Prieš pusę metų perskaičiau Jūsų straipsnį portale Slaptai.lt “Kodėl Lietuvos jaunimas bijo politikos?” – Gintarui Visockui rašo Jūratė Matulevičienė iš Miroslavo. – Skaičiau kelis kartus. Nesu nei jokia “buvusi”, nei “esama”, neragavusi jokių aukštųjų mokslų. Bedarbė. Esu dirbusi tik paprastus fizinius darbus. 2003 metais Miroslavo seniūnas įdarbino seniūnijoje. Tikriausiai neblogai dirbau, jeigu tų pačių metų rudenį patarė įsigyti krosnių kūriko teises.
Taip tapau pirmąja pečkūre naujai įrengtoje seniūnijos katilinėje. Aštuonerius metus žiemomis dirbau katilinėje, vasaromis – viešuosius darbus. Seniūnija įsigijo benzopjūklą, bet nebuvo žmogaus, turinčio leidimą su juo dirbti. Išmokau. Vasarą man vienai būdavo priskirtas traktoriukas: daug kartų reikėdavo šienauti. Nuosavu autobusiuku vežiodavau dirbančiuosius į kitas seniūnijos gyvenvietes, su jais kartu dirbdavau, paskui juos parveždavau namo. Nors kuras brangus, bet tuos patarnavimus atlikdavau negalvodama apie atlygį. Norėjau, kad mūsų krašte būtų gražiau.
Mano laimė buvo neilga. Prieš metus įvyko rinkimai į vietines tarybas. Seniūnas Jonas Juravičius (buvęs) paprašė leidimo įrašyti į kandidatų sąrašą nuo Valstiečių partijos. Sutikau. O po savaitės būsimasis seniūnijos vadovas pasakė, kad mane įrašys į Konservatorių partijos kandidatų sąrašą. Pasakiau, kad aš jau esu kitos partijos sąrašuose. Prieš rinkimus aš jokia visuomenine veikla nepasižymėjau, nieko nenuveikiau Valstiečių partijai, bet nenusidėjau ir konservatoriams.
Nekaltas buvimas minėtoje partijoje atnešė man materialinių ir moralinių nuostolių. Vasarą manęs jau nepriėmė į viešuosius darbus. Esą praėjusiais metais dirbau, tad dabar negalima. Nežinau aš tų įstatymų, tik mačiau, kad kiti dirbo ir praėjusiais, ir šiais metais. Prasidėjus kūrenimo sezonui, parašiau prašymą leisti katilinėje kūrenti. Atsakė žodžiu: “Dar pažiūrėsiu”. O kitiems yra sakęs, kad “ji man netinka”.
Neturiu paklausios specialybės, negaliu išvažiuoti į užsienį ar mieste ieškoti darbo. Turiu prižiūrėti senus tėvus. Tėvas ilgus metus buvo kalinamas lageriuose. Atrodo, seniūnas yra toje politinėje partijoje, kuri dedasi politkalinių gynėja. Be to, ir jo tėvas kalėjo. Ar reikia dabar man keršyti, jeigu pavėlavo pakviesti į savo partijos kandidatus?
Prieš savaitę Miroslave vyko seniūnaičių rinkimai. Norėjau pasitikrinti “savo reitingą” – nutariau ir aš kandidatuoti. Mano konkurentas buvo konservatorius, Miroslavo vid. mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Išrinko seniūnaičius, vienam užteko tik vieno balso, kitas išrinktas keturiais balsais. Rinkimus pralaimėjau devyniais balsais.. Prieš rinkimus seniūnijos darbuotoja atsisakė paaiškinti rinkimų tvarką ir eigą, liepė pasižiūrėti internete. Rinkimų metu buvo vežami žmonės iš senelių namų. Mokyklos darbuotojos manęs atsiprašinėjo, kad negali už mane balsuoti, nes balsavimas buvo atviras, ir moterys bijo prarasti darbą. Kai kurios man norėjo padėti, todėl nėjo balsuoti.
Supraskite mane teisingai. Aš Jums rašau ir nemanau, kad Jūs turite pasirūpinti mano įdarbinimu. Rašau atsiliepdama į Jūsų straipsnį. Ne tik Lietuvos jaunimas bijo politikos. Bijo jos ir dirbantys viešuosius darbus. Bijo jau ir kūrikai.
Jūratė Matulevičienė,
Miroslavas, Alytaus rajonas
Redakcijos Slaptai.lt prierašas.
Trumpas laiškelis, o jame, kaip vandens lašelyje, atsispindi miestelio gyvenimas. Ne tik miestelio, bet miestelyje viskas ryškiau ir akivaizdžiau.
Sovietmečiu bijojome teisybės žodį ištarti apie “šlovingąją” partiją, tik apie vieną, nes kitų” šlovingų” tada nebuvo. Dabar, ypač provincijoje, reikia bijoti visų parlamentinių; ne visų iškart, bet pagal situaciją – tik tuo metu valdančiųjų. Turėti savo nuomonę, būti nepriklausomu ir dirbti “valdiškame darbe” beveik neįmanoma.
Tą matome ne tik krosniakurių gyvenime. Ir profesoriai, iš “valdiško darbo” gyvenantys įvairių sričių inteligentai, mokytojai neretai bijo viešai turėti savo politinę nuomonę, skirtingą nuo” boso” nuomonės. Ypač graudu žiūrėti į kai kuriuos Seimo narius, politologus, politikos apžvalgininkus, žurnalistus, ne vieną kartą pakeitusius kailį. Anais laikais disidentai buvo sodinami į kalėjimus, guldomi į psichiatrines ligonines, dabar kalbėk ką nori, jeigu nebijai atsidurti gatvėje su kelių šimtų litų bedarbio pašalpa arba ir be jos.
Kalbėk ką nori? O ar gali prisipažinusį, valdžios įslaptintą kagėbistą pavadinti tikruoju vardu? Tik pabandyk! O ar gali pasakyti, kad KGB sekė žymius sportininkus? Uolūs Temidės tarnai kaipmat iškels baudžiamąją bylą, nes statistinis skaitytojas gali pagalvoti, kad meti šešėlį ant kai kurių garsių sportininkų.
Iš patirties žinome, kad ypač provincijoje žmonės bijo kritikuoti vietos valdžią. “Čia tik tarp mūsų, čia ne spaudai” – daug kartų esame tai girdėję. Neseniai paskelbėme vieną gerą straipsnį, kritikuojantį labai abejotinus, brangiai kainuojančius rajono valdžios sprendimus. Ir iškart sulaukėme nusistebėjimo: koks drąsus tas straipsnio autorius! O kažkada manėme, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebūsime baudžiami už nuomonę.
Tai gal ir gerai, kad p. Matulevičienei konservatoriai neleidoi krosnių kūrenti? Rudenį Vilniuje jie užleis vietą ne konservatoriams. Laimės tie krosnininkai, žolės pjovėjai, šiukšlių surinkėjai ir kt., kurie atspės, kas ilgainiui ateis valdyti Miroslavą, Simną, Balbieriškį… Tokios tad mūsų politinio gyvenimo grimasos. O mokome baltarusius, piktinamės Rusijos “demokratija”.
2012.03.05
