Nil Makfarkuar / The New York Times
Audringų tarpnacionalinių debatų fone dėl to, ar vertėtų Švedijai tapti NATO aljanso nare, oficialioji Stokholmo valdžia netikėtai susidūrė su pavojinga problema.
„Toji problema – socialiniuose tinkluose padaugėjo iškraipytos ir net atvirai melagingos informacijos, kuri visuomenėje sukelia painiavą“. Taip rašo „The New York Times“ korespondentas Nilas Makfarkuaras antrąjame straipsnyje iš serijos „Tamsūs menai: konfliktas, kurį Rusija veda kariauja tylomis“.
Socialiniuose tinkluose ne sykį buvo tvirtinama, kad jeigu susitarimas bus pasirašytas, NATO ims saugoti Švedijos teritorijoje slaptus atominius ginklus ir galės be švedų vyriausybės sutikimo atakuoti Rusiją iš Švedijos teritorijos, o NATO kariai būtinai prievartaus švedes, nebijodami būti apkaltinti seksualiniais nusikaltimais.
Pasak straipsnio autoriaus, visi šitie teiginiai buvo melagingi. „Bet dezinformacija ėmė sunktis į tradicinius visuomenės informavimo priemones, ir, kada gynybos ministras Chulkvist važinėjo po šalį, savo kalbose ir susitikimuose merijose propaguodamas susitarimą, jį vėl kamantinėdavo dėl minėtų apgaulių“, – rašoma straipsnyje.
Švedijos valdžia taip ir nesugebėjo nustatyti melagingų pranešimų šaltinio. „Bet Švedijos vyriausybė, taip pat Amerikos ir Europos žvalgybų analitikai pagrindine įtariamąja laiko Rusiją. Jie pažymi, kad NATO plėtimosi stabdymas – vienas iš pagrindinių uždavinių prezidento Vladimiro Putino užsienio politikoje, kai 2008 metais Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, siekdama bet kokia kaina sutrukdyti Tbilisiui įsilieti į NATO aljansą“, – pabrėžiama straipsnyje.
Kryme, Rytų Ukrainoje, o dabar ir Sirijoje Kremliaus vadovas V.Putinas pateikia parodai modernizuotas ir sustiprėjusias savo ginkluotąsias pajėgas. Bet jo ekonominės ir bendrosios galios neužtenka atvirai užpulti NATO, ES arba JAV. Todėl jis skiria dideles išlaidas informacijos programai, „paverstai galingu ginklu“, kad paskleistų abejones ir paskatintų skilimą. Užduotis – susilpninti valstybių – NATO narių susitelkimą, pasėti nesantaiką jų vidaus politikoje ir prislopinti įtarumą dėl Rusijos“, – rašo autorius.
„Maskva supranta pasaulio politiką kaip specialiųjų operacijų sistemą ir labai nuoširdžiai laiko save Vakarų specialiųjų atakų taikiniu“, – teigia Glebas Pavlovskij, kuris iki 2008 metų padėjo kurti Kremliaus „informacinę mašiną“. – Aš įsitikinęs, kad yra daug centrų, kai kurie iš jų susiję su valdžia, jie aktyviai dalyvauja kuriant ir platinant melagingus pranešimus“.
Leidinio duomenimis, šiandien dezinformacija yra svarbus Rusijos karinės doktrinos aspektas ir naudojamas daug plačiau ir masiškiau, negu buvusios Sovietų Sąjungos laikais.
NATO ir ES sukūrė specialias žinybas dezinformacijos išaiškinimui ir paneigimui. Oficialūs JAV asmenys Rusijos žvalgybą vadina tikėtina elektroninių laiškų nutekėjimo priežastimi iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto.
Kremlius naudoja kaip įprastas žiniasklaidos priemones (informacinę agentūrą „Sputnik“ ir telekompaniją RT), taip ir slaptus kanalus (pavyzdžiui, Švedijoje), kurių beveik neįmanoma atsekti, – pabrėžiama straipsnyje.
Pasak ekspertų, pagrindinis dezinformacijos uždavinys – pakirsti tikėjimą oficialia įvykių versija ir paskleisti idėją, kad egzistuoja kita, būtent teisingoji įvykių versija. Kitas tikslas – išprovokuoti kažką panašaus į politinio gyvenimo paralyžių.
Maskva kategoriškai neigia naudojanti dezinformaciją, įtakojančią Vakarų visuomenės nuomonę, primena laikraštis.
Kaip tai bebūtų, švedų ir kiti NATO bei ES ekspertai pastebėjo ir atskleidė kai kuriuos dėsningumus.
Tam tikras tvirtinimas „atsiranda kažkur Rusijoje, valstybiniuose rusiškuose tinkluose leidiniuose arba internetiniuose rusiškuose tinklalapiuose. Štai tokia būna pradžia, štai toks kontekstas“. Taip teigia švedų žurnalistas ir juristas Anders Lindberg. „Tuomet netikras dokumentas tampa naujienų straipsnio šaltiniu, kuris platinamas ultrakairiųjų arba ultradešiniųjų tinklalapiuose. Tie, kurie semiasi žinių minėtuose tinklalapiuose, platina nuorodą šiam straipsniui, ir būtent tokiu būdu jis plinta. Niekas negali nustatyti, iš kur atsiranda šie tvirtinimai, tačiau jie tampa pagrindiniais dalykais, lydinčiais politinius nutarimus saugumo srityje“, – pažymi jis.
Pasak švedų žurnalisto Patriko Oksaneno, esminė mintis, kuri yra propaguojama, – tai idėja, kad „liberalioji demokratija korumpuota, neefektyvi, chaotiška, ir, galiausiai, nėra demokratinė“.
„Kita idėja, kuri retai atvirai deklaruojama, – kaltinimai Europos vyriausybėms nekompetentingumu, o taip pat užuominos, kad oficialūs Europos asmenys – JAV marionetės. ORT ir „Sputnik“ demonstruoja save kaip nepriklausomus, alternatyvinius balsus,“ – primena laikraštis.
Pasak The New York Times leidinio, RT ir „Sputnik“ medžiagoje Vakarai pateikiami kaip niūrūs, svetimi, žiaurūs, pūvantys, nestabilūs, knibždantys kraujo ištroškusiais imigrantais.
Iš savo pusės, pagrindinė RT redaktorė Margarita Simonian pareiškė, kad jos telekompaniją ypač išskiria laikant ją grėsminga tik todėl, esą jos įvykių versija skiriasi nuo „britų ir amerikiečių žiniasklaidos politinės vadovybės“ versijos. RT, pareiškė ji, nori pateikti „požiūrį, kurio nėra pagrindinėje spaudoje.
Autorius atkreipia dėmesį į situaciją Švedijoje. Pasak jo, paskutiniuoju metu atsirado „serija keistų melagingų laiškų ir naujienų apie NATO ten, kur esama jungčių su Rusija.
„Vienoje klastotėje, parašytoje ant gynybos ministerijos blanko su padirbtu gynybos ministro Chulkvisto parašu, teigiama, kad vieną stambią švedų firmą skatino pardavinėti artileriją Ukrainoje (toks žingsnis šiuo metu Švedijoje būtų neteisėtas)“, – teigiama straipsnyje.
Laikraštis taip pat mano, jog Rusija mažų mažiausiai vieną sykį mėgino įtakoti debatus Švedijoje.
Informacijos šaltinis – „The New York Times“.
2016.08.30; 06:14
