Ne, gerbiamas Skaitytojau, nenoriu teigti, kad konservatizmo mums apskritai nereikia.
Klausiu greičiau štai ką: kodėl, dėl kokių priežasčių ir kokio konservatizmo mums nereikia?
Tai atsakę, galėsime aiškiau matyti, koks konservatizmas mums reikalingas, ir kodėl.
Nereikia tokio konservatizmo, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo liberalizmo – kuris yra tik truputį patriotiškesnis, pasisako truputį labiau už šeimą, bet iš esmės įkalintas tame pačiame liberaliame pasaulėvaizdyje. Čia netikėtai aktuali Alvydo Jokubaičio frazė apie tai, kad liberalizmo pasaulėžiūra šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek viską užvaldžiusi ir persmelkusi, jog netgi konservatoriai nepajėgia išsiveržti iš liberalių prielaidų.
Pavyzdžiui, jie gali gražiai kalbėti apie tėvynę, šeimą ir bendruomenę, tačiau vertindami tokius procesus, kaip šeimos samprata, migracija ar demografinis nuosmukis, atsiremia į individualizmą kaip į vienintelę nenuginčijamą prielaidą: visa tai esąs „individo pasirinkimas“.
Negana to, savo pažiūras laiko tik dar viena meniu opcija šalia liberalios, socialistinės ir dar balai žin kokių alternatyvų – jie nuolankiai pasirašo po reliatyvizmu kaip „vienintele teisinga“ doktrina.
Nereikia konservatizmo, kuris bijo savo paties vardo ir savotiškai „teisinasi“ prieš rinkėjus, kad jis iš tiesų ne taip jau ir skiriasi nuo liberalizmo ar kokios kitos dabar madingos ideologijos: „Čia tik pavadinimas kitas, o iš esmės tai mes tokie pat kieti, kaip ir liberalai…“
Žinoma, nereikia ir konservatizmo, kuris yra tik etiketė be turinio, viešųjų ryšių projektas be jokių savo pažiūrų, kai skambiu vardu pridengiamas turinio ir idėjų nebuvimas. Laimei, taip dar nėra atsitikę.
Nereikia ir technokratinio „konservatizmo“, kuris yra tik policies and no politics, tik viešosios vadybos receptai be jokios jungiančios politinės vizijos ar idėjos. Taip, tiesa, konservatorių idėjoms dažnai pritrūksta „policy“, konkrečių įgyvendinimo būdų ir problemų sprendimų, ir tai nėra gerai. Tačiau dar blogiau, kai yra daugybė policy pasiūlymų, tačiau niekas nepaklausia – o kokia ta visuomenės vizija, kurią jais siekiame įgyvendinti?
Tuomet uždaviniai pavadinami tikslais, vadybiniai planai – vizijomis, ir politika virsta varžybomis dėl to, kas pagamins kiečiausią „appsą“, nė neklausiant, ar nereikia keisti ir permąstyti pačios visuomenės operacinės sistemos.
Nereikia konservatizmo, kur „konservatoriais“ būtų vadinamasi tik todėl, kad kažkas kažkada partiją taip pavadino – ir negi dabar keisi iškabą, nors tikrovės ji seniai nebeatitinka?
Nereikia konservatizmo, kuris būtų terpė kraštutinumams tarpti ir nerealioms grįžimo į niekad nebuvusią praeitį godoms puoselėti.
Nereikia konservatizmo, kuris plaukia pasroviui paskui tarsi „savaime“ besikeičiančias visuomenės vertybes, moralinę sanklodą, mentalitetą ir neklausia: o ar tai gerai tai visuomenei ir valstybei, kurioje gyvename? Ar šis „progresas“ yra žengimas į didesnį gėrį visiems, ar tai jokios – nei geros, nei blogos – vertės neturintis madų kaitaliojimasis, ar galbūt kažko vertingo praradimas?
O dabar jau galime pažvelgti, kokio konservatizmo Lietuvai vis dėlto reikia.
Pirmoji dalis
Reikalingas konservatizmas, turintis savo visuomenės viziją – savitą, autentišką, konservatyvią, – ir galintis ją iškelti kaip alternatyvą viešąją erdvę persmelkusiai dažnai suprimityvinto liberalizmo mąstysenai.
Kuo pasireiškia tas Liberalismus vulgaris – kurio nedera painioti su labiau niuansuotais klasikinių liberalių mąstytojų raštais?
Individualizmu– kai individas suvokiamas kaip absoliuti, save kurianti laisvė, o savirealizacija yra aukščiausias imperatyvas, pranokstantis pareigas artimui, šeimui, ką jau kalbėti apie tėvynę (kai noras vilkėti brangią striukę iškeliamas aukščiau pareigos ginti savo valstybę, kaip simptomišku fotografo Didžgalvio atveju) ar tikėjimą.
Reliatyvizmu – kai visos pažiūros, kad ir kokios absurdiškos ar melagingos, automatiškai pripažįstamos kaip „skirtingi požiūrio taškai“, kuriuos dera gerbti, nes juk „kiekvienas turi teisę į savo nuomonę“.
Ekonomizmu– kai laisvos rinkos idėja išplečiama į visas gyvenimo sritis, ir nebelieka nieko, kas negalėtų būti perkama ir parduodama, viskam įvertinti lieka vienintelis – pinigų ir naudos – matas.
Tuo tarpu mums reikalingas konservatyvus požiūris, kuris teigia, kad asmuo, individas visiškai save realizuoja tik tuomet, kai įsijungia į bendruomenę, šeimą, subręsta kaip visuomenės narys ir valstybės pilietis. Kad jis būna visiškai laisvas tuomet, kai jo laisvę išbaigia pareiga bei atsakomybė, o kryptį laisvei suteikia gėrio ir tiesos siekimas.
Kitaip nei reliatyvistinė amžiaus dvasia, konservatizmas tiki objektyvios tiesos buvimu ir skatina jos ieškoti, nors ir skeptiškai žiūri į mėginimus pasisavinti galutinės tiesos monopolį.
Galiausiai, konservatyvi visuomenės vizija kalba apie tai, kad daugelis pačių svarbiausių žmogaus gyvenimo dalykų yra tiesiog nebendramačiai – priklauso visai kitai plotmei, negu ekonomika, ir nėra pamatuojami ekonominiais kriterijais.
Visa tai gal atrodo paprasta ir elementaru, tačiau užtenka tik kiek atidžiau panagrinėti Lietuvos viešąjį diskursą ir išryškėja, kaip giliai jame įsismelkęs neįsisąmonintas, pasąmoninių prielaidų lygyje esantis primityvusis liberalizmas.
Konservatizmas privalo pateikti jam nuoseklią, įtikinamą alternatyvą. Tai padaryti įmanoma tik tuomet, kai konservatoriai vėl įsisąmonins savo misiją keisti – diskutuoti, šviesti ir įtikinti – pačią visuomenę. Kaip jau esu rašęs, konservatoriai privalo tapti „liaudies konservatoriais“, skleidžiantys savo idėjas tiesiogiai žmonėms ir ilgalaikio tikslingo darbo dėka keičiantys visuomenės moralines nuostatas.
Tuo tikslu konservatoriai privalo, viena vertus, sugrįžti prie Sąjūdžio veikimo metodų – dirbti „at the grassroot level“, žemiausiai ir arčiausiai žmonių esančiame lygmenyje, ten kurti bendraminčių bendruomenes ir keisti visuomenės mąstymą „iš apačios“.
Antra vertus, privalu įvaldyti švietimo ir kultūros instrumentus kaip kelius savo idėjoms diegti. Kol tai neįvyks, konservatoriai bus priversti nuolat kovoti ariergarde, bergždžiai mėgindami pristabdyti vertybinės erozijos procesus jiems vis svetimesne tampančioje visuomenėje.
Antroji dalis
Lietuvai reikalingas konservatizmas, įsisąmoninantis savo pašaukimą būti laisvės ir tiesos filosofija, laisvos visuomenės sergėjimo ir tiesos ieškojimo pasaulėžiūra. Konservatizmas nuo pat pradžių istoriškai susiformavo kaip laisvos visuomenės gynimo filosofija, giliai apmąstanti (Burke, de Tocqueville) laisvos visuomenės gyvavimo ir išlikimo sąlygas.
Konservatizmas laisvę sieja su tiesa. Tiesa išlaisvina – nuo melo, nuo mitų, nuo utopinės saviapgaulės. Drauge gilesnis tiesos apie visuomenę ir žmogų, jų prigimties supratimas priverčia įsisąmoninti ir tai, kad žmogus nėra absoliuti save kurianti laisvė, kad jo laisvę riboja pareiga kitiems žmonėms – dabar gyvenantiems, mirusiems ir tiems, kurie dar tik gims.
Postmodernizmų išsekintai visuomenei reikalingas konservatizmas, ryžtingai atmetantis reliatyvizmą ir įsipareigojantis grąžinti visuomenę, mokslus, kultūrą į tiesos paieškų kelią. Aišku, tos paieškos vyksta per niekada nesibaigiantį dialogą, per McIntyre’o aprašytą nuolat pildomą, niekada baigtinio pavidalo nepasiekiančią pažinimo tradiciją. Būtų pavojinga, jeigu tiesa būtų suvokiama kaip vienintelės teisingos dogmos kartojimas. Paradoksalu, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje būtent liberalizmo nuostatos tampa nekvestionuojama dogma, kuria viešai suabejojus jau galima susilaukti ir politinio korektiškumo sankcijų.
Gindamas objektyvios tiesos paieškas, konservatizmas gina racionalumą ir sveiką protą visuomenėje. Paradoksalu tai, kad liberalizmas, kuris pradžioje, savo klasikiniu pavidalu atrodo labai racionali filosofija, galiausiai, suabsoliutindamas individą ir jo pasirinkimus, skatina reliatyvizmą, tai yra, common sense, visiems bendro racionalumo subyrėjimą į daugybę lygiaverčių požiūrio taškų: “O man taip atrodo…”
Tuomet acto garintojos svaičiojimai atsistoja vienoje gretoje su pasverta mokslininko nuomone, ir tampa beveik neįmanoma teigti, kad vienas požiūris kažkuo pranašesnis už kitą. Liberalizmas, prasidėjęs kaip racionalizmo pasaulėžiūra, šitaip galiausiai sudaro prielaidas iracionalumo prasiveržimui. O kai iracionalios mąstysenos – nuo acto garinimo ir pasaulinio masonų sąmokslo iki skalūnų grėsmės ir per mobilų ryšį kontroliuojamų protų – peržengia kritinės masės slenkstį, tai pradeda grėsti pačiai demokratijai. Todėl, gindamas įsipareigojimą tiesai, konservatizmas gina ir pačios demokratijos prielaidas.
Trečioji dalis
Reikalingas konservatizmas, sergstintis subsidiarias, savaveiksmes bendruomenines struktūras (šeimą, bendruomenes, piliečių asociacijas, tikėjimo bendrijas) nuo valdžios kišimosi, ideologinio diktato, nuo mėginimų „iš viršaus“ primesti naują apibrėžimą tokioms prigimtinėms institucijoms, kaip šeima. Taip jis gina laisvos visuomenės prielaidas nuo totalitarėjančio politinio korektiškumo ir laisvo žodžio užgniaužimo pagundų.
Be to, jau vien demokratijos labui visuomenėje reikia ideologinės alternatyvos liberalizmo hegemonijai – kad politikoje galėtų vykti tikras pasirinkimas tarp skirtingų pasaulėžiūrų, o ne vien tik tarp skirtingų spalvų pakuotėse išpilstyto to paties liberalizmo. Galiausiai, kas nors turi atstovauti krikščioniškų pažiūrų žmonėms – o jeigu konservatizmas (kurį pamatinių vertybių lygmenyje laikau iš esmės identišku krikščioniškajai demokratijai) nesiima to daryti, jie lieka be autentiškos politinės išraiškos, niekieno neatstovaujami.
Ketvirtoji dalis
Reikia konservatizmo, ginančio laisvos visuomenės idealą „naujųjų despotizmų“ puolimo akivaizdoje. Rašiau apie tai, kad laisvasis pasaulis yra puolamas ne tik Rusijos tankų Ukrainoje, bet ir idėjų – ne mažiau žūtbūtiniame idėjiniame kare, kuriame “naujieji despotizmai” – naują kokybę įgavę autokratiniai režimai nuo Baltarusijos iki Kinijos ir nuo Rusijos iki Omano – demokratiją siekia nurašyti kaip praeitin nueinantį, nepasiteisinusį politinį eksperimentą. Laisvajam pasauliui reikia ginti savo idėjas ir vertybes, savo civilizacinį pranašumą prieš nedemokratines alternatyvas su tokiu įsitikinimu ir energija, kaip tai buvo daroma Reagano ir Thatcher laikais.
Tačiau šįsyk liberalizmo filosofija, kapitalizmo ir laisvosios rinkos pranašumu pasaulio širdžių nepatrauksi. Šie idealai išsisėmę, Vakaruose tai virto siauro egoizmo, bejėgiškumo ir vis naujų radikalių mažumų emancipacijos filosofija.
Jeigu kas gali apginti ir atnaujinti Vakarų pasaulio idealų patrauklumą prieš naujųjų despotizmų puolimą, padėti atgauti prarastą dialektinį pranašumą, tai konservatizmas, kritiškai vertinantis pastarųjų poros dešimtmečių Vakarų visuomenės moralinę trajektoriją, siekiantis atitaisyti jos sukeltas problemas, galintis pasiūlyti jai alternatyvą – o drauge įsipareigojęs laisvai visuomenei ir demokratijai.
Konservatizmas, ginantis laisvojo pasaulio vertybines prielaidas, taip pat gina ir tarptautinę tvarką, jos pagrindus teisingume ir teisėje – tuos pačius pagrindus, kuriuos dabar neigia Putino režimas, kariaujantis „hibridinį“ melo ir dezinformacijos karą. Nesyk rašyta, kaip jis naudojasi Vakarų reliatyvizmu kaip palankia terpe tikrovę iškreipiančiai propagandai skleisti („iš savo perspektyvos mes tą situaciją matome kitaip“, įtaigiai tvirtina vakariečiams Putino propagandistai). Objektyvios tiesos atmetimas galiausiai sudaro terpę ir universaliai, objektyviai tarptautinei teisei neigti.
Penktoji dalis
Mums reikalingas konservatizmas, stiprinantis tas vertybes, ugdantis ir puoselėjantis tas dorines savybes, kurios padeda išlikti valstybei ir tautai: puoselėjama ir gilinama sąmoninga tapatybė, ištikimybė, atsakomybė, patriotizmas, garbė, pareigos jausmas, ryžtas aukotis ir aukoti savo asmeninius interesus artimo, šeimos, tikėjimo ar tėvynės vardan, pasiryžimas vadovautis ne pragmatine, hedonistine ar valios galiai logika, bet siekti moralinio idealo. Tai savybės, kurioms Lietuvos viešasis klimatas vis labiau svetimas, vis mažiau pajėgus jas suvokti, jas palaikyti ir perduoti jaunajai kartai.
Aišku, yra pavienių kitokių, viltį teikiančių ženklų: negaliu nepaminėti Rusijos grėsmės akivaizdoje neseniai įsižiebusio patriotinio entuziazmo bangos – duokdie, kad ji neatslūgtų taip greitai, kaip atėjusi.
Tačiau egzistencinė grėsmė visuomet sustiprina konservatyvias, išlikimą skatinančias vertybes – nereikia manyti, kad giluminiai visuomenės liberalėjimo, moralinių struktūrų erozijos procesai dėl to iš esmės pakeitė kryptį. Greičiau reikėtų mąstyti taip: patriotizmo prestižo grįžimas turėtų būti „galimybės langas“ pasiūlyti konservatyvią visuomenės viziją, pradėti prasmingą dialogą apie grįžimą prie konservatyvių vertybių.
Liberali sankloda tik naudojasi ankstesnių kartų įdirbiu ir sekina sukauptą visuomenės moralinį-civilizacinį sluoksnį, alina jos moralinę struktūrą. Ilgainiui tai destabilizuoja pačios liberalios tvarkos pamatus (šį procesą liudija radikalių antidemokratinių judėjimų iškilimas liberaliausiose Vakarų šalyse).
Būtent todėl mums dabar reikalinga konservatyvi alternatyva liberalizmo viešpatavimui – alternatyva, kuri siūlytų veiksmingus kelius grįžti prie tų moralinių savybių ugdymo, kurios stiprina tvarios valstybės ir laisvos visuomenės pagrindus.
Šeštoji dalis
Mums reikalingas kūrybiškas konservatizmas, teigiantis vertybes, vedančias į priekį, o ne tempiančias atgal. Pamatinės vertybės nekinta – laisvė, valstybė, šeima, patriotizmas visada bus svarbūs, – tačiau reikia atnaujinti jų raišką, ieškoti naujų, praktiškų ir konkrečių kelių jų įgyvendinimui, būtina atverti vertybes ateičiai.
Kaip esu neseniai rašęs, „Šeima nebegrįš į XIX a. išplėstinės šeimos natūralų būvį – tačiau reikia ieškoti, kaip šiomis naujomis socialinės atomizacijos sąlygomis sergėti ir stiprinti šeimą kaip pamatinę visuomenės instituciją, gyvybės lopšį. Taip pat ir su patriotizmu: reikia ieškoti būdų stiprinti ir atnaujinti patriotizmo dorybę globalizacijos amžiuje, o ne apsimesti, kad tebegyvename dvidešimtojo amžiaus pradžioje.“
Septintoji dalis
Lietuvai reikia konservatizmo, kuris būtų autentiškos pažangos filosofija. Liberalieji konservatizmo kritikai neretai pašaipiai gūžčioja pečiais – neva konservatoriams kalbėti apie progresą yra oksimoronas, contradictio in adiecto. Esu pasiryžęs tvirtinti, kad tik konservatoriai ir gali atsakingai apie pažangą kalbėti.
Tik konservatoriai daro skirtį, kur yra vertybinis tikslas, o kur yra priemonės jam įgyvendinti – pirmasis yra nekintamas, o pastarąsias reikia nuolat modernizuoti ir keisti. Anot gražaus Chestertono palyginimo apie reformatorius, jeigu nori nugriauti sieną, turi suprasti, kodėl, kokiu tikslu ji buvo pastatyta.
Konservatoriai mėgina įvardyti tikslus, kodėl buvo sukurtos vienos ar kitos visuomenės normos ir diferencijuoti, kas yra vertybės turinys, o kas – priemonės jų siekti.
Liberalai ir kairieji linkę manyti, kad nėra nieko nekintamo, ir todėl būtina keisti viską: revizuoti šeimos sampratą tiek, kad tai tampa kažkuo neatpažįstamu, arba (kol Rusija nepradėjo grasinti) tautinę tapatybę laikyti laisva valia keičiamu socialiniu konstruktu.
Kairės-liberalią progreso sampratą taikliai yra aprašęs tas pats Chestertonas, sakydamas: „Progresas turėtų reikšti, kad mes nuolat keičiame pasaulį taip, kad jis atitiktų viziją, tačiau vietoj to mes nuolat kaitaliojame pačią viziją“.
Kitaip tariant, užuot galvojusi, kaip artėti prie idealo, kaip jį įgyvendinti, ši progreso samprata pradeda modifikuoti patį tikslą, ir vadina tai „pažanga“. Žinoma, konservatyvusis kelias – siekti priartinti netobulą žmogiškąją tikrovę prie moralinio idealo – žymiai sunkesnis; daug lengviau yra pasakyti, kad tas moralinis idealas pasenęs ir nebeaktualus. Jeigu šeimos institucija silpna, šeimos išyra – užuot galvojus, kaip ją stiprinti, lengviau pasakyti, kad šeima – pasenusi vertybė, ir reikia jos atsisakyti kaip orientyro.
Konservatyvi vizija – tai ne tik prasmingos ir tikros pažangos galimybė. Tai ir iššūkis visuomenei nesileisti nešamai pasroviui procesų, kurių ji nesugeba ir nenori kontroliuoti. Konservatizmas programiškai ir nuosekliai kelia klausimą: ar esame tuo, kuo norėtume ir turėtume būti? Jis pateikia visuomenei iššūkį, skatina aspiracijas siekti naujo, aukštesnio civilizacinio ir moralinio lygmens – kitaip negu ideologiniai oponentai, kuriems be krypties dreifuojanti visuomenė įkūnija individualizmo triumfą prieš kolektyvinius tikslus, o nuolatinė karštligiška „neomanija“, kai šiandien yra pasenę tai, kas buvo ultramadinga vakar, įvardijama kaip progresas.
Aštuntoji dalis
Lietuvai reikia nuosaikaus konservatizmo, kuris padeda išvengti kategoriškų kraštutinumų ir laikytis „aukso vidurio“. Konservatizmo privalumas turėtų būti tas, kad tai nėra dogmatiška pasaulėžiūra – jis nesusiveda į kokį vieną principą, kaip liberalizmas – į individo laisvės idėją, o socializmas – į lygybe paremtą socialinį teisingumą. Konservatizmas mėgina suderinti, rasti balansą tarp dažnai įtampoje esančių vertybių – tarp asmens laisvės ir bendrojo gėrio, tarp teisių ir pareigų, tarp tradicijos ir inovacijos ir t.t.
Lietuvoje konservatoriai dažnai linkę suabsoliutinti kurią nors vieną iš analogiškos vertybių poros ir taip nuslysta į radikalizmą – tačiau sudėtingoje šių dienų tikrovėje konservatizmas galėtų būti vertingas ir vaisingas būtent tuo, kad siekia rasti vaisingą dermę tarp įtampoje esančių, viena į kitą nesuredukuojamų vertybių.
Devintoji dalis
Galiausiai, konservatizmas yra vienintelė politinė pasaulėžiūra, kuri dabartiniam Lietuvos geopolitiniam vaidmeniui suteikia istorinį matmenį, kildindamas jį iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idealų. Kaip rodo Lietuvos ir Ukrainos visuomenių reakcija į karą Ukrainoje, tie idealai nemirė, jie paliko po savęs bendros istorinės atminties ir bendrų laisvės vertybių klodą regione, už kurį Lietuva tebejaučia istorinę atsakomybę.
Šis istorinis įpareigojimas, ataidintis dabartinėje ambicingoje Lietuvos kaip regiono lyderės politikoje, kelia mums labai konservatyvų, o drauge atjauninantį iššūkį: neužsiskliausti savo mastelyje ir savo provincijos ribose, o siekti tapti didžia tauta. Didžia tauta ne teritorija, gyventojų skaičiumi ar BVP – Lietuva gali tokia tapti tuomet, kai drąsiai ir ryžtingai stoja ginti laisvės ir tiesos – universalių, autentiškų Europos civilizacijos vertybių, – ir tampa teisingumu grįstos tarptautinės tvarkos liudytoja ją linkusiai vis labiau pamiršti Europai.
Nuotraukoje: Mantas Adomėnas, TS – LKD frakcijos Seime narys, Vilniaus skyrių sueigos pirmininkas.
2015.04.11; 20:00
