Rugsėjo 14-15 d.d. Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute įvyko tarptautinė konferencija “Demokratijos ir pilietinio sąmoningumo pamokos Lietuvos istorijos lūžiuose”. Sprendžiant iš programos, buvo perskaityta keliolika pranešimų, diskusijose dalyvavo keliolika istorikų ir politikų. Ar visi jie dalyvavo, negalėčiau tiksliai pasakyti, nes dalyvavau tik IV sesijoje, nes norėjau pasiklausyti disidento, rašytojo (Oksfordas, Jungtinė Karalystė) Vladimiro Bukovskio. Deja, jis neatvyko, nes neturi paso, jeigu teisingai supratau istoriko Nerijaus Šepečio paaiškinimą. Vladimiras Bukovskis, esą pažadėjęs parašyti tema: “Pilietinis iššūkis totalitarizmui: (ne)prisitaikiusioji visuomenė? Pilietinio aktyvumo pavyzdžiai ir ribos”.
Žinau, kad į konferenciją buvo atvykęs Rusijos istorikas Markas Soloninas, lietuvių skaitytojams jau pažįstamas. Šių metų Vilniaus knygų mugėje jis pristatė savo knygos “Birželio 22-oji: katastrofos anatomija” vertimą į lietuvių kalbą. Konferencijoje jis skaitė pranešimą “Demokratijos iššūkis totalitarizmui: nuo perestrojkos iki SSRS žlugimo. Atsitiktinumas, apsisprendimas ar neišvengiamybė?” Beje, leidykla “Briedis” rengia spaudai naują M. Solonino knygą: “Mozgoimenije – suklastota didžiojo karo istorija” “Po keturių sudėtingų monografijų M.Soloninas nusprendė parašyti paprastą ir aiškią knygą, atskleidžiančią karines – istorines falsifikacijas. Autorius knygos įžangoje rašo: “Taip liūdnai mąstant ir kilo idėja parašyti lengvą ir linksmą knygą, kuri padėtų skaitytojui susipažinti ir nusijuokus atsikratyti dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai įsimintinų “smegenų plovimo” pavyzdžių”, – rašoma šios ir dar vienos to paties autoriaus knygos (“Birželio 25-oji. Kvailystė ar agresija?”) reklaminiame lapelyje.
Apie suklastotą Didžiojo tėvynės karo istoriją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete Markas Soloninas rugsėjo 13 dieną skaitė paskaitą, kurią įsirašiau į magnetofoną. Kol skaitytoją pasieks minėtoji knyga apie “smegenų plovimo” pavyzdžius, siūlome jo paskaitą, vietomis pateiktą pažodžiui, vietomis patrumpintą ir perpasakotą.
XXX
„Paprastai aš pasakoju apie pozityvius dalykus: buvo taip, taip ir taip. Šiandien Nerijus Šepetys iš manęs reikalauja papasakoti apie tai, ko nebuvo, t.y. apie “mozgoimenije” – “smegenų plovimą”, užteršimą. “Smegenų plovimo” tema tiesiog begalinė, nes Antrasis pasaulinis, Didysis tėvynės karas per 70 metų patyrė neįtikėtinai daug falsifikacijų”, – kalbėjo Rusijos istorikas Markas Soloninas.
Istorikas M.Soloninas savo paskaitoje žadėjo pateikti šešis pačius svarbiausius, labiausiai įsišaknijusius, labiausiai įprastus, tradicinius, visų priimamus kaip privalomus, begėdiškiausius “smegenų plovimo” būdus.
Istorikui svarbiausia – šaltiniai, dokumentai. Pastaruoju metu skleidžiami gandai, kad Rusijoje visi karo metų archyvai išslaptinti. Jeigu ko nėra, tai to ir nebuvo. Akivaizdžiausias “smegenų plovimas”, liečiantis mūsų, istorikų, pagrindų pagrindus – darbą su šaltiniais, su dokumentais. Koks šaltinis, toks ir rezultatas. Istoriko darbas – absoliučiai tikslus amatas, jis reikalauja konkrečios datos, fakto ir jo aprašymo. Istoriografija – ne plepėjimas.
Rusijoje yra priimtas įstatymas, pagal kurį slaptumo terminas – 30 metų. Po trisdešimties metų dokumentas turi būti išslaptintas, visiems prieinamas. Šiais, 2010-aisiais, metais turi būti prieinami net Afganistano karo, prasidėjusio 1979-aisiais, dokumentai. Apie Didįjį tėvynės karą nėra ko nė kalbėti. Įstatyme pasakyta, kas yra “slapta”: tai paviešinimas dokumentų, informacijos, kuri gali padaryti žalos Rusijai, bet ne SSRS, kuri išnyko 1991 m. Tad nesuprantama, apie kokį slaptumą, apie kokį Rusijos saugumą galima kalbėti, omenyje turint 1940-ųjų, 1941-ųjų dokumentus?
Slaptumo įstatymas ignoruojamas įvairiais būdais, vienas iš tokių – asmeninio gyvenimo paslapties išsaugojimas. Atsiranda plačios galimybės įstatymo nepaisyti, nes kiekviename dokumente minimi žmonės, jeigu tai dokumentas apie istoriją, o ne mineralogiją. Kiekvienas dokumentas, saugomas kariniame arba valstybiniame archyve, mini žmones. Štai aš gaunu raštą, pasakoja M.Soloninas, su antspaudais, kuriame Rusijos Federacijos gynybos ministerijos arrchyvų tarnyba atsisako man leisti susipažinti su dokumentu motyvuodama tuo, kad žmonės, minimi tame dokumente, man nedavė sutikimo paviešinti kai kurių jų asmeninio gyvenimo faktų. Kadangi mane domina 1941 m. dokumentai, tų žmonių leidimo gauti nėra jokios galimybės, nes beveik visais atvejais tų žmonių jau nebėra. Tokį Rusijos archyvų tarnybos įžūlumą M.Soloninas apskundė, jis bus nagrinėjamas teisme. Rusijos Federacijos aukščiausiasis teismas yra apibrėžęs, kas laikytina asmeninio gyvenimo paslaptimi. Prie asmeninio gyvenimo paslapčių negali būti priskiriamos tos asmeninio gyvenimo aplinkybės, kurios reguliuojamos valstybės. Pavyzdžiui, jeigu vyras muša žmoną, turime aplinkybę, kurią reguliuoja valstybė, ir ji negali būti asmeninio gyvenimo paslaptis. Jeigu vyras muša žmoną, apie tai gali būti skelbiama žiniasklaidoje. Jeigu vyras su žmona gerai sutaria, valstybė nesikiša, tai jų asmeninis gyvenimas.
Jokiam kariniam dokumentui negali būti taikomas asmeninio gyvenimo paslapčių saugojimo įstatymas. Kariniame dokumente aprašomos aplinkybės, kuriose veikia pilietis, atliekantis karinę tarnybą. Nors reikalas absoliučiai aiškus, kolei kas Rusijoje bandoma neigti akivaizdžius dalykus. Vadovaujantis senaties terminais, viskas, kas susiję su Antruoju pasauliniu, Didžiuoju tėvynės karu, jau turi būti išslaptinta. Oficialiai taip ir yra.
M.Soloninas papasakojo, kaip jam pavyko patekti į Gynybos ministerijos archyvo vadinamąjį 16-ąjį fondą, kur saugomi generalinio štabo dokumentai. Mane atvedė prie durų, už kurių buvo kambarys, didesnis už šią auditoriją, lentynose iki lubų užpildytas aplankais. Ten negalima užeiti, bet leido pasižiūrėti: štai čia tie generalinio štabo operatyvinės valdybos 1941 metų dokumentai. Jau praėjo 69-eri metai, bet niekas iš istorikų tų dokumentų nematė. Tad kai jums kas sakys, kad Rusijoje viskas jau išslaptinta, turėkite omenyje, kad jums “plaunamos smegenys”, sakė istorikas M.Soloninas.
Naujausias “smegenų plovimas” nuskambėjo neseniai. Rusijoje yra valstybinis televizijos “Kultūros” kanalas, kurio paskirtis – “nešti” liaudžiai kultūrą. Rugsėjo 1 dieną šioje televizijoje kalbėjo, galima sakyti, pats svarbiausias šalies istorikas draugas Andrejus Sacharovas – profesorius, akademikas, mokslų daktaras, o svarbiausia – Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto direktorius. Toje laidoje jo buvo paklausta apie lendlizo skolas. Instituto direktorius, akademikas, profesorius atsakė: “Amerikiečiai ėmė reikalauti mokėti auksu, ir ne kada nors vėliau, o dar tebevykstant karo veiksmams, karo metu. Šia prasme amerikiečiai mokėjo pinigus skaičiuoti ir nebuvo drovūs, buvo ciniški. Už viską sumokėta, taip pat ir auksu”. Štai taip pasakė Rusijos mokslų akademijos Istorijos instituto vadovas. M.Soloninas papasakojo, kaip buvo iš tiesų. Ginklai, karinė technika, žaliavos, maisto produktai ir t.t. – viskas, kas buvo sunaudota, kas buvo sulaužyta, kas prarasta fronte mūšių metu, tas “nurašyta”, už tą mokėti nereikėjo. Kas liko, tą reikėjo arba grąžinti, arba užmokėti pinigais. Tokia lendlizo esmė. Lendlizo keliu SSRS buvo pateikta visokio gero už 9,6 milijardo dolerių. To meto dolerių. O ką tai reiškia? 1000 to meto dolerių – tai 850 gramų aukso. Šitie 9,6 milijardo – tai 6,5 tūkstančių tonų aukso. Šis skaičius byloja, kad SSRS niekada negalėjo tiek užmokėti, nes tokių aukso atsargų neturėjo. Pridėjus pristatymo, remonto ir kitas išlaidas, susidarė 11 milijardų dolerių. Iš šios sumos amerikiečiai pareikalavo sumokėti 0,8, t.y. mažiau dešimtosios dalies. Iš 0,8 milijardo SSRS sutiko sumokėti 0,3 milijardo. Šiuo metu, turint omenyje infliaciją, sumokėta 1 procentas nuo visos lendlizo sumos. Karo metu amerikiečiai nė vienos kapeikos, nė vieno cento, nė vieno dolerio už lendlizo prekes nepaėmė.
Jeigu kas negarbingai pasielgė, tai būtent Stalinas su tada kariaujančia, kraujuojančia šalimi – Ispanijos Respublika. Sovietų Sąjunga 1936 – 37 – 38 metais teikė didžiulę internacionalinę pagalbą Ispanijos Respublikai kovoje su fašistais. Iš Ispanijos SSRS išvežė 500 tonų aukso, kuris sudarė 450 milijonų dolerių. Pusė šio aukso buvo įvertinta kaip atlygis už paramą ginklais, už kitą pusę tarsi pervedė pinigus į Europos banką: už jos pirkite kur norite, vežkite į kraujuojančią šalį kaip norite, mes su jumis esame visiškai atsiskaitę.
Apie tai akademikas A.Sacharovas (jo vardas ir pavardė sutampa su didžio žmogaus Andrejaus Sacharovo vardu) “Kultūros” laidoje nekalbėjo
Antras momentas. Kas naudojasi internetu, tikriausiai yra girdėjęs apie kreiserį “Edinburgas”. Kai kalbama apie lendlizą, minimas ir kreiseris “Edinburgas”, 1942 m. balandžio 30 dieną vokiečių nuskandintas Atlante. Su juo nuskendo ir 5,5 tonos aukso. Taurusis metalas buvo iškeltas 1981 – 1986 metais dviejų ekspedicijų metu. Sukurtas dokumentinis filmas. Koks tai auksas? Tai tikrai užmokestis, bet ne už lendlizą, o už prekes iki SSRS ir Amerikos sutarties sudarymo.
Dar viena istorija, susijusi su lendlizu. Čia daug merginų, todėl negaliu papasakoti puikaus anekdoto: viskas iškart būtų aišku. Lendlizu buvo atgabenta medvilnės (žaliavos ir medvilninių audinių pavidalu). Kažkada kažkoks tarybinis vertėjas milijonus kvadratinių jardų kažkodėl pavertė milijonais pūdų. Vertimo klaida. Pasitaiko. Pasirodė pranešimas, kad į Sovietų Sąjungą buvo atgabenta 106 milijonai tonų medvilnės. 106 milijonai tonų medvilnės – negirdėta nesąmonė. Tokio kiekio medvilnės nėra visoje Žemės planetoje. Visame pasaulyje jos surenkama 15 – 20 milijonų tonų. Nėra tokių laivų, kurie galėtų atplukdyti 106 milijonus tonų medvilnės. Amerikiečiai per 4 metus Sovietų Sąjungai lendlizu pristatė 17 milijonų tonų. Kiekvienas specialistas, pamatęs tokią nesąmonę, iškart turėjo reaguoti, krūptelėti ir pasakyti autoriui: tu apsirikai. O ką padarė tarybiniai istorikai? Metų metais jie rašo, kad amerikiečiai į SSRS atgabeno 106 milijonus tonų medvilnės, ir tai sudaro tik 6 procentus SSRS išauginamos medvilnės.
Autoritetingiausias “smegenų plovimas” susijęs su labai autoritetingu žmogumi – Džonu Eriksonu. Istorikai, ypač tie, kurie specializuojasi karo istorijoje, šią pavardę žino. Tai profesorius, labai žinomas žmogus, parašęs daug istorinių knygų, tame tarpe “Stalingradas” ir “Kelias į Berlyną”. Vakarų pasaulyje jos laikomos auksiniu standartu Sovietų Sąjungos – Vokietijos karo istorijoje. D.Eriksonu remiamasi tada, kai norima ką nors pagirti. Kai jis mirė, nekrologą apie jį parašė net “Daily Telegraph.”, pats tiražingiausias laikraštis Didžiojoje Britanijoje. Šiame nekrologe parašyta, kad jo dviejų tomų kūriniui plojo ne tik D.Britanijoje, Amerikoje, bet ir tarybiniai generolai.
O “smegenų plovimo “ esmė tokia. D.Eriksono knygoje “Stalingradas” yra 485 puslapiai teksto ir 92 puslapiai nuorodų į šaltinius. Puiku. Tačiau nė viena nuoroda nesusijusi su tekstu. Yra tekstas ir yra 92 puslapiai išvardintų knygų pagal temą. Tikiuosi, kad studentas kursiniame darbe taip nesielgia. 1995 metais D.Eriksonas išleido antrą šios knygos leidimą, kuriame pažymėjo, kad jis papildytas naujais tarybiniais šaltiniais, atsiradusiais po persitvarkymo. Šiame leidinyje atsirado viena vienintelė konkreti nuoroda.
M.Soloninas pademonstravo du žemėlapius – schemas. 1940 m. gruodžio mėnesį įvyko Raudonosios armijos aukščiausių vadų pasitarimas, po kurio 1941 m. sausio mėnesį dvi savaites prie šių žemėlapių buvo analizuojami būsimo karo variantai. Istorikas M.Soloninas šioms aukščiausio karinio lygio pratyboms su žemėlapiais skyrė daugiau dėmesio, tačiau mes, neturėdami tokios galimybės, tepasakysime tiek: abiem atvejais kovos veiksmai vyko už SSRS sienų, fronto linija visur ėjo už Sovietų Sąjungos valstybinės sienos ribų, t.y. Sovietų Sąjunga ne gynėsi, o puolė. Apie priešo smūgio atrėmimą tame pasitarime, tose pratybose nebuvo kalbos.
Ką apie tai parašė garsusis D.Eriksonas? – klausia M.Soloninas. Atspėti nesunku. Jis parašė, kad, pagal tų pratybų sumanymą, Rytai turėjo atkakliai įsitvirtinti ir gintis sustiprintuose rajonuose, atremti smūgius iš Vakarų. Jis pažodžiui pacitavo žinomą sovietinį istorijos falsifikatorių Anfilovą. Didysis D.Eriksonas remiasi melagingu Anfilovo straipsniu, cituoja melagingą teiginį, piršdamas jį kaip tikrovišką įvykių aprašymą. Tokia vienintelė D.Eriksono nuoroda.
Apie “taikiai miegančius” aerodromus. 2009 m. buvo sukurtas šešių serijų dokumentinis filmas “Apokalipsė”, skirtas Antrojo pasaulinio karo metinėms. Didelis filmas, kiekviena serija – valandos trukmės. 1941-ųjų birželio 22-ąją rodomi Sovietų Sąjungos aerodromai, skraido vokiečių lėktuvai, bombarduoja, šaudo. O diktoriaus balsu skelbiama: sovietų aviacija pasienio aerodromuose buvo sutriuškinta per kelias pirmas karo minutes. Per kelias minutes buvo sunaikinta tarybinė aviacija! Toks teiginys pralenkia tarybinius falsifikatorius. Pastarieji visada sakydavo, kad tarybinė aviacija buvo sutriuškinta pirmąją karo dieną.
M.Soloninas parašė ir spaudai jau įteikė pirmą dvitomio knygą “Naujoji katastrofų analogija”, kuri kaip tik ir skirta šiai temai. Ten yra daugiau kaip 1000 archyvinių nuorodų, tikrų, ne tokių, kokiomis naudojosi D.Eriksonas. Pirmajame tome kalbama apie Odesos ir Kijevo karines apygardas. Pati didžiausia Sovietų Sąjungos aviacijos grupuotė buvo būtrent Kijevo apygardoje, kuri tapo pietvakarių frontu. Ten stovėjo daugiau kaip 2 tūkstančiai karinių lėktuvų. Pirmą dieną aerodromuose buvo sunaikinta 135 lėktuvai, t.y. mažiau kaip 8 procentai. Tai nereiškia, kad kiekvienas pulkas prarado po 8 procentus lėktuvų. Ten buvo 40 aviacijos pulkų. Penki iš keturių dešimčių buvo sunaikinti maždaug 50 procentų, kiti apskritai pirmomis karo dienomis nenukentėjo.
Nors apie tai rašau jau dešimt metų, kasmet birželio 22 dieną kartojama ta pati giesmelė: pirmomis karo valandomis arba minutėmis buvo sunaikinta sovietinė aviacija. Nors kuolą ant galvos tašyk – į faktus nereaguojama, piktinosi ir stebėjosi M.Soloninas.
Begėdiškai meluojama ir apie žmonių netektis. Kasmet, artėjant gegužės 9-ajai, spaudos konferencijose Gynybos ministerija nuolat kartoja: dabar nuodugniai suskaičiavome ir skelbiame galutinį karo aukų skaičių. Ir taip kasmet, nuo 1989-ųjų: 26,6 milijono. Paskaitoje M.Soloninas įrodė šio skaičiaus absurdiškumą, nepagrįstumą, tačiau dėl vietos stokos tepacituosime tik kelis sakinius: “Šie praradimai mažesni, bet vidinė logika, tarybinės ir dabartinės Rusijos oficialus mąstymas toks, kad kuo daugiau lavonų, tuo didesnis mūsų indėlis į pergalę. Todėl lavonų reikia kuo daugiau. Bet vėl: jeigu didinam žuvusiųjų skaičių, tai mūsų maršalai tampa ne tokie dideli”.
Tarybiniai žmonės laikė savo pareiga apgauti prakeiktus amerikiečius. Tai buvo garbės reikalas, didvyriškumas. Nuolat galvojome, kaip apmulkinti klasinį priešą, stengėmės mums nenaudingų dokumentų niekam niekada nerodyti. Štai ir viskas.
Vytauto Visocko nuotraukose: Rusijos istorikas Markas Soloninas.
2010.09.20
