“Mūsų parlamentarai bent jau nesimuša”


Print

Knygos Lietuvoje brangios, ne visuomet įkandamos. Vis tik šį kartą nusprendžiau įsigyti Jurijaus Sliozkino “Žydų šimtmetį”. Kad susidomėjau šiuo Kalifornijos Berklio universiteto Rusijos istorijos profesoriaus veikalu, “kalčiausias” kolega Arūnas Brazauskas, internetiniame portale balsas.lt apie “Žydų šimtmetį” parašęs intriguojančią recenziją.

Taigi nusipirkau “Žydų šimtmetį”. Nesigailiu. Atidžiai skaitau. Skaitau ir pavydžiu. Pavydžiu ne J.Sliozkinui, profesionaliam vertėjui iš portugalų kalbos, 1983-aisiais emigravusiam į JAV ir ten 2004-aisiais parašiusiam minėtąjį darbą. Pavydžiu ne žurnalistui A.Brazauskui, parašiusiam netradiciškai įdomią recenziją. Pavydžiu žydams, kurie šiandien pelnytai didžiuojasi, kad “dvidešimtasis amžius yra žydų šimtmetis”, kad “modernioji epocha yra žydų epocha”. Ar kada nors mes, lietuviai, galėsime didžiuotis savuoju šimtmečiu?

XXX

Į J.Sliozkino veikalą man knieti pažvelgti kiek iš kitos pusės, nei lietuviškoje viešojoje erdvėje įprasta apie tokias knygas kalbėti. Mums, lietuviams, turėtų būti ne tiek svarbu, ar “Žydų šimtmetis” yra atvirkščiai priešingas Adolfo Hitlerio “Mein Kampf”. Mums turėtų mažiausiai rūpėti, ar “Žydų šimtmetis” yra šmaikštesnis, gilesnis, labiau intriguojantis nei nuobodokai, primityviai surašytas “Mein Kampf”. Mūsų neturėtų net labai jaudinti, kaip, sakykim, “Žydų šimtmetį” traktuoja europarlamentaras Leonidas Donskis, viešojoje erdvėje tendencingai, nepagrįstai kritikavęs rašytojo Jono Mikelinsko publicistiką žydiška tematika.

Nors, beje, ši aplinkybė – svarbi. Sprendžiant iš to, kaip viešojoje erdvėje L.Donskis užsipuolė nepatogius klausimus žydiška tema kėlusį J.Mikelinską, minėtąjam europarlamentarui neturėtų patikti ir J.Sliozkinas. Tik J.Sliozkiną, priešingai nei J.Mikelinską, sunku apkaltinti antisemitizmu bei antižydiškomis nuotaikomis. J.Sliozkinas neslepia, kad yra žydas. Ir visiškai nebijo nepatogiųjų klausimų, kuriuos savo publicistikoje “Kada “kodėl” taps “todėl?” arba “Mes ir jie” kelia rašytojas J.Mikelinskas. Taigi J.Sliozkinas ne tik kad nevengia vadinamųjų nepatogių klausimų, bet į juos su didžiausiu įkvėpimu ieško atsakymų. Jo atsakymai – verti dėmesio.

Balsas.lt redaktorius A.Brazauskas savojoje recenzijoje cituoja žurnalistą ir leidėją Sergėjų Parchomenką, Rusijos žydų kongreso narį, asmeninėje internetinėje svetainėje parašiusį: “ryžtasi rimtai, iš esmės, pasiremiant kolosalia istorine, etnografine, statistine, ekonomine medžiaga apmąstyti pačius “nepadoriausius” tradiciškai antisemitinius klausimus ir duoti išsamius, argumentuotus, labiausiai pagrįstus atsakymus”. Šie S.Parchomenkos teiginiai – apie “Žydų šimtmetį”.

Vaizdžiai tariant, dar nežinia, kas šiuo atveju aštresnis – J.Sliozkinas ar J.Mikelinskas. Tad bus labai įdomu patirti, ar europarlamentaras L.Donskis parašys kažką panašaus apie J.Sliozkiną, ką yra tvirtinęs apie J.Mikelinską: “Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė “Mes ir jie”, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Gebelso propagandos perlai?”

XXX

Bet visi šie klausimai, mano supratimu, nėra patys svarbiausi. Dažnas “Žydų šimtmečio” recenzentas, ne tik žurnalistas A.Brazauskas, pastebi: “Jei “Mein Kampf” traktuoti galima kaip vokiečių įsitvirtinimo Europoje ir pasaulyje programą, tai “Žydų šimtmetis” – jau įvykusios visuotinės žydų pergalės konstatacija”. Šventa tiesa. Bet mes, lietuviai, pirmiausia turėtume ne pavydėti, ne kritikuoti, o klausti savęs: kodėl jie švenčia pergalę, o mes – nykstame, tirpstame, traukiamės?

Šį klausimą ne sykį sau kėliau skaitydamas kai kurias knygas apie Izraelio slaptąsias tarnybas. Kai atidžiai perskaitai ne vieną, o dešimtis knygų apie žydų “Mossad” arba “Šin Bet”, štai tada ir ima ryškėti kai kurios svarbios, esminės, lemtingos aplinkybės, padedančios arba trukdančios įsitvirtinti. Neketinu čia smulkiai visko pasakoti. Tiesiog atkreipsiu dėmesį į keletą labiausiai įsiminusių momentų.

Po pasaulį išblaškyti žydai seniai svajojo sukurti savo nuosavą valstybę, nors jiems puikiai sekėsi gyventi ir svetimose teritorijose. Vis dėlto jie norėjo turėti nuosavą teritoriją, į kurią bet kada galėtų sugrįžti po klajonių. Bet valstybės kūrimo reikalus žydai įgyvendinti pradėjo ne nuo politinių deklaracijų skelbimo, ne nuo diskusijų, kokia bus valstybės vėliava ar santvarka, o nuo … slaptųjų tarnybų kūrimo. Iš pradžių jų slaptosios tarnybos nebuvo galima laikyti tikrąja žvalgyba. Tačiau būtent tas žvalgybinis branduolys, intensyviau pradėjęs formuotis dar 18-ame amžiuje, nusprendė, jog valstybės kūrimas yra brangus užsiėmimas, reikalaujantis ir lėšų, ir sąjungininkų.

Nuosavos valstybės idėja užsidegę žydai nešvaistė nei laiko, nei jėgų beprasmėms diskusijoms apie šalutinius reikalus. Pavyzdžiui, koks bus valstybės pavadinimas ar nepriklausomybės paskelbimo deklaracijos paantraštė. Jie pirmiausiai ėmė planuoti, kaip užsidirbti pinigų. Taip pat svarstė, kaip įsigyti šalininkų įtakingiausiose to meto valstybėse – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos parlamentuose bei vyriausybėse. Šie tikslai iškėlė papildomų uždavinių. Žydams reikėjo daug išsilavinusių, aukštąjį mokslą įgijusių ekonomistų, politikų, žurnalistų, medikų. Prabėgo ne vienas dešimtmetis, kol šie užmojai buvo realizuoti.

Susiformavus skaitlingam prestižines aukštąsias mokyklas baigusių žmonių būriui, buvo galima įsitvirtinti bankuose, ministerijose, laikraščiuose, universitetuose. Tada atsirado užtektinai turtingų žmonių, galinčių padėti asmeninėmis lėšomis bei įkuriant specialiuosius rėmimo fondus gerai besilaikančiose įmonėse, gamyklose, fabrikuose. Atsiradus papildomoms lėšoms tapo įmanoma kurti laikraščius, kurie pradėjo formuoti visuomenės nuomonę derama kryptimi ir tuo pačiu neatrodė prožydiški. Štai tada jau buvo galima sukurti ir veiksmingai veikusią žvalgybą, kuri slapta remtų saviškius, o priešininkus ir oponentus – kompromituotų.

Būtina pabrėžti, jog žydų valstybės sukūrimo šalininkai griežtai laikėsi niekur viešai neakcentuojamo savosios moralės kodekso: žydui niekad nedera apgaudinėti žydo, žydas visuomet privalo padėti žydui. Ši nuostata buvo itin veiksminga. Štai tik tada ir buvo įmanoma realiai svajoti apie nuosavą valstybę. Stiprią, įtakingą, mokančią apsiginti.

XXX

Skaitant “Žydų šimtmetį” į akis krenta akivaizdus paaiškinimas, kodėl žydai nūnai švenčia savo pergalę – pelnytai didžiuojasi savuoju šimtmečiu. Ogi žydai vyrai, analizuojant paskutiniuosius du tūkstančius metų, yra raštingi “visu 100 procentų”. Anot žydų reikalų eksperto Andrėjaus Burovskio, knygos “Žydai, kurių nebuvo” autoriaus, net japonai šimtaprocentinį vyrų raštingumą pasiekė, berods, tik 16-ojo amžiaus pabaigoje.

Tad klausimai, kodėl žydai tokie protingi, kodėl jie visuomet groja smuikais ir lošia šachmatais, kodėl viskam vadovauja, kodėl kalba svetimomis kalbomis, tačiau išsaugojo savąją, kodėl visada padeda vieni kitiems, – daugiau retoriniai, nereikalaujantys atsakymų. O mes kartais naiviai stebimės, kodėl, žvelgiant bent jau į paskutinįjį laikotarpį, “net šeši iš septynių didžiausių oligarchų, kurie Sovietų Sąjungos pabaigoje sukūrė milžiniškas finansines imperijas ir Boriso Jelcino laikais dminavo Rusijos ekonomikoje bei žiniasklaidoje, buvo žydų tautybės”.

Užtat retoriniais nepavadinsi tokių klausimų: kodėl lietuviai užima tiek mažai vadovaujančių postų, kodėl mes nesiekiame aukštojo mokslo visu “šimtu procentų”, kodėl prastokai pramokę užsienio kalbas ir silpnokai saugojame savąją, kodėl vienas kito nepalaikome, kodėl ne mes susižeriame pagrindinius pinigus, kodėl leidžiamės, kad kiti mus niekintų ir stumdytų?

XXX

Štai LNK televizija parodė įspūdingą laidą. Omenyje turiu vieną paskutiniųjų Rūtos Mikelkevičiūtės autorinių laidų “Valanda su Rūta”, kurioje neabejotinai įspūdingai grūmėsi du parlamentarai – Arūnas Valinskas ir Saulius Stoma. Be abejo, laidoje būta ir daugiau veikėjų – Seimo nariai Antanas Nedzinskas, Rokas Žilinskas, buvęs parlamentaras Antanas Bosas, Seimo narės Birutė Vėstaitė, Ona Valiukevičiūtė, Dalia Teišerskytė… Meluočiau, jei sakyčiau, jog diskusija buvo neįdomi ir nereikalinga. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad dėl valstybės interesų ilgiau nei valandą trukusioje laidoje mažokai kalbėta. Tiksliau tariant, valstybės interesų ten beveik nepastebėjau.

Tautos prisikėlimo partijos vadovas A.Valinskas barėsi, beje, nevengdamas ir šokiruojančiai aštrių epitetų, su partiją palikusiu S.Stoma. Du vyrai iki užkimimo ginčijosi, kuris kurį išdavė ir kuris už kurį padoresnis bei reikšmingesnis. Tautos prisikėlimo partijos vadovas, paklaustas, kaip vertina savo veiklą Seime, įrodinėjo: “Padarėme gerokai mažiau, negu žadėjome, bet gerokai daugiau, negu galėjome”.

Į klausimą, kodėl ėjo į Seimą, parlamentaras A.Nedzinskas tvirtino: “ėjęs tam, kad Seime būtų bent kiek daugiau žmoniškumo”. Pagirdamas A.Nedzinską parlamentaras S.Stoma džiaugėsi, kad A.Nedzinskas bent jau nepadarė tokių kvailysčių, kiek kiti Seimo naujokai. Parlamentarė O.Valiukevičiūtė gyrėsi ne veltui valganti politikos duoną, nes, matot, yra parengusi įstatymo projektą, kuris Seimo senbūvio Česlovo Juršėno buvo įvardintas kaip vienas iš reikšmingiausių tos kadencijos darbų. Seimo narė D.Teišerskytė tebetvirtino neabejotinai esanti nacionaline vertybe, nes yra parašiusi per dešimt knygų, sukūrusi šimtus dainų, parašiusi šimtus straipsnių, išauginusi du sūnus ąžuolus ir sulaukusi jau net ir anūkų.

Žodžio kišenėje niekuomet neieškantis A.Valinskas puolė teirautis, kodėl su visais parlamentarais neva puikiai sutarianti D.Teišerskytė leido sau kolegą Andrių Šedžių viešai pavadinti šūdžiumi. Seimo narė D.Teišerskytė atrėžė, esą ji nesigailinti taip pasakiusi ir nemananti, jog taip elgdamasi peržengė padorumo, korektiškumo ribas.

Kai kas toje laidoje net akcentavo, kad lietuviškasis Seimas nėra labai blogas, nes, skirtingai nei kitose šalyse, mūsų parlamentarai bent jau nesimuša. Be abejo, ačiū ir už tai. Iš tiesų per dvidešimt metų mūsų parlamente neužfiksuotas nė vienas pasikumščiavimas. Taip, Ukrainos, Rusijos, Pietų Korėjos parlamentuose deputatai vienas kitą talžo kumščiais. Štai dar ne taip seniai į Armėnijos parlamentarą buvo įsiveržę automatais ginkluoti smogikai ir ėmė šaudyti į posėdžio salėje buvusius asmenis, balsuojančius ne taip, kaip reikėjo.

XXX

Linksma ir tuo pačiu graudu buvo žiūrėti į laidoje “Valanda su Rūta” besiginčijančius mūsų parlamentarus bei parlamentares. Be abejo, minėtoji R.Mikelkevičiūtės laida – specifinė. Pramoginio pobūdžio. Joje ir negalėjo būti rimtų diskusijų. Tokių laidų kūrėjai kelia visai kitokius uždavinius nei rimtųjų diskusijų autoriai. Tačiau tokiose “valandose”, sutikite, puikiai atsiskleidžia ir kai kurie “lietuviškojo spindesio ir skurdo” specifiniai elementai. Pasakyčiau net šitaip: tegul mūsų parlamentarai talžo vienas kitą kumščiais, bet tik valstybės interesų vardan. Dabar gi mūsų energija ir jėgos dažnai panaudojamos siauriems asmeniniams tikslams, mažai ką bendro turinčiais su valstybės interesais. Niekaip nesuprantu, kur čia Lietuvos valstybės interesai, kai ginčijamasi, kas laimės bulių dvikovą – S.Stoma ar A.Valinskas. Arba ko verti svarstymai, ar Inga Valinskienė, šoumeno A.Valinsko žmona, nuobodžiavo dirbdama Seime? 

Knygos “Žydų šimtmetis” gerbėjai, stebėdami tokius “lietuviškus pasistumdymus”, be abejo, juokiasi iš mūsų nesugebėjimo susikoncentruoti į esmines, gyvybiškai svarbias temas.

Nuotraukoje: posėdžių salėje mušasi Pietų Korėjos parlamentarai.

2011.10.14  


Prisijunkite prie diskusijos