Rugsėjo 10 d. „The New York Times“ rašė: kita teritorija, kurią bandys užgrobti Rusija, tikėtina, bus Azerbaidžanas.
Brendos Šafer (Brenda Shaffer) straipsnyje abejojama, ar Vakarai, o ypač JAV, padarė ką nors, kad sumažintų Rusijos įtaką Pietų Kaukaze. „Gali pasirodyti, kad Pietų Kaukazas yra gana toli, bet regionas ribojasi su Rusija, Iranu ir Turkija, ir jo žinioje yra labai svarbus vamzdynas, kuriuo transportuojami nafta ir dujos iš Vidurinės Azijos į Europą, aplenkiant Rusiją“, pastebima straipsnyje.
Ukraina – ne vienintelė šalis, kur Rusija drumsčia vandenį, sakoma jame:
„Nejaugi Vašingtonas nieko nepasimokė po įvykių Gruzijoje ir Ukrainoje? Kad išvengtų konflikto eskalavimo Kaukaze ir neleistų Putinui gauti dingsties naujiems žemių grobimams, prezidentui Obamai derėjo pasikviesti Azerbaidžano ir Armėnijos lyderius į Vašingtoną ir parodyti, kad Amerika neatsisakė Pietų Kaukazo (tai – po ginkluotų incidentų tarp azerbaidžaniečių ir armėnų š.m. liepos 31 – rugpjūčio 4, – K.S). Jeigu leisime Pietų Kaukazui prarasti savo suverenitetą Rusijos naudai, tai bus mirtinas smūgis Amerikos jau ir taip smarkiai smukusiems gebėjimams siekti aljansų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje ir už jos ribų bei remti jų veiksmingumą.“
Straipsnio autorė, Izraelyje daktaro laipsnį apsigynusi politologė, susilaukė „N.Y.Times“ atsakomojoje skiltyje proarmėniškų skaitytojų pasipiktinimo, esą ji straipsnyje tendencingai nušvietusi Kalnų Karabacho problemą Azerbaidžano naudai.
Kaip ten bebūtų, Brendos Šafer iškeltas klausimas dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino galimų tikslų Azerbaidžano atžvilgiu, atrodo, yra aktualus.
Dujos, Azerbaidžanas, Europos Sąjunga
Rugsėjo 20 d., šeštadienį, Azerbaidžano sostinėje Baku įvyko iškilminga naujo „Pietų dujų koridoriaus“ atidarymo ceremonija. Tuo koridoriumi Azerbaidžano dujos (o ir gretimų valstybių anapus Kaspijos jūros, jei susitars) keliaus tranzitu per Gruziją į Turkiją, o toliau – į Europos Sąjungą. Šis dujotiekis tieks dujas iš Azerbaidžano į Gruziją lygiagrečiai su jau egzistuojančiu dujotiekiu „Baku-Tbilisis-Erzurumas“. Gruzijoje prie Gardabani miesto vamzdis bus prijungtas prie slėgio pakėlimo stoties, o po to dujų srautas bus nukreiptas į Turkiją jau esamos infrastruktūros keliais.
2015 metų balandį šių dujų srautui į Europos Sąjungą bus pradėta dujotiekio TANAP (Trans-Anatolijos) statyba, kuri leis transportuoti dujas į Bulgariją. Tolimesniam dujų transportui per Graikiją ir Albaniją į Italiją bus įrengta TAP (Trans-Adriatikos) skirstyklė.
Dujos naujuoju koridoriumi iš pasaulinio dujų telkinio Shah-Deniz pradės tekėti į Turkiją 2018 metais, o į Europą – 2019. Specialistų prognozėmis, Azerbaidžanas tais metais gali kasmet patiekti ES 16 mlrd. kub. m dujų, vėliau padidindamas jų kiekį iki 20.
Azerbaidžanas tvirtina, kad naujasis dujų koridorius niekaip nepakenks Rusijos dujų tiekimams.
Tai komercinio mandagumo frazė. Europoje norima visiškai užšaldyti Rusijos dujotiekio „South Stream“, projektuojamą iš Rusijos pietų Juodosios jūros dugnu iki Bulgarijos ir toliau statybą dėl Rusijos nesiskaitymo su Trečiuoju ES energetikos paketu ES teritorijoje (tiekėjas negali būti dujotiekių savininku).
Panašu, kad Azerbaidžano, kuris nepretenduoja į dujotiekius ES teritorijoje, planas – padėti atgaivinti dalį „Nabucco“ dujotiekio projekto.
Paskutinėmis žiniomis, Bulgarijos ir Azerbaidžano prezidentai Rosenas Plevnelievas ir Ilhamas Alijevas rugsėjo 21 d. pasirašė bendradarbiavimo dujų versle deklaraciją, kurioje išreiškė įsitikinimą, kad Pietų dujotiekio pastatymas padidins gamtinių dujų tiekimo tiek į Bulgariją, tiek į kitas Europos Sąjungos šalis, arbą į narystę ES pretenduojančias, ir suteiks realią diversifikacijos galimybę. Bulgarija patvirtino savo pasirengimą palaipsniui didinti perkamų iš Azerbaidžano gamtinių dujų kiekį, sakoma deklaracijoje.
Projektą realizavus, iš vienos pusės, sumažėtų Ukrainos pajamos iš Rusijos dujų tranzito per Ukrainos dujotiekių sistemą ir dujų saugyklas į ES šalis, kita vertus, Europos Sąjungai deklaruojant, kad į jos teritoriją iš bet kur patekusios dujos yra jos nuosavybė ir gali būti nesunkiai perskirstytos ES viduje ir už jos ribų rinkos kainomis, padidėtų Ukrainos energetinis saugumas, taip pat ir rinkos kainos už dujas požiūriu.
Nafta, Azerbaidžanas, Ukraina, Lenkija, Lietuva
Tai, kad Azerbaidžanas ir nafta turtingas, gerai žinoma.
Lietuvai apie 2008 metus, kai dar niekas pasaulyje ir galvoti negalėjo apie tai, kad Rusija gali numušti civilinį lėktuvą su beveik 300 žmonių, tarp jų – moterų ir vaikų, virš Ukrainos teritorijos, buvo aktuali Azerbaidžano, Ukrainos, Lenkijos ir Gruzijos iniciatyva įgyvendinti Kaspijos baseino naftos tranzitą iš Azerbaidžano Baku per Juodąją jūrą iš kurio nors Gruzijos uosto iki Ukrainos Odesos uosto, o toliau naftotiekiu – iki Lenkijos Gdansko per Brodus (Ukrainoje) ir Plocką (Lenkijoje). Lietuva taip pat buvo pakviesta į projektą, kaip potenciali tokios naftos vartotoja, matyt, PK Orlean „Mažeikių nafta“.
Iš esmės naftotiekis „Odesa – Brodai“, taip iki šiol ir nepasiekęs Plocko, pastatytas prezidentaujant Leonidui Kučmai ir skirtas Kaspijos naftos eksportui į Ukrainą, yra naftotiekio „Baku – Tbilisis – Ceyhanas (Turkija)“ „jaunesnysis brolis“, nesidriekiantis Rusijos teritorija.
Naftotiekis „Odesa – Brodai“ (“OB”) ir Pivdenio (Pietų) jūrų terminalas Odesoje buvo pastatyti 2001 m., o jų komercinei veiklai buvo sukurta valstybinė naftos kompanija „Ukrtransnafta“. Siekta aprūpinti Ukrainą Azerbaidžano nafta. 2004 m. L. Kučmos vyriausybė nutarė jį panaudoti reverso režimu (iš Brodų į Odesą) Rusijos naftos iš naftotiekio „Družba“ transportavimui tanklaiviais per Juodąją jūrą Viduržemio jūros šalims Europoje ir dar toliau. Tai ir buvo įvykdyta.
Ukrainos ministrė pirmininkė Julija Tymošenka 2008 m. sausį savo pirmojo vizito Briuselyje metu pasiūlė Europos Sąjungai glaudžiai bendradarbiauti apsirūpinant energijos žaliavomis. Viena iš galimybių užtikrinti Europos Sąjungos apsirūpinimo nafta saugumą – naftotiekio „Odesa – Brodai“ (Ukraina) pratęsimo Lenkijos teritorijoje per Plocką iki Gdansko uosto naftos terminalo projekto įgyvendinimas, tikintis gauti naftos iš Kaspijos jūros baseino valstybių, aplenkiant Rusiją. Tokio projekto realizavimas atvertų galimybę „Mažeikių naftai“ atsigabenti naftos iš Gdansko.
Deja, Rusijos agresija prieš Gruziją 2008 metais projekto įgyvendinimą užšaldė. Dar po 6 metų prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą.
Štai dabar Ukraina ir prisiminė Azerbaidžano naftos parsigabenimo projektą.
Š.m. rugsėjo 8 d. Ukrainos Energetikos ir anglies pramonės ministras Jurijus Prodanas, viešėdamas Baku, žiniasklaidai pareiškė, kad Ukraina suinteresuota tokio projekto įgyvendinimu aprūpinant Ukrainos naftos perdirbimo įmones žaliava.
Kiek anksčiau Tarptautinės vamzdynų bendrovės „Sarmatia“ generalinis direktorius Sergejus Skripka yra pareiškęs, kad eksprezidento Viktoro Janukovyčius sprendimas panaikinti patariamąją grupę projekto įgyvendinimui nėra susijęs su šalies energetikos politikos pasikeitimu. „Tai neturės įtakos įmonės veiklai ir naftotiekio „Brodai-Plockas“ statybos projekto įgyvendinimui“, – sakė jis.
„Sarmatia“ 2004 metais įkūrė „Ukrtransnafta“ ir Lenkijos bendrovė „PERN“ (Przedsiebiorstwo Eksploatacji Rurociagow Naftowych), siekiant pritraukti visų pirma Europos Sąjungos investicijas. Be PERN ir Ukrtransnafta“ „Sarmatia TBT“ akcininkai yra SOCAR (Azerbaidžano valstybinė naftos bendrovė), Gruzijos naftos ir dujų korporacija GOGC. Visi jie turi po 24,75 procentus akcijų paketus. Vienas procentas priklauso Lietuvos bendrovei „Klaipėdos nafta“.
Brenda Shaffer pavojų skelbia ne be reikalo
Kaspijos jūros pasidalinimo tarp Rusijos, Irano, Azerbaidžano, Irano, Kazachstano ir Turkmėnistano klausimas nėra galutinai išspręstas. Tebevyksta ginčas, ar apskritai Kaspija laikytina jūra. Tiesa, 2002 metais susitarimu (ne sutartimi) tarp Rusijos ir Azerbaidžano buvo nubrėžta skiriamoji dugno linija pasidalinant dugną naudingoms iškasenoms eksploatuoti. Taip Azerbaidžanui atiteko Shah-Denizo telkinys.
Bet jis bet kada dabartiniame Rusijos tarptautinių sutarčių neigimo ir karo politikos kontekste gali būti Rusijos paskelbtas abejotinos priklausomybės.
Dar 2012 metų rugsėjį Kremliaus strategas Aleksandras Sobianinas išaiškino, kad Rusijos karinė flotilė Kaspijos jūroje yra galingesnė, negu visų kitų Kaspijos jūros šalių kartu sudėjus ir taip turi būti visada saugumui vandens baseine užtikrinti.
Nors Azerbaidžane rusakalbių nedaug, tačiau vidinių etninių problemų, kurias visada galima užaštrinti, taip pat yra. Yra žmonių, kuriuos ginti ginklu yra pasiruošęs Kremlius.
Be to, Azerbaidžanas yra Islamo tradicijų valstybė, į kurią gali būti nutaikytos ir radikalaus Islamo viltys. Ir čia Rusija, prisidengdama kova su tarptautiniu terorizmu, taip pat gali pateisinti savo paslaugas naujojoje savo karų politikoje.
Tad Brenda Shaffer pavojų skelbia ne be reikalo.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2014.09.30; 14:03
