Štai ir baigėsi 2013-ieji metai… Deja, Medininkų žudynių byla besidomintiems skaitytojams neturime pranešti nieko naujo. Būtent – nieko naujo. Bet ši žinia ir yra šiurpi. Ji byloja, jog teisine, demokratine valstybe besivadinančioje Lietuvoje žmogų įmanoma įkalinti neturint nė menkiausių įrodymų. Įmanoma net skirti pačią aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.
Kai sakau "nieko naujo", omenyje pirmiausiai turiu duomenis, privalančius patvirtinti buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino kaltę. Jei į šią istorinę reikšmę turinčią rezonansinę bylą žvelgsime ieškodami svarbiausio dėmens – kaltę patvirtinančių faktų, privalėsime pripažinti, jog valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai tokių duomenų nepateikė ir praėjusiais, 2013-aisiais, metais. Todėl, jei teisėsaugai ir teisėtvarkai taikome pačius aukščiausius reikalavimus, o taip ir turėtų būti, privalome sutikti, jog ir 2013-ieji nagrinėjant K.Michailovo – Nikulino vaidmenį Medininkų žudynių byloje buvo beprasmiai. Įrodymų tai juk nėra.
XXX
Buvusio omonininko kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo nei tuomet, kai Medininkų skerdynių bylą nagrinėjo Vilniaus Apygardos teismas, jų nėra nei dabar, kai bylą narplioja Lietuvos Apeliacinis teismas. Nepaisant šios akis badančios aplinkybės buvęs Rygos omoninkas galutinio teismo verdikto laukia Lukiškių kalėjimo tardymo izoliatoriuje. Jam pritaikyta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.
Nė vienas Lietuvos teisėjas neišdrįso pagrįstais pripažinti K.Michailovo – Nikulino advokatų argumentus, kad jų ginamajam galima taikyti ir švelnesnę kardomąją priemonę, pavyzdžiui, namų areštą. Neišdrįso, nors K.Michailovas – Nikulinas niekad niekada nesislapstė nei nuo Latvijos, nei nuo Lietuvos teisėsaugos. Žodžiu, K.Michailovas – Nikulinas daugiau nei šešerius metus laikomas už grotų, vienutėje. Kantriai laukia, kokią nuomonę apie prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko surinktą kaltinamąją medžiagą susidarys Lietuvos Apeliacinis teismas…
Deja, prokurorai elgiasi taip, tarsi K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų – nors vežimu vežk. Tiek daug, jog kaltinimą nužudžius ne mažiau kaip du tarnybines pareigas ėjusius pareigūnus sunkinančiomis aplinkybėmis verta perkvalifikuoti į daug sunkesnį kaltinimą – Nusikaltimus žmoniškumui, t.y. Karo nusikaltimus. Atvirai kalbant, slogu prisiminti paskutiniuosius Lietuvos Apeliacinio teismo posėdžius, kuriuose valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai R.Stankevičius bei S.Verseckas 1991-ųjų liepos 31-ąją Medininkų muitinės poste įvykdytą nusikaltimą desperatiškai bandė prilyginti Karo nusikaltimams (Žmonijai ir žmoniškumui).
Prokurorų pastangos šiai žmogžudystei pritaikyti Karo nusikaltimų statusą neatrodo nei įtikinamos, nei natūralios, nei logiškos. Jos ir negali kitaip atrodyti, nes Nusikaltimams žmoniškumui (Karo nusikaltimams) reikalingi mažiausiai du komponentai – masinės civilių gyventojų ar karo belaisvių aukos. Civilizuotos visuomenės šiuos kaltinimus taiko tiems, kas masiškai kankino ir žudė civilius gyventojus arba karo belaisvius.
Tad net ir menkiausią išsilavinimą turintiems Lietuvos žmonėms turėtų būti akivaizdu, jog Medininkų skerdynių kaltininkams nėra lengva pritaikyti straipsnį, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus arba Nusikaltimus žmoniškumui. Medininkų muitinės postą 1991-ųjų liepos 31-ąją saugojo ne civiliai gyventojai, bet oficialūs valstybės pareigūnai. Nejaugi sunku suvokti, kad šiuo konkrečiu atveju labiausiai tinka būtent baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už ne mažiau kaip dviejų pareigūnų nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis?
Beje, tokį kaltinimą buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui mūsų prokurorai iš pradžių ir buvo pateikę. Teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujama Vilniaus apygardos teismo kolegija būtent už šį nusikaltimą nuteisė Latvijos omonininką aukščiausia kokia tik įmanoma bausme – kalėjimu iki gyvos galvos. Vilniaus apygardos teismo teisėjai atliko viską, ko prašė prokurorai. Įrodymų – nė vieno, bet bausmė – pati griežčiausia.
Tačiau vėliau prokurorams tokio kaltinimo pasirodė per maža. Vilniaus Apygardos teismo sprendimą įkalinti iki gyvos galvos apskundė ne tik K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė, remdamiesi tuo, kad nėra nei tiesioginių, nei šalutinių K.Michailovo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Tik pamanykite – nuosprendį skundė ir prokurorai. Valstybės kaltintojai pareiškė, kad Teismas pritaikė ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį – buvusį Rygos omonininką K.Michailovą – Nikuliną būtina teisti taikant Lietuvos įstatymuose šviežiai pakoreguotą Baudžiamojo kodekso 100-ąjį straipsnį, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus arba Nusikaltimus žmoniškumui.
Sutikite, keista girdėti tokius prokurorų pareiškimus – jie juk patys Vilniaus apygardos teisme reikalavo nuteisti K.Michailovą – Nikuliną būtent tik dėl tyčinės žmogžudystės – pagal visiškai kitą, t.y. baudžiamojo kodekso 129 straipsnį.
Akyliau Lietuvos aktualijomis besidominčiam skaitytojui turėtų būti aišku, kodėl valstybės kaltintojams prireikė 100-ojo straipsnio (Karo nusikaltimai). Kaltintojams jis reikalingas tam, kad padėtų išvengti senaties terminų. Karo nusikaltimams senaties terminai netaikomi, 129 straipsnis senaties terminus turi. Tad, užuot pripažinę, jog per daugiau nei dvidešimt metų nepajėgta išsiaiškinti, kas 1991-ųjų liepos 31-ąją ciniškai sušaudė mūsų pareigūnus, mūsų prokurorai bando į pagalbą pasitelkti 100-ąją straipsnį.
Be kita ko, prisipažinimas, jog byla įstrigo, neužtrauktų gėdos ar pasmerkimo. Medininkų žudynių byla – paini, sudėtinga. Galbūt jos ir neįmanoma išnarplioti. Tačiau kodėl tai nebuvo pamėginta padaryti 1991 m. lapkričio mėnesį, kai su Medininkų pasienio poste nužudytų Lietuvos pareigūnų ginklais buvo sulaikyti Pavlo Vasilenkos vadovaujami draugovininkai? Kodėl tuo metu Medininkų bylos tyrimas buvo sustabdytas?
Suprantame, jog gilintis į šį nusikaltimą teko sudėtingu metu – kuriant valstybę, kuriant savąsias tarnybas. Suvokiame ir tai, jog čia greičiausiai įpainiotos galingos užsienio valstybės bei klastingos tų valstybių slaptosios tarnybos. Tikriausiai visi liudininkai, žinoję ir vykdytojų, ir užsakovų pavardes, jau seniai – po velėna. Neatmestina ir versija, kad ši byla paaiškės tik po kokių 50-ies metų, kai nebeliks su ja susijusių gyvų asmenų. O gal ši byla taps aiški tik tuomet, kai savo archyvus nuspręs išslaptinti užsienio slaptosios tarnybos? Bet ar jos kada nors nutars atverti savo archyvus, galinčius išsamiau papasakoti apie Medininkų skerdynes?
Todėl pripažindami savo bejėgiškumą tuo pačiu pripažintume ir savo stiprumą. Bet Lietuva renkasi kitą kelią – nenorime prisipažinti atsidūrę akligatvyje. Lietuvos Apeliacinio teismo posėdžiuose mūsų prokurorai atkakliai bando buvusiam eiliniui, pabrėžiu – net jefreitoriaus, net seržanto laipsnio neturėjusiam, Rygos OMON milicininkui primesti atsakomybę už Karo nusikaltimus ar Nusikaltimus žmoniškumui.
Atsipeikėkime – net Niurnbergo karo tribunolas po masinių Antrojo pasaulinio karo žudynių neteisė eilinių SS kareivių – korė vadus, generolus, ministrus. Bet eiliniams kareiviams netaikė pačių griežčiausių bausmių. Lietuva elgiasi priešingai. Ji pirmiausiai puola persekioti silpniausius, lengviausiai pažeidžiamus asmenis. Persekioja atkakliai, kryptingai, įnirtingai. Tarsi išliedama susikaupusį pyktį, jog pagrindiniai žaidėjai – neprieinami. Ar ne todėl dabar skaudžiai kandama lengviausiai pasiektam eiliniui omonininkui?
Prisipažinsiu, baugu sėdėti teismo posėdžių salėje ir klausytis prokuroriškų teiginių, esą būta kažin kokių Kremliaus planų … 1990 – 1991-aisiais masiškai ir kryptingai žudyti Lietuvos žmones, o tuos planus neva privalėjo atlikti ir Rygos OMON milicininkai, įskaitant ir eilinį K.Michailovą – Nikuliną.
Kad tuometinė SSRS vadovybė nenorėjo paleisti Lietuvos, – akivaizdu. Kad tuometinė Sovietų Sąjungos vadovybė bandė mus išlaikyti savo gniaužtuose panaudodama pačias šlykščiausias priemones, įskaitant ir ekonominę blokadą, ir bauginimus, ir žvanginimą ginklais, – taip pat akivaizdu. Bet ar galima kaltinti Kremlių, esą 1990 – 1991-aisiais jo vadovai norėjo masiškai žudyti Lietuvos žmones, juolab – į pagalbą pasitelkdama eilinius Rygos omonininkus?
XXX
Ir vis dėlto šios absurdiškos versijos mūsų prokurorai neatsisako. Pavyzdžiui, paskutinysis teismo posėdis buvo surengtas 2013-ųjų gruodžio 19-ąją. Kitas teismo posėdis numatytas tik 2014-ųjų metų balandžio mėnesį. Taigi – po kelerių mėnesių. Kodėl tokia ilga laiko atkarpa? Valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai pateikė net septynetą naujų bylos tomų, neva pagrindžiančių reikalavimą buvusį Rygos OMON milicininką K.Michailovą – Nikuliną teisti už Karo nusikaltimus (nusikaltimus žmoniškumui).
Iš šono žvelgiant, mūsų prokurorai – darbštūs it bitutės. Bet ar tai reiškia, kad naujuose tomuose esama Medininkų žudynių bylai reikšmingų duomenų?
Kas dalyvavo gruodžio 19-osios teismo posėdyje, turėjo galimybę išgirsti K.Michailovo – Nikulino advokatų A.Marcinkevičiaus ir I.Botyrienės pastabas. Gruodžio 19-osios teismo posėdyje advokatai pateikė užtektinai daug pavyzdžių, leidžiančių bent jau abejoti, ar naujoji prokurorų medžiaga susijusi su Medininkų žudynių byla ir ypač su K.Michailovui – Nikulinui pateiktais kaltinimais.
Gal galite pasakyti, kaip su buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui pateiktais kaltinimais susiję šie duomenys: raginimas Latvijos valdžiai grąžinti tremties bylas; sovietinio karinio dalinio vado protestas tuometiniam Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui dėl Zigmo Vaišvilos įsiveržimo į saugomą objektą; tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus telegrama į Kremlių reikalaujant, kad būtų atnaujintas ginklų tiekimas Lietuvos VRM struktūroms (1991-ieji metai); pranešimas, kad 1991-ųjų sausį Lietuvos AT apsaugos pareigūnas iš tarnybinio pistoleto apšaudė sovietų šarvuotį; pranešimas apie girtą sovietų karininką, šaudžiusį į orą Vilniuje; pranešimas apie Klaipėdoje įvykusį šeimos konfliktą: sovietų armijos karininkas sumušė žmoną; pranešimas apie tai, kad Rygoje dislokuoto sovietinio karinio dalinio vadovybė neįsileido nepriklausomybę atkūrusios Latvijos atstovų; pranešimas apie tai, kad Alytuje užimtas objektas; informacija apie tai, kad Vilniaus gatvėse į avariją pateko sovietų kariškių vairuojamas automobilis… Ar tikrai šie faktai pagrindžia buvusio Rygos omonininko K.Michailovo kaltę dalyvavus Medininkų žudynėse?
Teismo posėdžio pabaigoje prokurorai pateikė ir vieną nuotrauką, kurioje neva užfiksuoti šeši omonininkai. Vienas iš jų – neva omoninkas K.Michailovas – Nikulinas. Prokurorų teigimu, nuotrauka daryta 1991-ųjų pučo Maskvoje dienomis. Prokurorų žodžiais tariant, nuotrauka paimta iš įslaptintų archyvų. Tad advokatas A.Marcinkevičius pagrįstai stebėjosi, kodėl ši nuotrauka teismui pateikiama tik dabar, kas ir kodėl ją leido išslaptinti, kur tos nuotraukos negatyvai, kas galėtų patvirtinti, jog tai – ne montažas? Be visų šių klausimų galima pateikti ir retorišką klausimą: ar tikrai įsiamžinimas foto juostoje su Rygos omonininkais 1991-ųjų pučo metu patvirtina K.Michailovo – Nikulino kaltę dalyvavus žudant mūsų Medininkų muitinės posto pareigūnus?
Advokatas A.Marcinkevičius taip pat pabrėžė, jog vienintelis likęs gyvas Medininkų muitinės posto pareigūnas Tomas Šernas tris sykius oficialių atpažinimų metu pareiškė, jog tarp postą užpuolusių žmonių K.Michailovo – Nikulino nėra matęs. Todėl advokatas A.Marcinkevičius prašė liautis spekuliuoti bandant žūtbūt "atpažinti" K.Michailovą remiantis šalutiniais elementais – plaukų spalva, dėvėtais sportbačiais ar baltomis kojinėmis.
Advokatė I.Botyrienė pastebėjo, jog Lietuvos prokurorai prie bylos medžiagos nepagrįstai bando prijungti Latvijoje jau seniai nutrauktą Krotovo nužudymo bylą. Latvijos teisėsauga nenustatė ir nerado Krotovo žudikų, tyrimo metu taip pat nenustatė K.Michailovo – Nikulino kaltės ir pretenzijų jam dėl to neturinti. Tačiau Lietuvos prokurorai iš tos bylos selektyviai bando ištraukti faktų, tarsi galinčių sukelti "tam tikrų abejonių", tuo pačiu netiesiogiai reikšdami nepasitikėjimą aukščiausioms Latvijos teisinėms institucijoms ir revizuodami jų sprendimus.
Tad Medininkų žudynių byloje – nieko džiuginančio ir viltingo. Lietuvos prokurorai R.Stankevičius ir S.Verseckas nelinkę prisipažinti neturį buvusio Rygos omonininko K.Michailovo kaltę patvirtinančių duomenų.
XXX
Kad bent jau prokuroras S.Verseckas nesiruošia niekur trauktis, netiesiogiai byloja vienas iš paskutininiųjų žurnalo "Veidas" numerių. Omenyje turiu 2013-ųjų metų 51-ąjį numerį, kuriame "Metų žmogaus titulą "Veidas" nutarė skirti prokurorui, į kaltinamųjų suolą pasodinusiam Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą".
Aktualijų portalas Slaptai.lt neturėjo galimybės stebėti Lietuvos teismuose narpliojamos Darbo partijos bylos. Tiesiog neturime tiek daug darbuotojų, kad galėtume aprėpti visas rezonansines bylas. Todėl mes tikime tuo, ką rašo žurnalas "Veidas". Tiksliau tariant, neatmetame galimybės, jog Darbo partijos bylai prokuroras S.Verseckas pasiruošė itin rimtai. O jei rimtai pasiruošė, vadinasi, jis pelnytai įeis į istoriją kaip "prokuroras, kuris pirmas Lietuvos valstybės istorijoje pasodino į kaltinamųjų suolą nuolat Lietuvos valstybę ir jos Konstituciją žeminantį politiką, Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius (citata – iš "Veido" leidėjo dr. Algimanto Šindeikio straipsnio "Metų žmogus").
Mes taip pat pritariame "Veido" sumanymui ieškoti ne tik blogų, bet ir teigiamų, viltį teikiančių pavyzdžių. Tuo pačiu pripažįstame neginčijamą teisę turėti savo nuomonę apie labiausiai Lietuvos valstybei nusipelnusius prokurorus. Ir vis dėlto į kokią lentyną šiuo konkrečiu atveju derėtų įsprausti prokuroro S.Versecko teismui pateiktą Medininkų žudynių bylos medžiagą? Vis tiek privalome viešai teigti, jog S.Verseckas – "skaidrumo ir sąžiningumo šiuolaikinėje prokuratūroje pavyzdys, jau beveik dvidešimt metų vilkintis prokuroro mantiją, prokuroras be jokio "šešėlio" (citata iš to paties "Veido" numerio)?
Jei Lietuvos žiniasklaidai taikytume nei per didelius, nei per mažus, o tiesiog normalius reikalavimus, žurnalas "Veidas", prieš skirdamas prokurorui S.Verseckui Metų žmogaus titulą už kokybiškai parengtą Darbo partijos bylą, neturėjo prievolės atsižvelgti, kaip tas pats prokuroras (su savo kolega) narpliojo Medininkų žudynių bylą. Net ir labai galingos žiniasklaidos priemonės nepajėgios aprėpti visų reikšmingų bylų ir išklausyti absoliučiai visų nuomonių, įsigilinti į absoliučiai visas aplinkybes, versijas.
Ir vis dėlto dr. A.Šindeikis priklauso, man regis, tiems leidėjams, kurie žiniasklaidai kelia ypatingai aukštus reikalavimus. Ne sykį teko girdėti, kaip dr. A.Šindeikis samprotauja apie žiniasklaidos teises ir pareigas tiek Lietuvos žurnalistų sąjungoje, tiek radijo laidose, tiek specialiose Seimo konferencijose. Klausantis jo argumentų akivaizdu, jog viešą žodį skelbiantys žurnalistai turi itin daug pareigų, įskaitant ir prievolę išklausyti kitą, tiksliau tariant – priešingą, nuomonę.
Tad jei žiniasklaidai taikome ne normalius, o ypatingai aukštus reikalavimus, tai kodėl 2013-ųjų gruodžio 16-osios "Veido" numeryje pateikta tik S.Versecką kaip drąsų, principingą ir kruopštų prokurorą įvardinančiųjų nuomonė? Kodėl nepaminėtas nė vienas Darbo partijos advokatų argumentas? Darbo partijos byla taip puikiai ištirta, kad advokatai neturi nė vienos pretenzijos? Nei ponui V.Uspaskichui, nei jo partijai nejaučiu simpatijų. Atsiverskite dar 2006-aisiais metais išleistą maniškę knygą "Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006", ir ten rasite paskelbtą itin V.Uspaskichui nemalonų dokumentą. Tačiau ar įmanoma apie baudžiamąją bylą susidaryti bent kiek objektyvesnį vaizdą ignoruojant advokatų argumentus?
Galų gale kodėl "Veido" žurnalistės Giedrės Bolzanės publikacijoje "Metų žmogus – prokuroras S.Verseckas, įrodęs V.Uspaskicho kaltę" išgirtasis prokuroras džiaugiasi sėkmingai ištirta "didžiule eurų gamybos klastojimo byla, viena garsiausių Europoje, kurios metu nuteista šešiolika asmenų", bet nesididžiuoja savo darbais tiriant Medininkų žudynių bylą?
XXX
Taigi rinkdami Metų žmogų neturėtume pamiršti ir advokatų nuopelnų ginant teisingumą. Juolab kad advokatams kur kas kebliau rodyti drąsą bei principingumą nei prokurorams ir teisėjams. Ypač nėra lengva advokatams, ginantiems Medininkų žudynių byloje kaltinamą buvusį omonininką K.Michailovą – Nikuliną. Juk viešoji opinija – ne jų pusėje. Visuomenei dažnusyk nusispjauti, ar esama kaltę patvirtinančių įrodymų. Sovietinio omonininko įvaizdis lietuvio sąmonėje – neigiamas. Sutinku, sovietiniai omonininkai tikrai nebuvo nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos nepriklausomybių šalininkai. Jie niekad nebuvo mūsų draugais. Bet ar ši aplinkybė leidžia K.Michailovą – Nikuliną įkalinti iki gyvos galvos neturint konkrečią kaltę pagrindžiančių faktų, o jo gynėjams bandyt inkriminuoti patriotiškumo stoką?
Tad jei būtų mano valia, Metų žmogumi rinkčiau ne prokurorą S.Versecką, o buvusį omonininką ginti apsiėmusius advokatus A.Marcinkevičių, I.Botyrienę ir Latvijoje reziduojantį advokatą O.Ruodę.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.01.03; 07:00
