Šiandien norėčiau prisiminti Europos informacijos biure neseniai surengtą viešą paskaitą apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformą ir jos karinių mokymų ypatumus, įskaitant karines pratybas "Zapad – 1999", "Zapad – 2009" bei "Zapad – 2013".
Diskusiją organizavo Seimo narė Vilija Aleknaitė – Abramikienė. Savo žiniomis apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų stipriąsias ir silpnąsias puses dalinosi Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių ir operacijos departamento direktoriaus pavaduotojas Daivis Petraitis.
Nors pranešimą skaitęs lektorius pabrėžė, jog kalba kaip privatus asmuo, o visi duomenys, kuriais jis rėmėsi, paimti iš viešųjų šaltinių, – paskaita buvo įdomi. Įdomi savo apibendrinimais, kuriuos verta žinoti kiekvienam iš mūsų.
XXX
Taigi Vladimirui Putinui pavyko pradėti gilumines Rusijos armijos reformas. Tos reformos užtektinai sėkmingai tęsiamos. Manyti, jog Rusijos armija – popierinė, tebestovinti ant molinių kojų, – primityvu. Šios šalies ginkluotieji daliniai tuo pačiu metu pajėgūs kariauti dviejuose stambiuose kariniuose konfliktuose bei remti stambią taikos palaikymo misiją. Be to, stoti į kovą jie gali vos tik gavę įsakymą. Jiems nebereikalingi pasiruošimai bei mobilizacija.
Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Rusija nesėkmės atveju greičiausiai naudos atominį ginklą. Oficialiai ši strategija neakcentuojama. Tačiau paskutiniųjų karinių pratybų sumanymai byloja, jog atomines bombas Rusija ketina naudoti … pralaimėjimo atveju. Vaizdžiai tariant, nepavykus nugalėti priešininko įprastiniais ginklais ir metodais, Kremlius pasiruošęs į pagalbą pasitelkti atominius užtaisus kaip tramdančias, bauginančias priemones. Atominio ginklo panaudojimas būtų lokalaus pobūdžio. Bet nedidelis atominis trinktelėjimas vis tik nugriaudėtų.
Rusijos karinės reformos pradžia derėtų laikyti 2003-iuosius. Reformą užbaigti planuojama 2020-aisiais. Ir pirmaisiais reformų metais, ir dabar dar vis susiduriama su milžinišku pasipriešinimu. Mat į pensiją tenka išleisti šimtus tūkstančių senojo sukirpimo generolų, pulkininkų, kapitonų, praporščikų. Visi jie nenori prarasti įtakos, privilegijų. Todėl nenuostabu, kad Rusijos armijos modernizacija pradėta ne Maskvos, o Sibiro ir Tolimųjų Rytų karinėse apygardose. Ir tik vėliau, sėkmingai modernizavus karinius junginius rytinėse Rusijos srityse, reformos įsisiūbavo ir vakarinėje Rusijos dalyje.
Galbūt kai kam atrodo, kad V.Putinas padarė klaidą, gynybos ministru paskirdamas Anatolijų Serdiukovą – civilį asmenį, neturintį reikiamų karinių žinių. Taip manantys klysta. Verslininkui A.Serdiukovui nusimanyti kariniuose dalykuose ir nereikėjo. Jo galvos skausmas buvo sėkminga kadrų reforma – senosiomis klišėmis besivadovaujančius generolus pakeisti moderniškai mąstančiais karininkais. Pakeitimus atlikti derėjo atsargiai – kad šie pasitrauktų savo noru, per daug aršiai nesipriešindami.
Verslininkas, ekonomistas A.Serdiukovas seniesiems generaliteto kadrams privalėjo sulaužyti stuburą, juos išluodamas iš strategiškai ir taktiškai svarbių postų. Šią užduotį įgyvendinti galėjo tik asmuo, neturintis ryšių karinėse struktūrose. Baldų prekeivis tai ir padarė. Kadrų reforma aukščiausiuose kariniuose kabinetuose atlikta meistriškai, nesulaukus rimtesnio pasipriešinimo.
O kad A.Serdiukovas turi silpnybių, pavyzdžiui, myli prabangą ir gražias moteris, – absoliučiai šalutinė tema, niekaip nesusijusi su Rusijos karinėmis reformomis. Iš gynybos ministro posto ponas A.Serdiukovas atleistas ne dėl to, kad buvo linkęs piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Jis privalėjo būti atleistas. Jis puikiai žinojo, jog bus atleistas, vos tik sėkmingai atliks jam skirtą užduotį.
Mat po A.Serdiukovo įgyvendintų operacijų ir korekcijų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms reikalingas kitokių savybių turintis ministras. Rusijai dabar būtinas toks gynybos ministras, kuris priverstų naujuosius kadrus dirbti. Tai padaryti pajėgus Sergėjus Šoigu, puikiai užsirekomendavęs kaip griežtas vadovas Ypatingųjų situacijų ministerijoje. Todėl S.Šoigu ir pakeitė A.Serdiukovą.
Svarbu pabrėžti, jog naujasis gynybos ministras naudoja itin veiksmingą taktiką – rengia netikėtus, neplanuotus patikrinimus, šitaip priversdamas karinių dalinių vadus koviniu pajėgumu rūpintis nuolat, o ne vien planinių pratybų išvakarėse. Be kita ko, tie netikėti, neplanuoti patikrinimai formaliai leidžia Rusiją neinformuoti Vakarus apie savo karines pratybas. Todėl tikėtina, jog NATO vadovybė neturi visos reikiamos informacijos, kas iš tiesų dedasi Rusijos kariniuose poligonuose.
Į akis krenta ir aplinkybė, jog Rusijos armija dabar jau intensyviai mokosi ne tik užimti NATO aljansui priklausančias teritorijas, bet ir jas išlaikyti taip ilgai, kaip lieps karinė vadovybė. Rusija vis dažniau rengia puolamojo pobūdžio pratybas, kurių tikrasis uždavinys – grumtynės su NATO pajėgomis. Tokia mintis slepiama, maskuojama. Bet agresyvųjį antivakarietiškąjį Rusijos armijos karinių mokymų niuansą pastebėti nėra sunku.
Beje, čia kaip sugretinimas labai tiktų pasikeitęs Rusijos požiūris į Kiniją. Kadaise Rusija nelaikė Kinijos sąjungininke, kaip sąjungininke nelaikė ir Šiaurės aljanso. Šiandien įvykę akivaizdūs geopolitiniai pasikeitimai. Jei dar prieš dešimt metų Rusija rengė karinius mokymus, kurių uždavinys – atremti Kinijos agresiją, tai dabar tokių pratybų Kremlius savo kariškiams rengti neliepia. Rusijos kariškiams įsakoma dalyvauti vien bendruose Rusijos – Kinijos mokymuose, kai "atremiamas bendras priešas".
Tokios taktikos laikosi ir oficialusis Pekinas – jokių pratybų atremiant Rusijos puolimą. Vienintelė kinietiškų mokymų legenda – Rusijos ir Kinijos armijos tampa sąjungininkėmis.
XXX
Parlamentarė V.Abramikienė – Aleknaitė tarsi paaiškino, kodėl, jos manymu, reikalingos diskusijos apie Rusijos karines reformas. Daugmaž visi vakariečiai sutinka, jog Rusija tebedaro įtaką daugeliui Europos valstybių, jog tas poveikis dažnusyk nėra džentelmeniškas. Tačiau šiandien Vakarų diplomatai įsitikinę, esą savo kaimynes bei partneres Kremlius spaudžia ir tebespaus be kraujo – vien ekonominėmis, finansinėmis priemonėmis. Suprask, Rusijos karinė agresija – neįmanoma. Bet ar tikrai galime būti ramūs, jog Kremlius niekad nepanaudos savo karinių svertų? Kokias turime garantijas, kad tai, kas prieš keletą metų nutiko Gruzijoje, negali atsitikti europinėje žemyno dalyje?
Garantijų neturime jokių. Ir vis tik elgiamės lengvabūdiškai. Juk savo karinėms reikmėms neskiriame net vieno procento nuo BVP, nors privalėtume atseikėti mažų mažiausiai du procentus. Kaip paaiškinti tokį Lietuvos elgesį? Manome, jog mūsų saugumu privalo rūpintis kiti ar šventai tikime Rusijos gera valia?
2013.11.26
