Plk. Robas Manessas
„BREITBART“, 2018 gruodžio 21 d.
Nuo 2001 metų Rugsėjo 11-osios aš buvau tiesiogiai įtrauktas į šalies vyriausiąją Nacionalinio saugumo komandą patarinėti planuojant ir vykdant Jungtinių Valstijų ir jungtinių pajėgų atsaką į atakas.
Aš treniravau karinius būrius išsiskleisti, prižiūrėjau ir vedžiau žvalgybos, sekimo ir zondavimo operacijas, ir buvau pirmosios operacijos „Patvari laisvė“, taip pat operacijos „Irako laisvė“ vadas.
Mano parama prezidentui Trumpui išvesti amerikiečių karius iš Sirijos ir netrukus – iš Afganistano nulemta ne tik mano žinių ir patirčių po Rugsėjo 11-osios, bet ir keturių dešimtmečių karinės ir civilinės patirties planuojant ir vykdant nacionalinio saugumo politiką. Nacionalinio saugumo dalyką studijavau pas Harvarde dėstantį amerikietį atsargos jūrų pėstininką, generolą leitenantą Micką Trainorą ir daugelį kitų didžių mąstytojų JAV Karinio jūrų laivyno koledže.
Iš mano biografijos faktų matyti, kad esu ne pacifistas, tačiau karo baisumus mačiau savo paties akimis ir suprantu, kad karinė jėga turi būti paskutinė išeitis, ir kad vyriausiojo vado pareiga yra parvesti karinius dalinius namo, kai tik nustatytos misijos tikslas yra pasiektas.
Priešingai nei dvipartinė užsienio politikos pelkė[1], kuri pastarąjį dešimtmetį nuolat parodydavo savo klaidingumą dėl beveik kiekvieno svarbesnio karinio sprendimo, prezidentas Trumpas laikosi aiškios, tvirtos ir tikroviškos užsienio politikos, susitelkdamas į „pirmiausia – Amerika“ tikslo iškėlimą. Atkurdamas Amerikos kariuomenę, sumušdamas ISIS, padarydamas galą sandėriui su Iranu, sumažindamas įtampą su Šiaurės Korėja, jis kaskart įrodo, kad užsienio politikos pelkės neigiami balsai neteisūs.
Tais, kurie mus vedė į nuokalnę nenusisekusių ir pavojingų, nesibaigiančių karų Viduriniuosiuose Rytuose, Pietvakarių Azijoje ir dar toliau keliu, turėtų būti žmonės, kurių mažiausiai reikia klausytis kalbant apie Siriją. Iš tikrųjų daugelis žmonių, šiandien puolančių prezidentą Trumpą dėl Sirijos, yra patys atsakingi už chaosą, regimą dabar Viduriniuosiuose Rytuose. Kodėl reikėtų tikėti žmonių grupe, kurios taisyklės visą laiką pasirodo abejotinos palyginti su žmogumi, kurio taisyklės ir instinktas užsienio politikos atžvilgiu nuolat pasirodo esantis teisingas?
Užsienio politikos pelkės nariai netgi negali paaiškinti, kodėl Amerikos nacionalinis interesas yra 2000 amerikiečių karių ir žvalgybos karininkų laikyti Sirijoje įvykdžius misiją, kurią prezidentas jiems pavedė prieš dvejus metus: sunaikinti ir nugalėti ISIS. Ar negali būti, kad užsienio politikos pelkei niekada iš tikrųjų nerūpėjo įveikti ISIS, ir vietoj to ji nori, kad mes liktume Sirijoje dėl jos klaidinančio ir pavojingo fetišo sukurti dar vieną režimo pasikeitimą Viduriniuosiuose Rytuose?
Jie šaukia, kad mums išėjus prasidės chaosas, patogiai ignoruodami faktą, kad didžiausias chaosas, kurį regime Viduriniuosiuose Rytuose, yra tiesioginė jų dienotvarkės pakeisti režimą Libijoje ir Irake pasekmė. Dar daugiau: nejaugi iš tikrųjų norime, kad Sirija pavirstų į dar vieną Afganistaną, kuriame stovime 17 metų be jokio realaus tikslo ir Amerikos interesų, dėl kurių vertėtų rizikuoti?
Mes jau anksčiau matėme šį scenarijų, ir jis Jungtinėms Valstijoms baigėsi nekaip. Bet užsienio politikos pelkei tai nieko nereiškia, nes ji net ir nepretenduoja į nacionalinį interesą, veikiau tai – neįgyvendinama svajonė Viduriniuosiuose Rytuose įdiegti liberaliąją demokratiją.
Laimė, prezidentas Trumpas supranta, kad mes mūsų karo padaliniams skolingi daug daugiau.
Prezidentas supranta tai, ką suprantame mes: Vidurinieji Rytai niekada nebus liberaliai demokratiški, ir kad mūsų užsienio politika niekada neturi būti vedama didingų ideologinių tikslų, o veikiau privalo remtis paparasta dogma, kuri kelia klausimą: „Kas geriausia Amerikai ir jos žmonėms?“
Kai dėl Sirijos, man visiškai aišku, kad nėra jokio apčiuopiamo Amerikos intereso tenai pasilikti. Kaip trisdešimt dvejų metų kariškis galiu pasakyti, kad prezidentas Trumpas yra visiškai teisus – mes įvykdėme misiją, sunaikinome priešą, ir dabar atėjo laikas mūsų kariams grįžti namo bei paskelbti pergalę.
O tų, kurie su tuo nesutinka, galiu paklausti tik vieno: „Kiek dar amerikiečių kraujo jūs ketinate išlieti, kad pasiektumėte savo tikslą pakeisti režimą Sirijoje? Nes jeigu paklaustumėte manęs, atsakymas būtų labai aiškus – nė vieno lašo.“
Atsargos pulkininkas Robas Manessas įstojo į JAV oro pajėgas būdamas septyniolikos metų, jose dirbo sprogstamųjų atliekų šalinimo techniku. Kaip karininkas jis tarnavo Jungtinio štabo viršininkų gretose, išgyveno Rugsėjo 11-osios išpuolį prieš Pentagoną, kovos metu vadovavo B-1 bombonešių eskadrilei, buvo didžiausio Amerikos desantinės oro žvalgybos sparno vado pavaduotojas ir šio sparno branduolinių operacijų aviacijos pulko vadas.
Iš anglų k. vertė Aaronas Rosenbaumas
Versta iš https://www.breitbart.com/politics/2018/12/21/maness-the-foreign-policy-swamp-why-they-are-wrong-and-president-trump-is-right-on-syria/
[1]foreign policy swamp – frazeologizmas, reiškiantis Vašingtono ir jo apylinkių lobistus, išnaudojančius valdžią praturtėjimo tikslu. Išsireiškimas nurodo į miestui dovanotus plotus – pelkes Kolumbijos rajone. Apygardos aplink Vašingtoną pačios turtingiausios pagal gyventojų pajamas, jose gyvena lobistai ir biurokratai, turintys valdiškus darbus su didesnėmis algomis nei privačiam sektoriuje, labai didelėmis pensijomis ir sveikatos draudimais, jų beveik neįmanoma atleisti iš darbo. Donaldo Trumpo kampanijos metu buvo iškeltas šūkis – „nusausinkime pelkes“. Taigi perkeltine prasme norima pasakyti, kad „pelkių gyventojai“ (krokodilai ir gyvatės) priešinasi naujojo prezidento reformoms. (Vert. past.)
