Gal tai – tik atsitiktinumas. Tačiau jei suskaičiuočiau, kiek sykių šiemet man buvo bandoma uždraust filmuoti, fotografuoti ar užsirašinėti į diktofoną, – susidarytų ilgokas sąrašas. Jei pridėčiau atvejus, kai bandyta sudaužyti filmavimo kamerą, kai sulaukiau grasinimus primenančių perspėjimų teismo koridoriuje, – sąrašas taptų dar įspūdingesnis. O jei dar prisiminčiau atvejus, kai nukentėjau ne aš, žurnalistas, o interviu davę asmenys, – turėčiau sąrašą, akivaizdžiai nebūdingą civilizuotai valstybei. Apibendrinus visus vien tik šiemet patirtus incidentus galėčiau drąsiai abejoti, ar Lietuva – demokratinė valstybė.
Tik nemanykite, jog prabilau apie pastangas belstis į VSD ar kokios kitos Lietuvos slaptosios tarnybos duris. Jei žodžius "nefilmuok, nefotografuok, neįrašinėk" būtų ištarę VSD, Antrojo departamento ar FNTT pareigūnai, – negūžčiočiau pečiais. Bet negaliu nesistebėti, kai mane, atėjusį pasižiūrėti prie Vilniaus Karoliniškių poliklinikos surengto piketo, pasitinka uniformuotas saugos tarnybos atstovas ir pradeda kamantinėti: ar turiu leidimą filmuoti, ar savo žingsnius suderinęs su poliklinikos vadovybe, kodėl drįstu filmuoju poliklinikos užrašą virš centrinio įėjimo?
Ką turėčiau atsakyti tokiam pareigūnui? Priminti įstatymus, įtvirtinusius spaudos, žodžio ir nuomonių laisvę? O gal piktai atkirsti – "ne tavo reikalas"?
Bet ar įmanoma bent kiek prasmingesnė diskusija su žmogumi, kuris abejoja žurnalisto teise filmuoti … viešosios įstaigos statusą turinčios poliklinikos sienas bei prie poliklinikos susirinkusius piketuotojus?
XXX
Prie Karoliniškių poliklinikos šiemet įvykęs incidentas baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis: filmavimo kameros neišjungiau, o saugos darbuotojas, nieko nepešęs, grįžo poliklinikon. Bet gal ir blogai pasielgiau, leisdamas taip lengvai nuo atsakomybės išsisukti cenzoriui? Juk šis atvejis panašus į tuos nutikimus, kuriuos teko patirti gūdžiais sovietiniais laikais Kaliningrado srityje.
Taigi 1987-1988-aisiais metais dažnokai keliaudavau į Kaliningrado sritį. Norėjosi užfiksuoti kuo daugiau apleistų Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorijos kultūros paminklų. Tuometinės "Literatūros ir meno" redakcijos, kurioje dirbau, vadovybė laimino pastangas registruoti, kaip Kaliningrado srityje brutaliai naikinami prūsiški, lietuviški pėdsakai.
Fotografuodamas sandėliais, parduotuvėmis ir tualetais paverstas pilis ir bažnyčias karts nuo karto pakliūdavau į pavojingą padėtį. Jei tik ilgiau stabtelėdavau prie, pavyzdžiui, alkoholinių gėrimų parduotuve paverstos bažnytėlės, būtinai prisistatydavo vietiniai rusai, piktai užsipuldami: kodėl fotografuoju, ar turiu leidimą fotografuoti?
Neišvengiau susidūrimų ir su Kaliningrado, Gusevo, Nemano, Černiahovskio miestų milicininkais, atkreipusiais dėmesį į keistą fotografą, įamžinantį ne Lenino, ne sovietinio kario paminklus, bet pilių ir bažnyčių griuvėsius. Kai parodydavau lietuvišką "Literatūros ir meno" žurnalisto pažymėjimą, šiek tiek atlyždavo, bet vis tiek sakydavo, jog nėra jokios prasmės fiksuoti "anų griuvenų", nes jos vis tiek bus sulygintos su žeme. Mat jos – svetimkūniai. O gal esama abejonančiųjų, jog Kaliningrado sritis – "iskonno russkije zemli"?
Kad teko patirti nemalonumų anuomet Kaliningrado srityje, – nieko šokiruojančio. Būta dar gūdaus sovietmečio. Be to, fotografavau ne savo respublikos teritorijoje. Tačiau kai draudimai forografuoti ar filmuoti nuskamba 2013-aisiais metais Vilniuje prie viešąja įstaiga oficialiai traktuojamos Karoliniškių poliklinikos, – kraupu.
XXX
Liūdniausia, kad prieš panašaus sukirpimo cenzorius, kurie tave veja lauk neturėdami nei juridinės, nei moralinės teisės, nėra veiksmingų priešnuodžių. Žinoma, būtų galima bandyt bylinėtis. Tačiau teisminės procedūros atima daug laiko, jėgų. Tad, sudėjęs į krūvą visus argumentus "prieš" ir "už", dažnusyk numoji ranka. Tiesiog tikiesi, jog kito atvejo, kai tau prieš pat nosį bus užtrenktos durys, nepasitaikys.
Ir vis dėlto tokių incidentų pasitaiko. Deja, vis dažniau ir dažniau.
Šių metų pavasarį teko keletą sykių filmuoti netoli Anykščių kilusį žemės savininkų ginčą. Anykštėnas Gintaras Vaičiūnas skundėsi, jog naujieji kaimynai panūdo į savo sklypus važiuoti būtent per jo sklypą. Naujieji kaimynai keliauja ne tik per jo žemes, bet kelionę tęsia net per upelį, kur anksčiau niekad nebuvę nei tilto, nei brastos. Nei Smetonos laikais, nei sovietmečiu. Tačiau oficialios valdžios institucijos dabar linkusios aiškintis, ar teisėtai minėtas anykštėnas nenori leist kaimynams važinėti per savo žemę, priglundančią prie upeliuko.
Atvirai kalbant, – keistas klausimas. Kas gi norės, kad per privačią žemę riedėtų svetimų automobilių virtinės. Tiesa, jei kaimynai į savo sklypus galėtų patekti tik per G.Vaičiūno motinos žemes, tada jų pretenzijos skambėtų kur kas logiškiau, suprantamiau. Juk nepasisamdysi sraigtasparnio ar oro baliono, norėdamas patekti į savąjį sklypą. Bet čia ir slypi nuostabą kelianti intriga – kaimynai į savo sklypus galį patekti ir kitais keliukais, ne ką ilgesniais, ne ką labiau duobėtais, juolab kad tada nereikėtų kirsti ir upelio vandenų. Tačiau kaimynai kažkodėl nori važinėti būtent per G.Vaičiūno motinos žemes. Jie bando įrodyti, esą ten kadaise vingiavo keliukas…
Dabar jau kebloka suskaičiuoti, kiek būta įvairiausių oficialių matavimų, patikrinimų ir audringų diskusijų, ar, teisėtai atgavusi žemę, anykštėno šeimyna pagrįstai ginčija kaimynų pretenzijas. Patikrinimuose dalyvaudavo visos konfliktuojančios pusės: į Slaptai.lt kreipęsis G.Vaičiūnas, jo kaimynai ir Anykščių valdžios atstovai. Paskutinieji patikrinimai vyko būtent G.Vaičiūno motinos žemėje. Bet oponentai kategoriškai nesutiko, kad filmuotume visus dalyvius.
O kitą kartą, kai filmavome visą patikrinimą, neišskirdami net oponentų, sulaukėme grubaus išpuolio. Vienas iš jų priėjęs kirto per filmavimo kamerą. Nenustojus filmuoji abu oponentai skubiai pasitraukė.
Šį incidentą matė užtektinai gausus būrys liudininkų. Bet į teismą smurtavusio oponento dar nepadaviau. Teoriškai – byla laimėta. O praktiškai?
XXX
Šiais metais Slaptai.lt stebėjo valstybinės Darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus komisijos posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas konfliktas, susijęs su liūdnai pagarsėjusia Karoliniškių poliklinika. Taigi aiškintasi, ar Karoliniškių poliklinikos vadovai elgiasi teisėtai, kelerius metus iš eilės trukdydami kineziterapeute dirbančiai Albinai Kavaliauskaitei išeiti kasmetinių atostogų būtent tuo metu, kada ji norėtų. Svarbi detalė: A.Kavaliauskaitė – profsąjungos lyderė, be to, viena augina nepilnametį sūnų. Visi įstatymai – jos pusėje. Bet Karoliniškių poliklinika į šiuos argumentus iki šiol nekreipė dėmesio.
Tad Darbo inspekcijos išvada, jog Karoliniškių poliklinikos vadovybė pasielgė neteisingai, neišleisdama šios darbuotojos atostogų būtent jai patogiausiu metu, – šių eilučių autoriui pasirodė logiška. Tačiau keistai nuskambėjo komisijos vadovų perspėjimai, girdi, posėdžio metu negalima naudoti diktofono. Dar keistesnis pasirodė primygtinis prašymas nieko nerašyti apie tądien priimtą sprendimą, kadangi nubaustosios Karoliniškių poliklinikos darbuotojos jį dar gali skųsti teismui.
Kaip derėjo pasielgti? Ginčytis, apeliuoti į Lietuvos įstatymus, teirautis, kaip parašyti tikslų straipsnį neturint garso įrašo?
XXX
Žurnalistai nėra saugūs net Lietuvos teismuose. Štai prieš vieną Lietuvos Apeliacinio teismo posėdį, kuriame nagrinėta rezonansinė Medininkų žudynių byla, priėjo vyriškis ir puolė priekaištauti, kodėl drįstu domėtis jo praeitimi. Medininkų žudynių byloje jis davė parodymus, pristatydamas save kaip kietą operatyvininką. Kad atsiras žurnalistų, kurie susidomės, dėl kokių priežasčių kadaise jis pats buvo teisiamas, – nesitikėjo. Buvusio Lietuvos specialiųjų tarnybų darbuotojo priekaištai priminė akivaizdžiausią bandymą įbauginti…
Lietuvos įstatymuose užfiksuota užtektinai daug nuostatų, tvirtinančių, jog nedera grąsinti žurnalistams. Bet gal žinote, kaip tokiais įstatymais pasinaudoti praktiškai?
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.09.26
