Mantas Adomėnas: „Chewbacca” prieš demokratiją


Print

„Prieš daug laiko tolimoje tolimoje galaktikoje…“, prasideda pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo pasakojimas.

Žiūrint iš Vilniaus, rinkimai Ukrainoje irgi gali atrodyti kaip tolima galaktika.

Ateinantį savaitgalį Ukrainos rinkėjai didmiesčiuose rinksis į antrą rinkimų turą – ir ta proga negaliu neprisiminti pirmojo, kurį stebėjau tiesiogiai, Odesoje.

Tie rinkimai būtų beveik niekuo nesiskyrę nuo klastojimais ir neskaidrumu išgarsėjusių 2010-ųjų rinkimų, jei ne vienas dalykas: Darth Vader. Dar pakeliui į Odesą pamačiau žinutę, kad Odesoje Darthui Vaderiui atidengtas paminklas, perdarytas iš Lenino stovylos. Atvažiavęs, be abejo, pirmu darbu važiavau jo pasižiūrėti. Paminklas buvo pastatytas toli, miesto pakraštyje esančios „Pressmaš“ gamyklos kieme; pirmieji penki sustabdyti taksi atsisakė į ten važiuoti. Kai galiausiai atsirado vairuotojas, apsiėmęs tenai nuvežti, jau ėmė temti; bijojau, kad nebespėsiu šio ypatingo objekto pamatyti.

Atvažiavus – buvo penktadienio vakaras – gamyklos apsaugininkai mielai praleido į uždarą kiemą, kur tarp pavargusių industrinių statinių stūksojo Tamsiosios Pusės riteris. „Darth Vader. Nacijos tėvui nuo dėkingų vaikų ir posūnių“ – skelbė lentelė ant postamento.

Tuomet pagalvojau – gali tik pavydėti odesiečiams humoro, su kuriuo jie atsikrato totalitarinių simbolių. Mat oficiali paminklo atsiradimo versija tokia: skulptorius paminklą sukūrė, kadangi pagal naują Ukrainos įstatymą, draudžiantį komunistinės ideologijos simbolius, Leniną būtų reikėję nugriauti.

Tačiau gilinantis į Odesos rinkimų peripetijas, paaiškėjo, kad tai anaiptol nėra spontaniškas meninio humoro proveržis. Grįžtant į centrą, taksistas papasakojo apie „Dartho Vaderio bloką“ – neseniai susikūrusią partiją, kuri kandidatu į merus iškėlė „Žvaigždžių karų“ personažo bendrapavardį. Kas jis yra, su kuo susijęs, ilgą laiką buvo paslaptis, kadangi pavardes į Darthą Vaderį (tiksliau, Дарт Вейдер) pasikeitė 46 Odesos gyventojai, o dar 16 tapo Chewbaccomis.

Na ir, be abejo, lordas Vaderis viešumoje visą laiką rodėsi tik su savo juodu apsiaustu ir kauke. Mačiusieji susižavėję pasakojo apie Dartho Vaderio rinkimų kampanijos agitaciją – juodą autobusiuką, kuris, spjaudydamas ugnimi ir griaudėdamas “Žvaigždžių karų” melodijomis, važinėjo po Odesą. Nuo jo stogo praeivius sveikino baltai uniformuotų startroopers apsuptas pats lordas Vaderis.

O rinkimų dieną pagrindinė naujiena visoje vietos – o paskui ir nacionalinėje, ir tarptautinėje – žiniasklaidoje buvo ta, kad suimtas Chewbacca, kuris vežė Darthą Vaderį balsuoti. Suimtas už tai, kad neturėjo teisių ir su antrankiais išvežtas į nuovadą. Jo arešto scena vizualiai priminė filmo epizodą: įnirtingai besipriešinantį gauruotą Chewbaccą apsupę nusitempė uniformuoti pareigūnai.

Ši žinia naujienose užgožė viską: gausiai fiksuojamus balsų pirkimus, galimus biuletenių klastojimus, teisines rinkimų organizavimo problemas ir oligarchų politines užmačias. Visą dėmesį pagrobė šmaikštus, gerai sukonstruotas spektaklis „Žvaigždžių karų“ motyvais.

Tada pradėjo aiškėti viso šio viešo spektaklio potekstė ir esmė. Daug ką išplepėjo dabar jau deputatu tapęs kandidatas į miesto tarybą Palpatinas, baisiojo „Žvaigždžių karų“ Imperatoriaus Palpatino inkarnacija. Su šiuo kandidatu praleidau didesnę rinkimų nakties dalį Odesos 388-ojoje rinkiminėje apylinkėje, kur stebėjau balsų skaičiavimą. Tai vulgarokas jaunuolis skardžiu balsu ir skaisčiai mėlynu blizgančiu kostiumu, liudijančiu patį geriausią skonį, kurį galima nusipirkti už neseniai įgytus didelius pinigus. Dar – taikvondo (kickbox) sporto meistras, vietinio abonento – mero-oligarcho – Genadijaus Truchanovo partijos narys.

Jis iš tiesų pasikeitė turėtą vardą į Palpatiną, kurį komisijos nariai, skaičiuojantys biuletenius, tarė, tarsi tai būtų slaviškas vardas: PalpAAtin. Pradėjo girtis, kad dalyvavo išsukant visą Dartho Vaderio ir Chewbaccos istoriją ir politinį “judėjimą”. Už šiuos nuopelnus ir buvo įtrauktas į mero Genadijaus Truchanovo sąrašą ir va dabar išrinktas miesto tarybos nariu.

Štai čia iš linksmos ir šmaikščios „Žvaigždžių karų“ personažų istorijos pradeda lįsti bjauri, korupcija pradvisusi oligarchijos vata. Prieš metus Ukrainoje rinkimuose dalyvavusi “Interneto partija”, kurios pirmas penketukas irgi buvo „Žvaigždžių karų“ herojai, buvo šmaikštūs anarchistai, labiau primenantys „Piratų partiją“. O dabar šią temą perėmė vietos oligarchai, iš Dartho Vaderio sukūrę dar vieną „techninę“ partiją.

„Techninės partijos“ – Ukrainoje paplitusi politinė praktika: oficialiai registruoti, tačiau fiktyvūs politiniai dariniai, kuriami tam, kad jų deleguotais atstovais būtų galima pripildyti rinkimų komisijas. Sukūrus kelias technines partijas ir dar porą komisijos narių papirkus, pagrindinis kandidatas gali turėti savo žinioje visą rinkimų komisiją bei faktiškai nebaudžiamas klastoti balsus.

Būtent su tokia situacija susidūriau toje apylinkėje, kur stebėjau balsų skaičiavimą. Paklausta, kokiam kandidatui į merus ar partijai atstovauja, komisijos pirmininkė neišpasakytai sutriko ir turėjo pasitikrinti popieriuose – vėliau tas kandidatas apylinkėje negavo nė vieno balso. Nepaisant menamos atstovaujamų partijų įvairovės, komisija dirbo viena kryptimi – esamo mero oligarcho Genadijaus Truchanovo naudai.

Tačiau Dartho Vaderio judėjimas Odesoje – tai ne tik „techninė partija“, skirta paskirti „savus“ žmones į rinkimų komisijas. Drauge tai buvo bandymas nuvilioti jaunus, progresyvius, hipsteriškus, šmaikščius pokštus mėgstančius rinkėjus nuo tikrojo pažangos atstovo – Sašos Boroviko, kurį rėmė prezidentas Porošenka.

Tačiau įdomiausias ir pamokomiausias šio spektaklio aspektas – dėl kurio ir verta gilintis į tolimoje Odesos galaktikoje vykusius rinkimus, – kad tai puikus akių dūmimas, sugebėjęs paraližuoti žiniasklaidos ir visos viešosios erdvės dėmesį. Apie rinkimus Odesoje žinome tik tiek, kad čia išsikėlė Vaderis ir suėmė Chewbaccą. Visa kita niekam nebeįdomu.

„Techniniai“, fiktyvūs kandidatai ir partijos, dirbtinai išpūsti kandidatų sąrašai, statytinių prifarširuotos rinkimų komisijos, nevykdančios esminio demokratinio mechanizmo – politinių jėgų tarpusavio priežiūros. Įstatymų spragos, leidžiančios kandidatams kiaurą dieną gyvai agituoti rinkimų apylinkėje. Kontrolės nebuvimas, leidžiantis bet kam užeidinėti į balsavimo patalpą ir paverčiantis ją politiniu turgumi. Exit polls vykdytojai, pasamdyti agituoti įeinančius rinkėjus. Galiausiai, „karuselės“ ir kitokio balsų pirkimo atvejai su rinkėjų sąrašais, pažyminčiais, kas paėmė pinigus už balsą, ir kiek, o kas (daug rečiau) atsisakė… Sąrašą galima būtų tęsti.

Tačiau niekas apie tai beveik nerašė, niekas nesusirinko protestuoti dėl nupirktų ir neskaidrių rinkimų – tuo tarpu nedidelė minia buvo susibūrusi prie nuovados, kur trumpam buvo įkalintas Chewbacca.

Esame įpratę, kad visos išradingos ir šmaikščios iniciatyvos kyla iš demokratijos šalininkų, na, gal dar iš anarchistų terpės. Tačiau čia tikras „Empire Strikes Back“ – atsakomasis oligarchijos smūgis demokratijai, kai įgudusiai manipuliuojama kertiniais demokratijos įrankiais: viešumu, viešąja erdve, nepriklausoma žiniasklaida. Manipuliuojama tam, kad tikrą viešą diskusiją ir debatą dėl vertybių, principų, dėl politinių tikslų pakeistų kruopščiai sukonstruotas spektaklis.

Išvargusi ir nusivylusi visuomenė šitą spektaklį priima mieliau, negu demokratijos, kaip kokios rūsčios mokytojos, keliamus griežtus reikalavimus mąstyti, diskutuoti, skaičiuoti ir gilintis. Oligarchy Strikes Back – ir kartais, deja, išradingiau ir išmoningiau, negu demokratiją sugeba ginti jos šalininkai.

Tai iššūkis, apie kurį verta susimąstyti ir mums Lietuvoje. Lietuvos politinis klimatas ir įstatymai neleidžia tokių ciniškų manipuliacijų procedūrine demokratija, kaip „techninių partijų“ kūrimas. Lietuvos žiniasklaida, norisi tikėti, atsparesnė dėmesį nukreipiantiems spektakliams. Lietuvoje dar neatsirado oligarchų, sugebančių taip įtaigiai ir elegantiškai manipuliuoti viešąja erdve.

Tačiau nereikia ieškoti pažodinių atsikartojimų – lygiai kaip ir nedera užmiršti, kad politinių madų bangos sklinda ne tik iš Vakarų į Rytus. Yra nemenkos jėgos, jas skleidžiančios ir priešinga kryptimi. Nereikia pamiršti ir to, kaip lengvai didžiulės Lietuvos piliečių masės praeityje yra pasidavusios kruopščiai sukonstruotiems kvazi-politiniams spektakliams – ar tai būtų šmaikščioji Tautos prisikėlimo partija (gėrybinė versija), ar violetinis Garliavos gaivalas (piktybinis variantas).

Galų gale, kas kita, jei ne bandymas manipuliuoti viešąja erdve ir visuomenės reakcija, yra Lietuvos politikoje sklindantis whataboutismo virusas, dėmesio nukreipimo strategijos, kai opozicijai uždavus teisėtus klausimus dėl vis garsiau aplink Premjerą sproginėjančių korupcijos skandalų, valdantieji atsako inicijuodami absurdišką Prokuratūros tyrimą dėl opozicinės partijos vadovo žmonos arba pradėdami tirti, kodėl opozicijos lyderio sūnus įsidarbino „Google“?

Demokratija pagrįsta prielaida, kad rinkėjai pajėgūs ir suinteresuoti, naudodamiesi sveiku protu, sekdami viešoje erdvėje vykstančias diskusijas, atsirinkti, kas geriausiai atstovaus jų interesams ir geriausiai patenkins bendrojo gėrio reikalavimus.

Kaip rodo patirtis, tai – sunkus uždavinys šiame dėmesio trūkumo sindromo amžiuje, net jeigu to dėmesio neblaško gudrūs viešosios erdvės manipuliatoriai.
Deja, atrodo, kad demokratija Lietuvoje, ir ne tik čia, evoliucionuoja priešinga kryptimi – kad partijos suvokė, jog politika yra tik viešųjų ryšių spektaklio kūrimas kitomis priemonėmis. Dar niekada skirtingos politinės ideologijos ir pamatinės politinės pasaulėžiūros dalykai nebuvo tiek mažai svarbūs realiam politiniam procesui. Naujasis politinių kovų arsenalas – nebe naujos idėjos ar įtaigi išpažįstamų vertybių sklaida, nebe drąsūs reformų planai ar išradingi pasiūlymai, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Partijos tarytum šnibžda piliečiui: „Mes iš esmės visi vienodi, skiriasi tik mūsų kūrybinės agentūros, biudžetai televizijai ir vizualų bei hashtagų išradingumas. #Smagu!“

Jei demokratija žlugs, tai žlugs ne nuo stiprios frontalios atakos iš išorės, o sugniuš nuo paviršutiniškumo, nuovargio ir nuobodulio.

Nuotraukose: pirmojoje – Dr. Mantas Adomėnas, Seimo TS-LKD frakcijos narys; kitose nuotraukose – pasakos „Žvaigždžių karai“ veikėjai Darthas Veideris (Darth Vader) ir Čevbaka (Chewbacca).

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt.

2015.11.15; 04:28


Prisijunkite prie diskusijos