Nepaskelbtas karas

Su Kau­no apy­gar­dos teis­mo tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­ne po ge­gu­žės 17-ąją pa­da­ry­to bru­ta­laus po­gro­mo prieš jos glo­bo­ja­mą (glo­bą bu­vo pa­sky­ręs teis­mas) bro­lio duk­re­lę Dei­man­tę vyks­ta mo­ra­li­nis, po­li­ti­nis ir tei­si­nis su­si­do­ro­ji­mas. Bir­že­lio pra­džio­je Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra pa­rei­ka­la­vo Sei­mo at­im­ti iš N. Venc­kie­nės tei­si­nę ne­lie­čia­my­bę už ne­va pa­da­ry­tus jos nu­si­kal­ti­mus.

Pro­ku­ra­tū­ros rei­ka­la­vi­mu su­da­ry­ta Lai­ki­no­ji Sei­mo ko­mi­si­ja, ku­rios dau­gu­mą su­da­ro tei­sė­jai prie­šiš­ki Sei­mo na­riai E. Jur­ke­vi­čius, D. Kuo­dy­tė, A. Stir­bly­tė, S. Šed­ba­ras, J. Sa­ba­taus­kas, J. Juo­za­pai­tis, R. A. Ru­čys ir E. Le­men­taus­kas, pa­si­ren­gę jau bir­že­lio 19-ąją įvyk­dy­ti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gy­nę Sei­mo na­riai Nag­lis Pu­tei­kis, Ry­tas Kup­čins­kas, Jo­nas Ra­mo­nas prie­ši­no­si ne­tei­sė­tam ir amo­ra­liam spren­di­mui.

N. Venc­kie­nės gy­ni­mą ap­sun­ki­no ar net da­rė ne­įma­no­mą tai, kad ko­mi­si­jos na­riams ne­leis­ta, nors ir ža­dė­ta iš Pro­ku­ra­tū­ros pu­sės, per­žiū­rė­ti po­li­ci­jos štur­mo me­tu nu­fil­muo­tos me­džia­gos, ku­rio­je aiš­kiai bū­tų ma­tę­si ne­tei­sė­ti ir an­ti­įsta­ty­mi­niai po­li­ci­jos veiks­mai, pa­gro­biant iš na­mų ma­žą­ją mer­gai­tę, dau­žant jai ar­ti­mus, ki­tus mer­gai­tę nuo prie­var­tos sau­go­ju­sius žmo­nes, pa­čią N. Venc­kie­nę.

Pa­si­ro­do, kad tą fil­muo­tą me­džia­gą pa­teik­ti Sei­mo ko­mi­si­jai ir ki­toms ins­ti­tu­ci­joms yra už­drau­du­si ant­sto­lė S. Vai­ce­kaus­kie­nė, pa­ti da­vu­si įsa­ky­mus pa­klus­niai po­li­ci­jai mer­gai­tės pa­gro­bi­mo me­tu, ir nei po­li­ci­ja, nei Pro­ku­ra­tū­ra, nei teis­mai, „nei Mask­va“ ne­ga­li pa­keis­ti ant­sto­lės „spren­di­mo“. O kai kal­ti­na­mo­ji N. Venc­kie­nė ant­ra­die­nį pa­ti ko­mi­si­jai pri­sta­tė vi­są iš in­ter­ne­to pa­im­tą fil­muo­tą vaiz­do ir gar­so me­džia­gą, ku­rio­je tei­sė­jos rė­mė­jai už­fik­sa­vo įvy­kių Gar­lia­vo­je ei­gą, tei­sė­jos prie­ši­nin­kai, ra­gi­na­mi E. Jur­ke­vi­čiaus, at­si­sa­kė ją per­žiū­rė­ti, o D. Kuo­dy­tei rei­ka­lau­jant net­gi iš­va­rė žmo­nes iš po­sė­džio sa­lės, pa­skel­bė po­sė­džius da­ry­sian­ti už­da­rus ir dar sa­vai­tei pra­tę­sė „su­si­do­ro­ji­mo dar­bą“.

Nuo bir­že­lio 7-osios, kaip at­sva­ra val­diš­kai Sei­mo ko­mi­si­jai, pra­dė­jo dirb­ti vi­suo­me­ni­nė ko­mi­si­ja, ku­rią su­bū­rė ju­dė­ji­mas „Už tei­sin­gu­mą“. Jo­je dir­ba Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai ad­vo­ka­tai Ka­zi­mie­ras Mo­tie­ka, Zi­ta Šli­čy­tė, Liud­vi­kas Nar­ci­zas Ra­si­mas, bu­vęs Sei­mo kon­tro­lie­rius Kęs­tu­tis Mil­ke­rai­tis, My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to tei­sės fi­lo­so­fi­jos pro­fe­so­rius Sau­lius Ar­laus­kas, Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Bud­ni­kas, Lie­tu­vos žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas Ro­mu­al­das Po­vi­lai­tis.

Ko­mi­si­jos sek­re­to­ria­tui va­do­vau­ja ne­se­niai iš Sei­mo pir­mi­nin­kės Ire­nos De­gu­tie­nės pa­ta­rė­jo pa­rei­gų pa­si­trau­kęs Da­lius Stan­ci­kas. Šios ko­mi­si­jos dar­bas su­kė­lė vi­suo­me­nės su­si­do­mė­ji­mą – į Par­la­men­to rū­mus plūs­te­lė­jo nuo ry­to su pla­ka­tais ran­ko­se prie Sei­mo bu­dė­ję bu­vu­sios ma­ža­me­tės mer­gai­tės glo­bė­jos, tei­sė­jos N. Venc­kie­nės ša­li­nin­kai. Į ko­mi­si­jos po­sė­dį su­si­rin­ko ne tik dau­ge­ly­je pro­tes­to ak­ci­jų ir mi­tin­gų, ku­riuo­se bu­vo pik­ti­na­ma­si ge­gu­žės 17-osios įvy­kiais Gar­lia­vo­je, da­ly­viai, bet ir mi­nė­tų įvy­kių liu­di­nin­kai, ži­no­mi vi­suo­me­nės vei­kė­jai.

Ko­mi­si­jai bu­vo pa­teik­ta sva­rių liu­di­ji­mų apie po­li­ci­jos ir ki­tų val­džios ins­ti­tu­ci­jų ne­tei­sė­tą veik­lą tiek Dei­man­tės, tiek ją sau­go­ju­sių žmo­nių at­žvil­giu. Vals­ty­bi­nėms ins­ti­tu­ci­joms truk­dant ty­ri­me nau­do­ti po­li­ci­jos fil­muo­ta ge­gu­žės 17 die­nos štur­mo me­džia­ga, pa­si­nau­do­ta Ke­džių na­muo­se bu­dė­ju­sių žmo­nių fil­muo­ta me­džia­ga. Tei­sė­jai N. Venc­kie­nei taip pat su­da­ry­tos ke­lios by­los, ku­rias pa­tei­kė Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra.

Taip pat ke­lia­mos ir ki­tos by­los, žlug­dan­čios N. Venc­kie­nę mo­ra­liš­kai ir fi­nan­siš­kai. Pa­gal vie­ną by­lą ji jau nu­baus­ta 18 tūkst. li­tų bau­da – už ta­ria­mą „prie­ši­ni­mą­si“ vyk­dy­ti Kė­dai­nių ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo nu­tar­tį „sku­biai“ per­duo­ti Dei­man­tę jos mo­ti­nai bei truk­dy­mą ant­sto­lei vyk­dy­ti teis­mo spren­di­mą.

Taip pat iš­kel­ta by­la už tai, kad N. Venc­kie­nė, pa­nau­do­da­ma fi­zi­nį smur­tą, pa­si­prie­ši­no po­li­ci­jos pa­rei­gū­nui ir ta­ria­mai jį su­ža­lo­jo (pa­si­ro­do, tas „nu­ken­tė­jęs“ po­li­ci­nin­kas yra sam­bo im­ty­nių pa­sau­lio vi­ce­čem­pio­nas). Ki­ta by­la, ke­lia­ma ant­sto­lės S. Vai­ce­kaus­kie­nės, gra­si­na­ma iš N. Venc­kie­nės pri­teis­ti po­li­ci­jos ir ki­tas „iš­lai­das“, vyk­dant mer­gai­tės pa­gro­bi­mą prie­var­ta ir smur­tu.

Skai­čia­vi­mus bai­gu­si po­li­ci­ja ir ant­sto­lė už mer­gai­tės pa­ė­mi­mo ope­ra­ci­ją ke­ti­na pa­teik­ti 80 tūks­tan­čių li­tų sie­kian­čią są­skai­tą. Kas­dien N. Venc­kie­nė tu­ri ra­šy­ti po ke­le­tą pa­reiš­ki­mų ir teis­mi­nių at­si­kir­ti­mų bei mo­ky­tis My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, ku­rio va­do­vy­bė ne­su­tei­kė jai, esant ypa­tin­goms sun­ki­nan­čioms ap­lin­ky­bėms, aka­de­mi­nių atos­to­gų. Per­se­kio­ji­mas toks in­ten­sy­vus, kad tei­sė­jai pa­lūž­ta ir svei­ka­ta, ir ner­vai, ypač kai ne­ma­to ir ne­gir­di sa­vo glo­bo­tos Dei­man­tės.

Sei­mo ko­mi­si­jai tei­sė­ja N. Venc­kie­nė aiš­ki­no, kad nuo pat va­di­na­mo­sios pe­do­fi­li­jos by­los pra­džios iki pas­ku­ti­nių­jų įvy­kių Gar­lia­vo­je tik gy­nė vai­ko in­te­re­sus ir ko­vo­jo dėl jo tei­sių. Ji ste­bė­jo­si, kad bū­da­ma jau baus­ta, Pro­ku­ra­tū­ros yra kal­ti­na­ma vėl už tą pa­tį nu­si­kal­ti­mą, sie­kiant ją nu­baus­ti an­trą kar­tą. Ji da­rė iš­va­dą, kad ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras no­ri su ja su­si­do­ro­ti.

Pa­sa­ko­da­ma apie ge­gu­žės 17-osios die­nos ope­ra­ci­ją Gar­lia­vo­je, ak­cen­ta­vo, kad pa­ti ma­ža­me­tė ne­no­rė­jo bū­ti per­duo­ta mo­ti­nai, tad nei anks­čiau, nei po­li­ci­jos puo­li­mo me­tu ne­ga­lė­jo prie­var­ta ei­ti prieš mer­gai­tės no­rus. Ir nors teis­mas bu­vo nu­ro­dęs, kad smur­tas prieš vai­ką ne­ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mas, ta­čiau nei pa­rei­gū­nai, nei psi­cho­lo­gai ne­su­truk­dė ant­sto­lei nau­do­ti smur­to prieš pa­tį vai­ką, – aiš­ki­no tei­sė­ja.

N. Venc­kie­nė taip pat sa­kė, kad ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras tu­rė­jo vi­sas ga­li­my­bes L. Stan­kū­nai­tei pa­reikš­ti įta­ri­mus ir įvyk­dy­ti ne­skun­džia­mą Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo nu­tar­tį 2009 m. spa­lio 6 d., kur pa­sa­ky­ta, kad L. Stan­kū­nai­tė – pe­do­fi­li­ja kal­tin­to A. Ūso ben­dri­nin­kė. Aki­vaiz­du, jog, kaip sa­kė kai ku­rie ko­mi­si­jos na­riai, Pro­ku­ra­tū­ra ėmė skir­ti dau­giau dė­me­sio N. Venc­kie­nės veiks­mams po vie­šų Tei­sė­jų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko G. Kry­že­vi­čiaus pa­reiš­ki­mų, esą tei­sė­ja N. Venc­kie­nė yra „pū­li­nys“, t.y. jau iš anks­to nu­teis­ta. Aiš­ku, tie per­se­kio­ji­mai vi­siš­kai sin­chro­ni­zuo­ti, t.y. pra­si­dė­ję iš­kart po po­li­ci­jos prie­var­ti­nės ak­ci­jos.

Ne­ga­lė­da­mi su­tal­pin­ti me­džia­gos apie nuož­mų N. Venc­kie­nės per­se­kio­ji­mą, spaus­di­na­me su­trum­pin­tus jos pa­reiš­ki­mus, iš­trau­kas iš in­ter­viu ir žmo­nių, pa­ty­ru­sių prie­var­tą, liu­di­ji­mus. Vi­sa me­džia­ga ne­su­tilp­tų net 16-oje šio nu­me­rio pus­la­pių. Ap­gai­les­tau­ja­me, kad ne­tu­ri­me vie­tos įdė­ti net su­trum­pin­to la­bai il­go, bet ypač iš­sa­maus N. Venc­kie­nės liu­di­ji­mo Sei­mo ko­mi­si­jo­je, kal­bos bir­že­lio 13-ąją (ji už­im­tų dau­giau nei tris laik­raš­čio pus­la­pius).

Ju­ri­diš­kai pa­grįs­tu ir nuo­dug­niu sa­vo pa­si­sa­ky­mu N. Vens­kie­nė pa­ro­do, ko­kie yra ne­pa­grįs­ti vi­si jai Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros in­kri­mi­nuo­ja­mi kal­ti­ni­mai. Sa­vo at­sa­ky­mu Ge­ne­ra­li­nei pro­ku­ra­tū­rai N. Venc­kie­nė pa­si­ro­do kaip iš­pru­su­si, pa­ty­ru­si, įsta­ty­mus iš­ma­nan­ti tei­sė­ja. Aiš­ku, dauguma prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių Sei­mo ko­mi­si­jos na­rių nu­si­leis pe­do­fi­lams pa­klus­niai Lie­tu­vos tei­sėt­var­kai ir bal­suos ati­duo­ti tei­sė­ją N. Venc­kie­nę teis­mi­niam su­si­do­ro­ji­mui.

Jė­gos, ku­rios įvyk­dė so­do­mis­ti­nį per­ver­smą (taip su­si­da­riu­sią pa­dė­tį Lie­tu­vo­je dar prieš ko­vo 17-osios po­gro­mą api­bū­di­no Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das Pa­tac­kas), įgau­na vi­sas ga­lias ir jos pa­si­stengs kuo žiau­riau at­ker­šy­ti ko­vo­to­jams su bai­si­ą­ja pe­do­fi­li­jos rykš­te.

Neringos Venc­kie­nės krei­pi­ma­sis

2012-06-13

Mie­li Lie­tu­vos žmo­nės,

Vi­si jau ket­ve­rius me­tus ste­bi­te nie­kaip ne­pa­si­bai­gian­tį pe­do­fi­li­jos by­los pro­ce­są. Ja­me tiek daug vis­ko bu­vo, kad net ap­rėp­ti sun­ku: šim­tai bro­lio ir ma­no laiš­kų Sei­mo na­riams, šim­tai krei­pi­mų­si į at­sa­kin­gas ins­ti­tu­ci­jas, dau­gy­bė teis­mi­nių ap­klau­sų ir liu­di­ji­mų, pe­do­fi­li­jos by­los fak­tus at­sklei­džian­ti nak­ti­mis ra­šy­ta ma­no kny­ga. Pa­bai­gos ir po­zi­ty­vaus re­zul­ta­to ne­ma­ty­ti.

Kol kas vie­nin­te­lis aki­vaiz­dus, vi­siems ma­to­mas fak­tas – vi­sos vals­ty­bės ga­lia sau­go­ma kal­ti­na­mo­jo pe­do­fi­li­ja A. Ūso drau­gė L. Stan­kū­nai­tė, ku­riai pa­gal ga­lu­ti­nę ir ne­skun­džia­mą Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2009 10 06 nu­tar­tį tu­rė­jo bū­ti spręs­ta dėl įta­ri­mų pa­reiš­ki­mo. Bru­ta­lia jė­ga iš na­mų iš­plėš­ta pe­do­fi­li­jos au­ka – ma­ža­me­tė mer­gy­tė, ko­vo­ju­si iš pas­ku­ti­nių­jų, at­ėjū­nų pra­šiu­si ir mal­da­vu­si pa­si­trauk­ti, sep­ty­nis kar­tus gar­siau­siu bal­su iš­rė­ku­si, jog ne­no­rin­ti gy­ven­ti su bio­lo­gi­ne mo­ti­na, taip ir ne­iš­girs­ta.

Ne­iš­klau­sy­ta. Pa­nie­kin­ta. Su­daik­tin­ta. Pa­vers­ta au­ka dar vie­ną­kart. Lie­tu­vos vals­ty­bės var­du. Tą ne­lem­tą­ją ge­gu­žės 17-ąją žmo­nės, su­si­bū­rę prie ma­no tė­vų na­mų, ap­si­gau­bė tri­spal­ve. Juk nie­ko šven­čiau jau bū­ti ne­ga­li. Nie­kas ne­ti­kė­jo, kad Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­va ga­li bū­ti iš­nie­kin­ta šios vals­ty­bės pa­rei­gū­nų. De­ja. Ją ne tik per­plė­šė, ją try­pė ba­tais. Ba­tais spar­dė ir žmo­nes, val­kio­jo kie­mo grin­di­niu, į akis pū­tė du­jas, į pil­vus siun­tė siau­bin­gą skaus­mą su­ke­lian­tį elek­tro­šo­ką.

Šai­pė­si ir nie­ki­no su­si­rin­ku­siuo­sius, sau­gan­čius be­jė­gį vai­ką, pa­min­tus fi­ziš­kai, bet ne­pa­min­tus dva­sia, ne­nu­žmo­gė­ju­sius. Kas vyks­ta to­liau? To­liau – tas pats siau­bin­gas, vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas ir ją pa­čią dis­kre­di­tuo­jan­tis far­sas. Į pe­do­fi­li­jos teis­mo pro­ce­są nie­kaip ne­ga­lin­ti at­vyk­ti liu­dy­ti L. Stan­kū­nai­tė. Ga­lin­ti at­ei­ti į ka­vi­nę pa­ro­do­ma­jam spek­tak­liui, į ka­vi­nę, ku­rio­je jai nė­ra grės­mių, bet ne­ga­lin­ti at­ei­ti į teis­mą, kur ,,tos grės­mės yra“. Bi­jan­ti vie­šo kal­bė­ji­mo tau­tos aki­vaiz­do­je. O gal – pa­ti sa­vęs?

To­liau – kva­zi by­la man. Ap­kal­ti­nus tei­sė­jų įžei­di­mu, bet ne­ma­tant ne­tei­sin­go jų spren­di­mo ne­pa­reiš­kus įta­ri­mų L. Stan­kū­nai­tei. Ap­kal­ti­nus pri­mu­šus po­li­ci­nin­ką, bet ne­ma­tant, kad prieš tai jis nau­do­jo prie­var­tą ir su­ža­lo­jo ma­no ran­ką. Ap­kal­ti­nus psi­cho­lo­giš­kai smur­ta­vus prieš mer­gai­tę, bet ne­ma­tant, kaip bru­ta­liai ir su ko­kia fi­zi­ne jė­ga prieš sa­vo va­lią ji bu­vo nuo ma­no kak­lo at­plėš­ta.

Kam ir ko­dėl rei­kia kva­zi by­los? At­sa­ky­mas la­bai aiš­kus. Kad ma­ne su­gniuž­dy­tų, nu­til­dy­tų, ko lig šiol ne­pa­si­se­kė pa­da­ry­ti. Kva­zi by­los ku­ria­mos, kai nė­ra re­a­laus pa­grin­do tik­riems kal­ti­ni­mams, kai tas, ku­rį rei­kia ap­kal­tin­ti, tam ,,ne­pa­si­duo­da“, ne­ima ky­šių, tiks­liai ir pre­ci­ziš­kai iš­spren­džia vi­sas by­las. Net ir sa­vo di­džiu­lių as­me­ni­nių dra­mų lai­ko­tar­piu – ly­giai skai­čiu­mi su ,,lai­min­gais“, ra­miai gy­ve­nan­čiais tei­sė­jais, ku­riems ne­rei­kia laks­ty­ti vie­ną die­ną po Vil­nių, ki­tą – po Klai­pė­dą, tre­čią – Šiau­lius ir Kė­dai­nius… Kva­zi by­los ku­ria­mos, kai la­bai ir kaž­kaip rei­kia tą nu­ma­ty­tą­jį pa­lauž­ti.

Dėl to dau­gy­bę kar­tų bu­vau pri­vers­ta iš­kęs­ti šmeiž­to, me­la­gin­gos de­ma­go­gi­jos ir kal­ti­ni­mų la­vi­ną te­le­vi­zi­jo­je ir ži­niask­lai­do­je, ir šian­dien jau sun­ku bū­tų pa­sa­ky­ti, ko ne­te­ko apie sa­ve per vi­są šį lai­ką iš­girs­ti. Vi­sa tai ste­bė­da­ma ir iš­gy­ven­da­ma, su­vo­kiau vie­ną pa­pras­tą dės­nį – gi­nan­tiems tie­są, ei­nan­tiems jos ke­liu, rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šu­siems ab­so­liu­čiai vis­kam ir iš­kęs­ti vis­ką, net šim­tą kar­tų virš sa­vo žmo­giš­kų jė­gų. Ir ei­ti to­liau.

Kva­zi by­los rei­kia, kad bū­tų ga­li­ma klai­din­ti, pai­nio­ti Lie­tu­vos vi­suo­me­nę, nu­kreip­ti ją nuo tik­rų nu­si­kal­tė­lių ieš­ko­ji­mo, nes tas vie­nin­te­lis ,,kal­ta­sis“ – ras­tas, ir jo var­dui ta­da ga­li­ma pri­ra­šy­ti vis­ką, tiek, kiek no­ri. Į va­lias. Nu­ė­mus man­ti­ją, ga­li­ma su­vers­ti ne tik tai, kas lig šiol jau mi­nė­ta, bet ir ap­kal­tin­ti or­ga­ni­za­vus žu­dy­mus, pra­ma­nius pe­do­fi­li­ją…

O jei dar tai pa­liu­dy­tų vais­tų pri­far­ši­ruo­ta mer­gai­tė… L. Stan­kū­nai­tė juk ga­li ir ne­pra­kal­bė­ti. O vai­kas? Lig šiol de­monst­ruo­ta, kad jo nuo­mo­nė nie­ko ne­reiš­kia, jo liu­di­ji­mai – nie­ki­niai. Bet jie ga­li virs­ti ,,tik­rais“, kai juos pri­vers­tų teig­ti Čer­niaus­kas ar kaž­kas, pa­na­šus į S. Vai­ce­kaus­kie­nę. Ir ne­gai­les­tin­gai vie­na­reikš­miai. Štai kiek slap­tų pras­mių ga­li tu­rė­ti kva­zi by­la.

Kva­zi by­los rei­kia, kad kar­tais ne­su­si­gal­vo­čiau da­ly­vau­ti Sei­mo rin­ki­muo­se, į ku­riuos bal­suo­ti at­ei­tų ma­rios Lie­tu­vos žmo­nių. Kad ne­bū­tų Lie­tu­vo­je jė­gos, ku­ri siek­tų ir pra­dė­tų vyk­dy­ti tik­rą­jį tei­sin­gu­mą. Kad ne­bū­tų jė­gos, ku­ri at­sta­ty­tų žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo vals­ty­be, ins­ti­tu­ci­jo­mis ir tie­sa, ku­ri su­grą­žin­tų są­ži­nin­go, o ne ko­rum­puo­to, pa­rei­gū­no var­dą.

Kva­zi by­los iš­kė­li­mo man la­bai rei­kia dau­ge­liui šian­die­nio Sei­mo na­rių, su­si­kom­pro­mi­ta­vu­sių, pra­ra­du­sių rin­kė­jų pa­si­ti­kė­ji­mą, ne dir­ban­čių tau­tai, o iki klai­ku­mos smuk­dan­čių jos gy­ve­ni­mą, bet taip karš­tai gei­džian­čių vi­sa tai dar pra­tęs­ti, pa­kar­to­ti tie­siog ne­ri­bo­tam lai­kui.

Kva­zi by­los rei­kia, kad man pa­te­kus į Sei­mą, ar­ba ten at­si­dū­rus „Drą­sos ke­lias“ par­ti­jos na­riams, ir jiems ieš­kant mer­gai­tės, gal­būt de­ra­mai iš­ty­rus pe­do­fi­li­jos by­lą, ne­bū­tų kam vai­ką per­duo­ti. Juk glo­bė­ja – ka­lė­ji­me, o se­ne­liai Ke­džiai – pa­gy­ve­nę žmo­nės.

Kva­zi by­los rei­kia, kad prie­var­tą prieš ma­ža­me­tę ma­no bro­lio duk­re­lę, nu­ken­tė­ju­si­ą­ją pe­do­fi­li­jos by­lo­je, nau­do­ję pa­rei­gū­nai, jų pa­gal­bi­nin­kai tiek 2012 m. kovo 23 d., tiek 2012 m. gegužės 17 d. pa­tys ne­at­si­dur­tų ka­lė­ji­me.

Kva­zi by­los rei­kia ir tiems ma­no ko­le­goms tei­sė­sau­gi­nin­kams, ku­rie li­ko įžeis­ti fak­to, jog ko­vo­da­ma už bro­lio duk­rą, at­sklei­džiau re­a­lų dau­ge­lio jų pa­rei­gy­bi­nį ne­veiks­nu­mą ir abe­jin­gu­mą, de­ra­mą sa­vo tik­ro­jo dar­bo ne­at­li­ki­mą, dėl ko 88 pro­cen­tai Lie­tu­vos gy­ven­to­jų iš­sa­kė nuo­mo­nę ne­pa­si­ti­kin­tys ša­lies tei­sė­sau­ga ir teis­mais. Tai su­trik­dė ma­no ko­le­gų ra­my­bę. Bet tai ma­no ar jų kal­tė?

Kva­zi by­los man be ga­lo rei­kia toms tam­sioms jė­goms, ku­rios Ana­pi­lin pa­siun­tė ma­no bro­lį ir dar aš­tuo­nis žmo­nes. Ne­su tik­ra, kad bi­lie­tas už vi­sus ma­no tie­sos ieš­ko­ji­mus ten nė­ra iš­ra­šy­tas ir man. Ką lais­va va­lia ke­ti­nu da­ry­ti, tai ko­vo­ti. Ne tik už pra­ras­tą sa­vo duk­te­rė­čią ir ki­tus vai­kus, nu­skriaus­tus, pa­že­min­tus, iš­prie­var­tau­tus pe­do­fi­lų, bet ir už vi­sus Lie­tu­vos žmo­nes, ku­rie, bū­da­mi do­ri ir tei­sin­gi, darbš­tūs, pri­vers­ti varg­ti, ken­tė­ti ir kan­kin­tis.

Mū­sų lau­kia la­bai sun­ki, dra­ma­tiš­ka ir ne­ly­gi ko­va.

2012 06 13

Neringa Venc­kie­nė: „De­da­mos pa­stan­gos su­lai­ky­ti ma­ne nuo kan­di­da­ta­vi­mo į Sei­mą“

Ne­rin­ga Venc­kie­nė in­ter­viu „Lie­tu­vos ry­to“ te­le­vi­zi­jai sa­kė ma­nan­ti, kad be pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės lei­di­mo ne­ga­lė­jo įvyk­ti Klo­nio gat­vės štur­mas, kai gin­kluo­ta jė­ga bu­vo pa­grob­ta jos glo­bo­ti­nė, Drą­siaus Ke­džio duk­ra. Pa­tei­kia­me in­ter­viu iš­trau­ką:

– Jūs grei­tai su­lauk­si­te Sei­mo spren­di­mo dėl tei­si­nės ne­lie­čia­my­bės, tei­sė­jų gar­bės teis­mo spren­di­mų dvie­jo­se draus­mės by­lo­se ir, gal­būt, le­mia­mo jū­sų kar­je­rai Pre­zi­den­tės spren­di­mo? Ar jūs tu­ri­te nuo­jau­tą, kad iš es­mės jū­sų tei­sė­jos kar­je­ra baig­ta?

– Ma­nau, kad taip.

– Ma­tyt, kad klau­sė­te pre­zi­den­tės me­ti­nį pra­ne­ši­mą, ir nors jū­sų pa­var­dė ne­bu­vo mi­ni­ma, ta­čiau pre­zi­den­tė kal­bė­jo apie jus, sa­kė, kad ju­mis nu­si­vy­lu­si, nes jūs nie­ki­na­te vals­ty­bę. Su­pran­tu, kad jūs ir jū­sų ša­li­nin­kai taip pat esa­te nu­si­vy­lę.

– Aš ma­nau, kad ne tik aš ir ma­no ša­li­nin­kai, ta­čiau ir 90 proc. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų yra nu­si­vy­lę. Ir nie­kas ne­be­no­ri to­kio­je vals­ty­bė­je gy­ven­ti. Ir aš tik­rai ne­su tin­ka­ma šio­je tei­si­nė­je sis­te­mo­je šiuo me­tu. (…) Aš ma­nau, kad tiek Pre­zi­den­tė, tiek ir da­bar­ti­nis Sei­mas, tiek ir Vy­riau­sy­bė su­da­rė są­ly­gas, kad mer­gai­tė bū­tų prie­var­ta iš­plėš­ta iš na­mų. Ir aš ne­ma­nau, kad šiems as­me­nims ne­ži­nant ant­sto­lė S. Vai­ce­kaus­kie­nė ga­lė­jo tai­ky­ti prie­var­tą. (…) Vie­nin­te­lė ma­no ko­va yra dėl tie­sos ir dėl mer­gai­tės iš­gel­bė­ji­mo, dėl bro­lio re­a­bi­li­ta­vi­mo. Ir šio­je si­tu­a­ci­jo­je aš pa­si­rin­kau ne dar­bą, bet bro­lio mer­gai­tę. Ki­tų pa­si­rin­ki­mų ne­bu­vo. Ir aš ma­nau, kad Pre­zi­den­tė taip pat pa­si­rin­ko. Tai jos tei­sė. Aš tik pa­kar­to­siu, kad aš jai dė­kin­ga, kad tą kar­tą ji ma­nęs ne­at­lei­do. (…) Ga­liu pa­sa­ky­ti tiek – vi­sus tuos ket­ve­rius me­tus aš iš es­mės ne­gy­ve­nau. Vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ko­vai, kad kaip nors tą mer­gai­tę iš­gel­bė­čiau. Ir vis tiek pa­bai­ga yra pra­lai­mė­ji­mas. To­dėl aš ti­kiu, kad dar ga­li­ma kaž­ką pa­da­ry­ti, ir ne tik dėl mer­gai­tės, bet ir dėl ki­tų, dėl Lie­tu­vos, nes aš to­liau taip gy­ven­ti ne­no­riu. Taip, kaip vis­kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, tai yra be­pro­ty­bė, ir net gy­ven­ti ne­bė­ra pras­mės to­kio­je vals­ty­bė­je. O bi­lie­tą į Sei­mą, tai aš ma­nau, kad jau tik­rai tu­riu. Ne­bent da­bar­ti­nis Sei­mas man tą bi­lie­tą at­im­tų. (…) Aš ma­nau, kad aš ne­abe­jo­ti­nai bū­siu iš­rink­ta į Sei­mą.

– Sei­mo na­rio man­da­tas taip pat su­tei­kia tei­si­nę ne­lie­čia­my­bę. Ar jums tai taip pat svar­bu?

– Kal­bant nor­ma­lia kal­ba, aš ir šian­dien jo­kių nu­si­kal­ti­mų ne­su pa­da­riu­si, o tos kur­pia­mos kva­zi by­los juo­kin­gos… Tai aš ma­nau, kad jei­gu nau­jas Sei­mas ieš­kos tie­sos, ir ja­me tie­sa ne­bus pa­ver­čia­ma me­lu, ir at­virkš­čiai, tai, gal­būt, vis­kas pa­si­keis. Ir, gal­būt, net ir mer­gai­tę bus ga­li­ma iš­gel­bė­ti, jei­gu ji dar bus gy­va. Jau vien dėl to aš ban­dy­siu pa­tek­ti į Sei­mą. (…)

– Ta­čiau bet ku­riuo at­ve­ju, kai jū­sų lau­kia daug draus­mės by­lų, ir ti­kė­ti­na, kad Pre­zi­den­tė jus at­leis, tai jūs ne­tu­ri­te pa­si­rin­ki­mo, tik į Sei­mą?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti, ta­čiau aš ma­nau, kad yra de­da­mos pa­stan­gos su­lai­ky­ti ma­ne nuo kan­di­da­ta­vi­mo į Sei­mą. Aš be­veik ne­abe­jo­ju, kad bus de­da­mos pa­stan­gos, kad aš ne­da­ly­vau­čiau rin­ki­muo­se ir ne­pa­trauk­čiau pas­kui sa­ve žmo­nių. Toks spren­di­mas la­bai ti­kė­ti­nas.

Ne­rin­ga Venc­kie­nė: „Už­draus­ti pa­si­ma­ty­mai“

Šian­dien, 2012 m. bir­že­lio 17 d., su­kan­ka ly­giai mė­nuo, kai ma­no bro­lio Drą­siaus Ke­džio ma­ža­me­tė duk­re­lė bu­vo prie­var­ta at­plėš­ta nuo ma­nęs ir kly­kian­ti iš­temp­ta, jai ant gal­vos už­me­tus ga­li­mai che­mi­nių me­džia­gų pri­purkš­tą rau­do­ną sku­du­rą, ku­rį at­si­ne­šu­sios mo­te­rys, ly­dė­ju­sios ant­sto­lę S. Vai­ce­kaus­kie­nę, mū­vė­jo gu­mi­nė­mis pirš­ti­nė­mis, kad nuo che­mi­ka­lų ne­su­si­ža­lo­tų ran­kų.

Ly­giai mė­nuo, kai ga­lu­ti­nai ta­po aiš­ku, kad mes gy­ve­na­me ša­ly­je, ku­rios val­džia yra vi­siš­kai de­gra­da­vu­si, pra­ra­du­si bet ko­kį eti­kos, mo­ra­lės su­pra­ti­mą, ab­so­liu­čiai pra­ra­du­si są­ži­nę ir ele­men­ta­rų žmo­giš­ku­mą. Ly­giai mė­nuo, kai aš, ma­ža­me­tės te­ta Ne­rin­ga Venc­kie­nė, ma­no tė­vai, mer­gai­tės se­ne­liai, ne­ma­tė­me prie­var­ta iš­vež­to vai­ko ir te­ga­li­me tik įsi­vaiz­duo­ti, kaip jis gy­ve­na. Mū­sų pra­šy­mai su­si­tik­ti su mer­gai­te, ją pa­ma­ty­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų yra aki­vaiz­džiai ig­no­ruo­ja­mi.

Ne­lei­džia su mer­gai­te su­si­tik­ti ne tik bio­lo­gi­nė mo­ti­na, bet ir Vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos. (…) Mer­gai­tė be­veik vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pra­lei­do Gar­lia­vo­je. Ji čia yra gi­mu­si, o pas­ta­ruo­sius ket­ve­rius me­tus čia gy­ve­no nuo­la­tos. Bio­lo­gi­nė mo­ti­na bu­te, ku­ris pro­ku­ro­rų su­ra­šy­ta­me ak­te nu­ro­do­mas kaip nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo vie­ta, ją au­gi­no tik pus­an­trų me­tų.

Ne vie­nas Lie­tu­vos žmo­gus šian­dien sa­vęs ir ki­tų klau­sia, ne vie­nam skau­du mąs­tant, ką šiuo me­tu tu­ri jaus­ti, iš­gy­ven­ti vai­kas, prie­var­ta iš­plėš­tas iš sa­vo gim­tų­jų na­mų, per­duo­tas kal­ti­na­mo­jo pe­do­fi­li­ja drau­gei ir gy­ve­nan­tis kar­tu su ją sau­gan­čiais as­me­ni­mis, kai čia, Gar­lia­vo­je, pra­lei­do be­veik vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą? Čia, Gar­lia­vo­je, li­ko mer­gai­tės na­mai, ben­dra­am­žiai drau­gai, jos se­ne­liai, te­ta, dė­dė, pus­bro­lis Ka­ro­lis. Čia li­ko jos kam­ba­rys, jos ra­šo­ma­sis sta­las, jos žais­lai, dra­bu­žė­liai, jos my­li­ma pa­pū­gė­lė. (…)

Teis­mo po­sė­džio me­tu tei­sė­jo V. Kon­drat­je­vo ap­klaus­tos VšĮ „Psi­cho­lo­gi­nės pa­ra­mos ir kon­sul­ta­vi­mo cen­tro“, esan­čio Pet­raus­ko g. 19A, Kau­ne, dar­buo­to­jos – psi­cho­lo­gė Ie­va Šid­laus­kai­tė-Stri­pei­kie­nė ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dai­va Ma­tu­le­vi­čiū­tė – pa­tvir­ti­no, kad ma­ža­me­tė su­ge­ba iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ma­ža­me­tės no­ras vi­sa­da bu­vo gy­ven­ti su Ne­rin­ga. Šių liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai yra pa­ti­ki­mi, nes psi­cho­lo­gė I. Šid­laus­kai­tė-Stri­pei­kie­nė ma­ža­me­tę ma­tė apie 30 kar­tų, o so­cia­li­nė dar­buo­to­ja D. Ma­tu­le­vi­čiū­tė – apie 10 kar­tų. Tiek vie­na, tiek ki­ta liu­dy­to­ja pa­tvir­ti­no ben­dra­vu­sios su ma­ža­me­te, ne­sant aki­vaiz­do­je ki­tų žmo­nių.

Aš au­gi­nau mer­gai­tę sa­vo na­muo­se tre­jus me­tus. Ją mo­kiau, ren­giau, ją ug­džiau, vi­so­ke­rio­pai ja rū­pi­nau­si. Už ją ko­vo­jau, pa­au­ko­da­ma vis­ką. At­si­sa­kius bio­lo­gi­nei mo­ti­nai, kal­ti­na­mo­jo pe­do­fi­li­ja drau­gei, leis­ti mud­viem su­si­tik­ti, mer­gai­tės ne­ga­liu pa­ma­ty­ti.

Kaip ma­no­te, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės, ko­dėl?!

Liu­di­ji­mai vi­suo­me­ni­nei ko­mi­si­jai

2012 06 07

E. Pet­rei­kie­nė ir D. Pet­rei­kis

„No­ri­me pa­teik­ti sa­vo liu­di­ji­mą apie įvy­kius Gar­lia­vo­je, Klo­nio gat­vė­je, iki 2012-ųjų me­tų ge­gu­žės 17 die­nos ir Ke­džių na­mų štur­mo me­tu. Pir­miau­sia, pa­neig­da­mi vie­šai es­ka­luo­ja­mą nuo­mo­nę apie „pa­tvo­ri­nius“, esą Klo­nio gat­vės bu­dė­to­jai yra be­dar­biai, žmo­nės su kri­mi­na­li­ne pra­ei­ti­mi ar ne­iš­si­la­vi­nę, aso­cia­lūs as­me­nys, pa­tei­kia­me ke­lis fak­tus apie sa­ve.

Mes abu dir­ba­me, tu­ri­me sa­vo ver­slo įmo­nę – di­zai­no agen­tū­rą. Esa­me už­au­gi­nę du sū­nus, nie­ka­da ne­bu­vo­me teis­ti ar nu­baus­ti už ko­kius nors ad­mi­nist­ra­ci­nės tei­sės pa­žei­di­mus, nie­ka­da ne­pri­klau­sė­me ir ne­pri­klau­so­me jo­kiai par­ti­jai, ne­sa­me nei Ke­džių, nei Venc­kų drau­gai ar gi­mi­nai­čiai, ne­sa­me su šio­mis šei­mo­mis su­si­ję ver­slo ar ki­to­kiais ry­šiais, ne­sa­me ir Drą­siaus Ke­džio, kaip as­mens, ger­bė­jai.

Mes ti­ki­me, kad de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je kiek­vie­nas pi­lie­tis ga­li tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę ir lais­vai ją reikš­ti. Mes, kaip pi­lie­čiai, ma­ty­da­mi ne­tei­sė­tus (net­gi nu­si­kals­ta­mus) veiks­mus pri­va­lo­me į tai re­a­guo­ti ir tei­sė­to­mis prie­mo­nė­mis steng­tis už­kirs­ti ga­li­miems nu­si­kal­ti­mams ke­lią. To­kias tei­ses ir prie­vo­les mums su­tei­kia mū­sų ša­lies Kon­sti­tu­ci­ja. (…)

Tre­čia­die­nio va­ka­rą, ge­gu­žės 16-tą­ją, dar sy­kį už­su­ko­me į Klo­nio gat­vę. Jau se­no­kai mus, pa­tvo­ri­nius, kaž­kas kan­ki­no me­la­gin­gais pra­ne­ši­mais, ne­va iš pa­ti­ki­mų šal­ti­nių, kad „jau ren­ka­mos po­li­ci­jos pa­jė­gos, už po­ros va­lan­dų at­va­žiuos“ ar­ba „ryt anks­ti ry­te blo­kuos ke­lius ir ims“, ir pan. Žmo­nės lik­da­vo Klo­nio gat­vė­je nak­vo­ti ma­ši­no­se ar­ba kel­da­vo­si tre­čią va­lan­dą pa­ry­čiais ir sku­bė­da­vo į Gar­lia­vą.

Tai tę­sė­si ne vie­ną sa­vai­tę. Il­gai­niui da­lis žmo­nių nu­sto­jo re­a­guo­ti į to­kius pra­ne­ši­mus, ma­tyt, to ir bu­vo sie­kia­ma. (…) Bet tas vė­lus va­ka­ras bu­vo ki­toks: iš tri­jų skir­tin­gų šal­ti­nių su­lau­kė­me sig­na­lo: ryt šeš­tą ims… Apie vi­dur­nak­tį prie sta­ti­nės at­ėjo Aud­ro­nė Sku­čie­nė, pri­sė­do ša­lia žmo­nių. „Ar čia tik­ra in­for­ma­ci­ja?“ – iš­drį­so­me pa­klaus­ti. Aud­ro­nė liūd­nai pa­lin­ga­vo gal­va: „Pa­ti­kė­kit…“ Bet ką jie da­rys? Mer­gai­tė pa­ti sa­vo ko­jom tik­rai neis. Tai kaip jie ją? Su­suks į ant­klo­dę ir iš­neš?… Dar pa­juo­ka­vom, kad ne­leng­va bū­tų… „O taip, – pri­ta­rė Aud­ro­nė, – ji drū­ta mer­gai­tė, mėgs­ta pa­val­gyt… le­dus la­bai mėgs­ta…“

Kai kas iš mū­sų drau­gų nu­spren­dė lik­ti mie­go­ti Klo­nio gat­vė­je. Pa­pras­tai čia nak­čiai pa­si­lik­da­vo apie 20–30 bu­dė­to­jų. Tik­rai ne­daug, jei reik­tų ap­gin­ti mer­gai­tę nuo smur­tau­jan­čių pa­rei­gū­nų. Keis­tai ne­jau­ki ty­la tą nak­tį tvy­ro­jo tarp žmo­nių, su­sė­du­sių pa­si­šil­dy­ti prie ug­nies, ru­se­nan­čios sta­ti­nė­je. „Va­žiuo­jam, – ta­rė­me sau, – nu­snū­si­me ir at­va­žiuo­si­me penk­tą“. Dar pa­si­skam­bi­nau sa­vo bro­liui: jei ga­li, ryt anks­ti at­lėk į Gar­lia­vą, grei­čiau­siai bus štur­mas. Grįž­da­mi na­mo jau ne­be­dis­ku­ta­vo­me – ims, neims…

Da­rius ne­tru­kus už­mi­go, o ma­no pro­tas nie­kaip ne­ga­lė­jo nu­rim­ti: „Kas bus, jei pra­mig­si­me…“ Nuo­lat už­mes­da­vau akį į sa­vo kom­piu­te­rį: įsijungiau tie­sio­gi­nę tran­slia­ci­ją iš Klo­nio gat­vės. Ma­tė­si, kaip nuo tre­čios nak­ties ima dau­gė­ti žmo­nių. Bu­dė­to­jai, už­si­me­tę ant pe­čių ap­klo­tus, su­si­su­pę į šil­tes­nes striu­kes, vaikš­čio­jo ap­link sta­ti­nę, lū­ku­ria­vo gat­vė­je tarp ma­ši­nų. Jie net ne­pla­na­vo mie­go­ti. Ra­dau in­for­ma­ci­ją, kad vi­dur­nak­tį į Klo­nio gat­vę iš­vy­ko vie­no por­ta­lo žur­na­lis­tai. Ket­vir­tą ry­to jau skai­čiau jų nau­jau­sias ži­nias iš Klo­nio gat­vės… Prieš pen­kias pa­da­riau ka­vos ir pri­kė­liau Da­rių. „Va­žiuo­jam, – sa­kau, – lai­kas“. (…)

At­va­žia­vę ra­do­me gal pen­kias­de­šimt, gal kiek dau­giau bu­dė­to­jų. Žmo­nės vis rin­ko­si. Gal jų bu­vo ne tiek daug, kiek no­rė­tų­si, bet vis­gi dau­giau nei įpras­tai. Kie­me su­si­ti­ko­me Ne­rį Kar­puš­kai­tę. Įtam­pa au­go – vi­si bu­vo per­si­ė­mę kaž­ko­kia vi­di­ne nuo­jau­ta, kad šį­kart tik­rai iš­au­šo die­na „X“. Sun­ku bu­vo nu­styg­ti vie­to­je, tad mes tri­se, pa­si­vaikš­čio­da­mi Klo­nio gat­ve­le, pa­su­ko­me kiek nuo­ša­liau. Pa­žiū­rė­jau į laik­ro­dį – ro­dė be ke­lio­li­kos še­šias. Pa­mąs­čiau, kad pa­si­gen­du sa­vo bro­lio, ku­ris ža­dė­jo at­va­žiuo­ti. (…)

Ne­tru­kus nuo Ke­džių na­mų mus pa­sie­kė keis­tas šur­mu­lys: kaž­kas kaž­ką pus­bal­siu šau­kė, tar­si su­ju­do, bė­gio­jo žmo­nės. Ėmė pyp­sė­ti ma­ši­nų sig­na­lai, kel­da­mi tuos, ku­rie gal­būt dar snau­dė au­to­mo­bi­liuo­se… Re­gis, vi­są kū­ną per­smel­kė šal­tis: jau… pa­si­tvir­ti­no… Pa­si­lei­do­me bėg­ti į kie­mą. Žmo­nės sku­bė­jo iš vi­sų pu­sių. Su­sto­jo­me kas kur – prie Ke­džių na­mų du­rų, ant te­ra­sos, ša­lia jos. Net ne­ži­nau, iš kur at­si­ra­do Lie­tu­vos vė­lia­vos, ku­rias iš­sklei­dė­me tar­si sky­dus, lyg ap­sau­gi­nį ati­tva­rą nuo ar­tė­jan­čio blo­gio. Iš pra­džių pa­si­ly­pė­jo­me aukš­čiau – ant te­ra­sos pa­ky­los.

Ša­lia sto­vė­jo Ne­ris su lie­tu­viš­ka vė­lia­vė­le ran­ko­je – to­kia tra­pi ir sa­vo dva­sia to­kia stip­ri mo­te­ris. Žmo­nės sku­bė­jo link na­mo, ne­drą­siai dai­ry­da­mie­si, kur jiems at­ras­ti pa­to­ges­nę vie­tą. Ke­lioms mo­te­rims už­lei­do­me sa­vo vie­tas ant te­ra­sos ir at­si­dū­rė­me pir­mo­je gre­to­je… Ne­tru­kus at­lė­kė įrau­dęs Da­riu­kas: „Vis­kas. Jie jau čia, jų daug. Tik ne­bi­jo­ki­te! Ne­iš­si­gąs­ki­te… Bet jų la­bai daug!“ Kaž­ku­ria­me kam­pe pa­si­gir­do mal­da. Vis dau­giau bal­sų įsi­jun­gė į Ro­ži­nį… Pa­skam­bi­nau sa­vo ma­mai, ži­no­jau, kad pri­kel­siu, bet ži­nia jai bu­vo svar­bi tiek pat, kiek ir man: „Ma­ma, pa­si­melsk, jau pra­si­dė­jo… Įsi­junk in­ter­ne­tą, Klo­nio tran­slia­ci­ją“.

Vai­ki­nai pil­kais, ne­ri­mo ku­pi­nais vei­dais, par­bė­gę nuo Klo­nio gat­vės pri­ei­gų, puo­lė neš­ti iš pa­la­pi­nės suo­lus, su­lanks­to­mų kė­džių kom­plek­tus – jais ati­tvė­rė žmo­nes nuo ga­li­mos ag­re­si­jos. Kaž­kas iš mū­siš­kių sten­gė­si mus pa­drą­sin­ti ir įspė­ti: „Ne­pa­si­mes­ki­te, ne­pa­si­duo­ki­te pro­vo­ka­ci­joms, ne­stum­dy­ki­te ir ne­įžei­di­nė­ki­te pa­rei­gū­nų. Pra­lei­džiam tik ant­sto­lę ir vai­ko tei­ses…“

Ir ta­da gat­ve­lė­je pa­si­ro­dė jie – švie­čian­tys sa­vo skais­čio­mis lie­me­nė­mis, gin­kluo­ti gu­mi­nė­mis laz­do­mis, kaž­ko­kiais ne­men­kais ba­lio­nė­liais, ka­ba­luo­jan­čiais prie dir­žų. Klo­nio gat­vė tar­si pa­tvi­no cit­ri­ni­ne spal­va. Pri­ar­tė­ję prie var­tų su­sto­jo. Ne­tru­kus su­lau­kę ant­sto­lės S. Vai­ce­kaus­kie­nės, ypač ryš­kiai iš­si­ski­rian­čios sa­vo rau­do­nu liet­pal­čiu, ir pra­lei­dę ją į prie­kį, pa­rei­gū­nų bū­riai pa­ju­dė­jo pro var­tus.

Mes ėmė­me gie­do­ti „Tau­tiš­ką gies­mę“. Iš pra­džių ne­drą­siai, vir­pan­čiais bal­sais, jiems ar­tė­jant mū­sų gies­mė vis stip­rė­jo. Jie vis plū­do ir plū­do į kie­mą. Prie­ky šios ei­se­nos at­bu­las link mū­sų trau­kė­si Re­nal­das su kom­piu­te­riu ran­ko­se; jis tran­slia­vo in­ter­ne­tu tie­sio­giai įvy­kius čia ir da­bar vi­sam pa­sau­liui. Ša­lia Re­nal­do ele­gan­tiš­ka bran­daus am­žiaus mo­te­ris ne ma­žiau drą­siai ir at­kak­liai pleš­ki­no sa­vo ma­žu­tė­le fo­to­ka­me­ra pa­rei­gū­nų vei­dus… Jau­čiau, kaip dre­ba ma­no ran­kos, kaip nuo to dre­bė­ji­mo plaz­de­na ma­no ran­ko­se vė­lia­va.

Kai pa­rei­gū­nai pri­ar­tė­jo ir pri­sis­pau­dė prie mū­sų tiek, kad ga­lė­jo­me ran­ka juos pa­lies­ti, pa­žvel­giau prieš ma­ne sto­vin­čia­jam į akis, ir ta jo bu­ka akių tuš­tu­ma man pa­kir­to ko­jas – ro­dės, tuoj griū­siu. Su­vo­kiau, kad ne aš lai­kau vė­lia­vą, o ji ma­ne lai­ko: ne­tu­rė­jau tei­sės iš­krist iš gy­vos gran­di­nės. Įsi­ki­bau ša­lia sto­vin­čiam ne­pa­žįs­ta­mam vy­riš­kiui į pa­ran­kę. Vis dar gie­do­jo­me him­ną: aša­ros ne­va­lin­gai sru­vo skruos­tais, o bal­sas už­lūž­da­vo kas tre­čia­me žo­dy­je. Šmės­te­lė­jo min­tis: gal sap­nuo­ju ko­kį bai­sų sap­ną, kai no­ri­si rėk­ti, o nie­ko ne­ga­li?.. Dar nie­kad nie­ko taip nuo­šir­džiai ir at­kak­liai ne­bu­vau gie­do­ju­si….

Da­bar la­bai sun­ku at­si­rink­ti, ar jie lei­do mums už­baig­ti gies­mę, ar dar ne­si­bai­gus pas­ku­ti­niam pos­me­liui pra­dė­jo var­ty­ti ir mė­ty­ti suo­lus į šo­nus. Mes sto­vė­jo­me pa­čia­me te­ra­sos kraš­te, to­dėl ne­su­pra­to­me, kas vyks­ta ki­ta­me ga­le, prie du­rų. Pa­ma­čiau, kaip iš­tem­pia ir už­lau­žia ran­kas fo­to­gra­fui Juo­zui Va­liu­šai­čiui, tai­kiau­siam žmo­gui, ko­kį ka­da pa­ži­no­jau… „Fo­to­gra­fuok, tu tik vis­ką fo­to­gra­fuok“, – mal­da­vau sa­vo Da­rių. Pa­žvel­giau, kur iš­ve­da Juo­zą, ir pa­ma­čiau at­ei­nant po­li­ci­jos pa­stip­ri­ni­mą. O, Die­ve, iš kur jų tiek? Ma­čiau, kaip pa­rei­gū­nai tem­pė vė­lia­vas, jos ply­šo, kri­to ant že­mės…

Mes skan­da­vo­me LIETUVA, LIETUVA! Iš mū­sų gre­tų vie­ną po ki­to trau­kė žmo­nes: už striu­kių, ran­kų, kak­lo, gal­vos… Pir­miau­sia iš­lu­po ak­ty­viau­sius Klo­nio gat­vės gy­nė­jus, jau­nus stip­rius vai­ki­nus. Toks įspū­dis, jog pa­rei­gū­nai iš anks­to min­ti­nai iš­ka­lė iliust­ruo­tą są­ra­šą, ko­kias „kliū­tis“ ša­lin­ti pir­miau­sia. Iš­gir­dau, kaip žmo­nės šau­kia: „Oro, trūks­ta oro! Kam į akis purš­kiat!“

Pra­dė­jo tam­py­ti, vers­ti ant že­mės, vilk­ti pil­vu per as­fal­tą mo­te­ris, pus­am­žius vy­rus ir net se­nu­kus. Kas nu­kri­to ant vė­lia­vos, tam dar įspy­rė. Ne­pa­ju­tau, kaip ėmiau rėk­ti: „Gy­vu­liai, kam spar­dot žmo­gų!.. Vė­lia­vą min­dot!“ Ža­liask­ver­niams iš pas­kos pa­si­ro­dė „spec­na­zas“: juo­di, kau­kė­ti, šal­muo­ti, su sky­dais, laz­dom, ta­ze­riais… Kaip iš ko­kio ko­vi­nio fil­mo – ro­bo­ko­pai prieš te­ro­ris­tus… „Na va, da­bar iš­dau­žys mus kaip skruz­dė­les, vi­sus su­sems“, – pa­gal­vo­jau.

Prie fi­zi­nio su­si­do­ro­ji­mo dar pri­si­dė­jo psi­cho­lo­gi­nis te­ro­ras: į Klo­nio gat­vę ati­temp­tas ga­lin­gas ru­po­ras ant au­to­mo­bi­lio sto­go ne­su­sto­da­mas griau­dė­jo per vi­są Gar­lia­vą: „Ger­bia­mi pi­lie­čiai, pra­šo­me nu­trauk­ti ne­tei­sė­tus veiks­mus, ne­pa­si­duo­ti pro­vo­ka­ci­joms, ir t. t…. Už riau­šių or­ga­ni­za­vi­mą at­sa­ky­si­te įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka…“

Jei­gu dar bu­vo ga­li­ma kaž­kaip pa­kęs­ti tą įky­rų pa­rei­gū­no bal­są, kaip už­stri­gu­si plokš­te­lė, var­di­jan­tį vi­są ar­se­na­lą, kas bus prieš mus nau­do­ja­ma (gu­mi­nės kul­kos, aša­ri­nės du­jos, elek­troim­pul­si­niai prie­tai­sai, tar­ny­bi­niai šu­nys), tai mo­ters de­ry­bi­nin­kės teks­tas tie­siog vim­dė sa­vo veid­mai­niš­ku tu­ri­niu: „Ger­bia­mi pi­lie­čiai, mes su­pran­ta­me ir ger­bia­me jū­sų tei­sę pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę…“ Ne­ga­lė­čiau tiks­liai at­kar­to­ti to­liau se­ku­sio pro­pa­gan­di­nio šau­ki­nio, nes pro­tas tie­siog blo­ka­vo vi­są tą žo­di­nį bru­dą, at­si­sa­ky­da­mas su­vok­ti to­kiu bū­du reiš­kia­mą „pa­gar­bą“ mums ir mū­sų nuo­mo­nei…

Net ne­pa­ju­to­me, kaip kau­kė­tie­ji at­sky­rė ir nu­stū­mė mū­sų flan­gą ant žo­lės link šilt­na­mio. „Tik ne­si­trauk nuo ma­nęs, nie­kur ne­si­trauk“, – kar­to­jo Da­rius ir ne­su­sto­da­mas pleš­ki­no fo­to­apa­ra­tu. Pa­ma­čiau, kaip iš­ve­da N. Kar­puš­kai­tę, už­lauž­to­se ran­ko­se te­be­lai­kan­čią Lie­tu­vos vė­lia­vė­lę.

Vie­na mo­te­ris pa­sa­kė, jog gir­dė­jo, kaip po­li­ci­nin­kų va­das pri­ėjęs prie Ne­ries, skan­duo­jan­čios „Lie­tu­va!“, pirš­tu pa­ro­dė sa­vo pa­val­di­niui – „Ši­tą imam, ji de­gin­sis“. Tai štai kam pri­rei­kė pa­rei­gū­nams tų ge­sin­tu­vų, ku­riuos ma­tė­me at­si­tem­piant! Jie iš tik­ro pa­ti­kė­jo Ne­ries vie­šai iš­pla­tin­tu at­si­šau­ki­mu į žmo­nes, kad ji pa­si­ry­žu­si pa­au­ko­ti sa­vo gy­vy­bę vie­toj vai­ko…

Kaž­ku­riuo me­tu vos spė­jo­me pa­si­trauk­ti: „spec­na­zo­vie­tis“ pa­kė­lė vi­du­ti­nio su­dė­ji­mo vy­riš­kį už pe­čių ir me­tė jį tie­siai ant ap­vir­tu­sių suo­lų ir kė­džių. Žmo­gus žnek­te­lė­jo at­bu­las ant tos ba­ri­ka­dos lyg mai­šas. Su­de­ja­vo. Pa­gal­vo­jau, kad kė­dės rank­tū­ris ga­lė­jo pra­dur­ti jam ko­kį plau­tį ar inks­tą. Šiek tiek nu­ri­mau, kai pa­ma­čiau, kad jis po tru­pu­tį sto­ja­si…

At­si­grę­žiau at­gal: ta­ku link var­tų tem­pė ke­tu­rio­lik­me­tę Ele­nu­tę, o kar­tu su ja ir Tat­ja­ną, ku­ri rau­do­da­ma ne­no­rė­jo pa­leis­ti sa­vo duk­ters. Ne­ži­nau, kiek kar­tų tą ry­tą su­kal­bė­jau „Tė­ve mū­sų“ – kal­bė­jau ir kal­bė­jau pus­bal­siu pa­ti sau, sau­joj su­gniau­žu­si kry­že­lį. Kaž­ką pri­va­lė­jau da­ry­ti, kad įvyk­tų ste­buk­las ir kas nors su­stab­dy­tų šią be­pro­ty­bę. Ne­va­lin­gai at­min­tis iš­kė­lė iš pra­ei­ties ana­lo­giš­ką jaus­mą. De­ža­vu: dau­giau nei prieš du de­šimt­me­čius sto­vė­da­ma prie Sit­kū­nų bokš­to ir lauk­da­ma so­vie­tų tan­ke­čių ly­giai taip pat drėg­na­me del­ne spau­džiau ma­žą kry­že­lį ir mur­mė­jau šią šven­tą mal­dą, ti­kė­da­ma­si Die­vo ma­lo­nės… Tuo­kart mus iš­klau­sė…

Per­skė­lę gy­nė­jų gre­tas į dvi da­lis, ati­tvė­rę mus sky­dais, nu­vil­kę nuo du­rų vi­sas „kliū­tis“, jie ėmė­si dar­bo: kuo­pe­lė gais­ri­nin­kų, ap­si­mu­tu­ria­vu­sių gal­vas – it Kuk­luksk­la­no smo­gi­kai – bal­tais mai­šais, ėmė­si ben­zi­ni­niais pjūk­lais čirš­kin­ti Ke­džių na­mo du­ris. Tai bu­vo ne­pa­ken­čia­ma net čia, lau­ke, kur gar­sas šiek tiek iš­si­sklai­do erd­vėj.

O kaip tu­rė­jo jaus­tis na­mo vi­du­je vai­kai – mer­gai­tė ir Venc­kie­nės sū­nus, čai­žių gar­sų iš­vers­ti iš sa­vo šil­tų pa­ta­lė­lių to­kį anks­ty­vą ry­tą? Ap­link ver­kė ir ai­ma­na­vo mo­te­rys. Kaž­ku­ri žiū­rė­da­ma pa­rei­gū­nams į akis vis klau­si­nė­jo: „Vy­rai, ar jūs vai­kų ne­tu­rit? Ar jūs ne žmo­nės?“ Bet „vy­rai“ su­ko akis į šo­ną ar­ba kė­lė tuš­čius žvilgs­nius kaž­kur aukš­tyn, mums virš gal­vų…

Mu­du su Da­rium pa­ste­bė­ję, kad vi­sas veiks­mas kon­cen­truoja­si ties na­mo įė­ji­mu, apė­jo­me pa­rei­gū­nų ati­tva­rą ir už­si­ko­rė­me ant sce­nos – iš ten bu­vo ge­riau ma­ty­ti ir pa­to­giau fo­to­gra­fuo­ti. Kaž­kas ties na­mo du­ri­mis vy­ko ne taip, ne­sklan­džiai, tad vi­sas tas er­ze­lis per­si­me­tė prie stik­li­nių ve­ran­dos du­rų. Jie dauš stik­lą? Ne­gi jie dauš? – ste­bė­jo­si žmo­nės ap­link. Taip.

Jie ėmė lauž­tu­vais dau­žy­ti stik­li­nes du­ris. Mul­kiai, pa­gal­vo­jau, juk fil­muo­se tai da­ro­ma pa­pras­tai: per ke­lias mi­nu­tes rėž­tu­ku iš­pjau­na­ma stik­le sky­lė to­kio dy­džio, kad įkiš­tum ran­ką ir pa­suk­tum ran­ke­ną… Jie to, ma­tyt, ne­ži­no­jo, tad įnir­tin­gai dau­žė tol, kol du­žo du­rys, pa­žer­da­mos ašt­rių šu­kių. Į vi­dų su­gu­žė­jo pa­rei­gū­nai. Su siau­bu ste­bė­jo­me, kaip lau­žy­da­mi ran­kas iš­ve­da ku­ni­gus Jo­ną Var­ka­lą ir Min­dau­gą Mar­ti­nai­tį, Ta­dą Sku­čą, Aud­ro­nę Sku­čie­nę, iš­stu­mia lau­kan se­ne­lį Ke­dį, iš­ne­ša už ko­jų ir ran­kų pus­pli­kę ir ba­są mo­čiu­tę Ke­die­nę.

Tas vaiz­das il­gam įstrigs at­min­ty­je – plo­nas se­no­lės si­jo­nas plaiks­tė­si dulks­no­je, ne­pa­do­riai ap­nuo­gin­da­mas gar­bin­go am­žiaus mo­ters ko­jas… Ša­lia mū­sų bal­su rau­do­jo Go­da ir Dai­va. Įky­riai skam­bė­jo ma­no mo­bi­lu­sis. Pa­kė­liau – bro­lis: „Mes ne­su­spė­jom. Ke­liai už­blo­kuo­ti, pil­na po­li­ci­jos. Vi­sur ant ke­lių gu­li „ežiai“, pa­li­ko­me ma­ši­ną ir nuo Kar­ka­zų ei­nam pės­ti“. Sa­kau, jau ne­be­ei­kit, nie­ko ne­be­pa­kei­sit, pil­nas kie­mas fa­rų ir „spec­na­zo“, jū­sų tie­siog nie­kas ne­leis. Pa­ban­dy­sim, sa­ko, gal per kie­mus… Vė­liau su bro­liu ir jo žmo­na te­le­fo­nu kal­bė­jom dar ke­lis kar­tus – jiems taip ir ne­pa­vy­ko pra­si­brau­ti nei per kie­mus, nei pro po­li­ci­jos kor­do­nus. Ties pas­ku­ti­ne už­tva­ra kaž­koks uni­for­muo­tas be­ra­zu­mis lep­te­lė­jo: „Ko­men­dan­to va­lan­da“… Kaip kaip?.. Lais­voj ša­ly ne ka­ro me­tu?…

Vi­sa­me ta­me triukš­me pa­ste­bė­jo­me, kaip pa­rei­gū­nai su­ima Re­nal­dą Ščig­lins­ką: čium­pa jam už ran­kų, ban­do iš­plėš­ti kom­piu­te­rį. Re­nal­das per­me­ta jį ša­lia sto­vin­tiems žmo­nėms. Jį iš­si­ve­da už tvo­ros. Kaž­ko­kia mo­te­ris at­ei­na iki mū­sų, pa­duo­da kom­piu­te­rį ir pra­šo tęs­ti tran­slia­ci­ją. Kom­piu­te­rio ek­ra­nas su­skal­dy­tas, bet ka­me­ra te­be­vei­kia. Da­rius pe­ri­ma tran­slia­ci­ją į sa­vo ran­kas…

Ne­tru­kus į kie­mą at­bu­las įva­žia­vo bal­tas mik­ro­au­to­bu­siu­kas tam­sin­tais stik­lais. Nie­kam ne­ki­lo abe­jo­nių, kas vi­du­je. Tarp žmo­nių nu­vil­ni­jo šur­mu­lys: „Stan­kū­nai­tė…“ Ku­rį lai­ką au­to­bu­siu­kas sto­vė­jo, iš jo nie­kas ne­li­po, ma­tyt, lau­kė ko­man­dos. O to­liau – lyg pa­grei­tin­ta­me vi­deo – pra­si­vė­rė ma­ši­nos du­rys, iš jo iš­šo­ko ad­vo­ka­tas su Stan­kū­nai­te – abu su ne­per­šau­na­mo­mis lie­me­nė­mis – ir ly­di­mi ap­sau­gi­nių su­bė­go į na­mo vi­dų. Už­tru­ko ten vos ke­lias mi­nu­tes.

Ka­dan­gi sto­vė­jo­me ga­na aukš­tai ant sce­nos pa­ky­los, pui­kiai ma­tė­me, kaip Lai­ma Stan­kū­nai­tė ir ad­vo­ka­tas Čer­niaus­kas (!) iš­ne­šė kly­kian­čią mer­gai­tę ko­jo­mis į prie­kį, nors Stan­kū­nai­tės ap­sau­ga ban­dė pri­deng­ti pa­gro­bė­jus ir jų au­ką kaž­ko­kiais tam­siais sky­dais. Pro pra­vi­ras ma­ši­nos du­re­les įgrū­do mer­gai­tę, su­šo­ko pa­tys ir vi­su grei­čiu iš­lė­kė iš kie­mo. Sun­ku ap­sa­ky­ti vi­sas emo­ci­jas ir gar­sus, ko­kie tuo me­tu ki­lo Ke­džių kie­me: žmo­nių rau­da mai­šė­si su ai­ma­nom ir riks­mu, šauks­mais „gė­da“, „žvė­rys“, „iš­ga­mos“ ir t. t.

Ver­kė vy­rai, ne tik mes, mo­te­rys. Ma­čiau, kaip vai­ki­nas su­smu­ko ant šla­pios žo­lės, su­si­ė­męs abiem ran­kom gal­vą… Gir­dė­jau, kaip ne sa­vo bal­su kly­kė jau­na mer­gi­na: „Ką jūs pa­da­rėt!…“

Ver­kė vi­si, su­vo­kę, kad vis­kas: ką tik bu­ka įsta­ty­mo rai­dė iš­prie­var­ta­vo ir tei­sin­gu­mą, ir žmo­niš­ku­mą… Ne­iš­sau­go­jo­me li­ki­mo nu­skriaus­to vai­ko, ta­pu­sio sim­bo­liu vi­so, kas šven­ta, ati­da­vė­me jį į ne­ži­nią, į ne­šva­rias ran­kas, pa­lai­do­da­mi ti­kė­ji­mą tie­sa ir de­mo­kra­tija sa­vo tė­vy­nė­je“.

Eve­li­na Pal­ta­na­vi­čiū­tė-Mat­jo­šai­tie­nė

Aš esu duk­ra, mo­te­ris, žmo­na ir dvie­jų sū­nų, 9 ir 7 me­tų, ma­ma. Pe­do­fi­li­jos is­to­ri­ją ir by­lą ste­biu ir se­ku nuo įvy­kių pra­džios. Lai­ko pra­ėjo daug, in­for­ma­ci­jos bu­vo dar dau­giau. Taip jau yra, kad mū­sų Vals­ty­bė­je esu bai­gu­si Įsta­ty­mo stu­di­jas, po 2012 m. ge­gu­žės 17 d. įvy­kių ne­ga­liu sa­ky­ti TEISĖS moks­lus. Esu su­si­pa­ži­nu­si su rep­re­si­nes prie­var­tos prie­mo­nes tai­kan­čių ins­ti­tu­ci­jų veik­la bei nor­mi­niais ak­tais. Ma­no šei­ma ži­no, kas yra įsta­ty­mas, pa­rei­ga vals­ty­bei, pa­gar­ba žmo­gui. To­dėl gerb­da­ma sa­vo vy­rą ir jo dar­bą, ma­ža­me­čius vai­kus, tė­vus ir gi­mi­nes į Klo­nio gat­vę nie­ka­da ne­vy­kau.

Tą die­ną tu­rė­jau il­gą, emo­ci­nį ir var­gi­nan­tį po­kal­bį su Ita­li­jo­je gy­ve­nan­čia mo­ša, bu­vu­sia LR po­li­ci­jos pa­rei­gū­ne, tei­si­nin­ke, šiuo me­tu prak­ti­ka už­si­i­man­čia sve­čio­je ša­ly­je. Jos vy­ras yra Ita­li­jos vals­ty­bės pa­rei­gū­nas. Tai jos iš­tar­ti žo­džiai MAN pa­stū­mė­jo ženg­ti pas­ku­ti­nį žings­nį į su­ki­li­mą prieš ne­tei­sy­bę, me­lą, prieš ne­pa­gar­bą žmo­gui, prieš ne­ly­gią, dis­kri­mi­nuo­jan­čią ko­vą dėl vai­ko. (…)

Įvy­kio iš­va­ka­rė­se, kaip ir vi­sa­da, bu­vau na­mie, ruo­šiau va­ka­rie­nę, pa­dė­jau mo­ky­tis vai­kams, ta­čiau šir­dis bu­vo ne­ra­mi. Jau dau­ge­lį nak­tų at­li­ku­si pa­rei­gas šei­mai pa­ry­čiais vyk­da­vau į Gar­lia­vą. Ta nak­tis bu­vo ki­to­kia. Grį­žus vy­rui pa­sa­kiau, kad iš­vyks­tu, nes ry­tas lau­kia sun­kus ir… At­si­svei­kin­da­mas vy­res­nis sū­nus ver­kė.

Nak­tis bu­vo niū­ri ir lie­tin­ga. Šal­ta sa­vo vi­du­je. At­vy­kau, at­bė­gau ir nu­stė­rau… Pir­mą kar­tą žmo­nių vei­duo­se ma­čiau su­stin­gu­sį siau­bą ir aša­ras. Ne­ži­no­my­bė mus žu­dė, ži­no­ji­mas trik­dė. Vi­si kal­bė­jo­me, bet sa­vo šir­dy­se nie­kas ne­ti­kė­jo­me, kad ga­li bū­ti taip bai­su, kaip įvy­ko. Pa­me­nu 6 val. 5min. sto­vė­jau Klo­nio ir Ar­to­jų gat­vės san­kir­to­je, kai at­vy­ko pir­mie­ji po­li­ci­jos au­to­mo­bi­liai. Su­pra­tau, kad „ka­ras“, ku­rį mums pa­skel­bė tri­gal­vis sli­bi­nas, pra­si­dė­jo.

Kaip di­džiau­sia­me koš­ma­re, ku­rio nie­kam ne­lin­kė­čiau, skai­čia­vau, kiek bus po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, ir lau­kiau, kas bus to­liau. Prie ma­nęs pri­ėjo pat­ru­lis iš ki­tos ke­lio pu­sės ir pa­sa­kė: „Pa­si­trauk ar­ba bū­si pir­mo­ji, ku­rią pa­trauks“. Ne­ži­nau, ką tai tu­rė­jo reikš­ti, bet pa­me­nu, kaip pa­si­lei­dau bėg­ti, bėg­ti kaip nuo di­džiu­lės pa­bai­sos į na­mus, į kie­mą, kur bu­vo vi­si sa­vi ir pa­žįs­ta­mi. Kaip ma­žas vai­kas šau­kiau: „Jau, jau, jau… pra­si­dė­jo“.

Tik ne­ži­no­jau, ne­su­vo­kiau kas… Ieš­ko­jau sa­vų, šei­mos, šau­kiau vi­sų pa­gal­bos tik dėl vie­no tiks­lo, kad bū­tų ap­gin­tas vai­kas, mer­gai­tė, ku­ri yra to­kio am­žiaus kaip ma­no vai­kai, ku­ria aš ne­tu­riu tei­sės ne­ti­kė­ti, su ku­ria aš žai­džiau, ku­ri ma­nim ti­kė­jo ir pra­šė jai pa­dė­ti, kai kas nors ne­pa­vyk­da­vo, ku­ri klau­sė pa­sa­kų, kai jas skai­čiau vi­siems žmo­nėms, ku­ri džiau­gė­si sa­vo moks­lų pa­sie­ki­mais. Vai­kas, ku­ris jau­tė­si sau­gus na­muo­se ir ap­lin­ko­je, ku­ris lau­kė bū­ti iš­girs­tas ir su­pras­tas.

Įbė­gau… nu­stė­rau… MŪSŲ tiek ne­daug, tel­pa­me ant ma­žy­tės te­ra­sos prie na­mo sie­nų, o jų – ne­su­skai­čiuo­si. Mū­sų gin­klai – pa­gar­ba, mei­lė, vals­ty­bės vė­lia­va, ku­ria ti­kė­jo­me, ir him­nas, skam­ban­tis kaip mal­da. O jie iki dan­tų gin­kluo­ti laz­do­mis, du­jo­mis, sky­dais ir šal­mais ir dar su kau­kė­mis. Toks jaus­mas, kad kaž­ko bi­jo­tų, o gal nu­si­kal­ti­mą da­rys? Juk vis tiek nie­kas ne­pa­žins…

De­ja, pa­žins šir­dis ir są­ži­nė, tik bus vė­lu. Ta sau­je­lė žmo­nių, ku­ri bu­vo, ži­no­jo, smur­tas ne­ga­li­mas, vi­si tu­ri­me iš­lik­ti ra­mūs ir kul­tū­rin­gi, vai­kų tei­sės ir ant­sto­lė tu­ri ra­miai pra­ei­ti. Vi­si sto­vė­jo­me ir lau­kė­me, kas bus. Ko­ri­do­rius at­si­da­rė, ke­lias lais­vas, „KOMISIJA“, ATĖJUSI PAS VAIKĄ, PRAŠOM PRAEITI.

Stai­ga ma­tau, kaip pra­de­da griū­ti žmo­nės, kaip vy­rai gul­do­mi ant že­mės, kaip iš ran­kų plė­šia­mos vė­lia­vos, pa­jau­čiu du­jų kva­pą. At­si­trau­kiu, su­pran­tu, kad esu ma­ma, tu­riu gal­vo­ti apie vai­kus, ne­jau to­kia vals­ty­bė pa­si­rū­pins ma­no vai­kais? Ap­si­dai­rau, įbė­ga ka­ri­nis ba­ta­lio­nas ir aki­mirks­niu iš­taš­ko žmo­nes taip, kaip mu­ses se­no­liai mė­ty­da­vo iš sriu­bos. Su­klum­pu, ne­ge­ra, py­ki­na ir vis­kas dėl pyk­čio, kad pa­rei­gū­nai ro­do ši­to­kią ne­pa­gar­bą žmo­nėms, ku­rie ga­lė­tų bū­ti jų se­ne­liai, ku­rių dė­ka šian­die­ną vil­ki po­li­ci­jos uni­for­mą, ku­rių au­ko­mis Lie­tu­va yra ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė. Įstrin­ga epi­zo­das, kaip po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas baks­no­ja pirš­tais į as­me­nis, ku­riuos vė­liau vie­ną po ki­to iš­ve­da.

Su­pran­tu, kad ir aš ta­me są­ra­še bū­siu, nes pa­me­nu, kaip prieš ke­lias sa­vai­tes pa­rei­gū­nai su­si­ra­šė vi­sus ma­no duo­me­nis. Vi­liuo­si, kad per su­maiš­tį ne­pa­žins. Pa­jun­tu skaus­mą ran­ko­se, ma­ne pra­de­da tam­py­ti, pra­šau man­da­giai, kad pa­leis­tų. Aiš­ki­nu, kad aš ne­truk­dau, kad ne­su prie du­rų, ne­su prie lan­gų, pra­ėji­mas lais­vas, ap­link nie­ko nė­ra, aš tik mel­džiuo­si.

Ti­kė­da­ma­si iš­veng­ti smur­to, ku­rį ma­čiau, kaip nau­do­jo prieš ki­tus, pa­sa­kau, kad lau­kiuo­si, iš ma­nęs pa­si­ty­čio­ja ir pa­sa­ko, kad vie­nu vai­ku bus ma­žiau. Pa­krau­pau, kad pa­rei­gū­nas, gi­nan­tis Lie­tu­vos vals­ty­bę, ga­li taip kal­bė­ti. O ta­da… bai­si­nis skaus­mas ir vi­siš­kas ju­de­sių su­var­žy­mas, ma­ne bloš­kė nuo te­ra­sos ant grin­di­nio, ne­ži­nau, ką pa­da­rė, bet ne­ga­lė­jau pa­kru­tin­ti nei ko­jų, nei ran­kų. Ma­ne pra­dė­jo temp­ti dvie­se, pas­kui dar pri­ėjo į pa­gal­bą, vi­sa ki­ta kaip bai­siau­sia­me ki­no fil­me.

At­si­pei­kė­jau pa­ju­tu­si oro sty­gių, ka­dan­gi dra­bu­žiai su­stum­ti bu­vo ant gal­vos (prak­tiš­kai iš­reng­ta iki pu­sės), jau­čiau be­to­ną prie sa­vo kū­no, bu­vo la­bai šal­ta. „Vy­rai, leis­kit, aš pa­ti ga­liu ei­ti, aš no­riu at­si­sto­ti, pa­leis­kit“. Nie­kas ne­gir­di. Iš­girs­tu, kaž­kas kal­ba per gar­sia­kal­bį, nors prieš tai kie­me nie­ko ne­bu­vo gir­dė­ti. Stai­ga ma­ne pa­lei­džia ir su bai­si­ne jė­ga pa­sta­to, dar pra­šau, kad leis­tų su­si­tvar­ky­ti, bet ir vėl nie­kas ne­gir­di, tik nu­ro­dy­mas ši­tą į au­to­bu­siu­ką.

Ve­da su bai­si­ne jė­ga, spau­džia ran­ką. Pri­ei­na mo­te­ris ir pa­klau­sia var­do ir pa­var­dės. Aš ne­tu­riu ko slėp­ti, pa­sa­kau, įlai­pi­no į au­to­bu­są. O ten… Vėl vi­si pa­žįs­ta­mi, kaip vie­na di­de­lė šei­ma sė­di ir kaž­ko lau­kia. Vie­ni skam­bi­na, ki­ti žiū­ri pro lan­gus, o svar­biau­sia – nie­kas ne­su­pran­ta, kas, ko­dėl ir už ką. Juk nie­kas nie­ko ne­da­rė, ne­si­mu­šė, ne­si­spjau­dė, ne­si­ko­ne­vei­kė, net ne­si­stum­dė.

Su­si­tvar­kau dra­bu­žius, striu­kė su­plė­šy­ta, kel­nės su­ga­din­tos, megz­ti­nis mur­zi­nas, toks vaiz­das, kad kaž­ko­kiam tvar­te bu­vau. Žiau­ru, ne­ran­du žo­džių sau nu­ra­min­ti. Žiū­riu į laik­ro­dį – 6.50 val., vai­kai ke­lia­si į mo­kyk­lą, skau­du – aš ne su jais, ką reiks pa­sa­ky­ti ir kaip pa­aiš­kin­ti, kas at­si­ti­ko. Pas­ku­ti­niai sū­naus iš­tar­ti žo­džiai bu­vo: „Ma­ma, va­žiuok gin­ti mer­gai­tės, mes su­si­tvar­ky­si­me“. Skam­bi­nu vy­ro ma­mai ir pra­ne­šu, kas at­si­ti­ko, pra­šau per­duo­ti vy­rui.

Po ku­rio lai­ko mus vi­sus tal­pi­na į at­ski­rus po­li­ci­jos au­to­bu­siu­kus ir ne­in­for­ma­vę kaž­kur iš­ve­ža. Va­žiuo­jant po­li­ci­jos au­to­mo­bi­ly­je, dėl ne­tin­ka­mo pat­ru­lių vai­ra­vi­mo ir stab­dy­mo ki­lus ava­ri­nei si­tu­a­ci­jai nu­kren­tu tarp sė­dy­nių, dėl to pa­si­da­ro la­bai ne­ge­ra. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ne­re­a­guo­ja, jau­čiu, kaip sto­ja šir­dis, au­to­mo­bi­ly­je žmo­nės kaž­ką sa­ko, su­kau­pu­si vi­sas jė­gas no­riu pa­sa­ky­ti, kad vis­kas ge­rai, ne­pa­vyks­ta.

Jau­čiu švel­nų vė­je­lį, pa­si­da­ro leng­viau, nors oro la­bai trūks­ta, gir­džiu – žmo­nės kal­ba apie grei­tą­ją. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai be­jaus­miai… Jiems ne­rū­pi nie­kas. Pa­ga­liau at­va­žia­vo­me, grei­to­ji lau­kia. Ke­lio­nė bu­vo il­ga. Ap­žiū­ri ma­ne me­di­kai, su­lei­džia vais­tus, iš­ve­ža. Pa­me­nu, kaip pa­rei­gū­nas pa­klau­sė var­do, pa­var­dės ir as­mens ko­do. Aš li­go­ni­nė­je.

Nie­ka­da ne­at­lei­siu sa­vo vals­ty­bei, ku­rią gy­niau, dėl ku­rios ge­ro­vės ko­vo­jau, ku­rią ger­biau, už pa­nie­ki­ni­mą, už įžei­di­mą, už ma­no vai­kų su­men­ki­ni­mą. Mes esa­me ne­rei­ka­lin­gi, šiukš­lės, ku­rias ban­dė su­tryp­ti. De­ja, ne­pa­vyks, mū­sų daug, mū­sų vai­kai taip pat su mu­mis. Jau­no žmo­gaus šir­dis, srū­van­ti krau­ju dėl ne­tie­sos, yra bai­siau už ato­mi­nį ka­rą, o mo­ti­nos šir­dis gi­nant vai­ką ne­pri­lygs­ta jo­kiam gin­klui.

Sa­vo vai­kams pa­aiš­ki­nau – ne­ga­li­ma gerb­ti ir gin­ti tų, ku­rie gi­na tai, kas pa­ra­šy­ta juo­do­mis rai­dė­mis bal­ta­me po­pie­riaus la­pe, ka­dan­gi, jei nė­ra žmo­giš­ku­mo, nė­ra nie­ko. Ne­at­lei­siu tiems mun­du­rą dė­vin­tiems vy­rams už amo­ra­lų el­ge­sį, ne­lin­kė­siu jiems pra­keiks­mo – ti­kiu, kad laz­da tu­ri du ga­lus. O svar­biau­sia – kaip šauk­si, taip ir at­si­lieps.

Nuotraukoje: teisėjo neliečiamybės statuso netekusi Neringa Venckienė.

Laikraštis „XXI amžius”

2012.06.26