Tikriausiai visi girdėjome žinią, jog Estijoje griežta laisvės atėmimo bausme nuteistas aukšto rango slaptųjų tarnybų karininkas.
Omenyje turimas buvęs Estijos Saugumo policijos KaPo bendradarbis Aleksėjus Dresenas. Harju apskrities teismas pripažino šį KaPo darbuotoją kaltu dėl tėvynės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Bausmė – reali, griežta. Su Rusijos slaptosiomis tarnybomis neteisėtai susibičiuliavęs Estijos pilietis pasmerktas kalėti 16 metų.
A.Dreseno žmona taip pat pripažinta kalta dėl valstybės išdavimo ir žinybinės informacijos perdavimo Rusijai. Tačiau estiškoji Temidė šnipo žmonai buvo kur kas švelnesnė. Moteris nuteista lygtine šešerių metų laisvės atėmimo bausme, priskaičiuojant penkerių metų bandomąjį laikotarpį.
Beje, tai jau antrasis sėkmingas Estijos kontržvalgybos žingsnis demaskuojant Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbančius saviškius. Prisiminkime Estijos piliečio Hermano Simo išdavikišką odisėją. H.Simas pasiekė neįsivaizduojamų aukštumų. Tarnauta ir Estijos kriminalinėje policijoje, ir Estijos gynybos štabe, taip pat darbuotasi itin slaptuose NATO štabuose. Už nuopelnus Estijai apdovanotas išskirtiniais ordinais. Atlyginimas ir pensija – solidūs. Regis, ko daugiau benorėti?
O pasirodo, kad H.Simas talkino Maskvai. Ir ilgokai. Tačiau 2008-ųjų rudenį vis tik buvo suimtas. Po metų Harjumos apskrities teismas paskelbė nuosprendį – 12,5 kalėjimo su turto konfiskavimu.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti ir į datas, kada šnipai buvo suimti, ir kada Estijos teismas paskelbė nuosprendį. Tarp sučiupimo ir nuteisimo – labai nedidelės laiko atkarpos. Maždaug – vieneri metai. 2008-ųjų antroje pusėje suėmė, o 2009-aisiais jau skelbiamas nuosprendis. Toks operatyvumas lyginant su lietuviškosios Temidės vėžliškais žingsniais atrodo įspūdingai.
Šiuos estiškus pavyzdžius prisiminti verta kuo dažniau. Bent jau tomis akimirkomis, kai mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bandys girti Lietuvos VSD darbuotojus pasiekus įspūdingų rezultatų. Gal lietuviškieji pagyrimai ir pasigyrimai – ne iš piršto laužti. Bet estiški pavyzdžiai turėtų mus bent jau priverst mąstyti: kodėl šiauriniai kaimynai per paskutiniuosius keletą metų sugebėjo sugauti net du aukšto rango šnipus, o mūsiškė kontržvalgyba – nė vieno?
Gal Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, svetimoms valstybėms talkinančių piliečių nėra nė vieno? O gal lietuviškieji džeimsai bondai mus dar nustebins kvapą gniaužiančiomis operacijomis? Gal mūsiškiai žvalgai ir kontržvalgai atlieka kur kas sudėtingesnius, rizikingesnius žygius nei estai, tačiau šito tiesiog negali papasakoti? Dar neatėjo tam tinkama proga? Gal papasakos po kokių penkiasdešimties ar šimto metų?
Visko gali būti. Štai kolega žurnalistas Giedrius Drukteinis portale delfi.lt džiaugiasi, esą “nė vienas šių laikų aukštas Lietuvos pareigūnas nėra išdavęs Lietuvos kitai valstybei, pavyzdžiui, Rusijai. Tai jau yra padarę pastarojo meto lenkų, latvių ir estų pareigūnai. Tik ne mes.” Toks pareiškimas, be abejo, malonus, džiuginantis. Bet ar tikslus? Gal mes tiesiog nežinome apie tokius atvejus? Arba dar blogiau – gal mes nenorime žinoti tokių dalykų?
Visame pasaulyje, net ir oficialiai pasibaigus Šaltojo karo erai, šnipinėjimo mąstai nė kiek nesumenko. Tiesiog šnipinėjimas tapo sudėtingesniu, painesniu, sunkiau atpažįstamu. Tereikia prisiminti sėkmingą Vokietijos slaptųjų tarnybų operaciją, kai Nyderlanduose buvo sučiuptas galimai garsiosios Rusijos šnipės Anos Čapman bendrininkas Raimondas. P. Šešiasdešimtmetį olandų diplomatą sulaikė Halgoje. Taip tvirtina “The Telegraph”. Tas pats leidinys skelbia, esą įtariamasis perdavė apie 500 dokumentų šeimai, kuri greičiausiai priklausė tam pačiam šnipų tinklui kaip ir žavioji A.Čapman.
Vokietijos žiniasklaida pabrėžia, kad suimtasis diplomatas bent jau šiuo metu atsisako bendradarbiauti su teisėsauga. Teigiama, kad jis Vokietijos Marburgo mieste vyrui ir žmonai atidavė šūsnį slaptų ir itin slaptų dokumentų. Vokietijos žurnalo „Focus“ duomenimis, Rusijos slaptosios tarnybos, kuravusios A.Čapman, porai buvo suteikusios išgalvotas tapatybes ir netikrus asmens dokumentus.
Žaviosios A.Čapman seniai nebėra nei Amerikoje, nei Europoje. Bet jos tinklas – tebeveikia. Be to, Rusijoje A.Čapman nesėdi sudėjusi rankų. Ji vadovauja populiarioms televizijos laidoms, neva atskleidžiančioms net ir “didžiausias pasaulio paslaptis”.
Taigi porina visokius būtus – nebūtus dalykus. Vaizdžiai kalbant, mulkina žiūrovus, pažerdama fantastiškiausių versijų apie Pasaulio pabaigą, aiškiaregę bulgarę Vangą ar ateivius iš Kosmoso. Kai kurios versijos pateikiamos taip išradingai, įtikinamai, kad sunku nepatikėti. Tačiau peržiūrėjus ne keletą, o keliolika tokio pobūdžio laidų, atidesnis žiūrovas supras, kokiam reikalui jos sukurtos. Visos A.Čapman laidos turi bendrą vardiklį. Labai subtiliai, atsargiai, išradingai peršama nuomonė, jog tik Rusijos laukia graži, turtinga, soti ateitis. Nes Rusija – ypatinga. O visos kitos valstybės, ypač Rusijai priešgyniaujančios, sulauks milžiniškų nelaimių ir praradimų.
Vadinasi, kataklizmų neišvengs ir Lietuva? Buvusi Rusijos šnipė neverta lietuviškojo pasitikėjimo. Neverta žiūrėti ir tų jos fantasinių laidų. Čia labai praverstų posakis: “net ir meluojant reikalingas saiko jausmas”. Taigi verčiau žiūrėkime na kad ir per RTVi transliuojamas žymios Rusijos apžvalgininkės Julijos Latyninos laidas “Kod dostupa”. Ypač tą, kurioji ji daug dėmesio skyrė lietuviškosioms realijoms, sugrįžusi iš komandiruotės Vilniuje.
Be abejo, ir čia reikalingas atsargumas, kritiškumas. Kaip ir vertinant A.Čapman pareiškimus. Tačiau rimtos rusų apžvalgininkės pastabos apie Lietuvą – visai kas kita nei A.Čapman svaičiojimai. Tai – rimtas šaltas dušas. J.Latynina – palanki, draugiška Lietuvai. Ji būtent iš kompanijos tų rusų apžvalgininkų, kurie neabejoja, jog mes 1940-aisiais buvome okupuoti, o 1990-aisiais panorome atgauti laisvę. Ji supranta ir Lietuvos siekį atitrūkti nuo Rusijos įtakos šiomis dienomis.
Ir vis dėlto J.Latynina mato, kaip mūsų norai kartais skiriasi nuo realių darbų. Ji pateikia savąją versiją, kodėl lietuviškasis oligarchas Viktoras Uspaskichas veržiasi į valdžią, kodėl buvo nustumtas į šoną Rolandas Paksas, kodėl mes galime nepastatyti naujos atominės jėgainės, kodėl mūsų žemėje nei iš šio, nei iš to atsirado prieš atominę energetiką protestuojančių žaliųjų… Daug sudėtingų versijų iškėlė minėtoji “Kod dostupa” laida.
Įsiminė polemika ir su prof. Vytautu Landsbergiu dėl liustracijos įstatymo fiasko. Apžvalgininkė J.Latynina tvirtino, jog liustracijos įstatymas tada, 1991-aisiais metais, buvo sužlugdytas. Ir pateikė savo nuomonę, kodėl sužlugdytas. “Nes visi KGB agentai, paskutinėmis akimirkomis KGB sukišti į parlamentą, sutelkia viską, kad minėtą įstatymą sužlugdytų. Kai aš klausiu prof. Vytauto Landsbergio, kodėl jūs nesučiuptote tų KGB agentų nusikaltimo vietoje, sulaukiau atsakymo. Profesorius apgailestavo: “ak, mes buvome jauna valstybė”. Na, atleiskite, jaunų valstybių nebūna – tu arba valstybė, arba – ne”. Ši J.Latyninos citata pateikiama beveik pažodžiui.
Lyg ir nieko naujo nepasakyta. Tačiau čia esama labai svarbaus momento. Rusijos apžvalgininkė tarsi pabrėžia, jog pasiteisinimai taip pat privalo būti saikingi. Kai kada, matyt, verčiau pripažinti suklydus, nei teisintis. Toks rusiškas priekaištas Lietuvai – vertas mūsų dėmesio.
Juolab kad “Kod dostupa” laidos vedėja – viena iš tų, kuri mato, kaip po Boriso Jelcino pasitraukimo Rusija, vadovaujama Vladimiro Putino, įžūliai, kryptingai, atkakliai kišasi į Lietuvos vidas reikalus, išnaudodama visus įmanomus dujų ir naftos kozyrius. Tačiau Lietuva, apibendrinant J.Latyninos lietuviškąją apžvalgą, turėtų ne tiek verkšlenti, kiek priešintis. Įsidėmėkime: nėra jaunų ir senų valstybių, valstybė arba priešinasi, arba tai jau – ne valstybė.
Deja, ši pastabų kupina laida kažkodėl nesulaukė deramo Lietuvos dėmesio. O kodėl buvo tarsi nutylima – akivaizdu. Priekaištų pažerta buvo visiems lietuviams – ir kairiesiems, ir dešiniesiems, ir rezistentams, ir kolaborantams. Mažai kas atkreipė dėmesį, jog priekaištai – geranoriški.
Kad Lietuva pančiota ir supančiota, byloja ir intrigos dėl teisinę neliečiamybę praradusios teisėjos Neringos Venckienės būsimosios partijos. Dar nespėjo buvusi teisėja ELTA agentūros salėje rimčiau pristatyti savo programos, savo bendraminčių ir rėmėjų, o viešojoje erdvėje jau nuskambėjo pranešimų, jog kažkas iš kažko atėmė “Lietuvos sąrašo” idėją.
Dar prieš keletą savaičių labai įvairi publika, įskaitant ir visuomenininką Darių Kuolį, ir žurnalistą Valdą Vasiliauską, ir parlamentarą Naglį Puteikį, ir Kovo 11-osios Akto signatarą Romualdą Ozolą, ir dar daugelį kitų politikos ir visuomenės veikėjų iškilmingai kalbėjo apie būtinybę vieningu frontu šturmuoti parlamentą lemtinguose šių metų rudens rinkimuose. Dabar, regis, ruošiamasi išsivaikščioti net nepabandžius sugniaužti vieningo kumščio.
Sunku net suskaičiuoti, kiek paskelbta skambių deklaracijų, pareiškimų, kiek rengta spaudos konferencijų apie prasidėjusius vienijimosi procesus?! Nejaugi viskas veltui? Nejaugi kritiškai nusiteikę apžvalgininkai bus teisūs, tvirtindami, jog iš naujojo politinio darinio bus maža naudos? Nebent tiek, kiek naudos buvo iš pramogų verslo Arūno Valinsko prisikėlėlių partijos…
Būtų labai šaunu, jei buvusi teisėja N.Venckienė šį rudenį su grupe bendraminčių patektų į Seimą ir net taptų, sakykim, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininke. Tačiau pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kaip oponentai ir priešininkai kiršina, klaidina, dezinformuoja. Reikia išmokt atskirti tikrus draugus nuo draugų apsišaukėlių.
Prisiminkime Rusijos apžvalgininkės J.Latyninos žodžius: “Nėra jaunų valstybių, valstybė arba egzistuoja, arba jos nėra”.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas (Slaptai.lt portalas).
2012.07.12
