Kada pradėsime ieškoti slaptųjų FSB ir GRU objektų?


Print

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas dėl nelemtų CŽV kalėjimų perskaičiau atidžiai. Atidžiau perskaityti vargu ar įmanoma. Išvados apie galimus neteisėtus Amerikos slaptųjų tarnybų veiksmus netoli Vilniaus – viena iš svarbiausių nūdienos temų. Skaitydamas Seimo NSGK išvadas prisiminiau keletą susitikimų su buvusiu aukšto rango Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Arvydu Šidlausku. Kadaise teko svečiuotis ir jo sodyboje Jurbarke. Tiek “XXI amžiuje”, tiek visuomenės aktualijų portale Slaptai.lt prieš keletą metų paskelbiau išsamių interviu su šiuo buvusiu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento karininku Klaipėdos kraštui. Tačiau tada neatkreipiau dėmesio į A.Šidlausko pastabas, kurios, man regis, šiandien itin aktualijos, nors tuo metu, kai apie slaptus CŽV kalėjimus Lietuvoje niekas dar garsiai net neužsimindavo, pasirodė ne tokios svarbios. Tad kokie epizodai iš interviu su buvusiu “antruku” tąsyk nepakliuvo į spaudą?

Prieš keletą metų buvęs AOTD karininkas A.Šidlauskas išsamiai pasakojo, kokius klaidinančius metodus naudoja mums priešiškos žvalgybos, siekdamos Lietuvą dezinformuoti, nukreipti jos dėmesį pseudo tyrimų link. Ogi Rusija, Baltarusija, ir ne tik jos, pasak A.Šidlausko, mus nuolat bando priverst narplioti netikras problemas. Kad tuo metu, kai mes gilinamės į išgalvotas temas, Maskva ar Minskas galėtų nekliudomai įgyvendinti savo tikruosius planus.

Copy of sidlauskas_jurbarjas_stovi

Remdamasis asmenine patirtimi Jurbarke gyvenantis A.Šidlauskas pasakojo, kaip jį kai kurie “žinovai” ne sykį skatino imtis tyrimų, kurie iš tikrųjų nebuvo nei svarbūs, nei aktualūs. Tokius klaidinančius manevrus buvo bandoma įpiršti nuolat. Viskas klostydavosi maždaug pagal tokį scenarijų. Kažkas iš slaptųjų informatorių, rečiau – iš kadrinių karininkų, paprašydavo konfidencialaus susitikimo. Slaptojo susitikimo metu A.Šidlauskui būdavo pateikiama versija, kur konkrečiai Rusijos slaptosios tarnybos greičiausiai bus įkėlusios savo koją, užverbuodamos sau palankių žmonių ar tiesiog radusios jiems simpatizuojančių Lietuvos piliečių.

Kaip tokiu atveju turėtų pasielgti AOTD Klaipėdos apskrities skyriaus viršininkas? Jis sudarydavo kontrveiksmų planą: parinkdavo specialistus, kurie ims sekti įtartinus asmenis, sugalvodavo priemonių, kurių pagalba būtų įmanoma išprovokuoti “kitą pusę” dąsesniems veiksmams, skirdavo operatyvinių lėšų informacijos rinkimui. O paskui po pusmečio ar kelis metus trukusio intensyvaus domėjimosi paaiškėdavo, kad būtent toje vietoje Rusijos agentų nebuvo, nėra ir greičiausiai niekad nebus. Žodžiu, pateikta operatyvinė informacija nepasitvirtindavo. Kad kartais nepasitvirtindavo, – nieko blogo ar keisto. Juk sėkmė – ne toks dažnas reiškinys sudėtinguose žvalgybiniuose žaidimuose. Juolab kad karinė kontržvalgyba privalo imtis ir prevencinių priemonių. Jei nieko blogo neaptikta nurodytame objekte, – tai jau irgi šiokia tokia pergalė. Vadinasi, visas jėgas bei resursus bus galima mesti į kitas sferas.

Tačiau po dažnokai nepasitvirtinančių įtarimų tuometinis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistas A.Šidlauskas pastebėjo akivaizdžiai įtartinus dėsningumus: jie svetimų šalių agentų ieškodavo vienur, o šie iškrėsdavo kiaulystę visai kitur, ten, kur mažiausiai tikėtasi. Abstrakčiai pasakodamas apie tokius atvejus jurbarkiškis pabrėžė, esą Lietuvos slaptosios tarnybos – ne itin galingos bei turtingos, kad galėtų imtis vadinamųjų neperspektyvių tyrimų. Lietuvos slaptųjų tarnybų resursai nėra beribiai. Vienu metu jos negali vienodai rimtai domėtis dešimtis ar, juo labiau, šimtais objektų. Tad negausioms, neturtingoms žvalgyboms bei kontržvalgyboms labai svarbu iš karto pasirinkti tik dėmesio vertus objektus. Pasak A.Šidlausko, “šaudymas į visas puses neduoda jokios naudos”. Tad geras kontržvalgybos vadovas yra tas, kuris moka iš karto susigaudyti, “su kuria informacija verta dirbti, o kuri tėra klaidinančio pobūdžio, kuri išskaido jėgas”. Žodžiu, profesionalus, išmintingas slaptųjų tarnybų vadovas privalo turėti ne tik žinių, ne tik deramai paruoštų agentų, bet dar ir “uoslę, kuri jau pirmojoje tyrimo stadijoje padėtų atskirti pelus nuo grūdų”.

Maždaug taip prieš keletą metų Jurbarke šių eilučių autoriui pasakojo buvęs karinės kontržvalgybos specialistas A.Šidlauskas. Tuomet šių pastebėjimų dėl vietos stokos neįtraukiau į savo interviu. Dabar būtent šios buvusio “antruko” mintys atrodo vertos rimtesnės analizės. Ar tik neteisėtų CŽV sulaikymo punktų paieškos Lietuvoje nėra klaidinantis, dezinformuojantis postūmis, atitraukiantis mūsų dėmesį nuo esminių, pagrindinių, svarbiausių tyrimų?

Žinoma, puiku, kad pradėjome gilintis į neteisėtų CŽV kalėjimų temą. Kilusius įtarimus dėl neteisėtų svetimų valstybių žvalgybų veiklos būtina arba patvirtinti, arba išsklaidyti. Savivaliauti neturime leisti net savo artimiausiems sąjungininkams. Taip pat niekas nesako, kad nereikia išsiaiškinti, kas, kaip, kodėl ir už kiek šlamančiųjų leido amerikiečiams Vilniaus pašonėje įsirengti oficialios Lietuvos valdžios nekontroliuojamą objektą. Galų gale kaltuosius būtina nubausti. Juk vienas CŽV pareigūnas, rūpinęsis tokių neteisėtų sulaikymo objektų kūrimu už šalies ribų, atsidūrė už grotų – Amerikos kalėjime sėdės vos ne iki pat 2010-ųjų pabaigos. Tačiau kodėl šiuos dalykus analizuojame viešai?

Juolab kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pateiktos išvados neatsako į pagrindinį klausimą: ar tikrai Lietuvoje buvo kalinami teroristine veikla įtariami asmenys? Seimo NSGK išvadose tepasakoma, jog du pastatai tokiems įkalinimams buvo tikrai parengti Antaviliuose. Žinoma ir tai, kad Lietuvoje ne kartą leidosi su CŽV siejami amerikiečių orlaiviai. Taip pat žinoma, jog mažų mažiausiai kelis kartus VSD vadovybė mūsų pasieniečiams ir muitininkams neleido patikrinti nusileidusių CŽV lėktuvų. Bet ar Antaviliuose bent vieną valandą bent vienas terorizmu įtariamas musulmonas kalėjo, – atsakymo nėra. Mes taip pat nesužinome, ar tikrai tuometiniai šalies vadovai, pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus, nebuvo informuotas VSD vadovybės apie neteisėtus sandorius su amerikiečių slaptosiomis tarnybomis. Mes taip pat nieko nežinome, ar tiesa, kad amerikiečiai atseikėjo dolerių mūsų pareigūnams, leidusiems CŽV agentams nekliudomai įsirengti prie Vilniaus žmonių įkalinimui pritaikytus pastatus.

Tiesa, dėl šio tyrimo Seimo NSGK vadovas Arvydas Anušauskas mažiausiai kaltas. Šio tyrimo savo viešais pareiškimais tiesiogiai ir netiesiogiai imtis ragino Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidentė buvo būtent ta galinga, įtakinga jėga, kuri nepaliko Seimo NSGK vadovybei didelės pasirinkimo laisvės. Tačiau net šioje situacijoje Seimo NSGK vadovybė nuveikė daug. Seimo NSGK pirmininką A. Anušauską derėtų pagirti, kad jo vadovaujamas komitetas, kai nebeliko kitos išeities, operatyviai ėmėsi analizuoti Amerikos spaudoje pasirodžiusius pranešimus, girdi, stojimo į NATO išvakarėse arba netrukus po įstojimo į Aljansą Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos veikti neteisėtiems CŽV sulaikymo punktams. Vertėtų pasidžiaugti dar ir dėl to, kad iš Seimo NSGK vadovybės pateiktų ne itin konkrečių išvadų vis tik įmanoma susidaryti užtektinai išsamią nuomonę, kaip slapti CŽV sulaikymo punktai Lietuvoje galėjo atsirasti, kam jie buvo naudingi, kaip apie juos niekas nieko nežinojo, nenorėjo žinoti arba negalėjo žinoti.

Tad istoriją dėl dviejų CŽV pastatų Antaviliuose laikyčiau tarsi lakmuso popierėliu, kuris išryškino pagrindinę Lietuvos bėdą: užuot ieškoję Rusijos slaptųjų tarnybų nusikaltimų, atkakliai, kryptingai, nuosekliai persekiojame savo sąjungininkus, be kurių paramos, beje, esame bejėgiai tarsi akli kačiukai.

Mūsų spaudoje dabar pasirodo pranešimų, jog tyrimas dėl neteisėtų CŽV sulaikymo punktų Lietuvoje suduos mirtiną smūgį vadinamiesiems “valstybininkams”, kurie daro neteisėtą milžinišką įtaką tiek Lietuvos saugumo struktūroms, tiek Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kurie rūpinasi visai ne mūsų valstybės reikalais. Niekad niekur nesu pasakęs nė vieno pagiriamojo žodžio apie tuos, kurie nepakluso Seimo NSGK kontrolei, kurie nesiteikia Seimui pateikti 12-os analitinių pažymų, kurie išsiuntė į Baltarusiją žūti VSD pulkininką Vytautą Pociūną, kurie iš VSD išstūmė Imantą Melianą ar Kastytį Braziulį, kurie persekioja žurnalistus, besidominčius, kaip galėjo Lietuvoje pradingo amerikiečių Baltarusijos opozicijai skirti pinigai.

Tačiau vis dėlto lieka neaišku, kodėl vadinamuosius “valstybininkus” mes pajėgūs neutralizuoti į nepatogią padėtį įstumdami tik savo sąjungininkę Ameriką? Nejaugi Lietuva neturėjo kitų įrankių sutramdyti januškas, jurgelevičius, pocius ar malakauskus? Juk ne kas nors kitas, o tik Amerikos prezidentas pasakė įsimintinus žodžius: “Lietuvos priešai yra ir Amerikos priešai”. Žinoma, naivu tikėtis, jog oficialusis Vašingtonas šios nuostatos visur ir visada laikysis. Tačiau kitos didžiosios valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, Italija, Vokietija, Ispanija ar Lenkija, nėra net to padariusios. Tad man atrodo, kad tegul ir deklaratyvus buvusio JAV prezidento pareiškimas “apie Amerikos priešus” įpareigoja ir mus paisyti Amerikos interesų. O Antavilių istorija, ką besakytų Prezidentė D.Grybauskaitė, nėra ir negali būti labai maloni Amerikai.

O ir Lietuvai ji tik dalinai naudinga. Šalies įstatymų nepaisantys, žmogaus teises pažeidžiantys mūsų pareigūnai privalo būti įvardinti ir nubausti. Kad ateityje bent jau kitiems nekiltų pagundų nepaisyti šalies įstatymų. Bet kodėl šį reikalingą apsivalymą atliekame garsiai, viešai, demonstratyviai? Tautos išmintis skelbia: mėnulis turi ir tamsiąją pusę. Mūsų kaimynė Rytuose iš džiaugsmo ploja katučių. Ji imasi veiksmingų propogandinių triukų, iškalbingai pabrėždama, jog nuo šiol Rusijos negalima kaltinti masiniais žmogaus teisių pažeidimais. Mat tie, kurie kaltina Rusiją pamynus pagrindinius humanizmo principus, patys nėra šventieji. Taigi pabandyk dabar Rusijai prieikaištauti dėl agresijos Čečėnijoje ar Gruzijoje. Čia pat bus priminti nelemti Antaviliai.

Siūlydami nekreipt dėmesio į propagandinius Kremliaus šūkius kai kurie Lietuvos parlamentarai nėra visiškai teisūs. Taip, Rusija visuomet ieškos būdų bei priemonių, kaip mus pažeminti, paniekinti, apšmeižti. Ir jų visuomet ras: nebus Antavilių, suras kokį nors kitą objektą. Tačiau Lietuva elgtųsi kvailai, jei nesistengtų išvengti propogandinių išpuolių, jei neieškotų būdų, kaip veiksmingai, įtikinamai atsikirsti Kremliaus ideologams. Tad Lietuvos lyginimas su antidemokratiškomis, žmogaus teises grubiai pažeidžiančios valstybėmis, – rimta problema.

Tokio pobūdžio informacijos plitimas pavojingas dar ir dėl to, kad įvairios ekstremistinės musulmonų grupuotės puikiai įsidėmėjo žinią, esą Lietuvoje kalinti ir greičiausiai kankinti jų tikėjimo broliai. Šia tema esu kalbėjęs ne su vienu įtakingu musulmonų tikėjimo atstovu tiek Lietuvoje, tiek, sakykim, Suomijoje. Kalbinti musulmonai tvirtino, jog lietuvių karių dalyvavimas kovinėse operacijose Afganistane ar Irake teroristų neerzina. Teroristai puikiai supranta, jog lietuviai tose misijose atlieka tik simbolinį ir toli gražu ne savanorišką vaidmenį. Todėl sunku patikėti, jog mirtininkai iš Talibano ar Al Qaedos sumanytų sprogdinti bombas Vilniaus ar Klaipėdos gatvėse vien dėl to, kad kelios dešimtys mūsų karių patruliuoja netoli Kabulo ar Bagdado.

Tačiau viskam – savos ribos. Po oficialių pranešimų, jog Antaviliuose nežmoniškomis sąlygomis galėjo būti kalinami musulmonai, – rimtas žingsnis nepasitikėjimo ir neapykantos link. Surenkime dar keletą musulmonus erzinančių žingsnių, sakykim, spaudoje paskelbkime Alacho karikatūrą, ir, žiūrėk, netrukus atsidursime juoduosiuose musulmonų sąrašuose vienoje gretoje su amerikiečiais ar britais. Šitaip sakydamas nenoriu teigti, jog Lietuva privalo nuolaidžiauti bet kokioms musulmonų užgaidoms. Tačiau patirtis, įgyta gyvenant Čečėnijoje, Ingušijoje, Kirgizijoje ar Kazachstane, byloja, jog be reikalo musulmonų erzinti nederėtų. Galime prišišaukti rimtų bėdų. Nieko nėra geriau už draugą musulmoną ir nėra nieko baisiau už musulmoną priešą.

Rimtai susipykus su musulmonų pasauliu neišgelbės nė Arūno Paukštės vadovaujama VSD kovos su terorizmu valdyba. Rašydamas šiuos žodžius specialiai perskaičiau disertaciją “Terorizmas ir jo prevencija Lietuvoje”. Daktaro disertacijos autorius – VSD kovos su terorizmu padalinio vadovas A.Paukštė. Dakaro disertaciją šis VSD pareigūnas sėkmingai apsigynė 2006-ųjų metų lapkričio mėnesį Mykolo Riomerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedroje. Negaliu tvirtinti, jog moksliniame darbe būčiau aptikęs bent vieną neteisingą teiginį. Taip pat privalau prisipažinti, jog įspūdingi visi VSD pareigūno A.Paukštės pasiekimai dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, tobulinant žinias Džordžo Maršalo centre ar keičiantis informacija bei patirtimi su britų žvalgybomis.

Bet ar tai jau reiškia, kad mūsų VSD specialistas giliai perpratęs islamiškojo ekstremizmo specifiką? “Terorizmo ir jo prevencijos Lietuvoje” autorius disertacijoje  prisipažįsta, jog bandė prakalbinti Rukloje ir Pabradėje gyvenančius pabėgėlius, ypač čečėnų tautybės vyrus. Bet šie bandymai buvo vainikuoti didele nesėkme. Tik mažuma VSD darbuotojo A.Paukštės kalbintų musulmonų sutiko kalbėtis terorizmo tema, dar mažiau iš jų sutiko nesislėpti po anonimiškumo skraiste. Tad gal M.Riomerio universitete apgintas traktatas tėra paviršutiniškas mokslinis darbas, sukurptas be svarbiausio dėmens – musulmoniškojo požiūrio į gyvenimą, karą, garbę?

Kovos su terorizmu padalinio vadovas giriasi dirbęs Džordžo Maršalo centre. O aš jausčiausi žymiai saugesnis, jei A.Paukštė būtų pasigyręs turįs asmeniškos ilgalaikės patirties, sukauptos gyvenant tarp musulmonų kur nors Čečėnijoje ar Azerbaidžane. Deja, tokios patirties pagrindinio kovos su terorizmu padalinio vadovas bent jau 2006-aisiais metais neturėjo. Tokią išvadau darau perskaitęs jo disertaciją. Todėl man ir neramu. Apie Lietuvai kylančius islamiškojo ekstremizmo pavojus sprendžia tie, kurie, vaizdžiai tariant, nėra matę gyvo musulmono, kurie greičiausiai neturėjo nė vieno nuoširdaus, abipusiu pasitikėjimu ir pagarba paremto pokalbio su karingai nusiteikusiais musulmonais. 

Tad ką apie Seimo NSGK išvadas dėl slaptųjų CŽV kalėjimų šiandien pasakytų buvęs karinės žvalgybos ir kontržvalgybos specialistas A.Šidlauskas? Galbūt gūžtelėtų pečiais: kam iš viso pradėti viešą tyrimą, jei iš anksto žinota, jog konkretaus atsakymo į svarbiausią klausimą niekas nepateiks? O galbūt retoriškai paklaustų, kada gi Lietuva pradės ieškoti tikrųjų problemų – slaptųjų Rusijos FSB ir GRU objektų?

Per dvidešimt nepriklausomybės metų savo slaptosioms tarnyboms sukišome šimtus milijonų litų. Tačiau per du dešimtmečius tos tikrai ne prastai finansuotos lietuviškos tarnybos sugebėjo aptikti tik mūsų pagrindinės sąjungininkės Amerikos neteisėtos veiklos pėdsakų.

Gruodžio 29-ąją per LRT buvo transliuota laida, kurioje Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė ir teisininkas, Vilniaus universiteto docentas Dainius Žalimas atsakinėjo į vedėjo Gintaro Aleknonio klausimus. Laidos anonsas skelbė: ką ir kodėl išgąsdino švenčių išvakarėse paskelbtos Seimo NSGK išvados apie CŽV kalėjimus Lietuvoje, kaip atskirti tiesą nuo melo, ar šiandien Lietuvoje yra sąlygos vykdyti panašią žmogaus teises pažeidžiančią programą? Toje laidoje pasigedau buvusio “antruko” A.Šidlausko pozicijos. Juolab kad šioje istorijoje, jei neklystu, galėjo būti įsipainioję ir kai kurie AOTD pareigūnai.

Gintaro Visocko nuotraukoje: buvęs aukšto rango karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnas Arvydas Šidlauskas.

2010.01.04


Prisijunkite prie diskusijos