Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?
Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir … pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos.
Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo.
Kaip ereliai puolame bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų?
Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…
Šeima iškylauja automobiliu, žvalgosi pro langus.
– Žiūrėkit, – maloniai nustemba tėtis, – Lietuvos žemės ūkis atsigauna.
– Tikrai, – antrina žmona. – Laukuose jau matyti ir karvių, ir arklių, ir avių…
– Ir varnų kiek daug! – džiugiai pritaria penkiametis sūnelis.
Aš pridurčiau: ir slibinų, ir kormoranų, ir papuasų. Sunku patikėti, bet Prospero Merime "Lokyje" nutapytas raistas su medžiuose klykaujančiais puslaukiniais vėl gyvas. Nesvarbu, kad prancūzų kilmės ispanas nebuvo lankęsis Lietuvoje. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, tą patį tvirtina tūkstančiai, gal net šimtai tūkstančių homo lituanus: esam nykštukai, tamsuoliai, vargšai, mankurtai, sovietiniai reliktai! Ir tvirtina ne žodžiais, o iškalbingais veiksmais: gerdami, bėgdami iš namų, kur akys veda, vogdami, reketuodami visuos pasaulio kraštuos, net – žudydamiesi. Pone karaliau, už ką, kodėl?!
Oficiali versija: Lietuvoje viskas gerai. Krizė paguldyta ant menčių. Emigrantai? Pats konservatorių premjeras – girdėjau savo ausimis – per TV pareiškė: nematau nieko bloga, kad lietuviai kurs lietuvišką kultūrą kur nors Londone ar prie Niujorko…
Kaip sakydavo mano rusifikuotoj jaunystėj: dalše niekuda.
Ar kvailiai tie, kurie suprasdami tyli, ar tie, kurie verkia ir šaukia, žinodami būsią neišgirsti?
Visai neseniai klausiausi per radiją intelektualų diskusijos apie emigraciją – problema ji Lietuvai ar ne? Kai kas iš pašnekovų net suabejojo, ar paskritai esama tokios problemos, o jei ir esama, tai gal taip ir turi būti? Juk gyvename laisvės sąlygomis, demokratėjame?!
Todėl nuoširdžiai kreipiuosi: brangūs politologai, istorikai, plunksnos broliai ir seserys! Suprantu, miela lietuvio širdžiai pasižvalgyti po platųjį pasaulį, užsikalti juodai dienai, paekskursuoti po lietuviškas viduramžių pilis Baltarusijoje ar Ukrainoje, pasisemti peno ateities vizijoms, – ir pats ten buvau, didžiavausi ir dūsavau. Tačiau gal jau metas išeiti į mūsų Lietuvėlę ir pasižiūrėti į užkaltus langus kaimuose ir miesteliuose? Į piktžolių okupuotą dykrą? Į likusių čiabuvių veidus – kiek juose perspektyvos ir vilties spindulių? O jau tada – diskutuokim, projektuokim…
Visais atmenamais ir neatmenamais laikais Lietuva tiekė užsieniui du brangiausius dalykus: medžius ir žmones. Brangiai parduodavo juos – ir tebeparduoda. Na, nebūtinai brangiai: aukštuosius mokslus tėvynėj baigusį magistrą nūnai pusvelčiui atiduodame į sandėlius, pomidorų ar braškių plantacijas, žuvų apdorojimo fabrikus. Žinokis, tu laisvas! Nenorėčiau nieko įžeisti, bet … sliekai juk taip pat laisvi ir turi teisę į riebesnį mėšlą…
Anądien vaikštau savo pašventupiais, prieinu gimtinį šilą – ir ką matau? Krosnys "suštabeliuotų" ištekinių pušų, eglių. Ir ant vienišo medžio lentelė su užrašu "Privatus miškas". Aaa… Prieš tai buvau nupėdinęs į Anykščių šilelį, ten taip pat rietuvės. Ir Romuldavos, ir Šimonių girioj… Vieni sako: miškas serga, reikia gydyt, vadinasi, kirst; kiti sako: vėtra išvartė, reikia sutvarkyt; treti sako: ligos ir vėtros – tik figos lapelis…
Stoviu ir dairaus, stebiuos: o medžių vis dar likę, ir šen, ir ten… Svarstau: jeigu per dvidešimt metų su galingiausia, moderniausia technika neiškirtom visų girių, tai gal ne tokia jau maža ir bekraitė ta mūsų Lietuvėlė? Žiū, ir žuvį ežeruos dar vieną kitą pagaunam – vadinasi, ne viskas elektra ištrankyta, žuviai neregimais tinklais iki dugno išsemta, išgraibstyta…
Ir dar ne visi žmonės išsilakstė…
Todėl pereikime prie mūsų valstybės himno eilutės "vardan tos Lietuvos vienybė težydi". Ar jaučiamės esą giria? Reikalingi vienas kitam? Ar, atūžus vėtrai, tegu ir nulaužtom viršūnėm, tebesilaikytume susikibę šaknimis – kaip Baltijos kelyje? Būdragaidžio raisto kipšiukas – gyvena toks netoli legendinio Puntuko – man kužda: "Maža tauta privalo būti gaji kaip katė, gudri kaip lapė, ištverminga kaip vilkas. Tik tada jos nesutraiškys mamutų kojos". Bet apie tai garsiai kalbėti lyg ir nepadoru, nedemokratiška, ne-euro-pietiška? Škac, kipše…
Giria – tai bendruomenė. Ausys lėpsta besiklausant, kaip tą ar aną lietuvaitę gražiai priėmė austrų, prancūzų, danų, švedų, norvegų, ispanų miestelių bendruomenės. Jose iškart pasijuntama jaukiai, patogiai, esi reikalingas, svarbus… O kas pas mus daroma bendruomenėms kurti? Ar, pavyzdžiui, laikraščiai, interneto portalai skatina burtis, dalyvauti bendruose projektuose, pagaliau – kurti vietos bendruomenes? Bent mano akimis, nemaža dalis žiniasklaidos suka kitokio verslo girnas – kiršina, kurpia skandaliukus, žodžiu – gadina ir Lietuvos orą (tiesiogine prasme), ir taip jau nestebuklingą piliečių ūpą…
Apmaudu, kad namų jausmo nesugebame sukurti savo pačių namuose.
Nesileisiu į politinius vandenis, nors oi kaip traukia savęsp šalti jų sūkuriai! Kol kas verčiau tęskime temą: mes – giria… Šimtmečiais mūsų vardus niokojo ir kraipė kas panorėję, o kaip elgiamės mes, lietuviškos eglės, ąžuolai, beržai ir drebulės? Turėdami unikalią galimybę atsilietuvinti šimtmečiais lenkintas, rusintas pavardes? O, šitoj patriotinėj srity mes darom neprilygstamą pažangą: net lietuviškiausi vardai ir pavardės nūnai vysta it šalnų pakąsti žiedai…
Neseniai mačiau dokumentinį filmą "Kinai ateina". Kad ateina, įrodinėti nebereikia: kinai jau mūsų smegenyse! Nieko nenorėčiau užgauti, juolab menininkų, dailininkų, bet visi tie pavardėmis virstą vienskiemeniai jaustukai ir ištiktukai podraug su užsienietiškais, "universaliais", liežuvio vienu judesiu išmetamais asmenvardžiais man kažkodėl asocijuojasi su vienaląsčiais gyvūnais… Bažnyčios metrikų knygoje netikėtai atradęs savo krikšto įrašą su dviem vardais, orientuodamasis į naująją "tradiciją", jau ir aš galėčiau vadintis "moderniai" bei toliaregiškai, – pvz., Rim Po Van…
Nauji laikai – nauji papročiai… Kone kasdien visos reklamos skalambija: ten festivalis, ten susiėjimas, ten koncertas, ten paroda, atidarymas, uždarymas, jubiliejus… Esama manančių, kad lietuviškos girios ir laukai dar niekad neskambėjo, neošė nuo tiekos dainų, muzikos akordų, fejerverkų, – josana, mes išgyvename lietuviškos kultūros triumfą! Švenčiam ir švenčiam, it apsėsti!
Ir būtų galima vien ploti, iš džiaugsmo trypti kulnais, jei visi tie vienkartiniai (ir kartu begaliniai) renginiai nebūtų virtę devyngalviu slibinu, "rytą vakarą, žiemą vasarą" žiaumojančiu kultūros pinigėlius…
Ar laimi kultūra?
Lėšų jai, regis, skiriama ne tiek jau mažai, tik jos investuojamos į greitai įgyvendinamus ir dar greičiau pamirštamus projektus, rėkiančius ir blizgančius, o ne į tęstinius, giluminius, mažiau pastebimus, tačiau tautai gyvybiškai svarbius. Jau ir provincijos gyventojas šiandien supranta, kad į kultūros sąvoką įeina kur kas daugiau nei tam tikras renginių skaičius: tai ir darbo, elgesio gamtoje, kelių eismo, bendravimo, valgymo, gėrimo, kalbos, minčių, kūno ir dar daug visokių kitokių kultūrų!
Kultūra – milžiniška, giliašaknė sistema, labiausiai lemianti mūsų mentalitetą; būtent jį laikyčiau svarbiausia, sunkiausiai įveikiama Lietuvos problema. Atsakykite patys: ar tikrai sąmoningoje, kultūringoje visuomenėje gali būti tiek emigrantų, kriminalinių nusikaltėlių, tiek skyrybų, eismo taisyklių pažeidimų, pagaliau – savižudybių, kiek jų yra Lietuvoje? Atsakę į šį klausimą, turėsime atsakymą ir į kitą: kas tautos išlikimui svarbiausia – ekonomika ar kultūra?
O, palaimintoji knygų mugė! Didysis Lietuvos knygynas, kultūros oazė, deguonis sielai! Ir aš alpėju ekstazėje: knyga dar nepražuvo, anava kiek tūkstančių aplankė, vartė, pirko! Ką ten Helovinas, švento Valentino diena, "Vikingų loto", realybės šou TV ekrane… "Kiek kultūros vienoje vietoje!", – vėl vilnija pergalingas šauksmas. Bet štai, apsvaigęs nuo euforijos ir saldaus šurmulio, grįžtu namo, į "literatūros sostinę" Anykščius. Ir – neberandu kiosko, kuriame būdavo galima nusipirkti "Literatūrą ir meną", "Šiaurės Atėnus" ar "Metus"…
Palauksime kitos mugės?
Anapilin iškeliavo taurus ir iškilus Poetas. Gražiai palaidojom, galvas nulenkėm. Vėliavos, garbės sargyba – kaip karaliui. Turėjom progą ramiai, neskubėdami, susikaupę pasiklausyti dvasingos, tautiškos poezijos. Bet ar krustelėjo kam sąžinė, nors menka nervų skaidula nuo klausimo, kodėl, nuo ko taurusis Poetas taip staiga, taip anksti atsisveikino su mumis?
Gal prieš porą mėnesių jis buvo lankęsis Anykščiuose, Sakralinio meno centre. Kaip sielvartingai tada kalbėjo! Apie tai, kaip po karo sunkvežimiais dardėjo į Anykščius vien tam, kad pamatytų Antaną Vienuolį. "Kodėl taip susvetimėjom? – klausė. – Ar apskritai kam beįdomu, kaip gyvena kitas, net kaimynas?" Kalbėjo apie svetur nutekantį Lietuvos kraują, literatūros sumenkėjimą, apie žmogaus nužmogėjimą ir dvasinių vertybių praradimą…
Kažkodėl nei tribūnose, nei scenose, nei užkulisiuose nebegirdėti net užuominų apie rašytojo misiją, kuri taip garbingai ir vaisingai skleidėsi Lietuvoje praeitais amžiais. Švietėjai, įkvėpėjai, dvasios puoselėtojai. Tautos vaidilos, dainiai, tribūnai, šaukliai. Jie – džiovininkai, sukilėliai, Sibiro katorgininkai, kunigai, gydytojai – kūrė kitiems, be atlygio, dažnai aukodami ne tik asmeninę gerovę, bet ir gyvybę. Kūrė tekstus, kuriuos paskaitę baudžiauninkų vaikai, nušvitę ir pasiryžę, virto savanoriais, valstybininkais, diemedžiais ir kietmedžiais, nenusilenkusiais jokiam tėvynės priešui.
O mes?..
Nuotraukoje: rašytojas Rimantas P. Vanagas (nuotrauka iš asmeninio rašytojo archyvo).
Informacijos šaltinis – žurnalas "Metai", (rugpjūtis, rugsėjis, Nr. 8 – 9).
2013.08.09
