Pamažu išsisklaidė nuodingi fejerverkų dūmai. Vien tik Brazilijoje, sako, net dvidešimt tonų jų išmesta į ir taip jau užterštą Žemės atmosferą. Fejerverkinė beprotybė – kas daugiau pašaudys, pasitinkant naujuosius metus, – kasmet vis didėja, plečiasi, nauji rekordai "statomi". Juk naudingas verslas.
Kas mūsų laukia iki kito pakvailiojimo, kai vėl kirsime eglutes ir egles, vieni kitiems siuntinėsime niekam nereikalingas dovanėles (irgi verslas!), skleisime nuodingus dūmus, žalosime paauglius, legalizuosime narkotikus, gersime ir apsirysime (pats pelningiausias verslas!).
2014-ieji bus ne arklio, o tamsių jėgų, kultūros nuosmukio, lietuvių tautos nepaliaujamo nykimo metai. Šviesos tunelio gale dar nematyti. Greičiausiai taip ir uždusime tame tunelyje, nes nuosmukis apėmė visą Vakarų civilizaciją, o mes esame tik mažyčiai jos prievartaujamieji mėgdžiotojai.
Praėjusių metų pabaigoje skaitėme filosofo Krescencijaus Stoškaus studiją "Per ekstremalumų kultą – į "kultūrą" be kriterijų":
"Klasikiniai tekstai orientavo į stabilizuotos tvarkos, darnos, normos, saiko, žinojimo, grožio, proto, tikrumo, prasmės, pusiausvyros, patvarumo, patikimumo, apdairumo kultūrą, o marginaliniai – į tos tvarkos ardymą, laužymą, gniuždymą, išbalansavimą, jaukimą, besaikiškumo, padrikumo, netikrumo, neaiškumo, neapibrėžtumo, beprasmybės, beprotybės, šlykštumo ir šleikštumo didinimą".
Vyresnės kartos žmogui – nors bėk į negyvenamą salą. Bet kad tokių Lietuvoje nėra. Nėra ir kitur. Jeigu ir rastum – jos užterštos radioaktyviomis atliekomis dar nuo šaltojo karo laikų. Neįmanoma pabėgti nuo tave persekiojančios beprotybės, beprasmybės, šlykštumo ir šleikštumo. Visa tai tave persekioja televizijose (kuriose beveik pusę laiko užima iš proto varanti reklama), kine, teatre, parodų salėse, knygose… Visur dominuoja absurdas, išsigimimas, vulgarybės…
Vyresnieji nacionalinėmis ir kitokiomis premijomis apdovanoti aktoriai, režisieriai sunkiai slepia savo pasišlykštėjimą šiuolaikiniu postmodernizmu teatre, kine, dailėje, literatūroje. Nežiūriu, neskaitau, nesidomiu, neinu… Kažkodėl jie bijo, vengia pasakyti aiškią savo nuomonę. Dar būsi apšauktas neišmanėliu, atsilikėliu. O ką kalbėti apie eilinį žiūrovą ir skaitytoją, norintį pamatyti nesudarkytą Šekspyrą, Čechovą, Dostojevskį! Neturi jis tokios galimybės. Mėgaukis reklaminiais klipais, televizijos "žvaigždžių" a la valinskas banalybėmis arba žiūrėk, kaip scenoje vartosi, klykauja, keikiasi adomaičius, banionius, kurauskus pakeitę išprievartauti aktoriai.
Jau ir mūsų geltonsnapiai rašytojai susirgo beprasmybės, beprotybės liga. Ne vienas – kai kas. Net senelis Alfonsas Bieliauskas neatsispyrė dirikams ir tulikams. Aš irgi noriu būti šiuolaikiškas, postmodernus! Aš irgi noriu mėgdžioti Vakarų "genijus"! Literatūrinis herojus dabar gali buti tik beprotis, išsigimėlis, iškrypėlis, valkata. Normaliam herojui mene – ne vieta.
Kaip čia neprisiminsi žiniasklaidoje pastaruoju metu vėl pasirodžiusio teksto, iš tiesų ar tariamai priskiriamo JAV CŽV vadovui Alenui Dalesui:
"…Pavyzdžiui, iš meno ir literatūros mes palaipsniui išguisime jos socialinę esmę; dailininkus ir rašytojus atpratinsime domėtis išraiška ir tyrinėjimu procesų, kurie vyksta tautos gelmėse. Literatūra, teatras, kinas – viskas vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogiškus jausmus. Mes visokeriopai palaikysime ir padėsime vadinamiesiems dailininkams, kurie įkyriai kals į žmonių sąmonę sekso, smurto, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį amoralumą. Valstybės valdyme sukursime chaosą ir sumaištį. Nepastebimai, bet aktyviai ir nuolatos sudarysime sąlygas valdininkų despotiškumo klestėjimui… Tik nedaugelis, visai nedaugelis, įtars ar net supras, kas vyksta. Bet tuos žmones mes įstumsime į beviltišką padėtį, paversime pajuokos objektais, rasime būdų juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis. Rausime dvasines šaknis, suvulgarinsime ir naikinsime tautinės doros pagrindus. Taip naikinsime kartą po kartos. Pradėsime nuo vaikų ir bręstančių paauglių – skaldysime, demoralizuosime ir morališkai smukdysime jaunus žmones. Mes padarysime juos cinikais, nepraustaburniais ir kosmopolitais.
Sovietų Sąjunga, man regis, žlugo visai ne dėl to, kas toje doktrinoje parašyta. Ir ne be lietuvių tautos pastangų. Literatūra, teatras, kinas vaizduoti ir šlovinti pačius žemiausius žmogaus jausmus pradėjo būtent po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai atsidūrėme kitoje sąjungoje. Būtent ta kita sąjunga elgiasi pagal Daleso doktriną.
O Sovietų Sąjunga šiek tiek kitu pavidalu netgi atsigauna, ir dar nežinia, kuri iš jų gyvybingesnė. Daleso doktrina morališkai ir fiziškai naikina visų pirma iš Sovietų Sąjungos išsivadavusias tautas, taip pat ir lietuvių tautą. "Įžūlumas, akiplėšiškumas, melas, apgaulė, girtuoklystė, narkomanija…" – taip, tą jau turime. Narkotikai pamažu legalizuojami ir JAV, ir Vakarų Europoje. Netrukus visi būsime nuolat apsinešę, ne tik per šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Neapykantos nei rusų tautai, nei kitoms tautoms, rasėms dar nejaučiame, bet, jeigu Daleso doktrinos nebus atsisakyta, ką žinai…
Tokia tiesa: "Tik nedaugelis, visai nedaugelis, įtars ir net supras, kas vyksta. Bet tuos žmones mes įstumsime į beviltišką padėtį, paversime pajuokos objektais, rasime būdų juos apjuodinti…"
Suprantančių, kas vyksta, yra nedaug, bet žymiai daugiau negu suprantančių ir bandančių priešintis. Todėl ir nesitikiu, jog šie metai bus geresni už praėjusiuosius. Seimas tebejuokins ir tebepiktins, jo pirmininkė taip ir neišmoks Konstitucijos, Kėdainių knezius bus išteisintas, o dvikalbystė – įteisinta, pensininkai gaus špygą, jaunimas tebebėgs iš Lietuvos (gal kiek lėčiau, bet tik dėl to, kad niekas jų ten nelaukia), prezidento posto sieks ir apsitapšnojęs europarlamentaras, nes tinkamesnių kandidatų nėra,atominę elektrinę padėsime statyti Lukašenkai, referendumams sušaukti rinksime tik šimtą tūkstančių parašų (kad ateity būtų lengviau įstoti į NVS)… Ir taip toliau, ir taip toliau.
Šįmet internetinėje žiniasklaidoje pastebėjau portale Propatria.lt paskelbtą filosofo Vytauto Radžvilo straipsnį, kuris, manau, apie tą patį, ką ir aš čia noriu pasakyti – apie draudimų draudimą, t.y. klastingas pastangas valdyti tautas ir valstybes, išlaisvinant pačius žemiausius žmogiškus jausmus ir instinktus.
Draudimai visada buvo laikomi būtina žmogaus ugdymo dalimi ir pamatine civilizuoto gyvenimo sąlyga. Šiandien skamba raginimai jų ne tik atsisakyti, bet ir užsimota juos tiesiog prilyginti neteisėtos prievartos ir net smurto prieš asmenį apraiškoms.
…visos iki šiol žinomos kultūros ir visuomenės manė esant būtina draudimais varžyti nekontroliuojamus ir todėl potencialiai pavojingus savo narių troškimus. Tačiau šiandien laikyti šį pamatinį civilizacijos faktą neginčijama duotybe darosi pavojinga, mat šitaip „senamadiškai“ mąstančius asmenis entuziastai „uždrausti draudimus“ jau nesivaržydami rikiuoja į „reakcionierių“, „tamsybininkų“, „laisvės ir pažangos priešų“ gretas.
…Besidangstanti „laisvės gynimo“ širma ir neigianti draudimus nepaliaujamo „laisvinimo“ strategija ir ją įkūnijanti „revoliucinė“ ugdymo filosofija iš tikrųjų yra klastingas ir pavojingas „klasikinio“ totalitarizmo pančius nusimetusios visuomenės nužmoginimo ir naujo pavergimo įrankis. Tokia strategija paremta žmogaus kontrolė yra nepalyginti efektyvesnė už draudimais grindžiamą buvusį totalitarinį valdymą, nes, manipuliuojant iš draudimų „laisvinamo“ žmogaus troškimais, jis nepastebimai išmokomas ir įpranta pasivergti pats. Kaip tik šis „savanoriškas“ pasivergimas palaiko individo ir visuomenės „laisvės“ iliuziją ir paslepia ne tik pokomunistinėse, bet ir demokratiškomis save vis dar laikančiose šių dienų Vakarų visuomenėse stiprėjančias „švelniojo“ totalitarizmo apraiškas.
Vos tik šviesesni Seimo nariai prabilo apie Tautos atminties įstatymo projektą, Lietuvos istorikai ir kosmopolitai ėmė klykti: projekto autoriai siekia, kad Lietuvoje būtų panašiai kaip Rusijoje (E.Aleksandravičius, VDU); projekte kalbama apie kažkokią vieną tautos atmintį – tokio dalyko net teoriškai nėra (R.Petrauskas, VU); tautinių ir radikalių jėgų suaktyvėjimas, jos nedidelės, bet jos aktyvios, ir jų aktyvumas dalį visuomenės užkrečia. Jos daro neigiamą poveikį augančiai kartai (V.P.Plečkaitis, diplomatas). Norima įvesti cenzūrą! Būtina išsaugoti alternatyvius istorijos pasakojimus! Tai kišimasis į istorikų diskusijas arba istorijos mokymo programas!
Įstatymo projektui prieštaraujantys istorikai jau yra atskleidę, ką, jų supratimu, istorijos politikoje reiškia „alternatyvūs istorijos naratyvai“. 2012 m. paskelbus apie 1941 m. po Birželio sukilimo įkurtos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio iškilmingą perlaidojimą Kaune, dalis šiandien besiskundžiančių istorikų (E. Aleksandravičius, D. Staliūnas, kt.), kartu su gausiai prisidėjusiais kolegomis iš Naujosios Kairės 95 ir kitų judėjimų paskelbė atvirą laišką, smerkiantį tokią pagarbą savo gyvybe rizikavusiam valstybingumo atkūrimo projekto vadovui…
Ignoruodami istorines aplinkybes ir laikmečio mąstymą, taip galime pasmerkti ne tik nacių vykdytam holokaustui nesugebėjusią pasipriešinti ir valstybės teritorijoje kontrolės neturėjusią Brazaičio Vyriausybę, bet ir antisemitinių nuostatų neslėpusį Vincą Kudirką, belaisvius kariams nukankinti palikdavusį Vytautą ir t.t. Naujasis Lietuvos istorijos mokslo elitas šiandien yra labai greitas pamiršti, kad visi istorijos laikotarpiai vertintini tik savo laikmečio, o ne universaliomis kategorijomis (Quentinas Skinneris, „Meaning and Understanding in the History of Ideas“).
Šiandien netrūksta ir daugiau skirtingos kilmės tokių „alternatyvių istorijos pasakojimų“ – Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos, o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su Radoslawo Sikorskio pozicija), Algirdas Paleckis pasakoja, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, LLRA atstovas J. Skuderis mokslinėje studijoje parašo, kad 1993 m. konfliktus dėl žemės nuosavybės Pietryčių Lietuvoje slopino kariuomenė.
Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį suvokimą.
Baisiausia tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kovos už ją atvejai tebuvo istorinė klaida. Istorikų bauginamai visuomenei belieka pačiai sau atsakyti į klausimą, ką darysime, kai tokie požiūriai iš universitetų persikels į mokyklų programas ir užaugs Lietuvos vastybingumo kūrėjus niekinanti ir paties valstybingumo nevertinanti karta. Siūlomas Tautos istorinės atminties įstatymas yra mažas, bet prasmingas žingsnis stabdant tokį scenarijų (Vytautas Sinica "Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį" , portalas Delfi.Lt).
Iš tiesų, nelengva susiorientuoti, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Kur tiesa, o kur melas? Ko siekiama draudimų draudimais ir istorijos interpretacijomis pagal Lenkijos valstybiniais ordinais apdovanotus istorikus? Norėtųsi, kad kaskart vis garsiau prabiltų tie, kurie nebijo būti apšaukti "reakcionieriais", "tamsybininkais", "laisvės ir pažangos priešais", net tautininkais, kurių taip bijo ponas V.Plečkaitis.
Tiesa, aš tautininkais vadinu visus lietuvius, net ir poną Plečkaitį, jeigu jis save laiko lietuviu. Aš už tai, kad lietuvių tauta išliktų, nepaisant jokių doktrinų ir draudimų draudimų.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2014.01.07; 09:20
