Mažytė purvina Europos paslaptis


Europa didžiuojasi savo nuopelnais demokratijai, tad kodėl gi grupelei užguitų disidentų taip sunku kovoti su paskutiniuoju žemyno diktatoriumi? – klausia "Foreign Policy" puslapiuose Kristina Odonė, Centre for Policy Studies (Londonas) mokslinė bendradarbė, leidinio Free Faith redaktorė.

Garsus dramaturgas Tomas Stopardas remia Baltarusijos laisvąjį teatrą (kurio spektakliai uždrausti Baltarusijoje už Aleksandro Lukašenkos kritiką). Buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus opozicionierius Andrejus Sanikovas mano, kad išėjo į laisvę (praleidęs už grotų 16 mėnesių) dėka T.Stopardo įsikišimo.

Ir vis tiktai nei tas disidentas, nei tas dramaturgas nesugeba rimtai pasipriešinti A.Lukašenkai, mano straipsnio autorė. Baltarusija garsėja kaip viena iš blogiausių šalių politinių teisių ir pilietinių laisvių paisymo požiūriu. Režimas kruopščiai režisuoja rinkimus ir referendumus. „Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos veikia slapta „mirties komanda“. Apie tuzinas opozicionierių dingo be žinios, kai kurie aktyvistai laikomi politiniais kaliniais“, – rašo K.Odonė. Baltarusijos KGB seka piliečius. A.Lukašenka taip pat organizuoja kibernetines atakas prieš aktyvistus.

Autorei kyla mintis: „Baltarusija – maža purvina Europos paslaptis. Dėl jos egzistavimo europiečiai turėtų jausti gėda, o ES – kaltę. Institucija, dievinanti pakalbėti skambiais žodžiais apie bendrą moralės paskirtį ir nepriekaištingą „tarnybos lapą“ žmogaus teisių srityje, mažai ką nuveikia, kad įvestų tvarką prie savo pačios slenksčio“.

A.Sanikovas dabar gyvena tremtyje, netoli Londono. Jis stebisi ir yra nusivylęs, kad Vakarai, ir ypač Europa, abejingi jo tėvynainių vargams. Jis ragina veikti bent jau pačių Vakarų labui. „Tegul žmonės Vakaruose atmena: tai, kas vyksta Baltarusijoje, turi įtakos ir jiems patiems. A.Lukašenka užmezgė ryšius su kitomis tremiančiomis valstybėmis visame pasaulyje, jis aprūpino ginklais Kadafį, Iraną, Sudaną, net Sadamą Huseiną. A.Lukašenka joms visoms pardavinėjo ginklus“, – sakė A.Sanikovas.

Autorė komentuoja: „Savanaudiški interesai iš tikrųjų turi įtakos Vakarų ryšiams su Baltarusija. Bet ne ta prasme, kuria tikisi A.Sanikovas. ES šalys – Nyderlandai, Latvija – perka pigius Baltarusijos fabrikų naftos produktus“. Baltarusijos valdžia sekimui naudoja įrenginius, pagamintus Švedijos firmos Ericsson (tiesa, pati Ericsson tvirtina, kad pardavė juos ne Baltarusijai, o Turkijos Turkcell). Didžioji Britanija 2012 metais patiekė Baltarusijai ginklų maždaug už 3 mln. svarų, sakoma straipsnyje.

Argi stebėtina, kad Baltarusijos opozicija mano, jog Europa stato ramsčius „paskutinei diktatūrai“? Sanikovas piktinasi: Vakarams patogu vaizduoti Baltarusiją kaip „beviltišką atvejį“, kad nusiplautų rankas.

Tiesa, autorė mano, kad Baltarusijoje iš tikrųjų sunku įžiūrėti vilties prošvaisčių. Šalis „taip ir nesugebėjo ištrūkti iš Kremliaus orbitos“. „Iškalbingu baltarusių tapatybės silpnumo požymiu“ Kristina Odonė įvardija tą faktą, kad „dauguma piliečių namuose kalba rusiškai, o ne baltarusiškai“.

Pernai Rusijos televizija parodė filmą apie Lukašenką „Krikšto tėvas“ („Kriostnyj batka“). Autorė komentuoja: „Toji pravardė, orientuota į mafiją, jam tinka tik iš dalies. Lukašenka dažnai mėgsta pajuokauti Berluskonio stiliumi“. Odonės nuomone, Lukašenka elgiasi neprotingai, nes žino, kad Vakarai nenori nutraukti ryšių su Baltarusija. „Jis gudriai supriešina Rusiją su ES ir nevengia panaudoti politinių kalinių kaip mainų monetą derybose, bet tik todėl, pasak Sanikovo, kad Europa leidžia jam taip elgtis“, – sakoma straipsnyje.

Laisvojo baltarusių teatro įkūrėja Natalja Kaliada mano: „Dauguma baltarusių patys patyrė valdžios žiaurumą, jie suvokia, kad negali gyventi prie šito režimo“. Sanikovas pažymi: pagal naujausias sociologines apklausas, trečdalis piliečių remia Lukašenką, bet jau 15 procentų – opoziciją.

Sanikovas ragina Vakarus įvesti Baltarusijai griežtesnes sankcijas. Tiesa, Europos Parlamento deputatė Marietė Šaakė pripažįsta, kad „jokie ES skelbti apribojimai neturėjo didelio poveikio Baltarusijos vyriausybės politikai ar veiksmams“.

Ką gi daryti, jei nei sankcijos, nei opozicija nepajėgia smogti diktatūrai? „Apsikeitimas studentais, skautų kelionės, dviračių turai ir kurortinis turizmas: aktyvesnė sąveika su Vakarais visais visuomenės lygiais leis baltarusiams patiems pamatyti žodžio laisvę, spaudos laisvę, įstatymo viršenybę. Jie tada nebesitaikstys su priespauda“, – rašo autorė, remdamasi Sanikovo nuomone.

Sanikovas nori, kad ES pakeistų vizų režimą: šiuo metu baltarusiams gauti vizą – ilga ir brangi procedūra. Pasak Šaakės, ES pati nori pradėti derybas dėl to, bet Minskas kol kas nedavė atsakymo.

„Kol Lukašenka mąsto apie savo variantus (ar jam pavyks dar kartą timptelėti Europą už nosies? Ar nutrauks su juo santykius Vladimiras, jeigu jis to nepadarys?), Sanikovas savo misiją mato tokią: užtikrinti, kad Baltarusija liktų tarptautinės bendrijos dienotvarkėje“, – sakoma straipsnyje.

Šaltinis: Foreign Policy

2013.07.10

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *