimantas Tamošaitis; literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas, vadovėlių vidurinei mokyklai autorius.

2015.10.20; 05:54


Prisijunkite prie diskusijos