LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS
Į lietuviškąjį nacionalizmą
Kai suvokiama, kad prieita riba, klausiama, ką daryti. Kad lietuvių tauta merdi, ne viena lietuvių galva jau suvokia, o pavienė ir pripažįsta balsu.
Valdžios gi tebekalba apie įveiktą arba neįveiktą krizę, ekonomikos augimą arba smukimą, gerovės kilimą ir kėlimą. Visa tai vyksta Europos Sąjungos integracinių procesų koordinatėse, taigi nacionalines Lietuvos galias ir iš principo, ir konkrečiai reguliuojant išorėje veikiantiems ir stiprėjantiems galios centrams.
Kas gera, tvirtina viešosios erdvės ideologai ir propagandistai, Lietuvon ateina iš ten, kas bloga – kyla iš čia, iš mūsų pačių, nes mes nesugebam tuo gėriu pasinaudoti. Daugelis klausančiųjų linkę linksėti galvomis.
Ką mes, kaip tautinė bendruomenė, iš tiesų dar galime ir ko nebegalime Europos Sąjungoje?
Šiandieninė lietuvių realybė
Pirmiausia kaip visų atskaitų atskaitos tašką turime įsisąmoninti faktą, kad esame naujoje sąjungoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vos prieš du dešimtmečius mes vadavomės iš sąjungos, kad būtume nepriklausomi ir lietuvių tautą galėtume ugdyti savo nacionalinėje valstybėje.
Dabar – vėl sąjungoje. Tai sunkiai telpa galvoje. Tačiau tai faktas. Individualiai su naująja priklausomybe galime nesutikti, esama ir juridinio pagrindo: stojimas buvo kupinas juridinių machinacijų, todėl kai kurių to meto Lietuvos politinių jėgų buvo paskelbtas neteisėtu ir nepripažįstamu. Tačiau Lietuvos priklausomybės Europos Sąjungai fakto tai nepaneigia realiai, kaip TSRS okupacijos Lietuvoje realiai nepaneigė nepalyginti stipresnis okupacijos neigimas – ginkluota partizanų kova ir 1949 metų Deklaracija.
Tad nepriklausomai nuo politinio mūsų naujosios priklausomybės vertinimo turime sau aiškiai pasakyti: nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis yra kitokia – Kovo 11-ąją atkurtosios Lietuvos Respublikos nebėra, yra Lietuvos Respublika Europos Sąjungoje arba Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje.
Kalbėti apie Lietuvą po 2004 metų gegužės 1 dienos kaip apie Kovo 11-osios Lietuvą – tai arba visiškai negerbti teisės, arba sąmoningai meluoti. Minėdami Kovo 11-ąją galime kalbėti apie ją tik kaip apie istorinę datą, bet ne apie šiandieninę Lietuvą. Šių dienų Lietuva gimė 2004 metų gegužės 1 dieną. Kovo 11-osios Lietuva yra 14 metų egzistavusi Antroji Lietuvos Respublika.
Taigi ko 2004-ųjų metų Lietuva nebegali konkrečiai – kas nebe jos suvereniteto kompetencijoje?
Kaip ir reikalavo Stojimo sutartis, Lietuva iš principo sutiko atsisakyti dalies savo suvereniteto, kurį 1990 metais buvo prisiskyrusi sau kaip visavertė nepriklausoma valstybė. Kiek jo turi dabar, vargu kas galėtų pasakyti visiškai apibrėžtai, nes suvereninės Lietuvos (kaip ir kitų ES šalių) galios tolydžio menkinamos.
Lietuva negali turėti ES teisės aktams prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų. (Savo išsivadavimą pradėjom paskelbdami nacionalinių teisės aktų viršenybę TSRS teisės aktams.) ES teisės aktus Lietuva privalo inkorporuoti į savuosius, o savuosius – priderinti prie ES aktų.
Pagal Stojimo sutartį Lietuvos piliečiai tapo Europos Sąjungos piliečiais. Kol kas nacionalinė pilietybė viršesnė už ES pilietybę, tačiau numatomas referendumas dėl viršenybių sukeitimo.
Pagal Stojimo sutartį Lietuvos žemė gali būti parduodama bet kuriam ES piliečiui. (Netgi prasigėrusiųjų bajorų „politinė tauta“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes gynė nuo lenkų ir žydų.)
Stojimo į ES sutartis nustatė, kad bet kuris Lietuvoje reziduojantis ES pilietis gali būti renkamas į vietos valdžios organus. (Ką tai reiškia ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, aiškinti netenka.)
Mastrichto sutartis dėl „laisvo prekių ir darbo jėgos judėjimo“ suteikė galimybę ekonomiškai stipresnėms šalims rekrūtuoti pigią lietuvių darbo jėgą. Taip prasidėjo masinė emigracija. Alternatyvų sukurti Lietuvos valdžios nepajėgia.
Stojimo sutartis numatė nacionalinės valiutos – lito – panaikinimą ir sąjunginės valiutos (pradžioj vadintos ekiu, vėliau pavadintos euru) įvedimą. Politinis elitas atkakliai to siekia.
Įkūrus Europos centrinį banką ir priėmus nacionalinių bankų kontrolės sutartį visų ES šalių bankai patenka ES centrinio banko kontrolėn, o nacionaliniai centriniai bankai veikia kaip jo padaliniai.
Tai tik svarbiausieji ES šalių suverenumo ribų parametrai.
Buvo ir viena specifinė Lietuvos stojimo į ES sąlyga: uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kad reikalavimas neatrodytų pernelyg įžūlus, buvo suorganizuota nešvaraus radioaktyvaus krovinio transportavimo skandalas.
Bulgarai nesutiko uždaryti savo atominių. Lenkai Stojimo sutartį pasirašė su sąlyga, kad spręsti ką nors etikos ir moralės klausimais yra tik nacionalinė kompetencija. Britai, vokiečiai pasiliko sau dar daugiau nacionalinių teisių. Lietuvos „derybininkai“ su viskuo sutiko besąlygiškai. Parlamentarai neskaitę aprobavo ES konstituciją, kurią olandai gėdingai atmetė.
Iš kur šis baudžiauninkiškas nuolankumas? Mentaliteto „ypatumai“, istoriškai paveldėtos negalios, įprotis „duoti kvailiui kelią“?
Naujausieji mūsų istorijos laikai parodė, kad viskas, ko gero, yra kur kas paprasčiau.
Bolševikų suvalstybinto Pirmosios Respublikos ir okupacijoje sukurto turto išvalstybinimas, arba vadinamoji privatizacija, liaudies žargoniškai pavadinta prichvatizacija (tai reiškė – išgrobstymas) tikrąja to žodžio prasme buvo valstybės išgrobstymas. Vadovaudamasis liūdnai pagarsėjusia Miltono Frydmano trijų P teorija (privatizacija, privatizacija, privatizacija), užsienių patarėjų ir liberalais tapusios nomenklatūros frontas šoko be terapijos metodu sukūrė pradinę socialinę atskirtį su tolydžio vis turtėsiančiais pirmaisiais sėkmingaisiais ir nenumaldomai į vis gilesnį skurdą klimpsiančiais varguoliais. Procesą kiek pristabdė 1992-1996 metų kairiųjų parlamentas, tačiau valdžios vairą atsiėmę konservatoriai „didžiąją privatizaciją“ įvykdė iki galo, ir nuo tada svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo vadinamųjų investuotojų (chrestomatine tapo Mažeikių naftos pardavinėjimo istorija) paieškos.
Vakarų firmoms konkurenciją sudaryti galinčios ūkio šakos buvo tiesiog naikinamos – parduota krovininių keltų linija, išformuotas žvejybos laivynas, ūkininkams už atsisakymą užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste buvo pradėta mokėti išmokas. Gamyba toliau smuko, valstybės skola augo. Tauta blaškėsi. Pasirodė gelbėtojai (V. Adamkus, R. Paksas, V. Uspaskichas). Stojimas į naująją sąjungą tapo išeitimi iš padėties, kai alternatyvų iš esmės nebėra.
Nežinia, ar pradėdami Europos Bendriją tai ir planavo Europos tėvai, tačiau jų palikuonys tikrai žinojo, ką daro, kai projektavo visų pirma sunaikinti išsivadavusiųjų tautų savarankiško gyvenimo pamatus. Mūsų argumentai šiandieninės ES vadams negalioja seniai. ES teoretikai sako, kad tikras europietis visur ir visada turi jaustis emigrantu, o politikai rėžia tiesiai: tautos ir nacionalinės valstybės yra istorijos šiukšlyno sąvokos.
Apie okupacinį eurointegracijos pobūdį globalizacinė Lietuvos politologija neužsimena. Tačiau pagrįsti „projekto“ draugiškumą vien Europos Sąjungos finansinių išmokų nauda irgi nesiima, palikdama tai dėl valdžios pelno besipešantiems politikams bei tiems europiečiams, kurie už eurą gali parduoti ne tik sąžinę ir Tėvynę, bet ir šeimą, tėvą, motiną.
Apie skaidymąsi ir telkimąsi
Tikrovė su savo socialinėmis skirtimis Lietuvoje dar nėra suvokiama ne tik ideologiškai, bet ir politiškai: viešojoje erdvėje tebeviešpatauja eurointegracinė demagogija ir globalizacinė propaganda.
Padėčiai adekvati mintis jau mezgasi, ryškėja ir organizaciniai suvokimui adekvatūs judesiai. Lietuvių nacionalizmas jau ieško aiškesnių raiškos formų.
Fundamentalusis nacionalistų kriterijus aiškus: sveika tauta ir stipri nacionalinė valstybė.
Ne mažiau aiškus ir globalistų kriterijus: panaikinti visas pelno augimui ir kapitalo koncentracijai trukdančias civilizacines, kultūrines, rasines, etnines, net moralines kliūtis.
Esama keturių šiandieninio Lietuvos piliečio santykio su Europos Sąjunga tipų: 1) pritapusieji prie sistemos; 2) turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti; 3) abejingieji ir 4) nesusitaikiusieji.
Pritapusieji – tai iš esmės visas politinis elitas, pradedant valdančiąja politinių partijų viršūne, didžiuma Seimo narių, ministrų ir departamentų vadų, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.
Turintieji vilties dėl ateities – tai iš esmės verslo žmonės, kuriems eilinė mokesčių reforma negrasina bankrotu, „paramos išmokomis“ pasinaudoti sugebėję ir naująją žemės ūkio infrastruktūrą galingesniam kapitalui sukūrę ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.
Abejingieji – visi tie, kurių pragyvenimo standartai įsitenka į jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenis.
Nesusitaikiusieji – nedidelė dauguma patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.
Viltingieji ir abejingieji yra ta žmogiškoji aplinka, kurioje tam tikromis sąlygomis gali atgimti tautos kuriamosios galios. Ypač svarbi yra viltingųjų kategorija: ją sudaro išsilavinę ir gyvenimo ambicijų turintys žmonės, tikroji racionalaus mąstymo ir pasaulio sąsajų supratimo bei kuriamosiomis jų galiomis pasinaudoti sugebanti pajėga.
Čia gali formuotis tautinis susipratimas, gimdantis bendradarbiavimo ryšius ir politinę jų realizavimo programą – šiandieninį lietuvių nacionalizmą. Iš kitų mūsų visuomenės sluoksnių gali ateiti tik atskiri asmenys, kurių vertė ir patikimumas – jau praktinis klausimas. Gyvenimas visada pasiūlo ką nors netikėta ir gražaus. Kaip ir bloga.
Per dešimtmetį nuo Lietuvos įtraukimo į Europos Sąjungą išaugo būrys lietuvių, tapusių įsitikinusiais europiečiais – idėjiniais ir politiniais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešininkais ir priešais. Jie patys daro save tautos reikalų išdavikais, todėl tauta turi žinoti savo „didvyrius“ – jų vardus, pavardes ir nuveiktus „darbus“. Globalistai šiandien puola. Nacionalistai nebegali tik gintis.
Jėgos kol kas nelygios. Vienoj pusėj – dvidešimt aštuonių valstybių konglomeratas su nacionaliniais kolaborantų padaliniais, naudojantys įvairias tiek Sąjungos, tiek tarptautines organizacijas su beveik neribotais finansiniais ištekliais įvairioms valstybių dekonstravimo bei asmenų nužmoginimo programoms bei eurointegracinėms akcijoms (homų eitynės, maldininkų žygiai, popso festivaliai ir pan.).
Kitoj pusėj – pavieniui veikiantys asmenys, keletas jaunimo organizacijų, jokių finansinių resursų, visapusiška blokada ir įžūlėjanti policinė priežiūra. Tačiau jeigu anoj pusėj baimė ir tūžmas, per vidurį – politinė pelkė, tai šioj pusėj – ryžtas ir jaunas tikėjimas.
Kad nacionalinis judėjimas būtų tikrai veiksnus, turi veikti nacionalinis intelektinis centras, organizacinis štabas ir du veiksmo sparnai – propagandos ir kovos. Nacionalizmo ateitis – dominuojanti ideologija.
Ne čia svarstyti organizuoto judėjimo struktūrinimosi problemas. Svarbu konstatuoti, kad tokiam darbui metas atėjo, o pradinio kapitalo jau yra.
Apie lavinimąsi
Lietuva tebėra empirinio mąstymo (tiksliau – galvojimo) nelaisvėje. Matyti tik pavieniai reflektuojančio proto žybsniai, didžiuma kurių, deja, signalizuoja tik save, bet ne lietuvius ir Lietuvą. Šiurpu yra lyginti mūsų intelektinę tikrovę su lenkų, rusų, netgi baltarusių – esame puikybėje skendintys pasipūtėliai. Švietimas ir švietimasis, visų lygių lavinimasis yra pirmoji privaloma mūsų bendrojo darbo pakopa.
Kokia yra lavinimosi generalinė kryptis?
Nacionalinis mąstymo ugdymas turi būti išvestas iš kibernetinio žmogaus žinių nelaisvės į klasikinę supratimo erdvę, kuri vienintelė suteikia laisvę rinktis tarp proto ir valios – dviejų žmogaus prigimties galių, kurias europinė civilizacija paveldėjo iš graikų ir romėnų išbaigtomis tų tautų kultūrų lytimis – graikų filosofija ir romėnų teise.
Be jų nesuvokiama krikščionybė, graikų protą kaip filosofiją ir romėnų valią kaip teisę subendrinusi į negailestingą dangiškojo absoliuto meilę per viltį būti išganytam. Apšvieta, vilties teikiamą dvasinę jungtį supriešinusi su materialine nauda, paklojo pamatus šiandieniniam intelekto vienmatiškumui ir cinizmui. Sukildamas prieš globalizacinį gyvenimo būdą, nacionalizmas inicijuoja ne tik krikščionybės kurtos ir sergėjamos žmonių dvasinės jungties išsaugojimą, bet ir klausia, kas konkrečiai ir realiai galėtų tą vaidmenį atlikti šių dienų pasaulyje? Vadovaujantis teze, kad civilizacijos jungtis yra tikėjimas, o civilizacija remiasi tautomis, atsakymas tegalės būti vienas: jokia civilizacija neturi teisės atsisakyti ją pagimdžiusio tikėjimo lygiai taip pat, kaip jokia tauta – ją ugdančios ideologijos. Kai Europos Sąjungos konstruktoriai savo konstitucijoje sąmoningai atsisakė net krikščioniškojo paveldo, paskutinė žmogiškumo su protu, valia ir viltimi priebėga lieka tauta, kurią privalo vesti jos kūrimo ideologija – nacionalizmas.
Nacionalizmas apibrėžia žmogaus protingo (= atsakingo) gyvenimo ribas. Štai kodėl jis yra tikrasis humanizmas. Žmogaus teisių be atsakomybės humanizmas jau išsigimė į mažumų totalitarizmą. Štai kodėl jis yra praeities humanizmas, vakarykštis žmoniškumas.
Šviestis – tai suprasti, kokioje kultūrinėje ir idėjinėje erdvėje gyvenama. Tik tuo pagrindu galima postuluoti ir realizuoti konkrečius tautos siekius ir uždavinius.
Praktiniai nacionalinio masto darbai yra bendrojo lavinimo mokyklos grąžinimas valstybės žinion ir ugdymo bei mokymo proceso pagrindimas tautinės mokyklos principais – tik tokia ji gali išleisti gyvenimui šiandieniame pasaulyje parengtą jaunimą, turintį lietuviškojo patriotizmo pradmenis. Dalykinis moksleivių parengimas humanizuotinas grąžinant iš mokymo proceso beveik pašalintą humanitarizmą.
Studijų aukštosiose mokyklose reikalai sutvarkytini taip, kad universitetai rengtų nacionalinius specialistus, o ne intelektinį eksportą.
Kad lavinimosi ir intelekto (at)kūrimo darbai kojomis remtųsi į žemę, turim nacionalinių poreikių ir interesų požiūriu išanalizuoti svarbiausius šiandieninio pasaulio dokumentus: Tūkstantmečio programą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos Sąjungos stojimo sutartį ir pagrindinius jos dokumentus, Lisabonos sutartį, savo valstybės Konstituciją, kritiškai įvertinti Lietuva 2030 programą, Švietimo strategiją. Reikia rasti atsakymą, ar Lietuvos įstatymų korpuso kitumas nėra jo principų išplovimo būdas ir pan. Kokia nacionalinė institucija turėtų užsiimti kompleksiniu lietuvybės problemų analizės darbu? Tai atskirų sprendimų klausimas, tačiau be nuolat degančio nacionalinio intelekto brandinimo židinio mes nei pajudėsim, nei kur nueisim.
Antras svarbus klausimas – Atkūrime dalyvaujančių žmonių švietimas. Visi miestai ir rajonai turi turėti fiksuotus tautinį supratimą ugdančius ir tautos ideologiją propaguojančius švietimo taškus. Juose ir galėtų veikti šviesuoliai patriotai.
Ir pagaliau – masinis propagandinis darbas skleidžiant nacionalines idėjas ir keliant žmonių savivoką bei nacionalinę savivertę. Čia darbų barai begaliniai, o metodai – neišsemiami. Uždavinys vienas – dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui. Liberalinis ėjimo į Europą, ėjimo į pasaulį supratimas ragina ir akina žmones kuo greičiau išsitautinti – pereiti į kitą kalbą, įgyti kitą tautybę ar betautybę ir adaptuotis naujajame sociume, šitaip tampant kitataučiu ir naujajai gyvenamosios vietos šaliai, ir Lietuvai.
Yra keletas nekintančių postulatų, buvusių, esamų ir būsimų mūsų veiklos gairėmis: 1) Lietuviai gyvena nacionalinėje nepriklausomoje valstybėje. 2) Lietuvių kalba Lietuvoje alternatyvų neturi. 3) Lietuvių literatūrinė kalba turi savo tvarką, o raštas – raidyną, kuris privalomas visiems viešiesiems užrašams ir oficialiems raštams. 4) Žemė Lietuvoje priklauso tik Lietuvos piliečiams. 5) Lietuvos pilietybę turi tik Lietuvoje gyvenantys asmenys. 6) Lietuvos politikoje dalyvauja tik Lietuvos piliečiai. 7) Lietuvos socialinės organizacijos pamatas – vyro ir moters šeima. 8) Ugdymas mokyklose – lietuviškasis patriotizmas. 9) Buitis orientuojama į žaliąjį gyvenimo būdą. 10) Lietuva turi savo gynybines pajėgas.
Nepriklausomybė alternatyvų neturi.
Lietuvos nepriklausomybė yra amžinasis tautos uždavinys.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.
Informacijos šaltinis – "Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas".
(Pabaiga)
2014.02.11; 05:30
