Sekmadieniniai pamąstymai. Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia jūsų sveikatai !


Print

Šiandien man rūpi trys klausimai. Juos traktuočiau kaip svarbiausius.

Taigi: kodėl konservatoriams – krikščionims demokratams būsimuosiuose Seimo rinkimuose bus sunku konkuruoti su populiarumą įgyjančiais liberalais; ar naujasis VSD vadovas Darius Jauniškis sugebės, apart fiksavimo, dar ir šalinti valstybei iškylančias grėsmes; kaip Lietuvai surasti optimaliausią taktiką atsveriant rusiškąją propagandą?

XXX

Pirmoji pastaba. Mano pažiūrų žmonės labai nejaukiai pasijunta rinkimų į Seimą metu. Savo balsus mes atiduoti linkę tik konservatoriams – krikščionims demokratams. Neturime kito pasirinkimo. Balsuoti už kitas partijas, pradedant socialdemokratais, liberalais ar juolab tomaševskininkais, – negalime. Tokios mūsų pažiūros, tokie mūsų įsitikinimai. Bet balsuoti už konservatorius – krikščionis demokratus būtent tokius, kokie jie šiandien, taip pat nekyla ranka.

Konservatoriai su krikščionimis demokratais – lyg ir savi. Bet jiems nuolat kažko pritrūksta. Taip iki šiol jų ir neperpratau. Ar jie nepajėgia nuveikti užsibrėžtų tikslų dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių aplinkybių, ar tiesiog nenori atlikti tai, ką deklaruoja savo rinkiminėse programose?

Šias abejones būtų galima ir sušvelninti, ir paaštrinti. Jei būsime atlaidesni, klaustume: ar vis tik neįmanoma nuveikti bent šiek tiek daugiau, ypač atsidūrus valdžioje? Jei klaustume piktai, žodžiai skambėtų maždaug taip: o gal tik apsimetate tuo, kuo išties nesate ir net nenorite būti?

Todėl jei balsuoju, balsuoju sukandęs dantis. Vis viliuosi, jog Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pasitaisys. Atvirai sakau – bjaurus jausmas. Balsuoti – reikia. Bet galvoje nuolat kirba abejonė. Kas teisingiau, sąžiningiau, principingiau – visai rinkimuose nedalyvauti, jei nėra politinės jėgos, už kurią norėtum drąsiai atiduoti savąjį balsą, ar vis tik balsuoti už tuos, kuriems turi daug priekaištų ir įtari, kad jie į tavuosius priekaištus niekad neatsižvelgs?

Teisus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius, žurnale „IQ“ pažėręs priekaištų konservatoriams: „Ideologinio, bent jau pasaulėžiūrinio skaistumo sergėtojų vaidmens viešojo gyvenimo scenoje paprastai griebiasi konservatoriai. Jie taip pat nedvejodami kalba apie save kaip dešiniąją partiją, nors jau kuris laikas kritikai stebi visiškai priešingus polinkius“.

Teisus istorikas E.Aleksandravičius ir tuomet, kai tame pačiame „IQ“ (straipsnio pavadinimas „Žemyn ar į kairę?“) priekaištauja konservatoriams pateikdamas itin konkrečių pavyzdžių: „Pradedant senu, bet įsimintinu ir nepralenktu Kęstučio Masiulio teiginiu, kad turtingi verslininkai (ar net kapitalistai) apskritai neturėtų eiti į politiką (gali, tarkim, tik fizikai, pensininkai ir biurokratai), ir baigiant naujausiu Jurgio Razmos pasiūlymu apriboti asmenines agitacijai skiriamas demokratiniuose rinkimuose dalyvaujančių kandidatų išlaidas, išnyra karikatūriškas net tris pasaulėžiūrines metaforas savo pavadinime naudojančios partijos paveiklas. Anti-kapitalistiniai ir anti-pilietiniai konservatoriai, krikščionys demokratai ir dar Tėvynės sąjunga, pretenduojanti į formaliojo lietuvių patriotizmo monopolį. Nors persiplėšk!“

Išties – nors persiplėšk. Todėl ir nežinau, ką derėtų palaikyti partijos pirmininko rinkimuose – Ireną Degutienę ar Gabrielių Landsbergį? Greičiausiai abu variantai – šiaip sau.

Tiesa, atidžiai perskaičiau TS – LKD frakcijos Seime nario, Vilniaus skyrių sueigos pirmininko Manto Adomėno svarstymus Kodėl mums nereikia konservatizmo“, ir atsirado mažytė viltis, jog ne viskas prarasta. Jei ši partija prisilaikytų parlamentaro M.Adomėno koncepciją, už šią partiją būsimuosiuose rinkimuose balsuočiau drąsiau.

Man priimtina M.Adomėno pozicija, kai jis teigia:

„Nereikia tokio konservatizmo, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo liberalizmo – kuris yra tik truputį patriotiškesnis, pasisako truputį labiau už šeimą, bet iš esmės įkalintas tame pačiame liberaliame pasaulėvaizdyje. Čia netikėtai aktuali Alvydo Jokubaičio frazė apie tai, kad liberalizmo pasaulėžiūra šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek viską užvaldžiusi ir persmelkusi, jog netgi konservatoriai nepajėgia išsiveržti iš liberalių prielaidų.

Pavyzdžiui, jie gali gražiai kalbėti apie tėvynę, šeimą ir bendruomenę, tačiau vertindami tokius procesus, kaip šeimos samprata, migracija ar demografinis nuosmukis, atsiremia į individualizmą kaip į vienintelę nenuginčijamą prielaidą: visa tai esąs „individo pasirinkimas“.

Negana to, savo pažiūras laiko tik dar viena meniu opcija šalia liberalios, socialistinės ir dar balai žin kokių alternatyvų – jie nuolankiai pasirašo po reliatyvizmu kaip „vienintele teisinga“ doktrina.

Nereikia konservatizmo, kuris bijo savo paties vardo ir savotiškai „teisinasi“ prieš rinkėjus, kad jis iš tiesų ne taip jau ir skiriasi nuo liberalizmo ar kokios kitos dabar madingos ideologijos: „Čia tik pavadinimas kitas, o iš esmės tai mes tokie pat kieti, kaip ir liberalai…“

Įsimintina ir ši parlamentaro M.Adomėno įžvalga: „Nereikia konservatizmo, kuris plaukia pasroviui paskui tarsi „savaime“ besikeičiančias visuomenės vertybes, moralinę sanklodą, mentalitetą ir neklausia: o ar tai gerai tai visuomenei ir valstybei, kurioje gyvename? Ar šis „progresas“ yra žengimas į didesnį gėrį visiems, ar tai jokios – nei geros, nei blogos – vertės neturintis madų kaitaliojimasis, ar galbūt kažko vertingo praradimas?“

Bet ar ši programa bus įgyvendinta? Ką reikėtų daryti, jog šios nuostatos taptų artimos partijos generolams ir pulkininkams?

Jei nebus prisilaikoma šių taisyklių, ir vėl neturėsiu už ką balsuoti.

XXX

Antroji pastaba. Naujuoju VSD vadovu tapo Darius Jauniškis. Vienas iš stipriausių D.Jauniškio nuopelnų – sėkmingas vadovavimas specialiosioms operacijų pajėgoms Lietuvos kariuomenėje.

Maloniai nustebintas, kad jo kandidatūra priimta Seime įtikinama balsų persvara. Net tie parlamentarai, kurie skundėsi, esą prezidentė Dalia Grybauskaitė privalėjo Seimo narius su savuoju kandidatu supažindinti senų seniausiai – prieš pusmetį, – ir tie palaikė D.Jauniškio kandidatūrą.

VSD vadovų kaitos labai aršiai nekritikavo ir politikos apžvalgininkai, slaptųjų tarnybų analitikai. Jie tik užsiminė, kad ankstesnysis VSD vadovas Gediminas Grina pradėjo nebeįtikti prezidentei po patarėjai Daivai Ulbinaitei pateiktų kaltinimų neva nutekinus slaptąją informaciją.

Man gi atrodo, kad prezidentės patarėja D.Ulbinaitė nepadarė nieko smerktino. Smerktinas elgesys tų, kurie ją tampo po teismus. Nejaugi tie, kurie pateikė D.Ulbinaitei kaltinimus dėl neva slaptos informacijos paviešinimo, nuoširdžiai mano, jog patarėja atskleidė būtent slaptą informaciją?

VSD privalėtų ieškoti tikrų priešų, tikrų grėsmių. Beje, VSD derėtų ne tik įvardinti, bet ir šalinti grėsmes. Tačiau ištaręs šiuos palinkėjimus prisipažįstu pasielgęs banaliai. Grėsmių šalinimas – sudėtinga veikla. Kuris iš mūsų, eilinių mirtingųjų, galime džiaugtis viską išamą ir suprantą?

XXX

Trečioji pastaba. Lietuviškojoje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą mūsų valstybė elgiasi neteisingai, uždrausdama kai kuriuos rusiškus kanalus. Tik pamanyk – tai antidemokratiškas, žiniasklaidos laisvę varžantis žingsnis.

Žinoma, geriau išvengti draudimų. Bet ką daryti, jei Rusija meluoja taip įžūliai? Apsimesti, jog rusiška propaganda ir rusiška dezinformacija tėra „kita nuomonė“?

Naudodamasis proga noriu prisiminti portale slaptai.lt dar 2011-aisiais paskelbtą interviu su žurnalistu, rašytoju, mokslininku, propagandinių, informacinių karų specialistu profesoriumi Olegu Panfilovu. Profesorius papasakojo, kaip tais laikais Gruzija sėkmingai priešinosi Rusijos dezinformaciniams – propagandiniams išpuoliams.

Štai toji ištrauka iš minėto interviu „Olegas Panfilovas: “Rusiškų televizijų žiūrėjimas kenkia sveikatai”.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Rusiška propaganda gruzinams neturėjo jokios įtakos, nes gruzinai nemato rusiškų televizijų? Omenyje turiu informacines, politines laidas.

Profesorius Olegas Panfilovas. Dar 2008-ųjų rugpjūtį visų kabelinių rusiškų informacinių – politinių televizijų kanalų veikla Gruzijos teritorijoje buvo nutraukta. Gruzijos teritorijoje jau seniai niekas nemato rusiškų informacinių – politinių laidų. Jei kas ir žiūri, tai tik tie, kurie turi satelitines antenas. Mano žinioje esama apie 15-a rusiškų kanalų. Bet jie – apie sportą, medžioklę, muziką. Politinių ir informacinių kanalų aš nematau kaip ir dauguma gruzinų. Ir tai – sveikintina.

G.Visockas. O Lietuvoje sudarytos kuo puikiausios sąlygos stebėti visas rusiškas televizijas. Ir ne tik tas, kurios supažindina su sporto ar medžioklės aktualijomis.

Prof. O.Panfilovas. Mano požiūriu, šitaip elgdamasi Lietuva kenkia pati sau. Aš visuomet sakiau ir sakysiu: rusiškų politinių – informacinių televizijų žiūrėjimas kenkia žmonių sveikatai. Kai tik į Kremlių įžengė Vladimiras Putinas, jis tuoj pat atgaivino sovietinės propagandos tradicijas. Atgaivino sumaniai, gudriai, užmaskuotai.

Todėl tie, kurie žiūri minėtas rusiškas televizijas, iš tiesų yra kvailinami, terorizuojami, dezinformuojami. Tai, ką rodo minėtos rusiškos TV, – melas ir propaganda. Kai pasisakau už tokių televizijų uždraudimą, iš tikrųjų neprieštarauju savo paties nuostatoms apie laisvosios spaudos būtinumą.

Nesudarydama gruzinams galimybės matyti politinio pobūdžio rusiškų televizijos laidų oficialusis Tbilisis neskatina cenzūros. Šitaip Tbilisis blokuoja ne informaciją, o melą ir dezinformaciją. Daugelis Rusijos TV neturi nieko bendro su spaudos laisve. Nes ten nėra skirtingų nuomonių. Ten nėra gruziniškos pozicijos. Aš – ne už cenzūrą. Aš – prieš rusišką melą, dezinformaciją ir propagandą.

Nepamirškite, šiuolaikinės technologijos leidžia pridaryti labai daug bėdų. Ilgalaikių bėdų. Dvidešimt metų intensyviai domiuosi, kas yra rusiška propaganda ir kaip ji įtakoja žmonių mintis, nuotaikas, sprendimus. Galiu tik pabrėžti – rusiška propaganda labai pavojinga.

Sujauktas Lietuvos politinis gyvenimas – tai ir sėkmingos Kremliaus propagandos nuopelnas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog rusiškų televizijų žiūrėjimas nedaro neigiamos įtakos. Neapgaudinėkite savęs. Tai, kad nėra stabilaus, normalaus politinio gyvenimo Ukrainoje, Baltarusijoje, – irgi rusiškos propagandos pasekmė. Gruzija – vienintelė teritorija, laisva nuo Kremliaus propagandinių išpuolių. Todėl dabartinis Rusijos premjeras ir siunta. Kremlius gali kiek nori šūkauti, skeryčiotis rankomis, burnoti, bet Gruzija negirdi, ką ir kaip teigia V.Putinas. Ši aplinkybė ir siutina Rusijos vadovybę. Ji bijo, kad Gruzijos pavyzdžiu gali pasukti ir kai kurios kitos buvusios SSRS respublikos.“

Štai tokios ruso O.Panfilovo išvados. Pasirodo, egzistuoja du keliai. Galima klausti, kodėl Lietuva žada blokuoti „RTR Planeta“, bet galima klausti, kodėl Lietuva blokuoti ruošiasi tik „RTR Planeta“.

Nuotraukoje: prof. Olegas Panfilovas, žurnalistas, rašytojas, mokslininkas, propagandinių, informacinių karų specialistas.

2015.04.12; 10:45


Prisijunkite prie diskusijos