Portalo Slaptai.lt skaitytojams primename, kad šiuo metu skandalingoji Medininkų žudynių byla nagrinėjama Lietuvos Apeliaciniame teisme. Šia rezonansine byla besidomintiems savo skaitytojams artimiausiu metu pateiksime naujų žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų.
O šiandien skelbiame išsamų buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo interesus ginančio advokato Arūno MARCINKEVIČIAUS ir Ramūno MARKEVIČIAUS tekstą.
Ši smulki, detali analizė atskleidžia 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto užpuolimo ir pareigūnų nužudymo tyrimo chronologiją bei ypatumus.
XXX
Precedentų neturinčios lietuviškosios Temidės grimasos pasibaisėtinai iškreipė žmogaus laisvių ir teisių, jų apsaugos garantijų ir teisingumo sąvokas. Proceso ypatumai „Medininkų“ byloje vaizdingai išryškino epideminį politinių ir žinybinių interesų įtakų baudžiamajame procese mastą, bei teisinės sistemos institucijų nesavarankiškumą. Atsiskleidė tikrasis prokuratūros ir teismų požiūris į gynybos baudžiamajame procese institutą, advokatus ir jų funkcijų reikšmę lietuviškajam teisingumui.
Daugiau nei du dešimtmečius užsispyrusiai toleruotos ydos suformavo iškreiptą ir nieko bendro su pagarba Žmogaus laisvių ir teisių apsaugos garantijomis Europos sąjungoje neturinčią praktika, keliančią grėsmę pačios valstybės autoritetui ir likimui. Visa tai, negatyviai sąlygoja bendrąją nacionalinio teisingumo, visuomenės bei valstybės saugumo, ir demokratijos padėtį Lietuvoje.
Dėl šios priežasties, svarbu neatidėliotinai visapusiškai įvertinti objektyvias ir subjektyvias priežastis dėl kurių nusikaltimo nepadaręs ir su juo niekaip nesusijęs asmuo Konstantinas Michailovs (Nikulin) tapo įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistu kalėti iki gyvos už nežinia kokių asmenų padarytą nusikaltimą.
Lietuvos visuomenė ir jos kiekvienas narys privalo suvokti tikrąją viso šio proceso esmę: kodėl per daugiau nei dvi dešimtis metų, iki šiol neatskleistas Lietuvos pareigūnų nužudymas Medininkų poste? Kodėl nenustatyti ir neišaiškinti šio itin žiauraus nusikaltimo organizatoriai, vykdytojai ir kiti jų bendrininkai? Lietuvos žmonės privalo žinoti: kas, dėl kokios priežasties ir kokiu tikslu įtakoja jau šeštus metus besitęsiantį nusikaltimo nepadariusio žmogaus kalinimą?
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir Žmogaus teisių apsaugos mūsų valstybėje tolimesnei raidai yra būtina nuosekliai įsigilinti į faktus, esmines istorinio nusikaltimo tyrimo ir teismo proceso eigos ypatumus, politinių ir žinybinių įtakų faktorius, jų priežastis ir aplinkybes.
Įsiskaitykime, ką liudija faktai.
1991 m. liepos 31 d. ryte, tarp 4.00- 4.35 val., Medininkų muitinės poste nužudomi septyni Lietuvos Respublikos policijos ir muitinės pareigūnai, bei sunkiai sužalojamas muitinės inspektorius Tomas Šernas;
1991 m. liepos 31 d. dėl Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnų nužudymo Medininkų muitinės poste Nusikaltimų tyrimo departamente prie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros iškeliama baudžiamoji byla Nr. 09-2-047-91. Ją savo žinion priima Nusikaltimų tyrimo departamento prie Lietuvos Respublikos generalinės Prokuratūros vyriausiasis tardytojas Algimantas Astaška (T. 1, b/l 1-2);
Šio rezonansinio nusikaltimo tyrimą kartu su Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, policijos, valstybės saugumo departamento ir krašto apsaugos departamento kontržvalgybos pareigūnais pradeda ir sovietinio KGB, karinės kontržvalgybos, TSRS generalinės prokuratūros, vidaus reikalų ministerijos institucijos.
Tarp Lietuvos ir TSRS institucijų vyksta abipusis keitimasis operatyvine, tardymo bei kita nusikaltimo tyrimui būtina informacija, derinami tyrimo veiksmai (T. 11, b/l 28-29;30; T. 13, b/l 77 ir t.t).
1991 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninėje užpuolimo metu sunkiai sužeistas muitinės pareigūnas- nukentėjusysis Tomas Šernas duodamas parodymus, medikų ir kitų asmenų akivaizdoje jį apklaususiam NTD prie LR GP vyriausiajam tardytojui A. Astaškai, parodė, kad:
– postą užpuolusiųjų asmenų buvo 5 (penki);
– užpuolikai vilkėjo dėmėtomis uniformomis;
– į Lietuvos pareigūnus šaudė mažiausiai 3 (trys) asmenys;
– užpuolikai, mažiausiai vienas iš jų, kalbėjo lietuviškai;
– atpažino vieną iš užpuolikų ir skiemenuodamas įvardino jį Makutynovičiaus pavarde;
– užpuolikai priklausė OMON‘ui.
Pastaba: Nors šie parodymai buvo įrašyti į garso bei video juostas, ką patvirtina Teismo sprendimu prijungti prie bylos garso ir vaizdo įrašų fragmentai ir net pats nukentėjusysis Tomas Šernas, šios apklausos protokolo bei garso ir video įrašų bylą nagrinėjančiam Teismui Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra iki šiol nepateikė. Pasak Tomo Šerno, tardytojas A. Astaška buvo davęs jam atminimui tos, pirmosios, apklausos ligoninėje video įrašo kopija, tačiau ji neaiškiomis aplinkybėmis kažkur pradingo ar pasimetė.
1991 m. rugpjūčio 1 d. dienraštyje „Respublika“ (1 psl.) žurnalisto Gyčio Vaidilos publikacijoje „Deputatai norėtų žinoti daugiau už prokurorą“ rašoma: „A.Paulauskas papasakojo, kad pirmoji informacija apie žudynes pareigūnus pasiekusi tuoj po penktos valandos“. (1991 08 02 „Respublika“ Nr. 185 (516).
Šią aplinkybę papildomai patvirtina ir 2010 m. rugpjūčio 18 d. laikraštyje „XXI amžius“ Nr. 59 (1844) išspausdintas buvusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko prof. Vytauto Landsbergio interviu žurnalistui Gintarui Visockui „Tyrimą tikslinga perduoti kitiems prokurorams“ (psl. 1 ir 10), kuriame rašoma: „<…>A. Paulauskas pranešė sužinojęs 5 val. ryto, o greitoji pagalba tik po šešių.<…>“
Šią itin svarbią faktinę aplinkybę pilnai patvirtina, teismuose neištirta 1991 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo Seimo) neeilinio plenarinio posėdžio stenograma ir joje užfiksuota tuometinio generalinio prokuroro ataskaita apie tai kelintą valandą buvo gautas pranešimas apie pareigūnų nužudymą Medininkų poste.
1991 m. rugpjūčio 2 d. NTD prie LR Generalinės prokuratūros Vyriausiasis tardytojas A. Astaška išsiuntė raštą, laikinai einančiam buvusios LTSR VSK (KGB) pirmininko pareigas Caplinui, kuriame nurodė: „Tomas Šernas, vienas iš sunkiai sužeistų muitininkų, atgavęs sąmonę pasakė, kad sušaudė juos 5 (penki) kariškiai,…“ (T. 13, b/l 77, 1 punktas);
Todėl visos Medininkų žudynių tyrimo medžiagos iš buvusio Sovietų KGB, SSSR prokuratūros, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Antrojo Operatyvinių Tarnybų Departamento, Valstybės Saugumo Departamento, Vyriausybės Apsaugos Departamento ir generalinės prokuratūros nebūvimas Vilniaus Apygardos teismo byloje šio proceso metu, atėmė Teismui visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas, tyrimo nustatytas įvykio aplinkybes ir tuo pačiu atėmė kaltinimajam teisę gintis ir būti efektyviai bei savalaikiai ginamam šiame procese, o valstybės kaltintojams nebeleidžia teigti, esą jie yra ištirę ir pagrįstai atmetę visas kitas, kaltinamąjį teisinančias versijas. Be to, ši ir kitos bylos aplinkybės suteikia pagrindą teigti, kad tokiu būdu nuo bylą nagrinėjančio Teismo ir gynėjų nuslėpti kaltinamąjį teisinantys duomenys.
1991 m. rugpjūčio 4 d. NTD prie LR GP Vyriausiasis tardytojas A. Astaška išsiuntė raštą SSSR (buv. TSRS) prokuratūrai (T. 11, b/l 28-29;30), kuriame nurodė: „Iš sunkiai sužeisto muitinės darbuotojo paaiškinimo galima daryti prielaidą, kad žudikų buvo nemažiau kaip 5 (penki), kad tai buvo žmonės su karinėmis uniformomis… Nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esantys įrodymai“ (T. 11, b/l 28, 4 pastraipa);
Todėl valstybės kaltintojų tvirtinimai, neigiant tokios apklausos ir jos rezultatų būvimą, o taip pat net ir nukentėjusiojo atstovo pasisakymas baigiamojoje kalboje dėl gynybos pateikto garso įrašo, neigiant jame užfiksuotą informaciją, tėra niekuo nepagrįsti pasisakymai. Objektyvių faktų buvimo byloje neigimas nesiderina su logikos dėsniais bei principais, ypač kai pats nukentėjusysis Tomas Šernas teismo posėdyje patvirtino tokios apklausos faktą ir pripažino taip sakęs.
1991 m. lapkričio 6 d. Šumsko Pasienio kontrolės poste, ginkluoto konflikto- pasipriešinimo Lietuvos Pasienio pareigūnams metu sulaikyti A. Smotkinas, V. Orlovas, Ch. Dzagojevas, vėliau A. Bobyliovas. Pas juos sulaikymo metu rasti ir išimti 1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės poste nužudytų Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų tarnybiniai tabeliniai ginklai:
automatas (šturmo karabinas) AKC-74У (AKS-74U) Nr. 218399, priklausęs A. Juozakui;
pistoletas ПМ (PM) Nr. EA-2105, priklausęs A. Kazlauskui;
Pastaba: Iš kur ir kokiomis aplinkybėmis pas šiuos asmenis atsirado net du Medininkuose nužudytųjų Lietuvos pareigūnų tarnybiniai ginklai liko neišaiškinta, nors šie asmenys 1991 m., būdami organizacijos “Jedinstvo-Vienybė-Jednošč“ liaudies draugovininkais, aktyviai dalyvavo Vilniaus OMONo veikloje.
1992 m. vasario 26 d. parodymo atpažinti asmenį iš pateiktų foto nuotraukų bei video įrašų nukentėjusysis Tomas Šernas neatpažino Konstantino Nikulino, t.y. Michailovs (T. 9, 38-48).
Pastaba: Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau Vilniaus Apygardos Teismo posėdyje Tomas Šernas patvirtino nematęs tarp užpuolikų Konstantino Nikulino, t.y. Michailovs, ir jo neatpažįstąs.
1992 m. kovo 31 d., net nepatikrinus ir neištyrus, kaip tai buvo privalu padaryti, nukentėjusiojo Tomo Šerno parodymuose pateiktų duomenų apie tragedijos aplinkybes ir kaltininkus, bei nužudytųjų pareigūnų tarnybinių ginklų atsiradimo pas buvusius organizacijos „Jedinstvo-Vienybė-Jednošč“ draugovės aktyvistus: A. Smotkiną, V. Orlovą, Ch. Dzagojevą, A. Bobyliovą, NTD prie LR GP Vyriausiojo tardytojo A. Astaškos nutarimu parengtinis tardymas šioje byloje sustabdomas, nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens (T. 1, b/l 10-11);
1992 m. rugpjūčio 1 d. „Lietuvos Aidas“ 4 psl. Gintaro Mikšiūno publikacijoje „Kraujo troško ir Naudžiūnas ir TSRS VRM, OMON jį gėrė…“ rašoma, kad prieš „6 val. A. Naudžiūnui į namus paskambino ir jis staiga išvyko. 6 val. apie įvykį dar nebuvo pranešta policijai.“
1993 m. kovo 5 d. dienraštyje „Respublika“ publikuojamas ir paskelbiamas žurnalisto Audriaus Lingio straipsnis „Žudikai atvažiuoja aplankyti savo tėvų…“ („Respublika“, psl. 4);
1993 m. kovo 9 d. NTD prie LR GP nusikaltimų prieš asmenį tyrimo grupės vyriausiasis tardytojas Rolandas Stankevičius priima šią baudžiamąją bylą savo žinion ir atnaujina parengtinį tardymą, tikslu patikrinti dienraščio „Respublika“ publikacijoje paskelbtus duomenis;
1994 m. balandžio 29 d. paskelbiamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti organizacijos „Jedinstvo-Vienybė-Jednošč“ draugovės aktyvistai: A. Smotkin‘as (pagal LR BK 70 str., 16-105 str. 2 p. ir 10 p., 234 str. 1 d. ir 42 str.), V. Orlov‘as (pagal LR BK 234 str. 1 d.), Ch. Dzagojev‘as (pagal LR BK 234 str. 1 d.), vėliau A. Bobyliov‘as (pagal LR BK 70 str., 234 str. 1 d. ir 42 str.), tinkamai visapusiškai ir išsamiai neišsiaiškinus bei nenustačius 1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės poste nužudytųjų Lietuvos Policijos pareigūnų ginklų gavimo visų faktinių aplinkybių bei šių asmenų vaidmens Vilniaus OMON‘e ir jų vykdytų funkcijų;
Pastaba: Šiame Aukščiausiojo teismo nuosprendyje net neužsimenama, kad ginklai dėl kurių buvo nuteisti šie asmenys priklausė 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste nužudytiesiems Lietuvos Respublikos policijos pareigūnams ir buvo pagrobti užpultajame Medininkų poste.
1994 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinės Prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus ypatingai svarbių bylų tardytojas Rolandas Stankevičius priima nutarimą, kuriuo sustabdo parengtinį tardymą Medininkų žudynių byloje, nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens (T. 1, b/l 22-23);
Pastaba: Nors ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas tikslu patikrinti, patvirtinti arba paneigti 1993 m. kovo 5 d. dienraščio „Respublika“ žurnalisto Audriaus Lingio publikacijoje „Žudikai atvažiuoja aplankyti savo tėvų…“ („Respublika“, psl. 4) pateiktus duomenis, byloje nėra jokių duomenų apie jų patikrinimą, patvirtinimą arba paneigimą, o ikiteisminis tyrimas sustabdytas;
1994 m. rugpjūčio 29-31 d. „Respublika“ (7 psl.), Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymą Medininkų poste nuo pat pradžių tyrusio, Algimanto Astaškos publikacijoje „Iki ir po Medininkų žudynių“ rašoma: „5:30 (40 minučių po įvykio) iš miesto kažkas skambino generolui Naudžiūnui ir jis skubiai išeina. Policija apie įvykį dar nežino.“).
Deja, Vilniaus Apygardos teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra duomenų apie šį, generolui Algimantui Naudžiūnui paskambinusį asmenį, lygiai kaip ir nėra A. Naudžiūno apklausos protokolo.
1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas baigė vykdyti Artūras Paulauskas ir šias pareigas pradeda vykdyti Vladas Nikitinas (1994-12-21 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. I-719, „Valstybės žinios“: 1994-12-28, Nr. 100-2006);
1995 m. sausio 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Artūras Paulauskas paskiriamas generalinio prokuroro pavaduotoju (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr.488, „Valstybės žinios“ 1995-01-11 Nr. 4-69);
1996 m. lapkričio 22 d. Vilniuje sulaikyti H. Budrys ir J. Rastenis, pas kuriuos rastas Medininkų poste nužudytajam policijos rinktinės „Aras“ pareigūno Mindaugo Balavako tarnybinis automatas АКС-74У Nr. 215974. (T. 31, b/l 81-84);
1997 m. sausio 3 d. Vilniaus Vyriausiojo policijos komisariato tardymo skyrius raštu Nr. TS-6/13 Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pranešė apie rastą Medininkų poste nužudytajam policijos rinktinės „Aras“ pareigūnui Mindaugui Balavakui priklausiusį ir po nužudymo pagrobtą tarnybinį automatą АКС-74У Nr. 215974 (T 31, b/l 78);
1997 m. balandžio 24 d. iš generalinio prokuroro pavaduotojo pareigų atleidžiamas Artūras Paulauskas (1997-04-24 Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimas Nr. VIII-198, „Valstybės žinios“ 1997-04-30 Nr. 37-900);
1997 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas pradeda vykdyti Kazys Pėdnyčia (1997-04-09 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. 30-714);
1997 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Stankevičius atnaujina parengtinį tardymą Medininkų žudynių byloje, praradus tyrimui neįkanuojamus daugiau nei 4 (keturis) metus, t.y. 49 mėnesių, laikotarpį iš 10 (dešimties) galimų nusikaltimo tyrimo metų, t.y. beveik pusę nusikaltimo išaiškinimui ir visapusiškam ištyrimui, Įstatymais nustatyto ir leistino laiko (T. 1, b/l 24-25);
Pastaba: Nors Vilniaus VPK pranešimą apie tai, kad pas sulaikytuosius asmenis rastas nelegaliai laikytas, 1991 m. liepos 31 d. Medininkų poste nužudytojo policijos rinktinės „Aras“ pareigūno Mindaugo Balavako tarnybinis tabelinis ginklas: АКС-74У Nr. 215974 (T 31, b/l 78), ikiteisminis tyrimas „Medininkų“ byloje atnaujinamas tik daugiau kaip po pusės metų, kai tai privalėjo būti padaryta nedelsiant.
2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas priima naują baudžiamąjį kodeksą ir šio kodekso 3 straipsnio 3 dalyje, pažeisdamas tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus ir tarptautinių sutarčių bei Romos Baudžiamojo tribunolo statuto nuostatas, nustato retrospektyvų įstatymo galiojimą laike, o taip pat 100 str., nustatantį baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, tačiau nenurodyta, kad naujai nustatyti žymiai ilgesni senaties terminai (BK 95 str.) galiotų laike retrospektyviai ir dėl to galėtų būti taikomi iki šio kodekso priėmimo padarytiesiems nusikaltimams (2000-09-26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).
Pastaba: tačiau tyrimas „Medininkų“ byloje vykdomas dėl tyčinės dviejų ir daugiau asmenų žmogžudystės sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 105 str. dėl tyčinio nužudymo.
2000 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskirtas Antanas Klimavičius (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr.1130 // Valstybės žinios: 2000-12-15 Nr.107-3392);
2000 m. gruodžio 20 d. paskelbtas Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo pil. H. Budrys ir pil. J. Rastenis nuteisti dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo ir pritaikius 2000-04-11 Amnestijos Įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuo laisvės atėmimo bausmės atleisti. Tuo pačiu nuosprendžiu Medininkų muitinės poste nužudytojo Lietuvos Policijos pareigūno M. Balavako tarnybinis tabelinis ginklas: automatas (šturmo karabinas) AKC-74У (AKS-74U) Nr. 215974 perduotas realizuoti Lietuvos Ginklų fondui, taip ir neatlikus nei balistinės, nei trasologinės, nei ginklo techninės ekspertizių Medininkų byloje. (T. 31, b/l 81-84);
2001 m. vasario 15 d. Lietuvos Respublikos Ambasados Rusijos Federacijoje patalpose liudytojas Vladislav Pužaij, teigia ir tvirtina prokurorams, jog iš paties Igor Bormontov pasipasakojimo, girdint liudytojams, jam tapo žinoma, kad į pareigūnus Medininkų posto vagonėlyje neva šaudė Vilniaus OMONo vado asmeninis vairuotojas Igor Bormontov ir Vilniaus OMONo štabo viršininkas Vladimir Razvodov, užpuolimo metu dalyvavo ir Vilniaus OMON štabo viršininko V. Razvodovo asmeninis vairuotojas Tadeuš Gudaniec.
Pasak liudytojo V. Pužaij, iš I. Bormontovo pasakojimo, jam tapo žinoma, kad 1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės posto užpuolimo metu galėjo dalyvauti Rygos OMON‘o štabo viršininkas S. Parfionovas su jam pavaldžia „Delta“ grupe, tačiau apie jų veiksmus užpuolimo metu duomenų nepateikia.
Pastaba: Remiantis 1992 02 04-08 pažyma (T. 15, b/l 135-136) Rygos OMON štabo viršininkui Sergejui Parfionovui buvo tiesiogiai pavaldi ir atskaitinga „Delta-2“ grupė, kurią sudarė:
Gorbans Igor, Anatoljevič gim. 1969 m.;
Michailov Viktor, Genadjevič gim. 1970 m.;
Siniavskij Igor, Ričardovič gim. 1968 m.;
Barykin Valerij, Vladimirovič 1968 m.;
Pozdniakov Sergej, Olegovič gim. 1965 m.- grupės a/m RAF-Latvija vairuotojas.
2001 m. birželio 7 d. T. Šernui buvo parodyta ir pateikta atpažinti Vilniaus OMON‘o vado Boleslavo Makutinovič asmeninio vairuotojo Igorio Bormontov foto nuotrauka. Nukentėjusysis Tomas Šernas atpažino Igorį Bormontov ir nurodė jį kaip asmenį, labai panašų į tą, kurį užpuolimo metu jis matė bėgant link muitinės namelio. Ir šį atpažinimo faktą patvirtina savo parašu. (T. 9, b/l. 57-64).
Pastaba: Tokį atpažinimą patvirtina liudytojo V. Pužaj parodymai apie I. Bormontov ir V. Razvodov tiesioginį dalyvavimą pareigūnų žudynėse. Papildomai šį tokį atpažinimą patvirtina techninių priemonių panaudojimo protokolas bei pokalbio tarp V. Pužaij ir I. Bormontov garso įrašai, kuriuose I. Bormontovas prisipažįsta dalyvavęs Medininkų posto užpuolime ir asmeniškai šaudęs į pareigūnus.
2001 m. liepos 31 d. pasibaigė tuo metu galiojęs bendrasis 10 (dešimties) metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
2002 m. gruodžio 17 d. Nukentėjusiajam Tomui Šernui parodyti 4 žmonės, tarp jų I. Gorbans. Nukentėjęs Tomas Šernas, nurodydamas pagal kokius požymius atpažįsta Igor Gorbans, paaiškina, kad jis labiausiai panašus į Medininkuose jo matytą asmenį, apie kurį anksčiau yra davęs parodymus. Tačiau pabrėžia, kad Igors Gorbans jis atpažįsta tik 95 procentais. (T 9, b/l 67-75)
Pastaba: Atkreiptinas ypatingas dėmesys ir į ta aplinkybę, kad ši nukentėjusiojo Tomo Šerno pozicija ir tvirtinimas atpažinus I. Bormontovo asmenyje, kaip labai panašų į 1991 m. liepos 31 d. 4:00 val. Medininkų postą su ginklu užpuolusį asmenį, liko iki šios dienos nustatyta, privaloma procesine tvarka, procesinėmis priemonėmis ir būdais nepaneigtu faktu.
2002 m. gruodžio 19 d. Nukentėjusysis Tomas Šernas papildomai patikslino Igorio Gorbans atpažinimą ir nurodė kokiomis aplinkybėmis jį įsiminė, o būtent: kaip Medininkuose užpuolimo metu į jį dešine puse pasisukusį asmenį, labiausiai panašų į vieną iš užpuolusiųjų, kuris dalyvavo užpuolant postą. Yra įsitikinęs, kad Gorbans yra tas pats žmogus, kuris dalyvavo užpuolant Medininkų muitinės postą (T. 9, b/l 78)
Pasižiūrėjęs pro langą, prožektoriaus šviesoje pamatė greitai judantį su ginklu vyriškį, kurį atpažino kaip Igorsą Gorbans (T. 9, b/l 79), kas atitinka 2003 m. birželio 5 d., DELFI informacinėje interneto svetainėje paskelbtos publikacijos informaciją apie tai, kad buvęs muitininkas sako neabejojantis, kad I. Gorbans šaudė į Lietuvos pareigūnus. “Jis vienas iš tų, vienas žmogus, kurį aš realiai mačiau. Kuris pabėgo visų pirma per apšviestą aikštelę. Labai lengva jį atsiminti iš tipiško kūno sudėjimo, tipiško savotiško ėjimo, bėgimo. Jo veido bruožai buvo tokie patys. Yra žmonės kurie nesikeičia. Jis vienas iš jų. Taip pat jisai šaudė”,- LNK televizijai sakė T. Šernas.“ (http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=2433454)
Pastaba: Atkreiptinas ypatingas dėmesys ir į ta aplinkybę, kad ši nukentėjusiojo Tomo Šerno pozicija ir jo tvirtinimas atpažinus I. Gorbans asmenyje 1991 m. liepos 31 d. 4:00 val. Medininkų postą su ginklu užpuolusį asmenį, liko iki šios dienos nustatyta, privaloma procesine tvarka, procesinėmis priemonėmis ir būdais nepaneigtas.
2003 m. gegužės 1 d. įsigalioja ir pradedamas taikyti naujas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, kurio 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas, prieštaraujantis tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams ir tarptautinių sutarčių bei Romos Baudžiamojo tribunolo statuto nuostatoms, retrospektyvus įstatymo galiojimas laike, o taip pat 100 str., nustatantis baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui, tačiau nenurodyta, kad naujai nustatyti žymiai ilgesni senaties terminai (BK 95 str.) galiotų laike retrospektyviai ir dėl to galėtų būti taikomi iki šio kodekso priėmimo padarytiesiems nusikaltimams (2000-09-26 d. įstatymas Nr. VIII-1968).
Pastaba: tačiau tyrimas „Medininkų“ byloje tebevykdomas būtent dėl tyčinės dviejų ir daugiau asmenų nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pagal naujo BK 129 str. numatyto nusikaltimo požymius;
2003 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD prokuroras Rolandas Stankevičius teisinės pagalbos prašymu, be privalomo išsiunčiamų dokumentų registracijos numerio, (T. 16, b/l 138-139) kreipėsi į Latvijos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydamas apklausti liudytoju Viktorą Michailovs, ir pateikė Latvijos Respublikos generalinei prokuratūrai, liudytojo apklausai atlikti būtiną informaciją apie Medininkų posto užpuolimo ir pareigūnų žudynių byloje Nr. 09-2-047-91 nustatytas faktines aplinkybes, o būtent:
„Atpažinimo metu liudytojas atpažino buvusį Rygos OMON grupės „Delta-2“ milicininką Igors Gorbans ir parodė, kad Medininkų muitinę užpuolė OMON-o milicininkai, kad I. Gorbans iš automato AKMS šovė nemažiau kaip į tris pareigūnus. Kas šovė į likusius pareigūnus nenustatyta“ (T. 16, b/l 139, 3-čia pastraipa);
„Po Medininkų pasienio ir muitinės posto darbuotojų nužudymo apie 4 val. 20 min. į Medininkų muitinės postą atvyko automobilis „Moskvič- 412“ be valstybinių numerių. Iš šio automobilio išlipo trys OMON-o darbuotojai, kurių vienas nubėgo vaikyti į postą įvažiavusių vairuotojų, vykstančių pro muitinės postą, o kiti nubėgo į muitinės vagonėlį. <…> su automobiliu „Moskvič“ buvo atvykę <…> Vilniaus OMON-o milicininkai<…> su automobiliu „Moskvič“ atvykę OMON-o darbuotojai Medininkų pasienio ir muitinės poste iš nužudytųjų policijos pareigūnų pagrobė jų turėtus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, greičio matavimo prietaisą<…> Medininkuose nužudytų Lietuvos policijos pareigūnų ginklai buvo laikomi Vilniaus OMON-o bazėje štabo viršininko V. Razvodovo žinioje“ (T. 16, b/l 139, 3-čia pastraipa)
„Pagal laiką ir atstumą, bylos medžiagą galima teigti, kad automobilis „Moskvič“ į Medininkus iš Vilniaus OMON bazės išvažiavo po įvykdyto sprogdinimo 2 val. 45 min. ir galėjo suspėti būti Medininkų muitinės poste 4 val. Šiuo automobiliu galėjo važiuoti OMON-o darbuotojai sprogdinti sprogmenų prie 42-os SSRS divizijos. Tokį teiginį patvirtina ir ta aplinkybė, kad po sprogimo į Vilniaus OMON-o bazę atvyko OMON-o darbuotojai automobiliu „Moskvič-412“ (T. 16, b/l 139, 3-čia pastraipa ir b/l 140 1-oji pastraipa)
2003 m. gegužės 26 d. remiantis Lietuvos generalinės prokuratūros 2003-05-15 raštu Nr.14.2-1644(14.5-263) „Dėl teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje (T. 16, b/l. 135-141), Rygoje apklausiamas buvęs Rygos omonininkas Viktors Michailovs.
2003 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD prokuroro R. Stankevičiaus prašymo (T. 16, b/l 122-123), kuriuo jokių priedų papildomai teismui nebuvo pateikta („plikas“ pareiškimas), pagrindu, Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas, ikiteisminio tyrimo teisėjo Valdo Petraičio nutartimi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-047-91 (T. 16, b/l 124-125), nustatęs, kad „apklausti liudytojais K. Nikulin ir V. Michailovs parodė, kad Igors Gorbans iš Vilniaus OMON bazės 1991-07-31 naktį išvykęs nebuvo.<…> išskyrus liudytojo T. Šerno parodymus ir atpažinimą negauta papildomų duomenų, kad Igors Gorbans padarė nusikaltimą, kuriuo jis įtariamas“, todėl „susipažinus su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir joje esančiais įrodymais“ panaikino kardomąją priemonę įtariamajam I. Gorbans ir paleidžia iš suėmimo, ir tuoj pat to paties prokuroro nutarimu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas I. Gorbans atžvilgiu. (T. 16, b/l 127-128)
2003 gegužės 29 d. apklausiamas liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 11 (T. 25, b/l. 119-121), kuris tarsi atsidėkodamas I. Gorbans ir tuo pat metu savo alibi patvirtinusiems liudytojams Viktorui Michailovs ir Konstantinui Michailovs (Nikulin) parodo, kad:
„<…> Kaip man tapo žinoma Č. Mlynik davė įsakymą I. Siniavskij, V. Barykin, I. Gorban ir V. Michailov susprogdinti duotus sprogmenis prie TSRS 42 divizijos, kuri buvo dislokuota Vilniuje, Sapiegos g. 1.<…> Po kurio laiko, buvo 1991-07-31 naktis, iš Vilniaus OMON‘o bazės išvyko Igoris Siniavskis, Vasilijus Barykinas, Viktoras Michailovas. Jie išvyko automobiliu kurį vairavo Vilniaus OMON‘o milicininkas. […] Igoris Gorbans pasiliko Vilniaus OMON‘o bazėje<…>.“;
„<…>Kaip man tapo žinoma <…>Taip pat Č. Mlynik davė nurodymą, t.y. įsakė A. Laktionov, A. Ryžov ir K. Nikulin vykti į Medininkų pasienio ir muitinės postą bei perspėjo, kad ten esantys pareigūnai gali būti ginkluoti.<…> Neužilgo po to, kai išvyko Č. Mlynik su kitais milicininkais, kuriuos nurodžiau, iš Vilniaus OMON‘o bazės išvyko ir „Delta-1“ grupė, kurioje buvo A. Laktionov, A. Ryžov, K. Nikulin. […] A. Laktionov, A. Ryžov, K. Nikulin vykdydami Č. Mlynik įsakymą išvyko į Medininkų pasienio ir muitinės postą. Juos vežė milicininkas iš Vilniaus OMON‘o.<…>.“
Pastaba: Tokiu būdu, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 11, jei vadovaujantis valstybės kaltintojų logiką anoniminio liudytojo parodymams būtų galima teikti didesnę reikšmę ir patikimumą, faktiškai „sugriovė“ nukentėjusiojo Tomo Šerno atpažintojo ir įvardinto vienu iš Medininkų postą užpuolusių žudikų- Igors Gorbans alibi, paneigdamas abiejų viešai liudyjusių asmenų parodymus? Tačiau juk visų trijų asmenų: Igorio Gorbans, Viktoro Michailovs ir Konstantino Michailovs (Nikulin) alibi faktas nustatytas ir patvirtintas bylą tyrusio prokuroro iniciatyva įsiteisėjusiu teismo sprendimu!
2003 m. birželio 2 d. Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamento ypač svarbių bylų tardymo skyriaus prokuroras A.Pundurs pasirašo lydraštį Nr. 3/4-8-248-03 Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus prokurorui A. Zakiui, kuriuo perduoda 2003 m. gegužės 26 d. liudytojo Viktors Michailovs apklausos protokolą, kuris surašytas ne Lietuvos Respublikos valstybine kalba. (T. 16, b/l 146; 147)
2003 m. birželio 4 d. Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros tarptautinių santykių skyriaus prokuroras A. Zakis pasirašo lydraštį Nr. 1\1-8-248-03 ir išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai 2003-05-26 liudytojo Viktors Michailovs apklausos protokolą. Dokumentų gavimo Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje registracijos Nr. 17.1-6071/14.1-178 (14.5-263), gavimo datos dokumento kopijoje nesimato. (T. 16, b/l 143;145)
Pastaba: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, praslinkus kelioms dienoms nuo 2003 m. birželio 4 d., gauna iš Latvijos generalinės prokuratūros 2003 m. gegužės 26 d. liudytojo Viktors Michailovs apklausos protokolą, kuriame jis patvirtina 1991 m. liepos iš 30 į 31 d. miegojęs tose pačiose Vilniaus OMON bazės patalpose kartu su Igors Gorbans (T. 16 b/l 148-157).
2003 m. birželio 20 d. Saločių pasienio kontrolės poste 14 val. Igors Gorbans perduotas Latvijos Respublikos teisėsaugos pareigūnams.
2003 m. gruodžio 17 d. LR GP ONKTD prokuroras R. Stanevičius, suėjus senaties terminui, nutraukė Medininkų baudžiamąją bylą dalyje dėl 1991 m. liepos 31 d. 2:48 val. sprogimo prie buvusiojo TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-os divizijos štabo pastato, Sapiegos gatvėje.
Pastaba: tačiau Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje „Medininkų“ byloje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytieji sprogdintojai, vieningai veikdami su Medininkų postą užpuolusiais asmenimis, siekdami palengvinti Lietuvos Respublikos Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės posto užpuolimą ir pareigūnų nužudymą tokiu būdu specialiai sukaustė Lietuvos policijos pajėgas ir nukreipė pareigūnų dėmesį sprogimo vietą, sudarydami palankias sąlygas Medininkų posto ir jame budėjusių pareigūnų sunaikinimui. Kitais žodžiais tariant, jei tai būtų pagrįsta faktais bei įrodymais, sprogdintojai yra ne kas kita, kaip Lietuvos pareigūnų nužudymo bendrininkai, privalantys atsakyti už žudynes Medininkų poste ta pačia tvarka, kaip ir tiesioginiai vykdytojai.
Tuo pačiu grubiai ignoruojami liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 11 ir Nr. 12 parodymai apie sprogdintojus ir jų asmenybes.
Keista, kai baudžiamosios bylos dalyje dėl sprogdinimo, nepaisant liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 11 ir Nr. 12 generalinė prokuratūra teigia, esą sprogdintojų asmenybės nenustatytos, o štai „Medininkų“ bylos teismo procese tie patys prokurorai teigia, kad Lietuvos pareigūnų žudikai Medininkų poste veikė išvien su konkrečiais sprogdintojais, siekdami vieno tikslo?
Vienu atveju patys prokurorai nepaiso įslaptintų liudytojų parodymų, kitu gi atveju tvirtina priešingai.
2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskiriamas Algimantas Valantinas (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr.461 // Valstybės žinios: 2005-12-15 Nr.139-5013)
2006 m. liepos 31 d. pasibaigia tuo metu galiojęs 15 (penkiolikos) metų senaties terminas baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems, tačiau nuo tyrimo besislapstantiems asmenis.
Pastaba: šiam momentui nebuvo nustatytas nei vienas nusikaltimą Medininkų poste padaręs asmuo ar jo bendrininkai.
2006 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 8.2-3054(03) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Vilniaus m. 1-os apylinkės teismą prašydama pateikti 2000-12-20 Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo pil. H. Budrys ir pil. J. Rastenis nuteisti dėl neteisėto šaunamojo ginklo laikymo ir pritaikius 2000-04-11 Amnestijos Įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. nuo laisvės atėmimo bausmės atleisti. (T. 31, b/l 79)
Pastaba: Pažymėtina, kad šio teismo proceso metu, paaiškėjus, jog aukščiau paminėti liudytojai buvo įsteigę automobilių remonto kooperatyvą, Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo metu veikusį TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-os divizijos 132-ojo operatyvinio konvojaus pulko (k/d Nr.7475), kuriam tuo metu vadovavo, procese liudytoju apklaustas pulkininkas Stanislovas Stančikas, teritorijoje, kurioje, beje buvo dislokuota ir TSRS Vidaus kariuomenės Atskirosios ypatingosios specialiosios paskirties brigados (karinio dalinio Nr. 3700) specialiosios paskirties mokomoji kuopa, o būtent šio padalinio kareivis Andrej Batrak 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo sulaikytas ginkluotas „Kalašnikovo“ automatu su garso ir liepsnos slopintuvu PBS, bei 1968 m. 711 oje gamykloje pagamintais šoviniais „US“, bei nužudytojo A.Kazlausko automobilyje rasti kariškos maskuojančios uniformos mikropluoštai pagal rūšinę priklausomybę atitinka būtent Sovietų vidaus kariuomenės specialiosios paskirties tame tarpe ir paties A. Batrako, dėvėtas karines maskuojančias uniformas, Teismas nušalino kaltinamojo gynybos klausimus ir neleido aiškintis tikrųjų Medininkų poste nužudytojo policijos rinktinės „Aras“ pareigūno Mindaugo Balavako tarnybinio ginklo atsiradimo pas šiuos asmenis aplinkybių.
Duomenų, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra būtų išsireikalavusi Medininkų muitinės poste nužudytojo Lietuvos Policijos pareigūno M. Balavako tarnybinį tabelinį ginklą: automatą (šturmo karabiną) AKC-74У (AKS-74U) Nr. 215974, apžiūrėjusi jį kaip daiktinį įrodymą Medininkų byloje, bei paskirusi jam trasologinę ekspertizę, byloje nėra.
2007 m. spalio 8 d. Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius, neturėdamas tam nei faktinio, nei teisinio pagrindų, esant pasibaigusiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams ir nustatytam alibi faktui, priima nutarimą pripažinti Konstantiną Nikulin įtariamuoju baudžiamojoje byloje dėl Medininkų muitinės posto darbuotojų nužudymo. (T. 32, b/l. 71-73);
2007 m. spalio 11 d. Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius, neturėdamas tam nei faktinio, nei teisinio pagrindų, esant pasibaigusiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams ir nustatytam alibi faktui, priima nutarimą paskelbti Konstantino Nikulin paiešką (T. 32, b/l. 84-86)
2007 m. spalio 30 d. išduotas Europos Arešto Orderis suimti mūsų ginamąjį Konstantiną Michailovs (Nikulin) (T. 32, b/l 96). Tą pačią dieną išduoti Europos Arešto Orderiai suimti: buvusį Rygos OMON‘o vadą Česlavą Mlynniką (T. 17, b/l 95), buvusį Rygos OMON‘o grupės vadą Andrejų Laktionovą (T. 18, b/l 42) ir buvusį šios grupės milicininką Aleksandrą Ryžovą (T. 18, b/l 163)
2007 m. lapkričio 28 d. Konstantins Michailovs (Nikulin), pažeidžiant ES liudytojų apsaugos programos principines nuostatas ir įsipareigojimus liudytojui, o taip pat pažeidžiant tarptautinius Latvijos įsipareigojimus ir tarptautinių sutarčių bei Romos Baudžiamojo tribunolo statuto nuostatas, sulaikytas Rygoje, savo namuose, kur gyveno nesislapstydamas.
2008 m. sausio 28 d. Konstantins Michailovs (Nikulin) perduotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.
2009 m. sausio 14 d. LR GP ONKTD prokuroras R. Stanevičius, suėjus senaties terminui, nutraukė Medininkų baudžiamąją bylą dalyje dėl automobilio VAZ-2101 nuvarymo ir nužudytųjų Lietuvos pareigūnų tarnybinių ginklų pagrobimo iš Medininkų posto.
Pastaba: tačiau Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje „Medininkų“ byloje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu automobilis VAZ-2101 iš Medininkų posto buvo nuvarytas tikslu užtikrinti žudikų pasitraukimą iš nusikaltimo vietos, o nužudytųjų Lietuvos pareigūnų ginklai buvo pagrobti slepiant nusikaltimo pėdsakus. Kitais žodžiais tariant, jei tai būtų pagrįsta faktais bei įrodymais, automobilį VAZ-2101 nuvarę ir nužudytųjų Lietuvos pareigūnų ginklus paslėpę asmenys yra ne kas kita, kaip Lietuvos pareigūnų nužudymo bendrininkai, privalantys atsakyti už žudynes Medininkų poste ta pačia tvarka, kaip ir tiesioginiai vykdytojai.
2009 m. balandžio 15 d. 40-ties tomų „Medininkų“ byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
2010 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskiriamas Darius Valys (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr.1K-384 // Valstybės žinios: 2010-06-08 Nr.66-3283);
2011 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas, Prezidentės teikimu, pažeisdamas tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus ir tarptautinių sutarčių bei Romos Baudžiamojo tribunolo statuto nuostatas, pakeičia baudžiamojo kodekso 100 str. redakcija, specifiškai pritaikydamas jį „Medininkų“ bylos atvejui.
2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismas neturėdamas net menkiausio faktinio pagrindo ir bet kokių, bent menkiausių įrodymų, esant pasibaigusiems patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams ir nustatytam alibi faktui, pilna apimtimi tenkindamas visus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko reikalavimus: dėl pripažinimo kaltu, dėl nusikaltimo kvalifikavimo kaip tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis pagal BK 129 str., dėl bausmės rūšies ir jos dydžio, pripažino Konstantiną Michailovs (Nikulin) kaltu dėl 1991 m. liepos 31 d. 4 val. įvykdyto Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste budėjusių Lietuvos Respublikos pareigūnų tyčinio nužudymo pagal LR BK 129 str. ir nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos;
2011 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai pritaikė BK 129 str., t.y. pritaikė „ne tą“ baudžiamąjį įstatymą, vietoje BK 100 str., kurį taikyti privalėjo ir, nepateikusi jokių faktines aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pareikalavo perkvalifikuoti veiką pagal BK 100 str., kaip nusikaltimą žmoniškumui;
2011 m. liepos 31 d., t.y. neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui ir net neprasidėjus apeliaciniam procesui, pasibaigė ir 2003 metų redakcijos Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje nustatytas 20 m. (dvidešimties metų) patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, tačiau Konstantinas Michailovs (Nikulin) tebėra laikomas suimtu 6-tus (šeštus) metus ir kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime.
Pastaba: Tokiu būdu, 2011 m. gegužės 11 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis, 2011 m. gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinis skundas ir Lietuvos apeliacinio teismo procesas itin grubiai pažeidžia ne tik nepagrįstai nuteistojo Konstantino Michailovs (Nikulin) teises, bet ir Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus bei visos eilės tarptautinių teisės aktų reikalavimus:
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos ir rezoliucija Nr. 217 A (III) paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, (paskelbta 2006 m. birželio 17 d., Valstybės žinios, 2006, Nr.: 68 -2497) 11 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“;
1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu įsigaliojo Lietuvoje 1997 m. balandžio 3 d. Šios Konvencijos 6 straipsnio „Taikymo pradžia ir pabaiga“ 2 dalyje nustatyta, kad „Konflikto šalių teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma visuotinai pasibaigus karinėms operacijoms“;
To paties Ženevos konvencijos straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad „Okupuotoje teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma praėjus metams nuo to laiko, kai visuotinai baigtos karinės operacijos“;
1950 m. lapkričio 4 d., Romoje priimtos ir 1995 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 7 straipsnio „Nėra bausmės be įstatymo“ 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie remiantis jų padarymo metu galiojusia nacionaline ar tarptautine teise nebuvo laikomi nusikaltimais.“;
1966 m. gruodžio 19 d. Niujorke, Jungtinių Tautų Organizacijoje pasirašytas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Lietuvos Respublika prisijungė prie šios tarptautinės sutarties 1991 m. kovo 12 d. Ši tarptautinė sutartis 1992 m. vasario 20 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikoje (paskelbta 2002-08-02, Valstybės žinios, 2002, Nr.: 77-3288). Šio Pakto 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Niekas negali būti laikomas kaltu padaręs baudžiamąjį nusikaltimą dėl veikimo ar neveikimo, kuris pagal jo padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“;
1998 m. liepos 17 d. buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Šis tarptautinis teisės aktas įsigaliojo Lietuvoje 2003 m. rugpjūčio 1 d. Romos statuto 24 straipsnio „Grįžtamosios galios nebuvimas ratione personae” 1 dalyje nustatyta, kad „Pagal šį Statutą niekas baudžiamąja tvarka neatsako už elgesį iki Statuto įsigaliojimo“;
Dėl šios priežasties vadovaujantis, šiais neabejotinai aukštesnės galios tiesioginio taikymo tarptautiniais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse negali būti nustatyti ir taikomi nacionaliniame baudžiamajame procese tarptautinių sutarčių pagrindinėms nuostatoms prieštaraujanti nacionalinės baudžiamosios teisės – Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalies norma, nustatanti retrospektyvų įstatymo galiojimą.
2013 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra paskelbė pagaliau užbaigusi ikiteisminį tyrimą pagrindinėje 70 (septyniasdešimties tomų) „Medininkų“ baudžiamojoje byloje, kurioje įtariamaisiais pripažinti buvęs Rygos OMON‘o vadas Česlavas Mlynnik, ir du eiliniai milicininkai Andreij Laktionov ir Aleksandr Ryžov.
Pastaba: Konstantinas Michailovas (Nikulin) pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos net neužbaigus ikiteisminio tyrimo pagrindinėje byloje? O tik pagal 40-ties tomų dalies medžiagą iš 70-ties tomų medžiagos, nuslepiant ją nuo paties kaltinamojo, jo gynėjų ir net teismo? Kitais žodžiais tariant, itin grubiai pažeidžiant teisiamojo teisę į teisingą ir nešališką teismą bei savalaikę gynybą, kaip to reikalauja visa eilė Lietuvos Respublikos pasirašytų ir ratifikuotų teisės aktų.
Klausimai: kokiu tikslu daugiau kaip po 20 metų imituojamas Lietuvos pareigūnų nužudymo 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste tyrimas ir kas tuo suinteresuotas? Ką tai galėtų reikšti: profesinės kvalifikacijos ir kompetencijos stoką ar tiesioginį politinių arba žinybinių interesų įtakų, ar personalinių ambicijų poveikio rezultatą?
2013.07.04
