Nemylim mes Lietuvos, štai kas


Print

1987 06 10. Žmogus be atminties – tai žmogus be sąžinės. Žmogus be sąžinės – mirti pasiruošęs žmogus, gyvas lavonas.

1987 07 28. Jaunystėj žmogus nori išeiti už savęs, o brandoje jis jau stengiasi savin sugrįžti.

1987 08 15. Žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, kad be istorijos jis yra niekas. Geriausiu atveju: ne kažin kas.

1987 12 09. Mintis apie kitą yra svarbiausia mintis apie save.

1987 12 20. Ne mokslas, netgi ne filosofija turi valdyti pasaulį, o sveikas protas, kadangi būtent jis yra doros saugotojas racionalume, t.y. kultūroje.

1988 02 04. Nacija pralaimi kiekvieną kartą, kai tai, ką ji privalėjo padaryti šiandien, supranta tik rytoj.

1991 08 26. Aš neturėčiau išgyventi pralaimėjimo kaip pasaulio pabaigos. Turėčiau priimti kaip pasaulinę pamoką ir suprasti, kad tegul ir kilniu reikalu sandėris su sąžine negalimas. Tiesa yra arba jos nėra. Kad ir Lietuvai padėti norėdamas, susidėjau su okupantais. Be abejo, Lietuvai padėjau. Bet mano moralinė kaltė dėl to neišnyko. Jokio daikto negalima pirkti amoraliai ir tikėtis, kad pats daiktas padengia kaltę, kad daikto vertė yra didesnė už nuodėmę. Ir kad ir kiek ilgai tęstųsi saviapgaulė, ji vis vien išryškėja. Man rodos, geriau, jei su ja gali susidoroti pats, o ne kad kiti už tave tai padaro. Šia prasme man teko grandiozinis likimas: pačiam ir suklysti, ir pasitaisyti.

1991 11 03. Demokratija yra mažumų žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas. Pilietinė demokratija – tai tų teisių transkripcija esamosios realybės požiūriu: kad žmogaus teisėmis ir laisvėmis galėtų vienodai naudotis visuma, mažumos teisės ir laisvės gali būti apribotos tos valstybės piliečio teisėmis ir laisvėmis, galinčiomis įstatymiškai numatyti ir mažumos teisių apribojimą.

1991 11 29. Žmogus ateina į pasaulį, trokšdamas šviesos ir šilumos. Kaip greitai, Viešpatie, jis pamato tamsą ir šaltį ir prisipildo liūdesio! Visas gyvenimas yra tik lėtas nusivylimas.

1992 07 19. Baigiasi Rusijos tarybinis periodas, prasideda Rusijos rusiškasis periodas. Koks jis bus? Kad mums blogas – aišku.

1993 01 22. Visas mano gyvenimas – praradimai. Kodėl? Dėl nesugebėjimo ką nors nuveikti? Tarsi ir ne. Bausmė? Ar meilė? Pernelyg paslaptinga. Kur kas paprasčiau bus pasakius: tiesos ieškojau taip ir ją teigiau taip, kad ji buvo svarbesnė už viską. Ir praradinėjau viską – tarnybą, mokslininko pripažinimą, politiko karjerą, sūnų, savo metus. Ką įgijau? Išminties? Autoritetą? Sudeginto gyvenimo pelenus – tikrai.

1993 07 10. Žmogaus laisvė ir tautos nepriklausomybė yra antagonistinės savokos. Tautos nepriklausomybė suponuoja žmogaus priklausomybę tautai, kuri tik taip ir gali tapti tauta, galinčia teigti save kitų tautų atžvilgiu kaip atskiras subjektas. Jeigu žmogaus laisvę suprasim tarptautinių žmogaus teisių nubrėžtos, duotos jiems laisvės prasme – turėsime ne tautą, o grupuotes įvairių pažiūrų politikantų bei juos supančių anarchistų masę, su kuriom gretimos tautos galės daryti, ką nori.

1993 09 11. Dabar mes privalom peržiūrėti savo santykius su visomis valstybėmis ir nubrėžti tokias elgesio linijas, kurios nė per nago juodymą neužleisų mūsų tautos ir valstybės strateginių interesų. Turim užimti pozicijas ilgiems laikams, nuosekliai rengti savo visuomenę toms pozicijoms realizuoti. Lietuva neturi kur trauktis.

1993 10 17. Visatos esmė yra ne sugrūsti galaktikas, o kurti gyvenimą, sako Daunio Krantuos Australijoj gyvenantis dailininkas Vytas Šerelis. Gerai sako. Ne daiktus darai gyvendamas, o daiktus darydamas gyveni. Gyvenimas yra tikslas, o ne priemonė. Daiktai nėra tikslas. Kada mes tai pradėsim vėl suprasti pakliuvę į laisvės nelaisvę?

1995 01 24… Nuostabiausia, kad patys aršiausi europizacijos ir europizmo šulai bręsta buvusios komunistinės šutvės gretose. Bene didžiausias europietis Lietuvoje dabar darosi Algirdas Brazauskas. Kai taip į reikalus pasižiūri, aiškiau pamatai problemos esmę: juk Vakarų Europa šiandien yra socialistiškesnė už pačią socialistinę Tarybų Sąjungą prieš gerą dešimtmetį! Ir šūkis “į Europą” šiandien tampa Lietuvoje jos naujosios kosmopolitizacijos programa ir įrankiu.

1995 06 17. Blogą, labai blogą natą paėmė ponas prezidentas, Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą asocijuota nare proga prabildamas apie agresyvų nacionalizmą. Ko jau ko, jo mums kaip tik labiausiai trūksta. Ir ne tik “agresyvaus nacionalizmo”, kokiu spindi Rusija, Lenkija, Baltarusija – apskritai nacionalizmo mums trūksta netgi paprasčiausia nacionalinio išdidumo, orumo, savigarbos prasme. Šito dalyko mokomasi ilgai ir kantriai, visų pirma susikuriant tautines vertybes, išugdant jų sistemą kaip pasaulėžiūrą, bent jau kaip pasaulėjautą, o po to – ir elgesį jų atžvilgiu: buitinį, visuomeninį, politinį, valstybinį, diplomatinį. O, kaip toli mums iki viso to dar!

1995 07 16. Pokario Europoj gimusi pasipriešinimo Tarybų Sąjungai idėja suvienyti Europos jėgas šiandien realizuojama Europos Sąjunga. Vokietija joje jau šiandien yra galingiausia. Ji tyliai rengiasi naudotis ES mechanizmais ir nebe nominaliai, o realiai tvarkyti Europą. Ko nepadarė užkariaudama, tai padarys sujungdama. Ar norės Vakarų Europos valstybės pasiduoti tam Vokietijos vadovavimui, net jeigu išliks ta pati Rusijos baimė ir noras nekiršinti “Maskvos meškos”, kuri tuo metu bus jau irgi beatsigaunanti ar net jau visai atsigavusi? Demonstratyvūs Prancūzijos ginklo bandymai yra – visų pirma – ne kas kita, kaip politinio savarankiškumo linijos tąsa ir mėginimas jau šiandien parodyti, kad paklusnumo Vokietija nesulauks netgi ES rėmuose. Anglijos nusiteikimas prieš bendrą ES valiutą yra irgi to paties tipo elgesys. Europos Sąjunga nebus tvirta, ir vieną gražią dieną, kai Vokietijos hegemonistinės tendencijos kurios nors didžiosios sąjungininkės atžvilgiu pasirodys viršijusios leistinumo rėmus, ES ims byrėti. Kokia tuo metu bus Rusija? Ar nepasirodys, kad Rusijos XX amžiaus vidury Europai primesta vienijimosi idėja buvo ne mažiau naudinga negu XX amžiaus pradžioje primesta komunizmo idėja? Juk visą XX amžių Europa gyveno reaguodama visų pirma į Rusijos nurodymus!

1996 03 09. Lietuva mumyse dar negyvena kaip namuose, todėl ir mes Lietuvoje neturim namų. Dar neaprėpiam Lietuvos kaip vienumos, ji dar suskilusi į daugybę sudedamųjų dalių, kurių vienos geros, kitos blogos, tačiau atskiros kas sau, o ne tos pačios MANO ŠALIES daiktai ar dalykai. Per visus tuos trūkius ir plyšius traukia svetimumo vėjai ir mes patys žvarbstam nuo jų ir juose. O yra taip paprasta – visa tai tereikia aprėpti jausmu kaip MANO ŽEMĘ arba paprasčiausiai pamilti. Nemylim mes Lietuvos, štai kas. Nemylim, todėl nebranginam taip, kaip branginom ją pavergtą, štai ką aš noriu jums pasakyti. O kodėl šitaip? Kodėl taip yra, klausiu. Žinoma, klausiu visų pirma savęs.

1996 06 02. Jeigu mes, paskelbę savo iki 1940 metų buvusios valstybės tęstinumą, norėtume būti visiškai teisūs, tuomet savo po 1940 metų susiklosčiusių kartų atžvilgiu turėtume laikytis tokių nuostatų.

Vieninteliai nuoseklūs teisuoliai yra žuvusieji 1940-1953 metų pasipriešinimo kovose.

Jiems prilygintini tremtiniai – ir žuvusieji sibiruose, ir išgyvenusieji.

Išeiviai vertintini paraleliai likusiems Lietuvoje, o ne patekusiems tremtin. Kodėl? Todėl, kad jie rinkosi gyvenimą, kaip ir likusieji, tik gyvenimą su dar mažesne rizika ir kur kas didesnėmis galimybėmis negu likusieji, kuriems grėsė prievartinis iškeldinimas.

Visa kita priklauso jau nuo išsivaduojamosios kovos judėjimo – Išsivadavimo sąjūdžio, o ne Pasipriešinimo sąjūdžio, ir tai vertintina jau pagal kitus – dabar kuriamos Lietuvos – kriterijus.

Pasipriešinimo ir Išsivadavimo judėjimų skiriamoji riba – 1970 metai.

Ryškiausias Pasipriešinimo pabaigos faktas – paskutinio partizano kautynės 1965 metais. Ryškiausias Išsivadavimo judėjimo pradžios faktas – Romo Kalantos susideginimas. O pabaigos – Medininkų muitininkų išžudymas.

1996 12 27. Seniau saugojom Šv. Onos bažnyčią taip, kad norėjom uždrausti mašinoms važinėti pro šalį. O kodėl gi ne?! Juk važiuoja svetimi. Neleidom kirsi miškų – nori apvogti svetimi. Bandėm sulaikyti melioraciją – daroma atėjūnų valia ir pinigais, svetimų užsakymu.

Savi ir svetimi buvo aiškios kategorijos.

Dabar niekas neprisimena, kad Šv. Oną reikia saugoti. Miškus patys kertam ir neapdorotus varom į užsienį. Melioracija nevyksta, bet visi verkiam, kad nėra pinigų. Ir tik jeigu kas nors kitur vyksta, ką turim laikyt bloga, atgyja ta savų – svetimų antinomija. Bet svetimų okupantų nebėra. Todėl, matyt, jiems kažkas tarnauja slaptai. O gal ir ne tik jie. Todėl dabar svetimi veikia kaip savais apsimetę sąmokslininkai.

Mūsų mastymas dar nepakito.

1997 02 14. Komunizmas šiandien gyvesnis negu bet kada: jis nebeteko jį represyviai gynusios sistemos, vertusios jį kritikuoti ir neigti dėl žiaurumų ir prievartų, ir persikėlė į dvasią, kuri tebenori to, kas joje viešpatavo ir anksčiau – laisvės ir gerovės. Ir anksčiau šie idealai niekur nevedė: jie negalėjo būti realizuoti visų žmonių atžvilgiu, todėl reikalavo “racionalizuoto” nesutinkančiųjų su siūloma laisve ir gerove izoliavimo. Griuvus represyvinei komunizmo diegimo sistemai, nebeliko iš esmės jokių ribų – ne tik ribojimų, be ir apribojimų, ne tik Dievo, bet ir Žmogaus ribojančios sugestijos. Laisvė tapo laisve žudyti, gerovė tapo gėriu žlugdyti. Abu idealai išvirto labai menkai kontroliuojamu chaosu, kurio esmė abiejų idealų savinaiga. Laisvė ir gerovė ryja pačios save.

1997 02 17. Lenkija niekada nebus mums draugiška valstybė. Baltarusija juo labiau. Iš Rusijos to nėra net ko laukti. Kuo tada Lietuva gali pasiremti? Vokietija? O juk sąjungininkų turėti mums reikia! Nei britai, nei prancūzai taip pat nebus nuoseklūs mūsų rėmėjai. Tik Ukraina ir Šiaurės šalys yra zonos, iš kurių galima laukti geros valios.

1998 03 15. Ideologijoje ateinančiam amžiuje viešpataus dvi tendencijos – kosmopolitai ir nacionalistai, o politinėje ekonomijoje – globalistai ir lokalistai. Tai, matyt, bus ne tik ekonomikos, bet ir kasdienio gyvenimo būdo apibrėžimo ir įvardinimo tendencijoms tinkantys terminai. Politikoje, manau, išsikristalizuos irgi dvi svarbiausios kryptys – liberalai ir patriotai, nesvarbu, kokiais pavadinimais jie dangstytųsi ir puoštųsi.

Pasaulio reiškinių globalizacija neišvengiamai kels pasipriešinimą, lokalizmas bus nepaprastai patrauklus ir estetiškas. (Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956 – 2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva, Vilnius, 2007).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.

2010.07.19


Prisijunkite prie diskusijos