Medininkų žudynių byloje – vis daugiau neaiškumų ( 2 )


Print

Tad tik bylos pabaigoje bus nagrinėjamos ir dar dvi svarbios detalės. Tuoj po Medininkų skerdynių atsakinėdamas į parlamentarų klausimus tuometinis generalinis prokuroras A.Paulauskas buvo užsiminęs ir apie maždaug už 800 metrų nuo įvykio vietos rastą automobilį bei kukurūzų lauke paliktą brydę. Kad būčiau visiškai tikslus, tuometinio Lietuvos prokuratūros vadovo žodžius pacituosiu remdamasis AT užfiksuota stenograma. “Žudikai, pasitraukdami iš įvykio vietos, pavogė, kaip minėjau, automobilį VAZ, kuriuo buvo atvykęs kelių policininkas Kazlauskas. Šitas automobilis organizavus paiešką buvo rastas už 800 metrų, maždaug kilometras nuo muitinės posto kukurūzų lauke. (…) Matyti, kad iš automobilio iššoko du žmonės. Šuo paėmė pėdsaką ir atvedė prie vietos, kur matyti kitos mašinos pėdsakai”.

1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją Seime A.Palauskas yra ištaręs ir šiuos žodžius: “Todėl galima daryti išvadą, kad žudikai atvažiavo mašina, paliko ją toj vietoj, kuri mums jau daugmaž žinoma, ir į muitinės namelį atėjo pėsti. Brydė, išminta per kukurūzų lauką, rodo, kad jų buvo ne vienas ir ne du. Iš automobilio, bent pagal pėdsakus, iššoko du, todėl vieni galėjo grįžti, kiti atvažiuoti tuo pagrobtu automobiliu iki stovėjimo vietos”. Tačiau teismui pateiktoje medžiagoje duomenų apie brydę kukurūzų lauke nėra.

Analizuojant Medininkų tragediją negalima pamiršti Laikinojo valstybės sienos apsaugos įstatymo, kuriuo remiantis Lietuvos valstybės sienos apsauga atiduodama išskirtinėn tuometinio Krašto apsaugos deparamento žinion. Policijos funkcijų pasienyje šis įstatymas nenumatė.

Vėliau, prasidėjus pasienio postų puldinėjimams, 1991-ųjų gegužės 23-iąją dieną tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius pasirašė specialųjį potvarkį, kuriuo sustiprino pasienio postų apsaugą policijos pareigūnais. Todėl, logiškai svarstant, Medininkų poste turėjo budėti bent vienas mūsų kariškių atstovas. Bet užpultame Medininkų poste tą lemtingąją naktį nebuvo nė vieno KAD pareigūno. Taigi 1991 m. liepos 30-31 dienomis Laikinasis valstybės sienos apsaugos įstatymas ir tuometinio Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus pasirašytas įsakymas nebuvo įvykdytas. Bet šiandien niekas nelaužo galvos, kodėl Laikinasis valstybės sienos apsaugos įstatymas ir premjero potvarkis neįgyvendintas organizuojant sustiprintą budėjimą Medininkuose.

Dar viena svarbi detalė. Tuometinis VRM vadovas Marijonas Misiukonis, remdamasis premjero G.Vagnoriaus 1991-ųjų gegužės 23-iąją pasirašytu potvarkiu, išleidžia savąjį potvarkį dėl kai kurių pasienio postų apsaugos sustiprinimo. Remiantis M.Misiukonio pasirašytu dokumentu, atskirų valstybės pasienio postų apsaugą būtina sugriežtinti dėl padažnėjusių automobilių, gyvulių vagysčių, taip pat dėl padažnėjusių nelegalaus meno ir kultūros vertybių išvežimo užsienin. Apie pasienio – muitinių postų užpuolimus M.Misiukonio potvarkyje neužsimenama nė žodeliu. Kodėl?

Advokatas A.Marcinkevičius mano, jog Medininkų žudynių bylą nuo pat pirmosios dienos tyrė ne tik tuometiniai Generalinės prokuratūros, policijos, saugumo pareigūnai. Šiomis žudynėmis, vadovaujantis sveiku protu, negalėjo nesidomėti ir anuometinė KAD vadovybė. Tačiau kariškių sukaupta medžiaga, kuri šiuo metu saugoma Antrajame opreratyvių tarnybų departamente prie KAM, teismui taip pat nepateikta. Byloje nėra ir VSD tyrimo medžiagos. Bent jau advokatas A.Marcinkevičius teigia tokių medžiagų byloje nepastebėjęs. Tačiau advokatams paprašius, kad teismas išreikalautų šias tyrimo medžiagas, teisėjai ir vėl tvirtino, girdi, visi advokatų prašymai bus analizuojami proceso pabaigoje.

Į klausimą, kaip kaltinamojo gynėjai vertina šitokius apribojimus, advokatas A. Marcinkevičius pateikė savo versiją: „O kaip vertintumėte situaciją, jei chirurgui prieš opreaciją būtų neleista susipažinti ir įvertinti ligoniui atliktų medicininių tyrimų išvadų, ir liepta operuoti apgraibomis arba užrištomis akimis?“

Prie svarbių aplinkybių derėtų priskirti ir versiją, jog tą lemtingą naktį Medininkuose turėjo budėti ir žymus politikas. Bet paskutinę akimirką politikas savo planus pakeitė ir į Medininkus liepos 30-ąją nenuvyko. Žinoma, kyla įtarimas: į Medininkus neatvyko atsitiktinai ar neatvyko todėl, kad jam buvo kažkas žinoma apie planuojamą užpuolimą?

Tai, kad 1991 m. liepos 30-31 d. jau buvo laukiama realaus Medininkų pasienio postų užpuolimo, teismui patvirtino buvęs Vilniaus rajono pasienio užkardos vadas Algimantas Aukštinaitis. Pasak jo, būtent todėl užpuolimo naktį į Medininkų posto apylinkes buvo išsiųsta automatais ir ginklais su optika ginkluotų KAD pasieniečių pasalos grupė, turėjusi būdėti iki pat ryto. Jos užduotis buvo sustiprinti postų, o ypač 1-ojo posto, apsaugą. Pasišalinti be įsakymo „iš viršaus“ ji neturėjo teisės. Jis tokio įsakymo duoti negalėjo, nes neturėjo tam įgaliojimų. Į klausimus, kas, kada ir kodėl atšaukė pasieniečių pasalos grupę, ar ši grupė buvo atšaukta, ar savavališkai paliko postus be priedangos, kol kas liko neatsakyta. Lygiai taip pat liko neaišku, ar šioji pasalos grupė iš tikrųjų nematė Medininkų posto užpuolimo?

Lieka dar vienas neatsakytas klausimas: kodėl prokuratūra iki šiol neišsisaiškino ir neatskleidė pasieniečių pasalos grupės pasitraukimo arba neveikimo Medininkų posto užpuolimo metu priežąsčių?

2001-aisiais metais, minint dešimtąsias Medininkų nusikaltimo metines, spaudoje buvo pasirodę pranešimų, jog tą naktį Medininkuose kartu su muitininkais ir policininkais privalėjo budėti ir vienas politikas iš Aukščiausiosios Tarybos. Omenyje turiu Česlovo Skaržinsko 2001-ųjų liepos 31-ąją “Ūkininko patarėjuje” pasirodžiusią publikaciją “Svarbiausiojo liudininko mirtis”. Tame rašinyje esama ir tokių pastabų: “O juk ne vienas artimiau su tais įvykiais susijęs tvirtina, kad Aukščiausioje Taryboje buvo parengtas politikų budėjimo muitinės postuose grafikas… Ir Aldona Rabavičienė (Medininkuose žuvusio muitininko Ričardo Rabavičiaus motina – G.Visocko past.) patvirtino, kad tuomet Medininkuose turėjęs budėti politikas, tačiau kuris – įvardinti vengė”.

Kodėl vengė įvardinti budėti privalėjusio politiko pavardę, – nesunku atspėti. Motina bijo papildomų nemalonumų. Tačiau keista, kodėl mūsų teisėsauga iki šiol neišsiaiškino Medininkuose budėti privalėjusio politiko pavardės. Juolab kad šiandien visiškai aišku, kad R.Rabavičiaus gyvybę greičiausiai buvo galima išgelbėti, jei jis, kaip ir T.Šernas, būtų operatyviai nuvežtas į ligoninę. Tačiau šiandien akivaizdu, kad į galvą sunkiai sužeistas R.Rabavičius į ligoninę, skirtinai nei kolega T.Šernas, buvo vežamas ilgiau kaip dvi valandas. Nors Vilnius – čia pat. Nors gatvėse – jokių kamščių. Tad tikriausiai galima paklausti: gal kažkas specialiai siekė, kad R.Rabavičius kuo vėliau atsigultų ant operacinio stalo? Gal būtų galima ir šitaip paklausti: o jei į ligoninę gabenamas R.Rabavičius buvo specialiųjų tarnybų atstovų per daug atkakliai apklausinėjamas? Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis buvo sudaręs specialią komisiją, kuri privalėjo išsiaiškinti, kodėl “sužeistajam R.Rabavičiui nebuvo operatyviai suteikta medicininė pagalba”. Bet komisija neišsiaiškino.

Skaitant Seimui 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją duotus Juozo Olekos paaiškinimus, ar buvo galima išgelbėti gyvybę sunkiai sužalotam R.Rabavičiui, akivaizdu, jog medicinos išsilavinimą turintis J.Olekas paneigė bet kokius piktus kėslus, visą bėdą versdamas nelemtiems atsitiktinumo bei netikėtumo faktoriams. O ką nustatė Atkuriamojo Seimo pirmininko sudarytoji specialioji komisija ir kur yra jos išvados?

Kai šiandien byloje akivaizdžiai trūksta gausybės medžiagos, ar atsirastų išdrįsiantis garantuoti, kad netikėtai „neišlys“ koks nors ligoninėje mirusio R.Rabavičiaus apklausos vaizdo ar garso įrašas, kaip tai jau nutiko su pirmosios T. Šerno apklausos garso įrašu?

Prie dokumentų, kurių šiandien neturi mūsų teismas, nagrinėjantis Medininkų žudynių bylą, derėtų priskirti ir ypatingai slaptą 1991-ųjų liepos 31-osios dokumentą “O proišestvijach v Litovskoj respublike” (Apie įvykius Lietuvoje – G.Visocko past.) . Minėtą dokumentą pasirašė SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojas I.F.Šilovas. Dokumentas adresuotas Sovietų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto įslaptintam pareigūnui, įvardintam numeriu 06174. Pagrįstai spėjama, kad šis dokumentas skirtas ne tiek komunistų partijos funkcionieriams, kiek GRU atstovams (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije – Vyriausioji žvalgybos valdyba), kurie tuo metu visuomet veikė prisidengdami KP CK adresais, todėl nebūdavo įvardinami pareigomis, vardais ir pavardėmis.

Taigi ministro pavaduotojo I.F.Šilovo pasirašytame pranešime teigiama, kad, “remiantis gauta informacija, liepos 31-ąją apie 3 valandą nakties Vilniuje prie karinio dalinio 3404, kuris priklausė SSRS VRM vidaus reikalų kariuomenei, susprogdintas nenustatytas sprogmuo, dėl ko išmušti langai visuose penkiuose aukštuose. Pasak dokumento, “aukų nėra”. Nepatvirtintais duomenimis apie 5 valandą 30 minučių Vilniaus rajone lietuviškame muitinės poste kelyje Vilnius – Ašmena aptikti šešių vyrų lavonai ir du sužeisti vyrai, o taip pat – gilzės nuo automatų. Aplinkybės tiriamos”.

Šis dokumentas byloja, kad Maskvai apie Medininkų žudynes buvo pranešta labai operatyviai ir užtektinai išsamiai. Tik neaišku, kodėl šio dokumento nėra tarp dokumentų, kuriuos nūnai nagrinėja mūsų teismas. Pagaliau įdomu, o kokį gi tyrimą  atliko Sovietinė ministerija? Kur yra toji tyrimo medžiaga?

Įsigilinus į tuo metu galiojusią tvarką ir taisykles, galima nesunkiai suprasti, kad Maskvos centinėse institucijose apie Medininkų muitinės posto užpuolimą tapo žinoma nepaprastai greitai. Belieka atsakyti į klausimą, o kas gi šitaip operatyviai pranešė? Ar ne žudikai?

Beje, 1991 m. rugpjūčio 1 d. Seimo rytiniame posėdyje anuometinis generalinis prokuroras A. Paulauskas patvirtino, kad Lietuvos teisėsauga apie Medininkų žudynes taip pat gavo pranešimą labai operatyviai: ”pirmieji signalai apie įvykį mus pasiekė apie 5 val. ryto, truputį po 5 val., todėl galima spėti, kad pats nusikaltimas buvo padarytas tarp 3 val. ir 5 val. 30 min. Vieno iš nukentėjusiųjų muitininkų laikrodis rodo 4 val. 45 min. (čia yra sustojęs).“

Tuo tarpu byloje, anot prokuroro R.Stankevičiaus, teismo nagrinėjamoje „nepasipriešinimo koncepcijos versijoje“ teigiama, kad pirmasis pranešimas apie šį šiurpų nusikaltimą 1991 m. liepos 31 d. gautas tik Greiotosios medicininės pagalbos tarnyboje 6 val. 03 min., o ši jau savo ruožtu informavusi teisėsaugos institucijas.

Jei bent akimirkai patikėsime, kad 1991 m. liepos mėnesį pasienio ir muitinės postai buvo saugomi vadovaujantis „nesipriešinimo koncepcija“, tai ginkluotos pasieniečių bei policininkų apsaugos tikrai nebūtų reikėję. Tokiu atveju ginklai būtų tik trukdę įgyvendinti tokia koncepciją.

2010.07.14  


Prisijunkite prie diskusijos