Liustracijos problema. Žvilgsnis iš Ukrainos


Print

Terminas liustracija mūsų šalyse kažkodėl neatskiriamai dažniausiai asocijuojasi su sovietine praeitimi, nors jau praėjo daugiau nei 20 metų.

Jau seniai nebėra ir tų problemų, kurios buvo iškilusios mūsų šalims pirmaisiais nepriklausomybės metais, nebėra ir tų žmonių, bent jau daugumos iš jų, kaip aktyvių visuomeninio–politinio gyvenimo dalyvių.

Kita vertus, atsirado naujų problemų ir žmonių, kuriems, mano požiūriu, paprasčiausiai būtina taikyti liustracijos instrumentus.

Bet kažkodėl apie tai dabar mažai kalbama, mums nuolat grasinama, kad nauji nusikaltimai žmonėms ne taip svarbu, kaip faktiniai ar tariami nusikaltimai, įvykdyti žmonių, kadaise turėjusių sovietinę valdžią. O gaila.

Todėl kaip tik dabar, pavyzdžiui, Ukrainoje, reikia naujai pažvelgti į liustracijos problemą ir jos įgyvendinimą, taikant asmenims, kurie išvogė iš sovietų valdžios atitekusią bendrą liaudies nuosavybę, o šiandien toliau grobsto biudžeto lėšas, užimdami aukštus pareigybinius postus šiuolaikinėje valdžios struktūroje.

Bet pradžioje norėčiau sugrįžti prie paties termino ir visų priimto jo supratimo. Taigi liustracija (nuo lotyniško žodžio lustratio – apsivalymas aukojimu) suprantama kaip politinės cenzūros rūšis, praktika, įstatymiškai apribojanti kai kurių kategorijų asmenų (išskiriamų pagal profesinius, partinius, religinius ar kitokius požymius) teises:

–  užimti valstybines pareigas;

–  verstis profesine praktika („profesijos draudimai“);

–  į asmeninio gyvenimo neliečiamybę (leidžiama viešai platinti bet kokią informaciją apie kilmę, biografijos detales ir pan.).

Mokslinėje literatūroje liustracija aprašoma kaip „įstatyminių priemonių kompleksas ir praktika, neįleidžianti į valdymo aparatą, teisėsaugos organus, kitus svarbius postus bei švietimo sistemos įstaigas asmenų, nepageidautinų valdantiesiems sluoksniams dėl politinių, religinių ar kitokių motyvų“, arba kaip „valstybinio aparato ir kai kurių svarbiausių visuomeninių institucijų (bažnyčios, žiniasklaidos, advokatūros ir t. t.) išvalymas, pašalinant asmenis, slapta bendradarbiavusius su specialiosiomis tarnybomis ir nuslėpusius tą faktą nuo specialių „liustracijos“ organų.

Istorijoje veiksmus, kuriuos priimta vadinti liustracija, į valdžią atėję revoliuciniai ar priešingų ideologijų režimai naudodavo prieš savo politinius priešininkus. Antai po visų revoliucinių režimų pasikeitimų liustracija būdavo taikoma tiems, kas priklausė ikirevoliucinėms politinėms partijoms, dirbo policijoje ir nuverstos valdžios specialiosiose tarnybose ir pan.

Tačiau liustraciją valdantysis režimas gali naudoti ir prieš asmenis, pavojingus jo egzistavimui (pavyzdžiui, prieš radikalių partijų narius). Tipiškas liustracijos pavyzdys yra JAV Kongreso Atstovų rūmų komisijos antiamerikinei veiklai tirti, veikusios 1934–1975 metais, darbas. Įsteigta 1934 metais komisija kovai „su ardomąja veikla ir antiamerikine propaganda“, šeštajame dešimtmetyje, kai jai vadovavo senatorius Džozefas Makartis, tapo gėdingu organu, kurio veikla virto politiniu populizmu ir „raganų medžiokle“. Beje, toji medžioklė nebuvo tokia jau nekalta, ji sužlugdė karjerą ir likimą dešimtims tūkstančių nekaltų amerikiečių. Tad po daugelio metų JAV vyriausybei teko viešai pripažinti, kad jos įsteigimas ir darbas buvo klaida.

Taip pat tipiškas liustracijos pavyzdys buvo sovietiniai „valymai“ („čistki“) trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje ir teisių apribojimai „buvusiesiems“. Beje, ši liustracija tais metais pasižymėjo cikliškumu, kas 4–5 metus, ir privedė iki to, kad buvo faktiškai fiziškai sunaikinti baltojo judėjimo ir net bolševikų buvusių politinių sąjungininkų revoliucijoje atstovai.

Tie patys metodai buvo pritaikyti 1939 – 1941 metais prieš gyventojus tose teritorijose, kurios įėjo į SSSR prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tie įvykiai tiesiogiai liečia mūsų šalis, nes užkliudo Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Lietuvos gyventojus.

Liustracija buvo panaudota ir per denacifikaciją Vokietijoje ir demilitarizaciją Japonijoje po 1945 metų. Kaip pavyzdį verta paminėti ir „draudimą profesijai“ formaliai labai demokratiškoje VFR.

Mūsų dienomis apie liustraciją kalbama ir įstatymų leidybos praktikoje, būdingoje pokomunistinėms Rytų Europos šalims nuo devintojo dešimtmečio pabaigos iki dešimtojo dešimtmečio pradžios. Nors jau dabar galima kalbėti apie būtinybę liustruoti pačius posovietinius režimus kai kuriose šalyse, apie ką aš kalbėsiu šiek tiek vėliau.

Teisės požiūriu, liustraciniai įstatymai – tai sudėtingas juridinis kazusas, nes jie turi atgalinę galią, tai yra pripažįsta galimybę nuteisti už nusikaltimus, kurie buvo padaryti iki šių įstatymų priėmimo; jie pripažįsta galimybę nuteisti už veiksmus, nelaikomus savaime nusikaltimais (pavyzdžiui, už darbą specialiosios tarnybose, žurnalistiką ir pan.); jie panašūs į metodus, kuriuos totalitariniai režimai taiko savo politiniams priešininkams.

Todėl šio instrumento taikymas demokratinėse šalyse gana pavojingas pačioms demokratijoms. Pavyzdys gali būti paskutinės demokratinės revoliucijos Šiaurės Afrikoje, kurios taip įnyko į liustraciją, kad jau pačios dabar tampa totalitariniais režimais, mažai kuo besiskiriančiais nuo ankstesniųjų.

Liustracijos šalininkai paprastai jos būtinybę grindžia:

– nuverstos politinės santvarkos kaip tokios nusikalstamumu ir neteisėtumu (vadinasi, bet koks savanoriškas bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis buvo nusikaltimas);

– pragmatine būtinybe „apginti jaunos demokratijos iškovojimus“ (kuriuos gali sabotuoti „buvusieji“);

–   istoriniu precedentu – o būtent, palankia, jų nuomone, įtaka, kokią turėjo visuomenei analogiški pokariniai denacifikacijos Vokietijoje ir demilitarizacijos Japonijoje procesai.

Liustracijos priešininkai nurodo:

–  šio proceso panašumą į neigiamai išgarsėjusius draudimus profesijai, taikytus toje pačioje Vokietijoje aštuntajame dešimtmetyje prieš kairiųjų partijų aktyvistus, o taip pat į „raganų medžioklę“ JAV šeštajame dešimtmetyje;

– tą faktą, kad visuomeninės-politinės santvarkos pakeitimą ne visuomet lydėjo liustracijos procesas – pavyzdžiu pateikiamos Čilė po Pinočeto, Ispanija po Franko ir Graikija, nuvertus „juodųjų pulkininkų“ režimą.

Visa tai liudija, kad ši problema yra nepaprastai sudėtinga ir kad nėra universalaus požiūrio į ją. Tai pirmiausia liečia Ukrainą.

Pirmieji raginimai atlikti liustraciją Ukrainoje nuskambėjo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, žlugus sovietų valdžiai. Bet garsiausiai ir tvirčiausiai reikalavimai įvykdyti liustraciją nuskambėjo 2005 metų vasarį, po „Oranžinės revoliucijos“ pergalės, kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie rengiamus iškart du liustracijos įstatymo projektus.

Viename iš jų, pateiktame liaudies deputato Vasilio Červonijaus, Andrejaus Škilio ir Sergejaus Oleksijuko, buvo siūloma apibrėžti teisinius ir organizacinius liustracijos principus, taikomus kandidatams į vadovaujančius įstatymų leidybos, vykdomosios, teismų valdžios institucijų, žiniasklaidos, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų postus. Kiekvieną iš jų, įstatymo kūrėjų nuomone, būtina patikrinti, ar jie nesusiję su prezidento rinkimų 2004 metais klastojimu.

Antroji draudimo dirbti priežastis dokumente buvo nurodytas bendradarbiavimas su buvusio SSSR KGB operatyviniais darbuotojais, o nuo 1991 metų – su užsienio specialiosiomis tarnybomis. Nuo patikrinimo, pagal projektą, automatiškai atleidžiami Ukrainos Prezidentas ir jo administracijos vadovai. Bet pats įstatymo projektas atrodė kaip labai abejotinas sumanymas, nes net Prezidento žmona Ketrin Kler Čiumačenko anksčiau yra buvusi JAV Valstybės departamento žvalgybos analizės padalinio kadrinė darbuotoja, o maždaug trečdalis žmonių iš jo artimiausios aplinkos – buvę SSSR KGB atsistatydinę darbuotojai.

Levko Lukjanenka, antrojo įstatymo projekto, apibrėžiančio „tam tikrus apribojimus užimant pareigas Ukrainos valdžios valstybinėse institucijose“ autorius, siūlė įvesti penkerių metų draudimą eiti vadovaujančias pareigas Ukrainos įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijose ir žurnalistikoje pareigūnams, kurie užėmė vadovaujančias pareigas SSSR TSKP, KGB arba buvo saugumo tarnybų rezidentai, agentai, informatoriai ar neetatiniai darbuotojai, o taip pat politinių skyrių viršininkai sovietų armijoje ir SSSR VRM.

Levko Lukjanenka pareiškė, kad pagrindu ėmė čekišką liustracijos modelį, cituoju jo įstatymo projekto komentarą: „Lenkai įvykdė vadinamąją švelnią liustraciją. Tačiau Lenkijos visuomenėje niekuomet nebuvo tiek daug įvairių skundikų ir „neetatinių darbuotojų“, kaip buvusioje SSSR. Ir mums reikia nesiceremonyti su tais žmonėmis, o elgtis maksimaliai griežtai. Tik tokiu atveju mes galėsime išvalyti šalį nuo komunistinio užkrato metastazių, kaip tai padarė čekai“.

Tačiau abu įstatymo projektai, kaip ir buvo laukta, nunyko.

2008 metais procesą pasičiupo Ukrainos teisininkai, buvo įsteigta visuomeninė organizacija „Liustracija“, sukurtas portalas www.lustration.org.ua. Organizacijos tikslas – teisingai įvertinti ir pasmerkti nusikaltimus ukrainiečių tautai bei su jais susijusius asmenis. Jokio realaus efekto iš šios organizacijos veiklos taip ir nebuvo.

Visuomeninės organizacijos „Čekijos Respublikos ukrainiečių forumas“ pirmininkas Borisas Čekulajus 2009 metų rugpjūčio 31 paviešino tyrimo „Liustracija arba Ukraina KGB valdžioje“ rezultatus. Tyrimo autoriai, vadovaudamiesi abejotinais, mano nuomone – prasimanytais, kriterijais, tvirtina, kad praktiškai kas penktas Ukrainos valstybės tarnautojas galėjo bendradarbiauti su KGB. Pats tokio tyrimo atsiradimas rodo, kad Ukrainos visuomenė nepasirengusi liustracijai ir jau net yra praėjęs tas etapas, kai tai galima buvo kažkaip padaryti su tais, kas susijęs su įvykiais iki 1991 metų.

Tačiau pastaraisiais mėnesiais liustracijos problema iškyla nauju, aktualesniu aspektu, bet jau tų asmenų, kurie dabar yra valdžioje ir atvirai ignoruoja šalies įstatymus, žmogaus teises ir laisves, demokratines vertybes, nuolaidžiauja neteisėtumui, skendi korupcijoje, atžvilgiu.

Daugelis opozicinių politikų nuo 2012 metų pavasario pareiškė, kad būtina liustracija arba iškėlė konkrečias liustracijos programas, taikytinas dabar veikiančiai valdžiai Ukrainoje, tokiu atveju, jeigu jie stos prie valdymo vairo.

Antai partijos „Smūgis“ (ukr. udar) lyderis, dabar pasaulio bokso čempionas Vitalijus Klička mano, kad būtina Ukrainoje atlikti liustraciją valdininkų ir teisėsaugos institucijų darbuotojų atžvilgiu pagal Gruzijos pavyzdį. Jeigu ateitų į valdžią, politikas žada atleisti iš darbo valstybės tarnautojus, kurie ėmė kyšius.

Jis pareiškė: „Kadrų liustracija – būtina sąlyga Ukrainai išvesti iš gilios politinės ir ekonominės krizės. Aš įsitikinęs, kad reikia atleisti žmones, kurie ėmė kyšius ir pelnėsi, užuot dirbę valstybės labui, kurie diskreditavo teisėsaugininkų, piliečių gynėjų, profesiją“.

Politikas įsitikinęs, kad pavyzdys kaip sėkmingai reformuoti teisėsaugos sistemą, gali būti Gruzija, kur per trumpą laiką pavyko visiškai „perkrauti“ teisėsaugos sistemą per liustraciją.

Savo ruožtu, 2012 metų gegužės 12 dieną jungtinė opozicija „Za Batkivščinu“ (ukr. Už tėvynę) Kijeve Michailovo aikštėje pristatė visuomenei veiksmų programą „Teisinga valstybė, sąžininga valdžia, orus gyvenimas“. Tarp pagrindinių paskelbtų programos tezių – antikorupcinės liustracijos įvykdymas ir specialaus Nacionalinio antikorupcinio biuro įsteigimas.

Savo ruožtu, opozicinės partijos „Permainų frontas“ (ukr. „Front zmin“) lyderis Arsenijus Jaceniukas pareiškia, kad jungtinė opozicija iškėlė tikslą surengti ir antikorupcinę liustraciją, ir asmenų, susijusių su Ukrainos piliečių persekiojimu, liustraciją.

Tiesa, 2005–2009 metų įvykiai, kai ši opozicija buvo valdžioje ir kai klausimas dėl bet kokių formų liustracijos buvo išbrauktas iš darbotvarkės, liudija, kad visus šiuos pareiškimus kol kas galima vertinti kaip politinio populizmo apraiškas.

Ir vis dėlto, problema išlieka aktuali. Antai tiesiog šio mėnesio pradžioje (2012 metų birželio 5 dieną) europarlamentaras iš Lenkijos Pavelas Kovalis, kuris yra Europos Parlamento delegacijos pirmininkas ES–Ukrainos parlamentinio bendradarbiavimo komitete, kalbėdamas viename iš nacionalinių susitikimų Kijeve, išsakė nuomonę, kad, remiantis savitarpio supratimo tradicija, vertėtų įsteigti Ukrainoje „valstybinį tribunolą, konstitucinį teismą, kuris sudarytų galimybę išsiaiškinti, ar ankstesnės vyriausybės atstovai, kurie šiuo momentu kalinami, yra nuteisti už kriminalinius nusikaltimus ar politiniais motyvais“.

Ir vis dėlto, siūlomas tribunolas turi pristabdyti faktiškai neteisėtai pastaruosius dvejus metus valdančiosios Regionų partijos vykdomą savo ankstesniųjų pirmtakų valdžioje atžvilgiu liustraciją. Beje, toji liustracija nukreipta pasirinktinai ne prieš visus buvusius jų priešininkus, o tik prieš buvusios ministrės pirmininkės Julijos Timošenko šalininkus. Ir apie pora dešimčių aukščiausio rango pareigūnų iš jos vyriausybės, kaip ir ji pati, pasodinti už grotų arba jau nuteisti, daugiausia pagal antikorupcinius straipsnius.

O štai buvusio prezidento Viktoro Juščenkos šalininkai net skiriami į reikšmingas šalies dabartinės administracijos pareigas, net į ministrus.

XXX

Visa tai, kas čia mano pasakyta, leidžia daryti tokias išvadas.

Pirmoji. Politinė liustracija praėjus 20 metų pas sovietų valdžios epochos pabaigos Ukrainoje nebus veiksminga, nes praleistas laiko veiksnys. Per tuos metus iš esmės pasikeitė valdžios elitas ir išeiviai iš sovietinio elito sudaro joje tik nereikšmingą procentą ir neturi lemiamo vaidmens.

Antra. Dėl esminių socialinių–ekonominių permainų šalyje, o taip pat pasikeitusio Ukrainos tarptautinio statuso daugumai gyventojų ši tema neįdomi, dar daugiau, faktiškai beprasmiška. Šiandien aktualios jau kitos problemos.

Tuo tarpu Ukrainos radikalai iš dešiniųjų judėjimų, kurių atstovų atėjimas į Parlamentą per artimiausius rinkimus šių metų rudenį gana tikėtinas, toliau ginčijasi tokios liustracijos tema ir aštrina ją.

Tuo pačiu dėl rinkos reformų žlugimo ir skurdo išplitimo Ukrainos visuomenėje stiprios nostalgiškos nuotaikos sovietinei praeičiai. Jomis aktyviai naudojasi kairiosios partijos, vaizduodamos bandymus vykdyti liustraciją, valdantiesiems persekiojant kitaminčius.

Dirbtinis tokios liustracijos primetimas šiais laikais, atsižvelgiant į vietinį mentalitetą, gali pavirsti, greičiausiai, banaliu sąskaitų suvedinėjimu vietiniu lygiu, bandymu perdalyti nuosavybę ir privestų iki „raganų medžioklės“. XX amžiaus įvykiai parodė, kad, skirtingai nuo to paties palyginti švelnaus makartizmo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ukrainoje tai gali baigtis krauju ir aukomis.

Todėl šią liustracijos dėl sovietinės praeities problemą Ukrainoje geriau išbraukti iš dienotvarkės, kad ji nevirstų pavojingu ginklu atsitiktinėse rankose.

Tačiau pati liustracijos tema, kaip aš jau kalbėjau anksčiau, Ukrainai tampa vis aktualesnė. Bet čia, manau, reikia labiau įsigilinti ir elgtis principingiau, negu siūlo šiandieninį Ukrainos opozicija.

Šiandien gana aktuali būtinybė įvykdyti antikorupcinę liustraciją bet kurios valdžios veiklos rezultatams, tačiau be jos politizavimo ir perlenkimų. Liustracijos perkėlimas į teisinę erdvę leistų realiai pakeisti reikšmingą dalį įvairaus lygio valdininkų, kurie buvo įsipainioję į korupciją. Ir nepriklausomai nuo to, esant kokiai valdžiai jie vykdė korupcinę veiką.

Šiai tezei patvirtinti noriu pažymėti, kad būtent tokia liustracija naudota Gruzijoje vykdant antikorupcinę politiką, priėmus atitinkamą įstatymą ir praktiškais veiksmais radikaliai reformuojant valstybės sistemą.

Tokia liustracija realiai reikalinga Ukrainoje. Tačiau greičiausiai ji bus įmanoma tik vėl pasikeitus valdžiai, jeigu tik vėl stoję prie valdymo svertų žmonės neužmirš, kaip tai atsitiko po „Oranžinės revoliucijos“.

Tikiuosi, mūsų patirtis, nors kol kas žymia dalimi negatyvi, bus naudinga ir Jūsų šalyse.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Černygovo visuomeninio žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Aleksejus Tarasovas, šio pranešimo autorius.

2012.06.27


Prisijunkite prie diskusijos