Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.
Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.
Dabartiniai alytiškiai tikriausiai nežino, ką šie žodžiai reiškia, kur tos vietos yra. Vidzgirio pakraštyje vasaromis įsikurdavo čigonų (romų) taboras. Su palapinėmis, arkliais ir vežimais, su vaikų peštynėmis, kurias mes stebėdavome tik iš tolo. Taboro moterys su kūdikiais ant rankų mieste elgetaudavo, už atlyginimą įkyriai žadėdavo kortomis išburti laimę (pavaražyti). Neretai po jų apsilankymo pasigesdavome kokios smulkmenos. Jų vyrai prekiaudavo arkliais.
Daug vandens Nemunu pro Vidzgirį nutekėjo, daug kartų Vidzgirio ąžuolyno ąžuolai metė lapus.
O man jau metas aplankyti kitą nuostabią Alytaus vietą – Pylimą. Daug laiko neturiu, todėl sėdu ant svainio dviračio ir neskubėdamas važiuoju buvusio geležinkeliu, o dabar lygiu, patogiu dviračių taku link sugriautio tilto per Nemuną.
Kairėje dar pastebiu buvusios geležinkelio stoties pėdsakų – vieną kitą išlikusį pastatą arba jų liekanas, šiuolaikiškai vaikų aprašinėtas. Į Alytaus geležinkelio stotį esu kelis kartus atvažiavęs iš Vilniaus: kai buvau studentas, o giminaitis dirbo pašto palydovu. Tokiu aplinkiniu keliu iš sostinės į dzūkų soscinę galėjai važiuoti tik jeigu turėjai labai daug laiko ir neturėjai pinigų.
O studentams pinigų visada trūksta (tiesa, trūksta ir laiko egzaminų sesijos metu), todėl kartais tekdavo pasinaudoti giminaičio gerumu ir pusę dienos sėdėti pašto vagone ant siuntinių. Šiaip jau traukiniu į Alytų keleiviai važiuodavo tik iš Šeštokų, Simno, Santaikos… Esu kalbėjęs su žmogumi, kuris kažkur netoli Alytaus (dabar tiksliai neprisimenu) girtas rogėmis grįžo namo. Arklys žino kelią, net jeigu jo šeimininkas saldžiai miega, bet nežino, kad traukinys yra mirtinai pavojinga pabaisa, kurią sunku sustabdyti. Rogės užkliuvo už bėgių, žuvo arklys, o miegantis šeimininkas be jokių sužalojimų buvo nusviestas į pusnį…
Bet aš jau ant geležinkelio pylimo, ir visai nerizikuoju būti sutraiškytas traukinio, nes paskutinį kartą traukinys čia per Nemuną riedėjo labai seniai. Kairėje matau visiškai nusekusią Dailidę (tikriausiai Europos Sąjungos lėšomis bandomą atgaivinti Nemuno senvagę), o abipus Pylimo – nuostabų mišką, nes važiavau ūkanotą bobų vasaro rytą, kai lapuočiai medžiai dar spindėjo auksu. Pylimas – viena iš daugelio gražiausių Alytaus vietų, kurią yra apdainavęs regėjimo netekęs alytiškis poetas Antanas Jonynas, kurią mano laikais ypač mėgo vyresnių klasių moksleiviai; abiturientai čia paprastai praleisdavo išleistuvių naktį.
Pastebėjau, kad dabar čia alytiškai sveikatos semiasi vaikštinėdami su lazdomis, važinėdami dviračiais, vedžiodami šunis. Dviračiais ypač patogu nuo Pylimo pamažu nusileisti prie pat Nemuno ir panemune važiuoti link A.Juozapavičiaus tilto, link Šilelio. Važiuoju ir aš, dažnai fotografuodamas, nes visą tą Nemuno pakrančių grožį noriu parsivežti namo ir parodyti kitiems, kurie gal nežino, koks gražus mano gimtasis miestas. Štai sutvarkytas piliakalnis, štai čia anais laikais buvo Alytaus pliažas, kur kaitintasi, nuo akmenų daug kartų plaukta link sugriauto A.Juozapavičiaus tilto.
Šį pliažą buvo pamėgęs Alytaus ginekologas Gricius, čia vieną kartą mačiau garsų boksininką Algirdą Šociką, garsų aktorių Bronių Babkauską, ne vieną kartą – Alytaus vaistininką Kuprevičių. Pastarasis buvo puikus plaukikas, mokėjo plūduriuoti Nemune ant nugaros, rankas sunėręs už galvos, o ištiestų kojų pirštus iškėlęs virš vandens. Jis stebėdavosi, kad žmonės kartais nuskęsta. Nejudėk, ir burna, nosis visada bus virš vandens, – aiškindavo jis.
Kuprevičius caro laikais gyveno Maskvoje ar Peterburge, dabar neprisimenu. Vaistinės, kurioje jis dirbo, savininkui labai nepatiko, kad pavaldinys provizorius – be barzdos. Vyras kaip vyras, o bebarzdis. Kuprevičius barzdą užsiželdinti sutikęs tik tada, kai vaistinės savininkas jam prie algos pridėjęs dešimt rublių. Už tuos pinigus galėjai nusipirkti karvę. Taip apie Kuprevičių, tada žymų Alytaus žmogų, yra pasakojęs mano dėdė Jonas, kurio žmonos Vlados Senapėdytės sesuo Alė, viena iš Alytaus gražuolių, tapo Kuprevičiaus sūnaus Miko (neseniai palaidoto Alytaus kapinėse) žmona.
Sudie, Nemune, Nemunėli… Ties A.Juozapavičiaus tiltu, kuris jau dabar Alytui nepatogiai siauras, kylu į Vilniaus gatvę, seniausią mieste. Kaip ir visas Alytus, ji labai pasikeitusi. Tik vienas kitas namas dar išlikęs nuo mano Alytaus laikų. Man rūpi, ar dar stovi miesto kinas, kuriame mačiau “Tarzaną”, “Kapitono Granto vaikus”, “Ženklą Zoro”. Būtent šie filmai man padarė didžiulį įspūdį. Kaip mes, vaikai, veržėmės juos pamatyti, kaip sunku būdavo gauti bilietą! Labai dažnai tekdavo stovėti visai netoli ekrano arba be dalios grįžti namo. Dabar tas kinas – bene nykiausias Alytaus senamiesčio pastatas, veikiau – namo likutis, todėl pridengtas tvora. Girdėjau, kad tie griuvėsiai – privati valda.
Dar prisimenu namų griuvėsius šalia bažnyčios, kur dabar skveras, kur sovietmečiu, kai aš jau negyvenau Alytuje, iškilo paminklas aršiam nepriklausomos Lietuvos priešui, todėl laisviems alytiškiams jis pagrįstai buvo nepriimtinas ir nereikalingas. Beje, tuos subombarduotų namų griuvėsius šalinti teko ir mums, moksleiviams.
Mes, – Jonas, Algis ir aš – ką tik abitūros egzaminus išlaikę augaloti vaikinai – einame Vilniaus gatve. Ties tuo skveru mus pasitinka milicininkas Grigaravičius – spekuliantų, kitokių smulkių įstatymų pažeidėjų siaubas, alytiškių vadinamas Grigu. Kuo gi mes nusikaltome sovietų valdžios atstovui? “Gal, vyrai, padėtumėt nunešti į kapus karstus?” – kenčiančio, nelaimingo žmogaus balsu į mus kreipiasi milicijos pareigūnas. Pasirodo, grybais nusinuodijo dvi jo dukros, viena, jeigu gerai prisimenu, buvo maždaug mūsų amžiaus. Be jokių kalbų sutikome, bet buvo keista, kad nelaimės ištiktas žmogus tokios paslaugos prašo nepažįstamų žmonių tiesiog gatvėje. Gal net nelaimėje niekas nenorėjo jam padėti?
Kiekvienas Alytaus senamiesčio namas man kupinas įvairiausių prisiminimų, reikšmingų gal tik man. Ne, jokiu būdu ne tik man. Vienokių kitokių prisiminimų turi visi mano kartos, ankstesnių ir vėlesnių kartų alytiškiai, kurių visuma sudaro miesto istoriją, nuolat rašomą, bet nepabaigiamą, kol čia gyvena žmonės.
Pavyzdžiui, Zimavičienės mūras, kur pirkdavau fotografinį popierių, filmus, ryškalus. Arba Turgaus aikštėje knygynas, kuriame įsigytos pirmosios savarankiškai pirktos knygos. Pačią pačią pirmąją knygą nusipirkau mokykloje, antroje ar trečioje klasėje, iš mokytojos Bakšienės – “Dvylika brolių, juodvarnais lakstančių”. Turgaus aikštėje yra tekę praleisti ne vieną vasaros naktį: belaukiant duonos, iš kepyklos atvežamos ant vežimo ratų užkeltoje aukštoje dėžėje, kurią traukdavo vienas arkliukas. Laimė lydėdavo ne visada, kaip ir eilėje prie kino kasos, tik duona tada buvo svarbiau negu Tarzanas, bent jau tėvų akimis. Tvarką darydavo primityvus vienakojis karo veteranas, vadinamas, berods, Tefiliu. Ant jo krūtinės visada žvangėdavo apdovanojimai, o medinė koja garsiai girgždėdavo.
Šioje aikštėje ne vieną valandą žvarbau lapkričio 7-ąją, kai reikėdavo klausytis rusiškai ir lietuviškai sakomų nesuprantamų kalbų. Gegužės 1-oji paliko šviesesnius prisiminimus, nes jau pavasaris. Šią aikštę aš matau pilną vežimų, kuriuose sėdi iš aplinkinių kaimų atvažiavę kaimiečiai su veršeliais, avelėmis, paršeliais ir nupenėtais meitėliais, žąsimis, antimis, vištomis. .. Visos šitos gyvos gėrybės domino mano tėvus, nes mėsos parduotuvių Alytuje nebuvo (gal tik viena apytuštė, kurioje mes niekada nieko nepirkdavome).
Turguje galėjai gauti visko. To meto turgai buvo žymai įdomesni, turtingesni nei dabartinės mugės, net šių laikų Kaziuko mugė Vilniuje niekaip neprilygsta mano vaikystės laikų eilinei Alytaus turgaus dienai. Tada viskas buvo tikra. Net ir tas griežtis, aplipintas sviestu, kurį Motina namo parsinešė kaip nebrangų tikrą sviesto gabalą. Net ir tas iš čigonų nupirktas gražus arklys, kurį, kol mūsų kaimynų Vitkauskų giminaičiai kaimiečiai jį laistė Suvalkų gatvėje, per kelias valandas tapo pasigailėtinu kuinu: po arklio kojomis ištekėjo ne vienas kibiras sūraus vandens – ir arklio šonai įkrito.
O kaip smagu būdavo žiemą turgaus dieną, kai temstant kaimiečiai Karolio Požėlos (dabar Pulko) ir Suvalkų gatvėmis rogėmis važiuodavo namo. Klegančių vaikų pilnas kelias. Su rogutėmis, su pačiūžomis arba ir be jų mes prašydavome: “Dėde, pavėžyk!” Vienas dėdė net sustoja (“Lipkit, vaikučiai”), kitas sukerta arkliui botagu, ir mes nespėjame įšokti į roges arba bent už jų nusitverti. Pasitaikydavo ir tokių, kurie pirmiausia ne arklį, o vaikus pavaišindavo botagu. Gal žmogui blogas turgus tą dieną pasitaikė, gal nieko nepardavė arba pardavė pusvelčiui, gal kas apgavo, apvogė?
Visko tada pasitaikydavo, visokių žmonių tada buvo. Kartą aš pro šalį rogėse važiavusius ginkluotus vyrus garsiai pavadinau stribais. Rogės sustojo, vienas vyras mane, nieko blogo neįtariantį, pasičiupo ir įmetė į roges. Vežė tol, kol pradėjau verkti ir pažadėjau daugiau niekada taip nesakyti. Bet pažado netesėjau
Labai šviesūs prisiminimai susiję su netoli Turgaus aikštės iki šiol esančiais, bent jau išoriškai neperstatytais, žaliais namais, kurie tada buvo Kultūros, o dabar Šaulių namai. Apie čia patirtus įspūdžius ilgai būtų galima pasakoti. Čia buvo svarbiausias kultūros židinys, kurio šiluma sklido po visą Alytaus rajoną ir gerokai toliau. Ją jutau, ja šildžiausi ir aš. Gerai prisimenu, kai pirmą kartą tapau šiame pastate veikusios bibliotekos skaitytoju. Net knygos pavadinimą galiu pasakyti: Liudo Dovydėno “Broliai Domeikos”.
Laisvalaikiu ateidavau pavartyti laikraščių ir žurnalų. Nuo aštuntos ar devintos klasės aš pastoviai prenumeravau ir komplektavau, atidžiai skaičiau “Literatūrą ir meną”, “Pergalę” (dabar “Metai”). Alytaus kultūros namai mums buvo vartai į profesionalius dramos ir operos teatrus, į filharmoniją, liaudies dainą, šokį, estradinę muziką. Televizijos juk nebuvo, o radijas irgi ne kiekvienuose namuose kalbėjo ir dainavo.
Paskutinės viešnagės Alytuje metu eidamas pro Šaulių namus (buvę Kultūros namai) prisiminiau labai patikusį spektaklį – Kazio Binkio “Pinigėliai”, kur vaidino ir mano rusų kalbos mokytojas Dabriška. Jis, Valentinas Kirlys (irgi mokytojas) – žymiausi Alytaus Kultūros namų režisieriai ir artistai. Mano supratimu, šie talentingi vyrai nusipelnė jų atminimo įamžinimo. Gal taip ir padaryta, gal išleista knyga apie juos, taip pat kitus Alytaus saviveiklininkus, tik aš to nežinau. Nežinau, koks likimas solistės, Dunajevskio operetėje (rajono kultūros namų scenoje – operetė!) “Laisvasis vėjas” atlikusios pagrindinės herojės vaidmenį. Ta solistė irgi buvo mokytoja – labai graži ir balsinga mergina ar moteris.
Kultūros namų salėje – koncertas. Į sceną įeina šlubiuodamas vyras ir užtraukia Stasio Šimkaus dainą ”Kur bakūžė samanota”. Net dabar, kai namie galiu pasiklausyti geriausių pasaulyje solistų, kai turiu diską, kuriame minėtą dainą nuostabiai dainuoja Vaclovas Daunoras, visada prisimenu ir tą vienakojį solistą, ieškantį samanotos bakūžės, šaltinėlio, kuriame jaunas gėrė. Gal dėl to, kad solistas dainavo ne balsu, o širdimi? Tada žinojau tik tiek, kad jis – grįžęs iš Sibiro, o daug vėliau, jau Atgimimo laikais – kad koja jam buvo nupjauta be narkozės paprastu pjūklu.
O dar vėliau sužinojau, kad tas man didžiulį įspūdį padaręs solistas – Saulius Variakojis, garsios Alytaus gydytojos Ritos Variakojytės-Kiguolienės (neseniai mirusios) brolis. Turiu jos atsiminimų knygą “Ir aš čia buvau”, ten yra ir apie Saulių, išties talentingą solistą.
“Tada dar tik pradėjusiame augti Alytuje buvo ir vietinis Karuzo – Saulius Variakojis. Jį žinojo tuo laiku lankiusieji Alytaus saviveiklininkų koncertus… Rytoj, sausio 21 d. (rašyta 1996 m., V.V.) Sauliui Variakojui būtų suėję 75-eri. Kaip atsitiko, kad profesionalus, galingo ir sodraus balso dainininkas, galėjęs drąsiai jaustis greta A.Kučingio, K.Petrausko ar V.Daunoro, net Alytuje ne visiems buvo žinomas?” – rašo R.Kiguolienė.
x x x x x
Man dar liko pasisveikinti su šalia Šaulių namų žiemą vasarą žaliuojančiu parku, nūnai, atrodo, alytiškių mažai lankomu. Tą bobų vasaros dieną čia buvo tylu ramu. Dar gausiai žydėjo rožės, tarp senų pušų liepsnojo klevai, ant suoliukų netoli fontano sėdėjo vienas kitas gal alytiškis, gal miesto svečias, kaip ir aš. Vokiečių okupacijos metais Miesto sodo fontane plaukiojo auksinės žuvelės, pats jomis grožėjausi.
O kažkada Miesto sodas (tada niekas jo nevadino parku) buvo lankomiausia alytiškių poilsio, pažinčių, susitikimų, savęs parodymo vieta. Vasarą šokių aikštelėje šokome “Gėlių valsą”, “Domino”, “Bugi vugi”, “Džoni, tu manęs nemyli”, “Prisimenu, man buvo septyniolika”… Jau reikėtų ilgiau pagalvoti, kokias dar dainas girdėjo Miesto sodo pušys. Dažniausiai rusiškai atliekamas italų, prancūzų, amerikiečių estradines dainas. Populiarus buvo Ivas Montanas, Romanas Marijošius, Klaudija Šulženko… Apie tai reikėtų pasikalbėti su Alytuje gyvenančiomis klasės draugėmis Ale, Albina, Liuse, Ina, jos žavėjosi tarybiniais ir ypač italų, prancūzų kino aktoriais ir dainininkais, į albumus klijavo jų nuotraukas, iškirptas iš žurnalų.
Tačiau jau laikas į gimtuosius namus, kurie dar tebėra, stovi netoli Miesto sodo, netoli buvusių I-osios ir II-osios vidurinių mokyklų. Jose man teko laimė mokytis. Apie šias mokyklas, draugus ir mokytojus esu rašęs klasės draugo, žymaus istoriko Sigito Jegelevičiaus sudarytoje ir parengtoje moksleivių atsiminimų knygoje “Kelio pradžia” (Vilnius, 2009), kurią, progai pasitaikius, mielai padovanočiau mano gimtosios mokyklos (dabar Adolfo Ramanausko-Vanago) muziejui
Šį kartą nebuvau Alytaus Kurorte, Šilelyje, neužsukau į pertvarkytą stadioną… O juk ten spardžiau futbolą, bėgau, šokau į aukštį ir tolį, mėčiau ietį. Tada puikiai žaidė mūsų futbolininkai, todėl veržte verždavomės į futbolo rungtynes (dažniausiai – per medinę tvorą, per kurią ypač lengvai persirisdavo klasės draugas Edvardas). Jeigu kartais Alytaus “Dainava”(?) pralaimėdavo, teisėjas būdavo rusiškai siunčiamas ant muilo, o laimėję futbolininkai namo palydimi ne pačiais gražiausiais žodžiais, kartais – net akmenimis
Bet visko vienu atsikvėpimu neaprėpsi. Kiekviena Alytaus gatvė ir gatvelė, kiekvienas namas man kelia įvairių prisiminimų.
Mano kelio pradžia – nuostabiojoje, nepamirštamojoje dzūkų soscinėje. Mano gimtinė ir tėviškė – mėlyno Nemuno vingis.
P.S. Šį tekstą iliustruoju naujausiomis ir prieš kelis dešimtmečius darytomis savo nuotraukomis.
(Pabaiga)
2012.11.07
