Retas Nepriklausomybės kovų dalyvis pateko į istoriją. Tūkstančiai buvo ir liko tiks statistiniai vienetai, be vardų, be pavardžių. Nei kapo, nei kryželio ant jų kapų neliko. Juozas Bakanauskas iš Valkininkų valsčiaus, Molių kaimo į istoriją pateko ne tik su vardu ir pavarde – išliko ir jo paskutinis laiškas Motinai.
“1932 m. lapkričio 30 d. “Okupantai lenkai nužudė Vilniuje nekaltą lietuvį Juozą Bakanauską”.
“[…] Vilniuje lenkų karo teismas spalio 13 d. nuteisė mirti 3-čio sunkiosios artilerijos pulko kareivį Juozą Bakanauską ir spalio 14 d. sušaudė…” Ta byla buvo lenkų agentų iš piršto laužta.
Juozas Bakanauskas buvo kilęs iš okupuotos Lietuvos, iš Valkininkų vlsč. Molių kaimo, gimęs 1910 m. balandžio 19 d. Užaugo neturtingų, bet doroje, susipratusių lietuvių šeimoje. Tėvas už lietuvišką veiklą dar prieš Didįjį karą buvo priverstas gelbėtis nuo rusų persekiojimų, bėgti į Ameriką, kur netrukus mirė.
Juozas, motinos ir dėdės auklėjamas, išaugo apsišvietusiu ir susipratusiu lietuviu. Mėgdavo dainuoti: “Už Lietuvą, už Tėvynę statau priešams aš krūtinę…” Jis labai jaudinosi, kad jo gimtasis kaimas Moliai, Varėna, Valkininkai ir visas kraštas, lietuvių sostinė Vilnius smurtu pagrobti ir turi vilkti lenkų jungą.
Praeitą pavasarį pašauktas į lenkų kariuomenę, tarnavo Vilniuje, 3 sunkiosios artilerijos pulke, kur ir baigė savo dienas. Kadangi, kaip susipratęs lietuvis, jis buvo nuolat sekamas ir provokuojamas lenkų, jie panaudojo prieš jį iš jo kaimo kilusią E.Lužnytę, kuri, norėdama įsiteikti lenkams, prasitarė savo meilužiui lenkų kapralui Levandovskiui, kad, girdi, J.Bakanauskas, prieš paimamas į kariuomenę, šnipinėjo Lietuvai. Kapralas Levandovskis, svajodamas apie savo karjerą, pasinaudojo ta žinia ir J.Bakanausko vardu nusiuntė E.Lužnytei saldainių dėžę, ant kurios prirašė visokių ženklų ir duomenų tartum iš Lenkijos kariuomenės ir pranešė lenkų saugumui, žandarams apie J.Bakanausko “perduotas” E.Lužnytei “karines žinias”.
Suimta E.Lužnytė, kapralo pamokyta, pasakė, kad saldainius ji tikrai gavusi iš J.Bakanausko ir kad jis buvęs susitikime su Lietuvos šauliais. To ir užteko. Įvyko teismas, kuriame liudytojais buvo ta pati E.Lužnytė, lenkų saugumiečiai A.Jakimavičius, A.Bižokas. J.Bakanauskas buvo nuteistas mirties bausme. Spalio 14 d. 6 val. ryto jis iš Lukiškių kalėjimo buvo nuvarytas į 3-čio artilerijos pulko aikštę, kurioje buvo išrikiuotas visas pulkas.
J.Bakanauskas prieš sušaudomas paprašė leisti atsisveikinti. Poručnikas leido. Ir jis, surakintomis rankomis ir kojomis atsistojęs prieš išrikiuotus karius, prabilo lietuviškai: “Draugai lietuviai, kurie esate čia nuo Valkininkų ir kitų Lietuvos kampelių, jei būsite Moliuose, pas mano vargšę mamytę, tai suraminkite ją. Juk ne aš vienas tokio likimo susilaukiau. Aš mirštu už tėvynę, kurią taip mylėjau.”
Bet poručnikas neleido baigti. Tada J.Bakanauskas prakalbo lenkiškai: “Broliai lietuviai, kurie tarnaujate lenkų kariuomenėje, neliūdėkite, kad žūnu! Ateis laikas, kai tūkstančiai tokių kaip aš stos į mano vietą… Nebebus nelaimių. Aš tos laimės nesulaukiau, bet mano kapas ir ši vieta bus laisva. Ją išvaduos tie, kuriems mes dirbome ir kurių laukiame…”
“Poručnikas sušuko tylėti ir kumštimi trenkė į veidą, ir pririšo prie stulpo, užrišdamas akis. Paskirti 8 kareiviai šaudyti išsirikiavo.
– Draugužiai, greičiau, man sunku kentėti! – sušuko pasmerktasis.
– Vieną kartą mirsi! – suriko poručnikas.
– Gal manai nušovęs mane nusikratysi visais lietuviais? – dar paklausė J.Bakanauskas.
Sutratėjo salvė. Dvi kulkos pataikė į galvą ir dvi į krūtinę.”
Po teismo J.Bakanauskas dar 1932 m. spalio 13 d. naktį buvo parašęs savo motinai tokį laišką:
“BRANGIOJI MAMUTE!
Bučiuoju karštai tavo kojeles ir rankeles ir dėkui širdingai, kad mane užauginai, tik gaila, kad mažai man laimės teko matyti šiame pasaulyje. Suėdė mane ir mano jaunas dienas mano geri draugai ir pažįstami. Skiriuos šiandien su šiuo pasauliu ir Tavim Motinėle labai pasiilgęs, nes seniai mačiau, ir su Tavim sesute ir Tėveliu. Dabar jau pasimatysime ant Juozupo klonės, dovanokite man, gal ką ir kada bloga padariau. Atsiprašau Motinėle širdele, tik perdaug neverk, nes Tu ne viena esi tokia motina nelaiminga šiame pasaulyje, daug tokių yra, geriau pasimelsk, užpirk mišias už mane, neužmirškite. Atmink mamute ir Motina Švenčiausia nemažą skausmą turėjo matydama savo sūnų ant kryžiaus kibantį. Esu patenkintas, kad mirštu su Švenčiausiu Sakramentu kaipo visi katalikai, gyvenkite kaipo išmanote, jokio patarimo negaliu duoti, jau man nieko nereikia, nes paskutiniai žodžiai skiriuos su šiuo pasauliu, nematysiu vargų šiame pasaulyje ir dejonių.
Motinėle širdele nors gaila būtų skirtis su šiuo pasauliu, bet ką padarysi, ne mūsų valia. Tai Dievas davė, atmink mamute nepalieku jokios bėdos, nei pačios nei vaikų, vienas esu, tik gaila Tavęs, nebus kam senatvėje žiūrėti, gailėkitės savo sveikatos, tik neverkite per daug dar kartą prašau, o su pirkia ką norite tai darykite, parduokite ar Onutei gyvenime bus reikalinga, kaip žinote taip darykite. Siunčiu visoms giminėms ir pažystamiems paskutinį sudie atsiprašydamas visų abelnai, gal ką užgavau ar šiaip kokią skriaudą padariau, tai prašau dovanoti per šį baltą paperelį, nes asmeniškai jau negaliu atsiprašyti. Tai bus paskutiniai mano žodžiai ištarti anot Dainos, “Užels takialiai man mindinti. Išdžius medeliai mano sodinti”.
Sudie sudie ir dar kartą sudie, Bučiuodamas karštai Tave Mamute širdele ir sesele ir Tėvelį, kursai mane užaugino.
Myrštu, nes Dievas leido tik tiek gyventi šiame pasaulije. Tai mano paskutiniai žodžiai.
Tik neverk mamute. Laimingo Jums gyvenimo.
Jūsų sūnelis Juozas”.
Nuotraukoje: Juozas Bakanauskas, lenkų sušaudytas 1932 metų spalio 14 dieną.
(Iš Algimanto Liekio knygos “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai. Lenkų skriaudų lietuviams istorija (1921 – 1939 m.) II dalis).
2012.01.27
