“Mon Salai”


Print

Neiškenčiu neparašęs apie, mano supratimu, proto peno ir / arba pasaulėžiūros sąvokos sampratą, ir šį kartą nebūtinai tiesiogiai susijusią su kuriuo nors sveikatos ar sporto rezultatų “resursu”.

Šis straipsnelis – tiesiog siekis suvokti meną  “giliausiuose” kloduose. Tai tas pirmojo olimpinio čempiono išugdymas visiems laikams, po kurio pasiekimų gali būti tik kiti olimpiniai čempionai, tačiau to pirmojo jie niekada niekas neaplenks.

Kalbėsiu apie Džokondos, jei norit, Monos Lizos paveikslą, nors ir nesu menininkas. Tačiau tai įdomu man pačiam, kaip žmogui, siekiančiam suvokti žmogaus tobulumo ribas, šiuo atveju Leonardo da Vinčio paveikslą ir smulkiosios motorikos (rankų pirštų, tobulą miklumo išraišką ant popieriaus ar drobės).

Straipsnelio pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Tik įsigilinkit, tačiau prieš tai pasakau, kad į meno ekspertus nepretenduoju ir į jokių meno ekspertų žinias ar jų pokyčius pretenzijų neturiu.

Taigi kodėl gi iki šiol viso Pasaulio visuomenę taip išskirtinai domina minėto autoriaus minėtas paveikslas? Kodėl?

Tai tokio lygio “užkoduotas” vaizdas, kad jam išgauti reikėjo mažų mažiausiai “užbėgti” keletą šimtų metų į priekį, t.y. dabartiniame laikmetyje, nes tik neseniai yra atsiradę optiniai prietaisai, gebantys “uždėti” vieną ant kito veidus ir juos palyginti.

Unikalu, kad paveiksle pavaizduota Leonardo da Vinčio mūza ir modelis, galiausiai jo meilužis ir tuo pat tarsi moteris Liza du Bilinairi. Štai kodėl netgi 16 metų menininkas vežiojosi savo paveikslą slėpdamas. Juk anais laikais už tokius lytinius potraukius tiesiog būdavo atimamos gyvybės.

Unikalu, kad “Mon Salai” – Mona Liza (mano velniukas), ne kas kita, kaip sukeistos raidės vietomis. Unikalu ir tai, kad dešiniosios akies vyzdyje matosi L raidė, o kairiosios akies vyzdyje matosi S raidė. Netgi mokslininkai ir meno žinovai ginčydavosi, esą tai – tik sutapimas, nes neva raidės “išgautos” dėl laikmečio besilupančių dažų reljefo. Deja, jau įrodyta, kad tai tikrai vyzdžiuose užkoduotos raidės.

Už pačios / paties “Mon Salai” peizažas yra ne kas kita, kaip mažame Šiaurės Italijos Bobbio miestelyje esantis puikiausias Pasaulio slėnis, kurį taip įvardijo Ernestas Hemingvėjus. Tiltas paveiksle ne koks nors, bet “velnio” tiltas, kuriame vienoje iš arkų užkoduotas skaičius 72, kuris reiškia tam tikrus vardus iš teologijos srities…

Beja, tiltas pavadintas velnio, nes Šv. Kolibanas po tos vietovės potvynio sudarė sutartį su velniu, kad šis leistų pastatyti tiltą mainais už pirmojo, perėjusio šį tiltą, sielą. Velnias buvo apgautas ir labai supyko, nes pirmąjį pereiti per tiltą pasiuntė šunį. Todėl ant tilto ir yra kryžius, kad velnias bijotų keršyti už jo apgavimą.

Galima dar ko ne tiek įvardinti unikalių “sutapimų” apie to paveikslo tobulumą, tačiau iš viso to, matyt, aišku, kad Pasaulio žmoniją žavintys kūriniai, pasiekimai neturi nei sienų, nei temų. Jos – vientisa žmonijos gebėjimo išraiška. Tiesiog tokie dalykai arba žavi, arba jie nė motais.

Man asmeniškai paveikslas tarsi tas pirmasis olimpinis čempionas iš antikos laikų. Jei norite kito pavyzdžio, tegul bus Prometėjas, kuris dalijo ugnį žmonijai, kad ši išliktų nesušalusi. O Dzeusas jį vis tiek nubaudė, nes taip ir nesuprato, kad ugnies dalijimas – paprasčiausias noras padėti žmonėms. Gaila, nes buvo suprastas visiškai kitaip, ir už tai buvo prikaustytas prie uolos ir galiausiai nugramzdintas bedugnėn.

Esu tikras, kad ir šis straipsnelis – tarsi svarstymas, kodėl vieni treneriai gali išugdyti olimpinius čempionus, kiti niekada. Dabartiniu metu, pavyzdžiui, vyriško geno hormonas, siekiant padidinti moterų organizmo stiprumą, kad būtų pasiektas aukštesnis sportinis rezultatas, nors ir neleistinais būdais, paprasčiausiai užgeriamas žaliąja arbata, kad to nenustatytų antidopingo kontrolė.

Tačiau tikrųjų talentų, tikrųjų asmenybių daugelis nesupras, todėl ir pasitaikys atvejų, kuomet vidutiniokai gniuždys geresnius už save, nes, kaip sakoma, kai protai skiriasi, sielos nesusišneka, ir netgi nesvarbu, jog ir talentai turi savų ydų, kurios, matyt, ir yra varomasis Pasaulio mokslo ir kūrybos akcentas. Juk ir šizofrenija daugiausiai sergančių yra tarp Nobelio premijos laureatų, o dėl jų ydų Pasauliui galiausiai yra tik geriau…

Todėl apie šį paveikslą bei jo autorių rinkdamas informaciją vadovavausi aukščiausio lygio informacija, todėl, kad paprasčiausiai siekiu žinoti daugiau ir tai sieti su sava sritimi…

Pabaigai: “Amžinas gyvenimas lydi tik tvirtadvasius”.

Nuotraukoje: Monos Lizos paveikslas.

2012.05.26


Prisijunkite prie diskusijos