Neišnaikinami kaip alkoholikai


Print

Kai iš profesoriaus Sauliaus Kanišausko sužinojau, kad visuomenėje privalo būti ir alkoholikų, ir savižudžių, net žmogžudžių, įvairiausių rūšių nukrypimų nuo normos (maždaug 6 proc.), – man pasidarė žymiai lengviau.

Buvo sunku matyti, skaityti, girdėti, kad esame vos ne prasčiausi pasaulyje: daug geriame, žudomės, bėgame iš Lietuvos, parsiduodame Rusijai…

Mokykloje esu mokytas, kad dar sulauksiu laikų, kai kiekvienas  galės visuomenei duoti pagal savo galimybes, o iš jos pasiimti pagal poreikius, t. y. kiek norėsime, tiek imsime iš bendro aruodo. Nebus vagių, nereikės spynų ir tvorų, žmogus žmogui bus bičiulis, brolis…

Be jokio mokslinio pamato svaičiojome apie Rojų žemėje. Kai tapome laisvi, manėme, kad ir Lietuvoje (ne tik Vakaruose) viso blogio jeigu ir neišnaikinsime, tai bent jau gerokai jo sumažinsime. Ir pasiraitojome rankoves…

Pasirodo, gerai, kad tik pasiraitojome ir nieko dar nepadarėme: neišnaikinome nei alkoholikų, nei narkomanų, nei kyšininkų…  Kartais naudinga tik pasiraitoti rankoves ir nieko nedaryti, nes, pasak profesoriaus Sauliaus Kanišausko, monografijos „Sinergetinio pasaulėvaizdžio kontūrai. Filosofiniai ir moksliniai aspektai“ autoriaus, „privalo būti 6 proc. alkoholikų, 6 proc. savižudžių, 6 proc. žmogžudžių ir įvairiausių rūšių nukrypimų“.

Dabar man žymiai lengviau. Dabar aš įsivaizduoju, kas atsitiktų, jeigu, pavyzdžiui, negertume degtinės – ne tik „pilstuko“, bet ir „natūralumu išskirtinės ekologiškos degtinės“, kurią reklamuoja net Eduardo Eigirdo žurnalas „Valstybė“? Ką tada veiktų daktaras Aurelijus Veryga ir kiti daktarai, ypač per šventes ir po švenčių? O jeigu dar ir alaus atsisakytume, kas mus vienytų, kas skintų pergales krepšinio aikštelėse?

Alkoholizmas, narkomanija, kontrabanda, korupcija, bedarbystė… –  stulpai, ant kurių laikosi vos ne visa valstybės gerovė, jeigu tų „stulpų“ ne daugiau kaip 6 procentai. Taip reikia suprasti? Iš čia –  milijonieriai, vilos pajūriuose ir paežerėse, jachtos ir lėktuvai?

Taip, bet ne tik,  milijonieriai atsiranda ir iš kitokio neišnaikinamo, visuomenei reikalingo „chaoso“, – turbūt panašiai atsakytų profesorius.

Neskaičiau aš tos monografijos apie sinergetiką, bet ir neskaitęs matau, kad profesorius tūkstantį kartų teisus. Be blogio nebūtų ir gėrio.

O Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) 2014-ųjų metų veiklos ataskaitą – atidžiai perskaičiau ir galiu pasakyti, kad joje taip pat daug prirašyta apie neišnaikinamas blogybes. Beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį manėme, kad esame saugūs, visiems laikams išsivadavome iš Rusijos priespaudos, ir staiga matome – Hanibalas prie vartų.

Panašiai atsitiko ir visai Europos Sąjungai, ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pora dešimtmečių daug gėrėme (ir tebegeriame), ramiai miegojome (laimei, jau pabudome, jau keliamės), kai pasakėtininko Krylovo katinas Vaska įsėlino į mūsų Europos namus ir nebaudžiamas šeimininkauja. Ne taip paprasta jį už pakarpos išmesti – kandžiojasi, o mes juk bailūs ir bijome susitepti rankas.

Šnipai, agentai, Trojos arkliai, dviveidžiai, parsidavėliai žurnalistai… – neišnaikinami kaip alkoholikai, savižudžiai ir žudikai. Svarbu, kad jų valstybėje nesusidarytų kritinė masė. Apie tai VSD ir rašo. Ataskaitoje išsamiai demaskuojama Rusijos ideologinė programa, Lietuvai priešiška šios šalies informacinė politika, paremta grasinimais, kultūrinių konfliktų eskalavimu ir kultūrine ekspansija, destruktyvių visuomenės grupių aktyvinimu; informuojama apie rusakalbę Lietuvos žiniasklaidą, apie informacinę erdvę lietuvių kalba ir daug kitų negerų dalykų. Pavyzdžiui:

Pažymėtina, kad „Respublikos“ leidinių“ ir „Balsas.lt“ grupėms priklausančiose žiniasklaidos priemonėse skelbta Lietuvos vykdomos užsienio politikos bei politinės valdžios kritika taip pat dažnai sutapo su Maskvos propaguojamomis idėjomis. Minėtose žiniasklaidos priemonėse stengtasi kvestionuoti Lietuvos narystę ES, NATO ir kitose euroatlantinėse organizacijose, nuosekliai formuota nuomonė, kad mūsų šalies priklausymas minėtoms organizacijoms yra politiškai ir finansiškai žalingas, – rašoma ataskaitoje.

Pastarosiomis dienomis karštai svarstome: uždrausti ar neuždrausti rusiškus televizijos kanalus, kuriuose akiplėšiškai meluojama, kurstoma tautinė nesantaika. Sunku pasakyti, kaip geriau priešintis galingai ir klastingai jėgai, nepažeidžiant demokratijos principų, spaudos ir žodžio laisvės.

Neseniai televizijoje buvo parodytas antras labai vertingas filmas apie Vladimiro Putino atėjimą į valdžia, jo kriminalinius ir finansinius nusikaltimus. Štai taip reikia atsakyti į Rusijos grasinimų ir melo propagandą! Tokie filmai prilygsta nokdaunui, ir jie turi pasiekti plačiąją internetinę visuomenę, nesidominčią politika. Deja, taip, atrodo, nėra. Kada vėl bus parodytas ir vienas, ir antras filmas? Ištaukomis ir ištisai.

Įsidėmėkime: „Rusijos geopolitiko Aleksandro Dugino koncepcijoje Lietuvai tenka ypatinga vieta. Prieš porą dešimtmečių paskelbtoje koncepcijoje teigiama, kad Rusijai norint įgyvendinti eurazinį geopolitinį projektą Baltijos jūros regione didžiausia kliūtis yra katalikiška ir neslaviška Lietuva. Pasak A. Dugino, būtent Lietuva taps pagrindiniu veiksniu, trukdančiu Rusijai pertvarkyti Europą“ – citata iš VSD ataskaitos.

Didžiausią pavojų, man regis, kelia ne tiek Maskvoje kepamos „antys“, kiek kai kuri „informacinė erdvė lietuvių kalba“. Vieną pavyzdį iš VSD pažymos pacitavome. Ten minimas ir signataras Rolandas Paulauskas, kaip jis pats sako – valstybės kūrėjas ir vienas iš Konstitucijos autorių. Tiesiog žodžių trūksta, kaip ir pačiam Paulauskui. Iš valstybės kūrėjų tikimės išminties, įžvalgumo, atsakomybės, nes jie labiau matomi.

Dažnai pasikalbėdavau su neseniai amžinybėn iškeliavusiu Romualdu Ozolu, kai norėdavau sužinoti jo nuomonę vienu ar kitu aktualiu politikos klausimu. Gerai žinoma jo nuostata Europos Sąjungos atžvilgiu, bet taip, kaip Paulauskas, jis man niekada nekalbėjo, ES ir ypač NATO pastaruoju metu vertino kaip būtinybę, kaip išsigelbėjimą, nepaisant mus priglaudusios Sąjungos trūkumų, kuriuos visi matome, ne tik Paulauskas. Klausiau jo nuomonės ir apie aršų prezidentės Dalios Grybauskaitės kritiką signatarą Zigmą Vaišvilą.

Mūsų „informacinėje erdvėje lietuvių kalba“ dažnai tiesa ir melas, blogis ir gėris sumetami į vieną katilą. Tad melas mažiau išprususiam žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui gali atrodyti panašesnis arba net visai panašus į tiesą.    

Ne kartą radijo klausytojai konkrečiai įvardydavo tokias žiniasklaidos priemones, minėdavo Arno Klivečkos ir Rūtos Janutienės pavardes bei jų laidas, bet karavanas eina kaip ėjęs. Net Darius Kuolys tos kompanijos nevengia.

Bėda ne ta, kad jis dalyvauja įtartinoje kompanijoje, o kad su ja susitapatina. Net neraginamas, neklausiamas jis atiduoda tose laidose turbūt privalomą duoklę: niršta dėl prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo.

Šitos žiniasklaidos, kaip ir Putino Rusijos propagandos ryklių, didžiausias galvos skausmas, kad purvas prie jos nelimpa, kad net latviai norėtų tokios prezidentės. Jeigu jie būtų bent nuoširdūs patys sau, – ką gi, visokių yra ir visokių reikia. Bet taip juk nėra, ir žmonės tą aiškiai mato. Ir piktinasi.

Saugumas jiems pataria „mokytis skaityti pateikiamą informaciją, atsirinkti ją ir išsiaiškinti tikruosius siunčiamų žinių tikslus“. Ir kas iš to, kas toliau? O Saugumas ar išsiaiškino? Ar žino, kaip yra iš tikrųjų?

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2015.04.17; 08:16


Prisijunkite prie diskusijos