Tikriausiai visiems mums būtų įdomu žinoti, kas tas Aristidas Tamošaitis, kurį gegužės 19-ąją Rusijos slaptoji tarnyba FST sulaikė Maskvoje. Bet neginčijamos informacijos – labai mažai. Žinome tik tiek, kad sulaikytas Aristidu Tamošaičiu pavadintas asmuo. Visa kita – svarstymai, versijos, įtarimai. Net negalime pasakyti, ar nurodyta tikroji jo pavardė ir vardas.
Žinoma, Intefax tvirtina, jog lietuvis – pats tikriausias šnipas. Esą sučiuptas su neginčijamais įkalčiais – kai iš vieno Rusijos piliečio pasiėmė įslaptintų rusiškų dokumentų. Galėjo taip nutikti? Žvalgybos istorijoje panašių atvejų – milijonai.
Ką mes dar žinome apie gegužės 19-osios nutikimą Rusijos sostinėje? Daugiau – nieko tikro. Kai kurie rusiški leidiniai, įskaitant ir Interfax, teigia, esą sulaikytas lietuvis kadaise mokėsi Maskvos KGB mokykloje. Bet ar tai leidžia daryti prielaidas, jog sulaikytasis darbavosi kaip tikras šnipas ar net kaip dvigubas agentas? Ir dar nežinia, ar jis – tikrai krimto mokslus KGB universitetuose.
Interfax pranešė, girdi, lietuvis prisipažino esąs Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos darbuotojas. Bet ar suimtojo skubėjimas prisipažinti priklausius Lietuvos slaptosioms tarnyboms neatrodo įtartinas? Sučiupti šnipai priklausomybę žvalgybai dažniausiai neigia net kaltintojams pažėrus nepaneigiamų įrodymų. Prisipažindamas šnipas rizikuoja prarasti siuntusios šalies paramą. O čia – iškart atskleidė kortas.
Lietuvos AOTD direktorius Alvydas Šiuparis nekomentuoja gegužės 19-osios sulaikymo Maskvoje aplinkybių. Ir teisingai daro, kad nekomentuoja. Slaptųjų tarnybų vadovai neturėtų viešai analizuoti konkrečių atvejų.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas – komentuoja. Ir teisingai elgiasi, kad komentuoja. Tokia politiko duona. Gegužės 19-osios nutikimą Maskvoje jis vadina kaip „galimą Rusijos provokaciją“ – akivaizdų kerštą už Lietuvoje sulaikytus keturis rusų šnipus.
Kad tai galėjo būti provokacija arba kerštas, panašu į tiesą. Juk lietuvis sulaikytas nepraėjus nė trims savaitėms po to, kai Lietuvos slaptosios tarnybos sučiupo Rusijos FST agentą, bandžiusį „prasiskverbti į svarbiausias Lietuvos valstybės institucijas“. Tik Lietuva neįvardino balandžio 29-ąją sulaikyto Rusijos šnipo. Apie FST (rusiškai – FSB) darbutoją oficialusis Vilnius tepranešė, kad tai – 1977-aisiais gimęs N.F.
Norėdami suvokti tikruosius gegužės 19-osios sulaikymo motyvus, neturėtume pamiršti, kad pernai lietuviškieji džeimsai bondai demaskavo tris Rusijos bei Baltarusijos žvalgyboms talkinusius asmenis. Omenyje turint, jog 2014-aisiais Lietuva nepageidaujamais asmenimis paskelbė ir keletą Rusijos diplomatų, sakykim, Valerijų Katulą, tai Lietuvos slaptųjų tarnybų įžūlumas, žvelgiant Kremliaus akimis, – beribis.
Žodžiu, Rusijos bandymas kerštauti – įtikinamas paaiškinimas. Rusija nebūtų Rusija, jei Lietuvai sučiupus net keturis jos šnipus neieškotų galimybių revanšui – uždėtų antrankius bent vienam Lietuvos slaptųjų tarnybų atstovui.
Kad Lietuvai reikėjo laukti Kremliaus keršto, teigė ir buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, ir Seimo NSGK narė Rasa Juknevičienė, ir mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Pavyzdžiui, portale lrytas.lt buvęs VSD direktorius M.Laurinkus gegužės 19-osios sulaikymą Maskvoje įvardino kaip „žvalgybinio karo klasikinį atvejį“. Akis – už akį, dantis – už dantį. Užsienio reikalų ministras L.Linkevičius portale delfi.lt teigė, jog nereikėtų pamiršti ir tuo metu Rygoje posėdžiavusių Europos sąjungos vadovovų konteksto.
Kad Lietuva, nusprendusi aktyviau nei iki šiol persekioti rusų agentus, elgiasi teisingai, tačiau privalo ruoštis rimtam „šnipų karui“, užsienio spaudoje ne sykį perspėjo slaptųjų tarnybų analitikas Edvardas Lukasas (Edward Lucas), žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas, garsiosios knygos „Apgaulė“ autorius.
Kad Lietuva būtinai sulauks Rusijos kirčių, bylojo ir įžūlus rusiškas išpuolis prieš Estiją. Estijos slaptosioms tarnyboms neutralizavus kelių aukšto rango Rusijos šnipų veiklą, Rusija sučiupo Estijos slaptųjų tarnybų karininką Estoną Kohverą … ne savo, bet Estijos teritorijoje (pasienio zonoje). Šiuo metu E.Kohveras įkalintas Rusijoje.
Tad gegužės 19-osios išpuolis prieš Lietuvos slaptąsias tarnybas – vargu ar paskutinis. Lietuva būtų naivi, jei manytų, jog Rusija gegužės 19-osios sulaikymu apsiribos.
Bet ar tądien Maskvoje sučiuptas lietuvis – tikras žvalgybininkas? Juk gali būti, jog Lietuva sulaikė profesionalius, pavojingus Rusijos šnipus, o Rusija pačiupo pirmą po ranka pasitaikiusį „šnipą – apsišaukėlį“. Juk Seimo NSGK narys A.Anušauskas tvirtina, jog Lietuva neturi pajėgumų Rusijoje atlikti jokių rimtų žvalgybinių operacijų.
Beje, atvejų, kai šnipinėjimu kaltinamas žmogus nėra joks šnipas, tiesiog juo pasinaudojama kaip „atpirkimo ožiu“, – taip pat gausu.
Svarbi ir aplinkybė, jog Lefortovo tardymo izoliatoriuje Public Monitoring Committee ir Lietuvos ambasados Maskvoje darbuotojų aplankytas lietuvis kalinimo sąlygomis nesiskundė bei neprieštaravo, kad jo interesus teisme gintų Rusijos advokatas Anatolijus Abricovas. Tad sučiuptąjį lietuvį gins Rusijos valstybės paskirtas advokatas.
Taigi mes nežinome, kokį žaidimą gegužės 19-ąją pradėjo Rusijos slaptosios tarnybos. Gal ėmė ieškoti galimybių mainams? Vos tik buvo pranešta, jog Maskvoje sučiuptas A.Tamošaičiu įvardintas asmuo, Lietuvos ir užsienio spaudoje tą pačią dieną pasirodė ir svarstymų, jog Rusija sučiupo lietuvį vien tam, kad ieškotų galimybių iškeisti jį į Lietuvoje sulaikytą N.F.
Tokie mainai – įmanomi. Bet ar šis pasikeitimas būtų naudingas Lietuvai, žino tik tie, kurie žino, kas iš tiesų yra A.Tamošaitis ir kokia Lietuvoje sučiuptojo N.F. vertė.
2015.06.02; 16:23
