Prieš keletą dienų per RTVi televiziją stebėjau itin aštrią, dinamišką “Klinč” diskusiją. Ginčijosi du Rusijos Federacijos piliečiai: stačiatikių tikėjimą išpažįstanti rusų tautybės rašytoja Jelena Čudinova ir Rusijoje gimęs bei Rusijoje užaugęs musulmonų religijos atstovas, vieno įtakingo leidinio žurnalistas Archanas Džemalis. Pašnekovų pavardės mums, lietuviams, ne itin svarbios, nes mažai kam žinomos. Šiuo atveju svarbiausia – dėl ko jie ginčijosi ir kaip ginčijosi. O ginčytasi dėl visai Rusijai aktualios temos – ar šalies sostinė nepraras savo tikrojo veido ir netaps musulmoniška? Rusų stačiatikių interesus ginanti J.Čudinova buvo pasišovusi net demonstratyviai pasitraukti iš laidos, jei musulmonų interesus ginantis A.Džemalis jos viešai neatsiprašys.
Tačiau norint geriau suvokti laidos esmę pirmiausiai reikėtų prisiminti svarbiausius ginčą sukėlusius faktus. Maskvoje neseniai buvo viešai švenčiama pagrindinė musulmoniška šventė, ir į Maskvos gatves plūstelėjo šimtai tūkstančių islamo religijos išpažinėjų (kai kurių į laidą skambinusiųjų žiniomis, ne šimtai tūkstančių, o keli milijonai musulmonų). Štai tada Maskva ir krūptelėjo, supratusi, jog gyvenanti akivaizdžioje musulmonų apsuptyje. Būtent po viešos, demonstratyvios musulmoniškos šventės, kuri išsiskyrė dar ir tuo, kad, pavyzdžiui, dagestaniečiai, totoriai ar azerbaidžaniečiai šašlykus kepė tiesiog savo butų balkonuose, sunerimę rusai ėmė skaičiuoti, kiek gi musulmonų iš tikrųjų gyvena Maskvoje.
O beskaičiuodami pasimetė, susipainiojo. Maskva išsigando dar ir dėl to, kad suprato deramai net nežinanti, kiek gi musulmonų per pastaruosius du dešimtmečius atsikėlė į miestą. Vieni teigė, esą Maskvoje nūnai gyvena apie 400 tūkst. musulmonų, kiti nurodydavo solidesnius skaičius. Galima manyti, jog Maskvoje gali gyventi ne mažiau kelių milijonų musulmonų. Taip pat skaičiuota, kiek gi islamo išpažinėjų į Maskvą atvyko nelegaliai. Be abejo, buvo svarstoma, kiek gi mečečių šiandien turėtų būti Rusijos sostinėje, jeigu norima patenkinti visų musulmonų poreikius.
Čia vėlgi pateikti šokiruojantys skaičiai. Maskvoje šiandien stovi vos keturios mečetės. O penktoji gali būti ir nepastatyta. Mat rajono, kur ketinama statyti penktąją mečetę, gyventojai visi lyg vienas sukilo, pareikšdami nenorį jokių mečečių, jokių musulmoniškų susiėjimų. Toje laidoje dalyvavusi rusų interesus gynusi rašytoja pabrėžė, jog Maskvai užtenka keturių mečečių. Ir ji nuoširdžiai palaikanti Tekstilščikų rajono žmones, nenorinčius savo rajone turėti musulmoniškų maldos namų. Tuo tarpu musulmonų interesus gynęs žurnalistas teigė, jog šiandien veikiančiose keturiose mečetėse niekaip neįsitenka visi Maskvos musulmonai, net jeigu jų Maskvoje – tik 400 tūkst. Bet jis šventai įsitikinęs, jog dabar Maskvoje gyvena mažų mažiausiai keli milijonai Alachą garbinančių žmonių. Todėl Maskvoje, jei Maskva laiko save tolerantišku miestu, turėtų stovėti ne mažiau šimto mečečių (manoma, kad vieną mečetę lanko vidutiniškai apie tris tūkstančius musulmonų).
Žurnalistas musulmonas A.Džemalis pabrėžė, kad štai Kinijos sostinėje gyvena ženkliai mažiau musulmonų nei Maskvoje, tačiau Pekine jau dabar esama apie 70-imt mečečių. Taigi kinai kažkodėl nebijo musulmonų invazijos. Laidos “Klinč” viešnia J. Čudinova tvirtino, esą Maskvos ir Pekino palyginimas – niekam tikęs. Suprask, demagogiška lyginti Kinijos ir Rusijos pajėgumus nuo pašalinių įtakų saugojant savo nacionalinį veidą. Rašytoja prisiminė spaudos pranešimus, kaip Romoje viešėjęs Libijos diktatorius Kadafis viešai džiaugėsi, esą netrukus Italijoje jau bus daugiau musulmonų nei krikščionių, ir tada krikščionims teks derintis prie musulmonų, o ne – atvirkščiai.
Rašytoja prisiminė ir neseniai surengtą apklausą, atliktą Vokietijoje. Tąsyk domėtasi, kas ką skriaudžia Vokietijoje: vokiečiai – nacionalinę turkų mažumą, ar turkai – nacionalinę daugumą. Tyrimo rezultatai buvo netikėti visiems. Pasirodo, turkų jaunuomenė mokyklose ir universitetuose skriaudžia vokiečius, nes šie – mažiau organizuoti, ne tokie drąsūs, ne tokie užsispyrę. Taigi paskutinioji apklausa sugriovė mitą, esą vokiečiai elgiasi netaktiškai, bendraudami su išeiviais iš Turkijos. Pasirodo, šio konflikto aukos – ne turkai, o patys vokiečiai.
RTVi laidoje “Klinč” dalyvavusi rašytoja taip pat pabrėžė, jog dauguma į Maskvą atvykstančių musulmonų – nelegalai. Todėl jų poreikių Rusijos sostinė tikrai neprivalanti tenkinti. Nelegalams pirmiausia derėtų grįžti į savo gimtinę ir … į Maskvą atvažiuoti jau su deramai sutvarkytais dokumentais. Žurnalistas įrodinėjo savas tiesas: dėl migracijos antplūdžio į Maskvą musulmonai nieko dėti. Čia kalti korumpuoti Maskvos valdininkai, už solidžius kyšius įsileidžiantys vadinamąją pigią darbo jėgą. Kaltas ir rusų tingėjimas – nenoras atlikti darbų, kurių nūnai noriai imasi išeiviai iš Tadžikistano ar Uzbekistano.
Tuo tarpu J.Čudinova pateikė kontrargumentų. Štai Prancūzija įsileido daug pigios darbo jėgos iš Afrikos. Pirmoji atvykėlių karta Prancūzijoje dirbo sunkiai ir už skatikus, antroji dirbo jau už solidžius atlyginimus, kurie mokami ir tikriesiems Prancūzijos gyventojams. O trečioji karta jau visai niekur nebedirba, nes … iš valdžios gauna solidžias pašalpas. Taigi beieškodami pigių darbininkų prancūzų verslininkai pakenkė šalies interesams. Prancūzija dabar susiduria su emigrantų keliamomis demografinėmis problemomis. Kitaip tariant, kuo toliau, tuo ji mažiau – prancūziška.
Be to, ir vėl trūksta pigios darbo jėgos, nes anksčiau už centus dirbusieji už kapeikas jau nebedirba, reikalaudami pagal prancūziškus įstatymus priklausančių solidžių bedarbių pašalpų. Žodžiu, J.Čudinova nenori, kad Rusiją ištiktų Prancūzijos likimas. Pigios darbo jėgos paieškos – tai spąstai, į kuriuos lengva pakliūti, bet sunku išsinarplioti. Trečioji vadinamųjų pigių emigrantų karta jau nedirba, jie mėgaujasi solidžiomis valstybinėmis išmokomis ir tuo pačiu išnaudoja dirbančius prancūzus.
Žurnalistas musulmonas A.Džemalis įžvelgė Rusijos valdžią specialiai provokuojant nesutarimus tarp religijų. Jo žiniomis, 5-ąją mečetę Maskvos valdžia leido statyti būtent ten, kur neseniai buvo uždrausta statyti cerkvę. Musulmono nuomonė tokia: jei ten negalima statyti cerkvės, vadinasi, ten negalima statyti ir mečetės, ir vienuolyno, ir budistų šventovės. Negalima statyti jokių maldos namų. Todėl jis neatmeta versijos, jog dabartiniu leidimu sostinės valdžia stengiasi stačiatikius sukiršinti su musulmonais. Laidos svečias musulmonas taip pat teigė, kad Maskvai nereikalinga dar viena labai didelė, grandiozinė mečetė. Musulmonams reikėtų mažų, bet daug mečečių. Gigantomanija tokiais atvejais – nereikalinga. O kažkas iš aukštai valdžioje esančių valdininkų, jo įsitikinimu, stengiasi pastatyti būtent vieną didelę mečetę, į kurią būtų keblu pakliūti po visą Maskvą išsibarsčiusiems musulmonams.
Rusų rašytoja J.Čudinova, aktyviai palaikanti Tekstilščikų rajone gyvenančius rusus, besipriešinančius mečetės statybai, įrodinėjo, jog “iš principo” negalima palaikyti nuolat augančių musulmonų reikalavimų. Ji sutinkanti, jog demografinė padėtis Rusijoje kasdien keičiasi, ir keičiasi ne rusų, ne stačiatikių naudai. Bet būtent dėl to rusai turi būti itin kategoriški. Jei rusai patenkintų šiandien Maskvoje gyvenančių musulmonų reikalavimus, Rusija čia pat susidurtų su naujais, dar įžūlesniais musulmoniškais reikalavimais. Ir taip – pasaka be galo. J.Čudinovos įsitikinimu, stačiatikių tikėjimo rusai neturi tapti mažuma Rusijoje. Nes dauguma tapę musulmonai greičiausiai skriaustų stačiatikius. A.Džemalis retoriškai sušuko: “O kodėl jūs manote, kad musulmonai, tapę dauguma, būtinai skriaustų kitatikius?”
Replikuodamas musulmonas A.Džemalis taip pat pabrėžė, kad Vakarų pasaulis būtent neteisingai ir sukurtas, kad negali apsieiti be pigios darbo jėgos. O beieškodami ir vadinamųjų juodadarbių, ir menkai apmokamų protinio darbo atstovų, Vakarai neišvengiamai susidurs su demografinėmis problemomis. Bet tos problemos – natūralios. Jokio islamo pasaulio invazijos į Vakarus nėra. “Pasaulyje šiandien vyksta natūralūs tautų kraustymosi ir nacijų maišymosi procesai. Musulmonų būta Rusijoje ir 19-ame amžiuje. Musulmonai, pavyzdžiui, čečėnai ir ingušai, narsiai gynė Rusijos interesus 1-ojo pasaulinio karo metais”, – dėstė savuosius argumentus A.Džemalis.
Tada rašytoja J.Čudinova prisiminė terorizmo keliamus pavojus. Ji pabrėžė, kad kai kurie rusai baiminasi musulmonų būtent dėl to, kad nežino, ką šie slepia po skvernu: Koraną ar bombą? Ji pateikė pavyzdžių: ne iš karto, o tik po kelerių metų paaiškėdavo, jog “aplinkinių pagarbą išsikovojęs musulmonas mokėsi pas Chatabą”. Ji nežinanti, kaip atskirti Rusijai lojalų musulmoną nuo musulmono ekstremisto. Šito nežino dauguma rusų. Todėl rusai ir bijo, kad islamas netaptų dominuojančia religija, nes mato, kaip akivaizdžiai keičiasi tradicinė jų aplinka. Rusai bijo musulmonų, nes įtaria, kad šie, tapę dauguma, pradės skriausti ir išnaudoti juos, senbūvius.
Oponentas A.Džemalis atšovė: vachabitai neatvažiuoja dirbti į Maskvos statybas. Laidos svečias A.Džemalis įsitikinęs, kad Rusijai nepavyks išvengti augančios musulmonų įtakos, net jei “Maskva apsitvers aukšta Kinijos siena”. Jo teigimu, Islamas – neišvengiamas dalykas, su kuriuo, nori ar nenori ponia J.Čudinova, teks skaitytis. Pasiteiravus, ar padidėjus Islamo įtakai neišvengiamas taps ir šariatas, A.Džemalis pabrėžė, kad jau dabar kai kuriuose Rusijos regionuose, pavyzdžiui, Dagestane ir Čečėnijoje, veikia šariato teisinės normos, o ne Rusijos Konstitucija. Štai tada ir įvyko konfliktas. Rašytoja J.Šudinova pabrėžė, kad jai nepriimtina nuostata, kai už vagystę kertamos rankos, o už paleistuvavimą akmenimis negyvai užmėtomos moterys. Tada A.Džemalis retoriškai pasiteiravo, ar tik J.Čudinova neteisina vagių ir paleistuvystės? Rašytoja labai įsižeidė pareikšdama, kad buvo viešai apkaltinta palankumu vagims, nors “niekad nebuvo vagilka”. Todėl oponentas privaląs jos viešai atsiprašyti, arba ji išeisianti iš laidos…
Musulmonas A.Džemalis jos neatsiprašė. Jis neturėjo už ką atsiprašyti, nes ponios J.Čudinovos niekuo nekaltino. O nusiraminusi J.Čudinova neišėjo iš laidos…
Kodėl pasakoju apie tą prieš keletą dienų matytą laidą? Pirma, prisiminiau sovietmečiu patirtus nemalonumus, kai, rašydamas straipsnį, kodėl priešinuosi rusų emigrantų invazijai į Vilnių, buvau apšauktas nacionalistu – nesusipratėliu. Tik pamanyk, Vilniuje kada nors rusų bus daugiau nei lietuvių. Ir kas čia tokio, jei po dešimties metų Lietuvos sostinė taps rusiška, rusakalbė. Būtent tokiais argumentais tuomet buvau gėdinamas. Laimė, Vilnius netapo rusišku miestu…
Todėl šiandien puikiai suprantu rusę J.Čudinovą, nenorinčią, kad jos stačiatikiška Maskva su cerkvių kupolais kada nors taptų musulmoniška. Aš irgi nenoriu, kad Vilnius prarastų savo lietuvišką veidą ir taptų … musulmonišku, žydišku, lenkišku, kinišku ar baltarusišku. Puikiai suprantu ir vokiečius, kurių vaikai gauna “į kaulus” nuo turkų bendraamžių, nes esu susipažinęs su Mažosios Lietuvos (dabartinė Kaliningrado sritis) istorija. Dar visai neseniai vokiečiai itin žiauriai, neteisingai elgėsi su Mažosios Lietuvos lietuviais. Todėl suvokiu ir vokiečių baimę … savo gimtojoje žemėje tapti mažuma.
Tačiau negaliu nepritarti ir musulmono A.Džemalio įžvalgoms, jog Islamas – greičiausiai neišvengiama šių dienų realybė. Šių procesų tikrai neatremsime įvesdami net ir griežčiausius draudimus. Tėra vienas receptas. Privalome turėti daugiau vaikų, nei jų auginame šiandien. Mūsų šeimose privalo būti ne mažiau vaikų kaip musulmoniškose šeimose, ir J.Čudinovos iškeltos baimės pačios išsisklaidys. Taip pat privalome turėti kur kas daugiau kunigų, klebonų, vyskupų, kurie pinigus investuotų ne į naujų gigantiškų bažnyčių statybas, kurias vis mažiau kas lanko, o į … internetą, popierinę spaudą, televiziją.
Galų gale galėčiau prisiminti politikos apžvalgininko Vladimiro Laučiaus žurnale “IQ” pareikštą nuomonę apie žydų tautos fenomeną. Pasak šio leidinio redaktoriaus V.Laučiaus, žydai – unikali tauta. Daug pasaulio tautų šiandien vos ne masiškai emigruoja iš savo tėvynių, o žydų tauta organizuotai grįžta į savo senąsias žemes. Kas laimės šiose tautų maišymosi rungtyse? Laimės musulmonai, laimės žydai. Taigi užuot mokęsi iš musulmonų ir žydų atkaklumo, gudrumo, mes tik beviltiškai skėsčiojame rankomis. Skėsčiojame rankomis ir piktinamės klausdami, kodėl musulmonai nenori integruotis į vokiečių ar prancūzų bendruomenes, o žydai niekad niekur nedirba juodadarbiais. Kritikuoti galima. Bet pirmiausiai derėtų mokytis iš tų, kurie drąsesni, atkaklesni, gudresni, stipresni. Užuot keikę musulmonus ar žydus pirmiausiai pasimokykime iš jų, kaip “tikri vyrai atremia globalaus pasaulio iššūkius”.
Nuotraukoje: šiandieninė Rusijos sostinė Maskva kol kas dar – ne musulmoniška.
2010.10.28
