Kada ir kodėl atsirado paprotys dažyti kiaušinius? Tačiau pradžioje – apie kiaušinį. Visame pasaulyje ir visuose kultūrose nuo seno kiaušinis – gyvybės pradžios ir vaisingumo simbolis.
Dauguma senovės tautų tikėjo, kad pasaulis atsirado iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Tai rodo archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai. Egiptiečiai teigė, jog tai Motina Žąsis padėjo pirmąjį kosminį kiaušinį, sukurdama visą universumą. Faraonų laikų Egipte kiaušinis buvo Saulės dievo Ra simbolis. Kiaušinis įprasmina gimimą ir atgimimą, simbolizuoja keturis pasaulio sukūrimo elementus: lukštas – žemė, membrana – orą, baltymas – vandenį, trynys – ugnį.
Pagal pelagiečių padavimą deivė Eurynomė, apvaisinta didžiulio žalčio Ofiono, pavirto balande ir padėjo Pasaulio Kiaušinį. Žaltys keliskart apsivyniojo apie tą Kiaušinį ir rangėsi tol, kol lukštas trūko ir, tikėta, kad Visata išsiritusi iš trūkusio kosminio kiaušinio.
Vienas iš pirmųjų užrašų apie kosminį kiaušinį randamas senovės Egipto papiruse XVI-XI a.pr.m.e. „Sarkofagų Tekstuose“ sakoma, kad pirmiausia buvo sukurtas kiaušinis. Ritualinėse Ozirio šventėse procesijos priekyje kartu su kitais šventais daiktais būtinai nešdavo kiaušinį. Kiaušinį, kaip pasaulio pradžią, vaizduodavo Egipte, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Suomijoje, Graikijoje, Centrinėje Afrikoje ir Fidžio salose.
Graikų mituose kiaušinis yra gyvenimo paslaptis, kūrimas, atgimimas. Induizme kosminį kiaušinį išperėjo dieviška paukštė. Iš auksinio kiaušinio gimė Brahma. Zoroastrizmas manė, kad dangaus buvo sukurtas kaip metalinis šviečiantis kiaušinis. Šumerų mitologijoje kosminis kiaušinis įkūnijo pasaulio sukūrimą. Okeanijos tautos manė, kad pirmasis žmogus gimė iš paukščio kiaušinio.
Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Todėl senovės Graikijoje ir Romoje kiaušinis buvo mirusiųjų maistas. Kiaušinius užkasdavo į kapus arba padėdavo ant jų. Estrukų ir net pirmųjų krikščionių kapuose randami margučiai arba papuošti moliniai jų pakaitalai. Slavų žemėse per Vėlinių apeigas vėlės buvo kviečiamos prie ant kapų paruoštų valgių, kur būdavo ir margučių. Net šių dienų Indonezijos gyventojai ir Afrikos kabilų gentis raudonus margučius sieja su vestuvių apeigomis ir juos deda prie namų vartų ar prie naujo šeimyninio guolio.
Azijos ir Europos kultūroje kiaušinis – gydymo pagrindas ir gyvybės bei vaisingumo magijos sudedamoji dalis. Krikščionybėje jis gali reikšti nekaltą prasidėjimą, taip pat atkūrimą, atgimimą, viltį. Todėl pagal liaudies tradicijas pamatuose įmūrytas kiaušinis saugo namus nuo nelaimės, permestas per stogą – nuo gaisrų, o naminius paukščius nuo vanagų. Vietovėse, kur buvo mažai vandens, užkasdavo per Kalėdas padėtą kiaušinį, – ir toje vietoje turėjo ištrykšti šaltinis. Velykiniu kiaušiniu, vadovaudamiesi homeopatine magija, patrindavo galvijų ir arklių stuburus, kad jie būtų tokie pat sveiki ir apvalūs, kaip kiaušinis. Susmulkintais lukštais lesindavo paukščius, kad gerai augtų, užkasdavo lysvėse, kad apsaugotų daržoves nuo kenkėjų. Tikėta, jog užaugusios žemėje su lukštais vaistažolės turi didesnę gydomąją jėgą.
Margutis, krikščionių siejamas su Velykų šventėmis, o kai kur ir su sekminėmis bei jurginėmis, savo kilme ir papročiais, legendomis yra žymiai ankstesnis negu krikščionybė.
Taigi kada pradėta dažyti kiaušinius? Yra keletas padavimų.
Viena iš legendų šį paprotį sieja su Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus /121-180 m.pr.m.e./ vardu. Tą dieną, kai gimė Markas Aurelijus, višta išperėjo raudonais taškeliais išmargintą kiaušinį. Žyniai tą išaiškinę kaip dievų ženklą, reiškiantį, jog berniuko laukia laiminga ateitis. Tarp romėnų atsirado paprotys dovanoti vienas kitam dažytą kiaušinį. Krikščionys perėmė šį paprotį ir suteikė jam savo prasmę.
Kita legenda pasakoja, kad po Kristaus mirties septyni judėjai susirinko į puotą. Ant vaišių stalo buvo kepta višta ir kietai virti kiaušiniai. Puotos metu vienas iš susirinkusiųjų pasakė, kad Jėzus Kristus prisikels trečią dieną. Namų šeimininkai tarė: „Jeigu jis prisikels, višta ant stalo atgis, o kiaušiniai taps raudoni“. Tą akimirką kiaušiniai pasidarė raudoni, o višta atgijo.
Dar kita legenda teigia, kad Marija Velykų rytą laikiusi kiaušinį ir, mintyse išgyvendama savo sūnaus Kančią, ėmusi gailiai verkti. Ašaros kritusios ant kiaušinio ir pavirtusios gražiausiu raštu. Tik staiga kiaušinis išslydęs iš jos rankos ir nuriedėjęs per visą Žemės rutulį. Taip atsiradęs paprotys Velykoms marginti kiaušinius.
Yra dar kitas aiškinimas: legenda pasakoja, kad Marija Magdalena, eidama ištepti Kristaus kūno aliejais, nešėsi pintinę kiaušinių. Atidengusi pintinę prie Kristaus kapo, Marija pamatė, kad kiaušiniai nusidažę gražiausiomis spalvomis. Kitur teigiama, kad Marija Magdalietė atėjo pas imperatorių Tiberijų pranešti apie Kristaus prisikėlimą. Tiberijus pasakė, jog veikiau patikės, kad baltas kiaušinis taps spalvotas, ir tuojau pat įvyko stebuklas – kiaušinis pakeitė spalvą, o viso pasaulio krikščionys įgijo naują tradiciją – Velykų išvakarėse dažyti kiaušinius.
Su Marijos Magdalenos vardu yra susijęs paprotys vieni kitiems teikti margučius. Pagal legendą, būtent ji padovanojo kiaušinį Romos imperatoriui Tiberijui /42 m. pr.m.e.-37 m.e.m./, sakydama: „Kristus prisikėlė“. Kiaušinio lukštas nustebusio valdovo akyse iš balto virto ryškiai raudonu – ši spalva simbolizavo pralietą ant kryžiaus Kristaus kraują.
Lenkų legenda pasakoja paprotį dažyti kiaušinius Mergelei Marijai. Ji, norėdama pralinksminti kūdikį Jėzų, nudažė virtus kiaušinius skirtingomis spalvomis: raudona, geltona ir žalia. Todėl Lenkijoje margučiai dažomi ne tik raudona spalva.
Kita sena legenda pasakoja, kad išvadavus iš nelaisvės kryžiaus karų įkvėpėją šventąjį Liudviką /1226-1270/, surengta puota, kurioje buvo vaišinamasi kiaušiniais, nudažytais įvairiomis spalvomis ir papuoštais jo herbais.
Anglijos karaliaus Edvardo I /1239-1307/ sąskaitų knygoje užfiksuota, kad iždas 1290 m. išleido 18 pensų, už kuriuos buvo nudažyti ir padabinti auksu daugiau kaip 400 kiaušinių, skirtų kaip Velykų dovanos dvasiškiams ir patarnautojams. Tačiau seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai Europoje buvo rasti prie Vormso Vokietijoje, kasinėjant IV a. mergaitės kapą.
Tačiau labiausia tikėtina, kad kiaušinių marginimas prasidėjo tada, kada žmogus kiaušiniaudamas paukščių lizduose rado gamtos išmargintus kiaušinius.
XVII a. buvo pradėti gaminti dekoratyviniai margučiai iš stiklo ir porceliano. Garsiausius suvenyrinius margučius pagamino rusų auksakalys, juvelyras Peteris Karlas. Faberžė /1846-1920/ 1883 m. Rusijos imperatorius Aleksandras III užsakė auksakaliui nukaldinti Velykų margutį – dovaną imperatorienei Marijai. Meistras sukūrė tikrą stebuklą: buvo auksinis kiaušinis, o šiame imperatoriškoji karūna. Dirbinys sužavėjo imperatorių, ir jis įpareigojo auksakalį gaminti velikaičius imperatoriškajai šeimai. Iš viso buvo pagaminta 57 dekoratyviniai kiaušiniai.
Lietuvoje archeologai Gedimino kalno teritorijoje rado /gal ir atvežtinių/ akmens, kaulo ir molio kiaušinių. Tai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau turėjo būti žinomi. Pirmąją rašytinę žinią apie lietuviškus margučius 1549 m. pateikia pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas.
Lietuvoje margutis iš pradžių neturėjo nieko bendro su krikščionybe bei religinėmis apeigomis. Jis buvo laikomas, kaip ir kitose tautose, pavasario pradžios, gyvybės ženklu. Lietuvių sakmėse pasakojama pasaulį atsiradus iš milžiniškos anties kiaušinio. Ta antis Mėnulyje ant akmens susisukusi gūžtą, sudėjusi didžiulį kiaušinį ir ruošėsi perėti. Tačiau labai užsinorėjusi lesti ir išskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs smarkus lietus ir permerkęs lizdą. Kiaušinis iškritęs iš lizdo, atsimušęs į debesis ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš lukšto – dangus su žvaigždėmis. Senovėje lietuviai du kartus per metus dažydavo kiaušinius – per Jurgines /jurgaičiai/ ir Velykas /velykaičiai/. Sutinkant pavasarį, džiaugsmingą laukų orės ir sėjos metą, margutis buvo tradicinis pirmosios dienos valgis.
Vakarų Lietuvoje būdavo tikima, jog tuos kiaušinius atnešę kiškiai. Kai pavasarį virš miškų nutįsdavo rūko šydas, žmonės vaikams aiškindavę, jog ten kiškiai kiaušinius verda. Manoma, jog XVI a. visoje Lietuvoje išpuošti kiaušiniai tikdavo dovanoti svečiams arba kaip „kiškio pyragas“ vaikams. Moliniai ar mediniai margučių pakaitalai buvo mėgiamas vaikų žaislas. Konservuotais margučiais valstiečiai padabindavo gyvenamąsias patalpas. Žiemą jų pridėdavo tarp dvigubų langų, ant lentynų ar stalo. Sugalvota įvairių žaidimų su jais: muščiai, ridinėjimas, pasikeitimas, dovanos. Žaidimai su margučiais sutinkami pas daugelį tautų. Lietuvoje jie greičiausiai išplito tik XIX a. viduryje.
Lietuviški margučiai pasižymi ne tik spalvomis, bet ir raštais. Senieji raštai buvo nesudėtingi, geometriški, sudaryti iš lankelių, taškučių ir jų derinių. Vėliau pradėti naudoti augaliniai ženklai: eglutės, rūtelės, tulpės, katpėdėlės ir kt. Šie simboliai ypač buvo paplitę XIX a. Tarpukario margučiuose dažnai atsispindėdavo patriotiniai motyvai: Gedimino pilis, Gedimino stulpai, Vytis ir t.t. Dažnai naudota ir skutinėjimo technika: ant dažytų kiaušinių būdavo išskutinėjimo įvairūs raštai.
Seniau žmonės manė, kad pradaužus kiaušinį išleidžiama pavasario gyvybė. Įdomu, kad pirmą Velykų dieną dauždavo tik smailųjį kiaušinio galą, antrą – ir bukąjį. Stipriausius kiaušinius palikdavo kaip namų apsaugą – nuo gaisro, ligų ir kitų nelaimių.
Margučių ridenimo tradicija neatsirado šiaip. Jais būdavo žadinama Žemė.
Įvairenybės
Didžiausias užregistruotas vištos kiaušinis turėjo 5 trynius. Kiaušinio ilgis /nuo buko iki smailo galo/ buvo 31 cm. Svėrė jis 454 g – vidutinis kiaušinio svoris – 60 g.
Didžiausias šokoladinis Velykų kiaušinis pagamintas 2005 m. Belgijoje. 8,32 metro aukščio ir 6,39 metro pločio kiaušiniui prireikė beveik 2 tūkst. kilogramų nenugriebto pieno šokolado. Prie jo plušo 26 meistrai. Kiaušinis buvo gaminamas 525 valandas.
Seniausias kiaušinis saugomas viename Niujorko muziejuje. Jame gali tilpti 8,5 litro vandens. Šį gigantišką kiaušinį padėjo dinozauro patelė prieš 120 milijonų metų.
Sankt Peterburge, ermitaže, rodomas vienas talentingiausių garsaus XVIII a. išradėjo Ivano Kulibino kūrinių – nepaprastas velykinis kiaušinis – laikrodis. Šiek tiek didesnis už žąsies kiaušinis padarytas iš sidabro ir paauksuotas. Į jį įdėtas sudėtingas kelių šimtų smulkių detalių laikrodžio mechanizmas. Kas ketvirtį valandos, pusvalandį ir valandą iš kiaušinio pasigirsta melodija. Suėjus valandai, kiaušinio šone atsiveria durelės ir ant nedidelės pakylos, skambant muzikai, iš aukso ir sidabro išlietos angelų, karių, šventųjų figūrėlės lėtai judėdamos suvaidina „Kristaus prisikėlimą“.
Šį nepaprastą kūrinį meistras padovanojo imperatorei Jekaterinai II, kai ji lankėsi Nižnij Novgorode. Už tai sumanusis Kulibinas buvo paskirtas Mokslų akademijos mechaninių dirbtuvių vadovu.
Brangiausias kiaušinis. 1990 m. Ženevos aukcione amerikietis kolekcininkas nupirko velykinį margutį, sumokėjęs 5,3 mln. šveicariškų frankų /tuo metu daugiau kaip 3 mln. dolerių/. Šį 9,9 cm dydžio kiaušinį iš gryno aukso, nusagstytą briliantais, sukūrė garsusis juvelyras K.Faberžė.
Rumunijos mieste Orade įkurtas kiaušinių muziejus. Jame yra per 10 tūkst. 750 rūšių paukščių kiaušinių. Jie surinkti 78 šalyse iš 3000 lizdų. Pats mažiausias kiaušinis /13 milimetrų ilgio/ – kolibrio. Pats didžiausias – stručio /152 milimetrai/.
Daugiau kaip 20 tūkst. eksponatų turi Halės Liuterio universiteto kiaušinių muziejus /Vokietija/. Bene didžiausią susidomėjimą jame visiems kelia seniai išnykusio Madagaskaro stručio kiaušinis, kurio lukšte lengvai sutilptų net 148 vištos kiaušiniai.
Tredocio /Italija/ mieste kiekvienais metais vyksta kiaušinių festivalis. Festivalio dienomis miestiečiai gamina patiekalus iš kiaušinių, fermeriai organizuoja vištų dedeklių parodas, vyksta kiaušinių svaidymo rungtynės – mėto į taikinį ir vienas į kitą.
Lietuvoje registruojanti rekordus agentūra „Factum“ 1998 m. užfiksavo Kaune pagamintą didžiausią šalyje Velykų margutį. Jį pagamino vaikai iš medžio ir aptraukė balta drobe. Margučio ilgis – 2,43 metro, plotis – 1,67, apimtis storiausioje vietoje – 5,15 metro.
Smulkiausias margučio marginimo raštas – 425 taškeliai ir 364 brūkšneliai – išrašytas vašku vilnietės tautodailininkės Laimos Garbulytės ant 13 ir 15 cm apimties vištos kiaušinio.
Didžiausias dekoruotas kiaušinių statinys – sudėtas iš 30 tūkst. kiaušinių, užimantis 110,25 kv/m plotą, 10,5 ir 10,5 m pagrindo kiaušinių ilgio, 6 m aukščio – „Velykų piramidė“. Jis buvo pastatytas Velykų proga šalia Kauno pilies 2002 m. kovo 31-balandžio 1 d. Piramidę kiaušiniais 9,5 valandos dekoravo 8 žmonės. Statinio „Velykų piramidė“ autoriai yra kūrybinė grupė „A.Nomeika ir draugai“.
2012.04.05
