Esu kilęs iš latvių, bet gimiau Lietuvoj…


Print

1964 10 20. Kodėl mūsų tauta nedavė pasauliui minties milžinų? Juk buvo žmonių, kurie turėjo visus genijų bruožus! Nes jie, tie neiškilę genijai, didžiausią savo fizinių ir psichinių jėgų dalį atidavė nacijai išsaugoti, genijaus gimimo galimybę nukeldami į ateitį.

1968 04 26. Kas tie prie Baltijos jūros gyvenę žmonės, paskutinieji Europos stabmeldžiai? Niekam nežinomi ir iš karto priimti kaip bebaimiai kariai, ir Vakarus, ir Rytus nustebinę savo žygiais! Iš kur jie čia atsirado – taikūs, kol neliesti, stiprūs užpulti. Kokią jėgą sukaupė jie tuo “nežinios” laikotarpiu, kol smurtas pažadino reikalą vienytis, o susivieniję ir sustiprėję ne smurtu, o didžiadvasiškumu vadovavosi, kurdami savo valstybę, be kurios būtų neįstengę išlikti, siautėjančių barbarų ir civilizuotų vandalų apsupti? Tolerancija ir tikru džentelmeniškumu paremta valstybė viduramžiais – ar tai ne pasaulio kultūros unikumas? Ir ar ne tas unikalumas sąlygojo šios unikalios valstybės žlugimą?

Kad ir kaip būtų, pažinti tą unikumą pagimdžiusias ir pražudžiusias jėgas – vienas svarbiausių tos valstybės palikuonių gyvavimo ir tolesnės raidos dalykų.

1972 10 08. Lietuva apkramtyta, apdraskyta iš visų pusių.

Latvija – kadaise šalin nuverstas baltų žemių plotas.

Prūsija – tiesiog suėsta.

Baltarusija – suvirškintas Lietuvos gabalas.

Žemės iki Maskvos ir Volgos – senosios baltų žemės, užsėstos slavų pasaulio bastūnų, vėliau pavadintų rusais.

Ir į tą likusį gabalą dar kėsinamasi! Kėsinasi kas tik gali.

Lenkai daugiau negalėjo – nudrėskė bent visą rytinį pakraštį. Net su sostine, kuri kadaise stovėjo žemių vidury. Sostinę teko perkelt į apgliaumotų žemių gilumą.

Vokiečiai daugiau nenorėjo – pasigrobė tik Klaipėdos uostą.

Rusai visa tai “grąžino”, užtat į savo imperiją vėl įliumpsino visą Lietuvą – ir tai XX amžiaus vidury, kai viso pasaulio tautos, net labiausiai atsilikusios, kilo į nacionalinio išsivadavimo kovą!

Kuo tą rusų veiklą reikia laikyt – naujo pasaulio kūryba ar senojo pasaulio recidyvu?

Į tai atsakys tik pavergtos naujosios Rusijos imperijos tautos. Savo veikla, o ne pagal Rusijos norus ir išvedžiojimus.

19

1972 11 07. Lietuva gyveno kartu su visu pasauliu. Tai jokia provincija. Daugelis pasaulį varginusių klausimų beveik tuo pat metu subręsdavo ir Lietuvoj visai savarankiškai ar tik iš dalies veikiant išorei (tada turim pavėluotus pasaulio įvykių variantus Lietuvoj). O kai kas rasdavosi visai autonomiškai ir likdavo unikumas pasaulio kultūros kontekste (liaudies dainos, kryžiai XIX a. ir kt.).

Lietuvos provincialumo klausimas yra susijęs labiau su Lietuvos materialinio pajėgumo dalykais: daug idėjų negalėjo būt realizuota tiesiog dėl fizinio nepajėgumo, daug – dėl iš to fizinio nepajėgumo atsiradusios politinės priespaudos. Bet tai jau irgi lietuviškojo savitumo, besiribojančio, labai glaudžiai susijusio su Lietuvos provincialumu (čia – ne blogąja prasme) klausimas.

Svarbiausias lietuvių kultūros bruožas yra tai, kad daugelis jos užmojų liko neišugdyta, nesubrandinta iki natūralaus išsekimo kaip kitose kultūrose, kai subrendusį ir psichologiškai jau atgyvenusį reiškinį neigė kitas, kyląs iš sveiko troškimo turėti ką nors nauja. Iš čia, sakysim, prancūzų ar anglų kultūrų sodrumas (tegul kiekvienas ir kitokio pobūdžio), iš čia mūsų kultūros fragmentiškumas, lyg akmenuota dirva, lyg audros išlaužyti miškai.

O šiaipgi visa, kas buvo pasauly, buvo ir Lietuvoj: ir 1812 metų karas, ir 1863 metai (JAV – pilietinis karas), ir 1905-ieji, ir “epochos pasikeitimas” apie 1910-1917- 1918 metus… Ir 1972 metai, lūžis pasaulio sąmonėj, kuris dar iki galo neišryškėjo.

1973 12 13. Esu kilęs iš latvių, bet gimiau Lietuvoj. XIX a. vidury mano proseneliai buvo išplėšti iš savo lygumų ir vieno – vokiečių – dvarininko atiduoti už praloštus medžioklinius šunis kitam – rusų – dvarininkui. Čia jie buvo pristatyti saugot mišką. Lietuviai mėtė akmenimis į svetimus ir žinojo uolius miško saugotojus.

Per šimtmetį latviai prigijo Šiaurės Lietuvos žemėj. Savo rankom iškirto ir išplėšė savo buvusių ponų miškus ir patys pasidarė ponais. Sau. Visam tam kraštui jie suteikė savotišką, labai latvišką atspalvį. Mano tėvas trečios kartos Lietuvos latvis. Lietuviškai jis moka geriau negu latviškai. Aš tėvo garbei rašausi latviu. Bet latviškai nebemoku. Apie Latviją atsimenu, tiksliau – galvoju kaip apie kažkokią platonišką realybę. Motina gryniausia lietuvė.

O šiaip – šiaip manau, kad nei mano kilmė, nei gimimo vieta neturi tos reikšmės, kokią turi mano gimimo laikas. Jis pasunkino mano klystkelius tarp kilmės ir gimtinės, bet tai, ką aš atradau, yra svarbiau ir už jį, už tą gimimo metą. Aš pats save susikūriau. Manau, kad ne taip svarbu, laikysi save lietuviu ar latviu – vis vien esi iš arijų, kuriuos išskyrė, suskaldė svetimieji. Svarbu to neužmiršti. Bet svarbiausia žinoti, jausti, kad tu turi žemę, kampą Žemėj, kur gali pasijusti esąs namie, esąs reikalingas ir dėl to tas kampas reikalingas tau.

1974 04 21. Mano socialinių pažiūrų išeities taškas yra savarankiška Lietuvos valstybė. Kalbėdamas apie Lietuvą, turiu galvoj ne tik ją konkrečiai, turiu galvoj ją kaip principą, kuris gali užtikrinti ateities pasaulio egzistavimą.

XX.amžius su savo didžiųjų valstybių savivale įrodė, kad gigantiškuose tautų junginiuose kyla absurdiškų prieštaravimų, gresiančių totaliniu susinaikinimu. Supervalstybės – tai visų pirma ideologinių prieštaravimų pamatas, prieštaravimų, kurie tiesiausiu keliu veda prie totalių karinių susidūrimų, o mažos valstybės tiesiog nepajėgios turėti ultramodernių ginklų ir juos tobulinti. Supervalstybės – tai biurokratinių konglomeratų raizgalai, kuriuos išlaikyti brangiau negu tokią pat supervalstybę sudarančių valstybių valdymo aparatus, nekalbant jau apie planavimo formalumą, neracionalumą, skatinančius neracionalų gamtos ir žmogaus jėgų resursų naudojimą. Supervalstybės paneigia save dviem – karo ir gamtos išsaugojimo – aspektais. O tai svarbiausia. Tai – principas, bylojantis mažųjų valstybių naudai

Kaip imperijų tautos turėtų ir galėtų įgyti savarankiškumą – jau kita, į konkrečius klausimus skylanti problema. Pagrindinis principas – tai nacionalinės sąmonės ugdymas, nacionalizmas. Mažos tautos nacionalizmas šiandieniniame pasauly nepavojingas niekam, o naudingas ir jai, ir ateities pasauliui.

1974 11 04. Mes amžiais buvome pavergti, mes neturim humoro, nes neturim jo jausmo: mums nuolat reikėjo gintis ne nuo gyvenimo, o nuo mirties, o humoras čia jau bejėgis. Užtat į viską žiūrim rimtai, nes mokam tik užjausti. Intelektualinis bejėgiškumas pavertė mus šiurkščiais, o reikalas ką nors spręsti kėlė problemas iš nieko, iš gryniausios empirikos. Mus gelbėjo tik jausmas ir intuicija. Užtat mes dainininkai ir “lyrikai”.

1977 08 07. Dar nežinia, kas tęs lietuvių egzistenciją – Lietuvos lietuviai ar kokios Amerikos ar Australijos. Atsimenant genocidą, galimas branduolines katastrofas, ateityje Lietuva gali likti tik prisiminimas, ir nieko nuostabaus, jeigu jos garbei susibūrę išeiviai kada nors sukurs naują Lietuvą kur nors Amazonės ar Orinoko platumose. Šiaip ar taip, nacionalinės kultūros istorija turi aprėpti ne tik kamieno, bet ir atšakų kultūros procesus. Jeigu kamienas nori atšakas išlaikyti. O kartu – ir išlikti pats.

1978 05 28. Mūsų istorikų pagrindinė problema – sąžiningumas ar nesąžiningumas istorinių faktų atžvilgiu

1978 07 17. Lietuvių tauta, istorinių aplinkybių nuniokota, ir gyveno, ir tebegyvena išlikimo idėja, kuri yra visų jos šiandieninių galių, bet dar labiau – negalių žemė. Mūsų gyvastis yra mūsų galvose, mūsų idėjose, o ne materialiose vertybėse. Šitas atradimas duoda man į rankas viską – ir praeitį, ir dabartį, ir ateitį; labiausiai – ateitį, be kurios troškimo išlikimas nė neįmanomas, be kurios teigimo joks rašymas nėra vertas net į jį sudėto fizinio darbo

1980 07 13. Mes buvom per jauni, kad imtumėmės ginklo anais lūžių metais, bet jau pakankamai nebemaži, kad matytume ir atsimintume, kas dedasi. Mes visi supratom, kas vyksta ir įvyko, ir tada, ir dabar, bet tie, kurie supratom ir suprantam, sakėm, sakom ir sakysim (turim sakyti, nors ir nesinorėtų): mes esam tie, kurie turi išsilaikyti ir padėti išsilaikyti. Visi mūsų darbai, visa mūsų gyvenimo prasmė – išsilaikyti ir išlaikyti tautą. Mes turim sukurti tokius išsilaikymo pagrindus, kad ir šimtametė okupacija ir dabar, ir kada nors paskui – niekada nepajėgtų išmušti mums žemės iš po kojų. Mūsų ginklas – išmanymas ir žodis: išmanymas to, kas vyksta, ir vyksmo kreipimas visokiausiomis kultūros formomis tomis linkmėmis, kurios mums reikalingos, kurios, reikalui esant, gali būti paverstos keliais į ateitį, naujais keliais į ateitį.

1981 07 24. Iš to fakto, kad baltai istorijos šaltiniuose imami minėti tik IX – XI amžiais, daroma daug trumparegiškiausių prielaidų ir išvadų. Beveik visų jų pagrindas yra mintis, jog baltai buvo tokie atsilikę, kad “pasauliui” nė nereikėję kreipti į juos dėmesio, ir tik tada, kai kailėti baltai išlindo iš savo miškų, kiti europiečiai juos ir pamatė. Kitaip tariant, vėlyvas baltų įėjimas į rašytinius Europos šaltinius tarnauja mums kaip mūsų nevisavertiškumo faktas.

O yra visiškai priešingai. Tai, kad baltai vėlai įėjo į Europos “kultūrinę apyvartą”, negali rodyti nieko kito, kaip tik tai, jog baltai buvo tokie saviti ir tokie (bent jau dvasiškai) stiprūs, kad jiems nebuvo reikalo pulti į jokios kitos kultūros, juo labiau – krikščioniškosios, glėbį, o tai akivaizdžiausiai patvirtina lietuvių santykių su krikščionybę nešusiais kryžiuočiais istorija – istorija tautos, savo dvasinei nepriklausomybei apginti sukūrusios valstybę nuo jūrų lig jūrų, kurios teritorijoje buvo taikomas baltų kultūroje subrandintas ir nuo krikščionių ginamas tolerancijos, dvasinio pliuralizmo principas ; jis vos nepražudė lietuvių tada, kai išseko jų karinė galia: palikti svetimų kultūrų antplūdžiams, lietuviai tebebuvo tolerantai ir masiškai nutautėjo, savo senąją kultūrą (tiksliau – jos liekanas) išlaikė tik dėl kaimiškojo gyvenimo statiškumo, konservatyvumo; tas tolerantiškumas į mirtiną pavojų stumia tautą ir šiandien, visuotinio kultūrinio dinamizmo ir represyvaus “internacionalizmo” situacijoje. Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. – Vilnius. Naujoji Romuva, 2007.

Gintaro Visocko nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas. Antrojoje nuotraukoje R.Ozolas – antras iš dešinės, „Tauro“ bendrabučio balkone su kurso draugais.

2010.01.03


Prisijunkite prie diskusijos