Liaukimės koneveikę savo valdžias


Print

Periodiškai skelbiamas valstybės vadovų bei institucijų populiarumas pastaruoju metu smunka, įvairūs protesto piketai ir mitingai prieš priimamus sprendimus padažnėjo, liaudis savo aktyvumą prieš “ponų“ valdžią kartais išreiškia jau nepriimtinais būdais. Esminė susiklostančios padėties priežastis, žinoma, yra finansinė ir ekonominė krizė, tačiau kodėl per 20 nepriklausomybės metų aktyviai protestuojanti liaudis neišsirenka jai priimtinos, “ne ponų“ valdžios?

Kolūkių pirmininkai, įmonių direktoriai, partinė nomenklatūra priklausė sovietinių ponų luomui. Būtina sąlyga pakliūti į tą luomą buvo besąlygiškas komunistinės ideologijos išpažinimas, priklausomybė komunistų partijai bei nuopelnai tai partijai. Ponų luomas turėjo tam tikrus (iš nusavintų lėšų) fondus, iš kurių turėjo galimybę ,”elgetoms“ kažką duoti. Taip ponai ne tik botagu, bet ir meduoliu valdė, savo galią demonstravo, gero pono įvaizdį kurpė.

Į atkurtą demokratinę valstybę tie ponai atsinešė tik įvaizdžio ir galios regimybę bei nenumaldomą troškimą pakliūti į naujų ponų luomą, gvieštis į valstybės kišenę, iš tų lėšų pirkti balsus savo klanui papildyti. Juos pasirenka ir išsirenka, tikėdami gražiais pažadais, tie patys ,”elgetos“. Išsirenka ant savo sprando, nes tarnauti žmonėms trukdo iš sovietmečio atsineštas valdančio ir engiančio pono kompleksas.

Lietuva, stojusi į savivaldos (demokratijos) kelią, į valdžias balsavimu rinko atstovus iš tų pačių paminėtų ponų, nes kitokių, į valdžias tinkamų, nepažinojo. Laikui bėgant, įgijusi patirties ir geriau pažinusi kandidatus į valdžias, visuomenė rinko geresnius. Tačiau tokių po sovietinio tvano mažai bebuvo likę. Eidama iš rinkimų į rinkimus, visuomenė vis “gerino“ Seimą, tačiau po rinkimų, jam dar neįsibėgėjus, iškart pasijusdavo nusivylusi, pradėdavo valdžią koneveikti. Ir taip – 20 metų… Kodėl gi taip yra ir kiek ilgai taip gali tęstis?

Nereikėtų visuomenės maitinti optimistinėmis iliuzijomis, o iškart atsakyti: gali tęstis ilgai, be pabaigos. Supaprastintai tai mums gali paaiškinti Ivanas Krylovas, parašęs pasakėčią “Beždžionė ir veidrodis“. Teneįsižeidžia visuomenė, kad šiame palyginime ji atstovauja beždžionei.

Tikėkimės, kad visuomenė “pilietiškės“, keisis į gerą pusę, tačiau ir valdžios keisis tik tiek, kiek keisis visuomenė, nes valdžios su visuomene susijusi betarpiškai, valdžios ateina iš visuomenės.

Valdžių kokybės reikalą yra giliau išnagrinėjęs Nikolajus Berdiajevas (“Nelygybės filosofija. Laiškai socialinės filosofijos nedraugams“, Berlynas, 1923 m.), kurio ilgoką citatą verta pateikti.

„Nuo pasaulio sutvėrimo visuomet valdė, valdo ir vaidys mažuma, o ne dauguma. Tai tikra visoms valdymo formoms ir tipams, monarchijoms ir demokratijoms, reakcinėms ir revoliucinėms epochoms. Iš mažumos valdymo išeities nėra. Ir jūsų demokratiniai bandymai sukurti daugumos viešpatavimą yra esminė savęs apgaulė. Yra tik klausimas, ar valdo geroji ar blogoji mažuma. Vieną mažumą keičia kita mažuma. Blogiausieji nuverčia geriausiuosius, ar geriausieji nuverčia blogiausiuosius. Betarpiškai žmonių masė vadovauti ir valdyti negali, revoliucijose ir maištuose galimas tik stichinės masės potvynio valdymo momentas. Tačiau labai greitai vyksta susiskaidymas, susidaro nauja mažuma, kuri paima valdžią į savo rankas. Revoliucijų epochose paprastai vadovauja demagogų būrelis, kuris mikliai pasinaudoja masių instinktais. Revoliucinės vyriausybės, pagarbiai pasivadinusios liaudiškomis ir demokratiškomis, visuomet būna tironiška mažuma. Ir retai retai ši mažuma būdavo išrinkta iš geriausiųjų. Revoliucinė biurokratija paprastai būna prastesnė už nuverstąją. O revoliucinės masės visuomet būna tik atmosfera tai tironiškajai mažumai veikti.

Demokratijos triumfas visuomet netikras ir trumpalaikis, jis tęsiasi tik vieną akimirką. Vienodai būtų netikras ir socializmo triumfas, jeigu jis būtų galimas. Išsivaduokite iš žodžių valdžios ir nuo išviršinių lukštų, įsižiūrėkite susikaupę į pačią gyvenimo esmę. Pačioj realiausioje tikrovėj paprastai triumfuoja arba aristokratija, arba ochlokratija, geriausiųjų valdymas, arba blogiausiųjų valdymas. Tačiau visuomet viešpatauja nedaugelis; toks nepakeičiamas gamtos dėsnis. Visų viešpatavimas nieko realaus nereiškia, išskyrus tamsų, abejingą, sumaišytą chaosą. Bet koks tokio chaoso valdymas numato vienų arba kitų, aristokratijos arba oligarchijos elementų išaiškinimą.“

Ne kitaip po dainuojančios revoliucijos vyko Lietuvoje. Iš chaoso išsiskyrė specifinė mažuma, kuri įstengė atkurti valstybę ir paskelbti jos nepriklausomybę, tačiau gan greit ta mažuma pasidarė bloga. Ieškota geresnės. Ir surasta. Ir vėl bloga, ir vėl ieškota ir t.t., ir t.t. Taigi patirtis rodo, kad reikia tapti realistais, nusiraminti ir žinoti, kad kitaip ir nebus, nes stebuklai įvyksta retai (Lietuvoje stebuklą jau patyrėme prieš du dešimtmečius, o jie, sako, įvyksta kartą per šimtmetį). Jei taip, tai ko verti mūsų burnojimai, valdžių niekinimas, žiniasklaidos džiūgavimas dėl krintančio valdžių populiarumo. Rytų išmintis moko, kad tamsos ar nakties koneveikti neverta, nes nuo to šviesiau nebūsią. Reikia uždegti žvakę. Tik kuo burnojimą pakeisti, kokią žvakę uždegti, kad valdžia būtų geresnė?

Burnojimą iš tikrųjų pakeisti galima atvirkščiu elgesiu: už geras iniciatyvas ir darbus pagirti, į valdžių paskatas atsiliepti, rodyti valdžioms pagarbos ženklus. Deilo Karnegio knygoje “Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ randame daugybę pavyzdžių, kaip teigiamas skatinimas iš šalies gera linkme pakeitė žmonių gyvenimus, o kartais priešus pavertė draugais. Neturime, žinoma, vengti pamatuotos, vertos kritikos, tačiau neturime užgaulioti, žeminti valstybės tarnautojų, valstybės vadovų. Ar susimąsto tie piketuotojai bei mitinguotojai, kaip jaučiasi po darbo parėjęs namo purvais apdrabstytas, suniekintas, pažemintas valstybės tarnautojas ar vadovas, šeimos tėvas žmonos, vaikų, anūkų akivaizdoje? Ar jis dar gali bandyti teisintis, kai taip “demokratiškai“ pasielgė liaudis? O jis iš tikrųjų nuoširdžiai ir įtemptai dirbo visą laiką, taip dirbo ir tą dieną, atokvėpiui laiko neturėjo, o jį už tai pažemino, suniekino, apspjaudė… Ar gali jis rytojaus dieną be vidinės nuoskaudos, be įtampos ir skriaudos jausmo imtis darbo?

Ne vien per rinkimus visuomenė valdžioms gali reikšti savo valią, teikti reikalavimus ar pageidavimus, jas kritikuoti ar iš jos pasišaipyti. Tačiau elgesio būdams yra leistinos ribos, kurių neapibrėši jokiais įstatymais, etikos kodeksais ar vadovėliais. Tas leistinas ribas, elgesį inspiruoja žmogaus vidinė kultūra. Antai, ar galėjo pernykštis sausio 16-osios dienos mitingas prie Seimo turėti teigiamą poveikį valdžioms? Jokio. Jis tik pats susikompromitavo, kai pilietinė akcija virto rėksnių ir chuliganų riaušėmis. Ir nereikia stebėtis, kad panašiems renginiams, kuriuose dalyvauja vidinės kultūros stokojantys piliečiai, skiriamos atokesnės vietos; jei savitvardos nėra, teisėtvarka turi taikyti tramdymą. Ir ar gali valdžios atsiliepti, tenkinti tokių akiplėšiškų akcijų dalyvių reikalavimus? Žinoma, – ne. Nes kartą padarius nuolaidą, ambicijoms ir reikalavimams gali nebelikti ribų. Apie žiniasklaidos elgesį su valdžiomis tenka kalbėti atskirai.

Sakoma, kad žiniasklaida yra visuomenės veidrodis. Jei žiniasklaida skirta tik būti visuomenės veidrodžiu, kažin ar ji būtų reikalinga visuomenei prieš jį ilgai puikuotis. Svarbiausia žiniasklaidos priedermė, ypač jaunos demokratijos valstybėje, turėtų būti pilietinės visuomenės ugdymas bei jos telkimas tautą ir jos valstybę tvirtinti. Tačiau ar šią priedermę žiniasklaida atlieka, galime spręsti iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, komercinių televizijų laidų bei gausybės bulvarinei spaudai prilygintinų leidinių. Nesuklysime tvirtindami, kad mūsų žiniasklaida yra virtusi verslo ir pramogų objektu. Tačiau ką su pasigardžiavimu bei nepamatuojamu pertekliumi žiniasklaida atlieka, tai be perstojo kritikuoja valdžią. Deja, prasilenkdama su etika, nevengdama akivaizdžios pagiežos ir pykčio, dažnai pavartodama net nepraustaburnių žargoną.

Sunkmetis nelengvas didumai Lietuvos gyventojų, nelengvas ir valdžioms. Valdžios nieko negamina, tik skirsto tai, kas yra valstybės aruode, jos ieško mažiausiai skausmingų visuomenei išeičių, todėl reikia liautis koneveikus valdžias, padėti lengviau susidoroti su sunkmečio uždaviniais – pačios visuomenės labui. Gal ir valdžios nebeatrodys tokios blogos, tikėtina, ir iš tikrųjų gerės.

2010.01.04


Prisijunkite prie diskusijos