CŽV kalėjimų byla: dar kartą veidu į purvą


Print

Generalinė prokuratūra eilinį kartą numarino bylą dėl galimai saugumiečių padaryto nusikaltimo prieš Lietuvos valstybę ir jos demokratinę konstitucinę santvarką. Prokuratūra tinkamai netyrė, vilkino, marino ir kitas rezonansines bylas. Paminėtinos sausio 13-osios byla, karininko patrioto V. Pociūno nužudymo byla, pokario partizanų žudymo bylos, Kalvarijos pareigūnų, sukilusių prieš savo korumpuotus ir nusikaltimuose prasmegusius  viršininkus,  byla, VEKS (Vilnius – Europos kultūros sostinė) byla.

Labai neaiški, purvina E. Kusaitės byla bus nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, idant vėl paslėptų nuo visuomenės saugumiečių galimai padarytus nusikaltimus. Neaiški, nešvari čečėnų Gatajevų byla. Teisinį ir politinį prieglobstį nuo Lietuvos saugumo ir prokuratūros minėti pabėgėliai be problemų (!) gavo ES šalyje – Suomijoje.

 Reikalas pakenkė Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui Europos Sąjungoje. Marinama UAB „Sąmanėlė“ byla, K. Starkevičiaus ir kompanijos mailiaus byla. Apie pedofilijos bylą  nebeaušinkim burnos.

Kai reikia ginti viešąjį interesą, narplioti kontrabandą ir korupciją, kai reikia tirti nusikaltimus prieš valstybę ir konstitucinę santvarką, prokuratūra ciniškai užima pasyvią bylų marinavimo poziciją. Tai nesuderinama su prokuratūros paskirtimi teisinėje valstybėje. Prokuroras neturi kukliai sėdėti ant suolelio, nelyginant bučinių laukianti nuotaka. Prokuratūra yra institucija, kuri turi aktyviai, netgi agresyviai, palaikyti ir grįsti valstybinį kaltinimą. Yra bent mažiausias pagrindas įtarimui, prokuroras turi nosim žemę arti.

Geras prokuroras neturi bijoti priskaldyti malkų. Jo galimus paklydimus atsvers advokatai ir teisingas teismas. Tarkime, kaltinamoji išvada yra lygi 100 proc. Po nuosprendžio lieka 30 proc., o teisingumas ir visuomenė triumfuoja. Prokuroras gali tyliai išgerti šampano ir pajausti katarsį, kurį visada patiria sunkų protinį kūrybinį darbą atidavęs žmogus.  Deja, mūsų prokurorai turbūt laukia, kad kaltinimo įrodymus jiems atneš Senelis Šaltis arba užgavėnių žydukais persirengę mažamečiai.

Paradoksas: D. Mockaus ir A. Gureckio konflikto ir bylos atvejis kitoks.  Ūkinėse bylose mūsų mylima prokuratūra tampa hiperaktyvi ir kartu su antstoliais aktyviai stoja būtent stipriojo pusėn. Susidaro įspūdis, kas turi milijardą, tas užsiundo prokuratūrą, kad iš buvusio partnerio atimtų kokius 50 milijonų. Privatizacijos metu turto prievartavimo techninę pusę atlikdavo banditai ir torpedos.  Dabar  šią kilnią  misiją, regis, nuoširdžiai perima prokuratūra. Civilizacinė pažanga akivaizdi. Jokių sprogdinimų, jokio aukos  išvežimo į mišką, jokių lygintuvų ar lituoklių. Iš kontoros į kontorą tyliai suvaikšto bylos, palaksto antstoliai. Ir viskas teisėta.

A. Gureckio byla tapo rezonansine tik dėl desperatiškos parodomosios savižudybės. Visi bijo galingo oligarcho, todėl apie šią unikalią bylą žiniasklaida beveik visiškai tyli. Išsigando ir oligarchas, ir jo samdiniai prokurorai – torpedos. Regis, turėsime dar vieną ciniškai marinuojamą bylą. Esu įsitikinęs, kad kiekvienoje iš 60-ies Lietuvos savivaldybių yra bent po keletą panašių „ūkinių“ bylų. Tik gal sumos provincijoje mažesnės, niekas masiškai demonstratyviai nesižudo, todėl bylos netampa rezonansinėmis,  mes apie jas nieko nežinome. Pasiguoskime, kad bent jau „ūkinėse bylose“ mūsų mylimi prokurorai yra principingi, greiti, aktyvus, padeda keliems laimingiesiems pagreitintai koncentruoti kapitalą. Kažkas Tėvynėje Lietuvoje turtėja.

Mes – paprasti piliečiai, netgi ekspertai ir apžvalgininkai, negauname konkrečių bylų medžiagos, neturime galimybės prie jų prieiti. Visą informaciją semiamės tik iš žiniasklaidos. Yra tokia žvalgybos rūšis, beje labai efektyvi, – analitinis darbas su viešaisiais šaltiniais. Analitinis protas gali iškelti labai daug pagrįstų teisinių versijų, hipotezių, gali pamatyti netgi povandeninę nusikaltimų aisbergo dalį. Tada kyla principinis pastebėjimas. Bemaž visos mūsų žiniasklaidos priemonės turėtų būti uždarytos, turėtų būti areštuotas jų turtas, o redaktoriai ir žurnalistai tardymo izoliatoriuje turėtų įdėmiai vartyti kaltinamąją išvadą.  Turėtų būti masiškai keliamos baudžiamosios bylos dėl šmeižimo, dėl žinomai melagingos informacijos skleidimo, dėl pareigūno, atliekančio pareigą žeminimo ir įžeidinėjimo. Arba žiniasklaidoje paskleistos informacinės nuotrupos apie mylimą prokuratūrą ir saugumą yra tiesa.

Pažvelkim tiesai į jos įžūlias akis, atlaikykim veriantį jos žvilgsnį. Pripažinkim, kad mūsų generalinė prokuratūra ir saugumas seniai susipriešino su pilietine visuomene, griauna teisinės valstybės pagrindus, tapo klaninių struktūrų uzurpuotomis kenkėjiškomis organizacijomis, kurios neaišku kokiais pagrindais veikia ir neaišku kam betarnauja. Klaikus paradoksas tas, kad saugumas, jo lyderiai, regis, patys tampa nusikaltimų, galimai įvykdytų prieš Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką, organizatoriais. Prokuratūra neria į bendrininkės vaidmenį ir tampa tuos galimai padarytus nusikaltimus pridengiančia organizacija  – „teisiniu stogu“. 

Būvis, į kurį nusirito generalinė prokuratūra ir saugumas, yra tarsi progresuojanti gangrena. Tai juk labai svarbūs valstybės instrumentai. Teisės ir įstatymo viršenybės principas, visų lygybės prieš įstatymą principas yra civilizaciniai modernios valstybės atributai. Šiuo požiūriu Lietuva jau atsiskyrė nuo civilizuotų valstybių flotilės ir nuplūduriavo velniai žino kur. Šalies visuomenė jau eina kolapso ar netgi klinikinės mirties link. Šioje situacijoje išskirtinis yra žiniasklaidos vaidmuo. Viena vertus, tik iš jos sužinome faktus. Kita vertus, žiniasklaidoje stinga gilesnių vertinimų, taiklių prognozių, o problemos sistemingai užpliurpiamos. 

Žiniasklaida vengia pasitelkti gausesnį ratą nepriklausomų ekspertų ir apžvalgininkų, kurie pateiktų objektyvų vaizdą apie valstybės nuopuolio mastus, socialinės inžinerijos prasme pasiūlytų gelbėjimosi modelius, supurtytų ir paskatintų sąžiningus ir patriotiškai nusiteikusius politikus veikti, jei tokių dar liko.  Viešojoje ekspertinėje erdvėje iš inercijos tebevyrauja transliacijos iš elektros skydinės ir tai, ką šmaikšti liaudis pakrikštijo „lopatologija“. 

Ypač klaiku tai, kad šalyje bemaž nėra politinės galios centro, nėra politinio paveikumo svertų,  įgalinančių  valstybės ir konstitucinės santvarkos remontu užsiimti nedelsiant. Seimo ir Vyriausybės nariai rūpinasi mailiaus auginimu apleistoje kiaulių fermoje, per keturis metus pasididina šeimos klano turtelį nuo 4,5 iki 170 milijonų, rezga naujas korupcines aferas. Lietuvoje aštrėja ir bręsta klausimas dėl Prezidento, tiesiogiai renkamo tautos, galių išplėtimo.  Visa piliečių viltis – aktyvi ir principinga Prezidentė. Deja, ji plakasi tarsi žuvis, išmesta ant kranto.

Viražas su naujo generalinio prokuroro paskyrimu primena Stalino kadrų politiką.  Ispanijos karo padangėje paskaidęs 30-metis papulkininkis per gerą pusmetį paverčiamas aviacijos maršalu ir vyriausiuoju vadu. Pas dėdę Juozą tokių pavyzdžių – dešimtys. Tai išbandytas makiavelistinis veiksmas politiko, kuris niekuo negali pasitikėti, bet nori būti efektyvus. Žmogelis iš profesinių apačių akimirksniu iškeliamas į stulbinančias karjeros aukštumas, mainais už lojalumą vadui, už įsipareigojimą be gailesčio atlikti valymus ir pertvarkas. Žmogus iš apačių nesusijęs su valdžios aplinkoje jau susiformavusiomis kenkėjiškomis klaninėmis grupuotėmis, gali jas be sentimentų nukirsti ir paspirti.  

Manau, kad Prezidentė nuoširdžiai norėjo kuo geriau, bet išėjo – kaip visada. Visuomenė, manau, ir Prezidentūra, dabar gerokai sutrikusi.  Kodėl naujasis generalinis, užuot atlikęs svarbią valstybinę misiją, nėrė į pajaco ir marionetės vaidmenį? Gal prieš jį saugumo ir prokuratūros klanai turi kompromituojančios informacijos? O galėjo tapti nacionaliniu didvyriu, ordinų ir medalių turėtoju.. Gatvę, mokyklą jo vardu būtų pavadinę. Užsinorėjęs būtų Paulausko pavyzdžiu į didžiąją politiką nuplaniravęs. Visą didžiulį reputacijos ir politinį kapitalą būtų užsidirbęs gražiai ir pelnytai. Juk iš pilietinės visuomenės, iš Lietuvos ateities lūkesčių išplaukia labai aktualus ir nuoširdus socialinis užsakymas gelbėti valstybę, skubiai remontuoti teisinę valstybę, sugrąžinti šalyje vykstančius procesus į konstitucijos erdvę. Lietuvai apskritai trūksta ryškesnių viešojo sektoriaus lyderių. Deja, dabar Prezidentė ir visuomenė kurį laiką privalės stebėti nuobodų pajaco su bumbuliukais šokį scenoje. Paskirsi vadu kokį prokurorą iš sostinės klano, tai vėl žengsi du žingsnius atgal. Ką daryti, vėl ieškoti prokuratūrai vado Viekšniuose ar Joniškėlyje?  Progresuojanti gangrena tęsis toliau.

Kubiliai, Anušauskai, Šedbarai eilinį kartą užsimaus cinizmo kaukes ir toliau vaipysis iš televizorių ekranų, dalins bukumo persmelktus interviu: „CŽV kalėjimų byloje to ir reikėjo tikėtis…“, „kol JAV neduos mums naujos medžiagos…“, „…Jų veiksmuose yra tik tarnybinio nusižengimo požymių…“, „suėjo senaties terminas“.

Nusikaltimams prieš valstybę ir konstitucinę santvarką nėra ir negali būti senaties. Tokio tipo ypač pavojingus nusikaltimus prieš valstybę galimai organizavęs buvęs saugumo vadas M. Laurinkus visai neatgailauja. „Prokurorų – torpedų“ stogas mylimą Mečį nuo galimų teisinių rūpesčių  saugo budriai.  Buvęs saugumo vadas reiškiasi žiniasklaidoje, teikia politines diagnozes apie savo paties išniekintą Tėvynę, moko ją gyventi, noriai kalba apie politinę dešinę, ruošiasi rinkimams ir sugrįžimo į didžiąją politiką skrydžiui. Geresnė Lietuvos ateitis turėtų būti siejama su apsivalymu.

M. Laurinkus viešoje erdvėje pats prisipažino, kad žodžiu prašė prezidento R. Pakso leidimo steigti bazes (kankinimų kalėjimą).  Paksas prašymo faktą irgi viešai patvirtino ir patikino tokio sutikimo niekam niekada nedavęs. V. Adamkus, panašu, nuo rutininio valstybės valdymo darbo buvo nusišalinęs, jam suteiktus tautos įgaliojimus lengvai  išdalino visokiems januškoms. Kankinimų kalėjimų mylėtojai uzurpavo aukščiausių šalies pareigūnų galias, savavališkai įsijungė sau žalią šviesoforą ir nuėjo nusikaltimo prieš Lietuvos valstybę ir konstitucinę santvarką keliu. Kyla principiniai klausimai, kas valdė valstybę, kaip užsienio inspiruotų kankinimų kalėjimų steigimas dera su Lietuvos konstitucija ir Lietuvos teise, kaip dera su ES teise ir Europai būdingu labai aiškiu požiūriu į žmogaus teises. Įsiveldama į šią politinio kriminalo istoriją Lietuva apsidergė visos ES akivaizdoje. Neformalioje aplinkoje Lietuva vadinama JAV penktąja kolona Europoje. Pasikeitus JAV administracijai, visi taškai ir visas įdirbis, kurį padlaižiaudami tariamai užsidirbo uzurpatoriai, sutrypę šalies ir ES teisę, beviltiškai prapuolė. Didžiulis riebus minusas.

Kodėl Dž. Bušo administracijai prireikė steigti eksteritorinius kalėjimus? Gal Aliaskoje žemės trūksta? Kaip lagerį tenykštėje klimato zonoje įrengti, galėjo išmokti pasiskaitę A. Solženicyno „Archipelagą gulagą“. Gal Amerika nacistinio konclagerio kalinių atsiminimus buvo uždraudusi spausdinti? JAV dėl to klausimo niekada nedarė paslapties. Kovoje su terorizmu galima viskas. O narsūs specialiųjų tarnybų vyrai bijojo kankinti JAV teritorijoje, kadangi ten yra pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, yra normalus parlamentarizmas, egzistuoja ir teisinė valstybė.  Pakankinsi, pasikeis politiniai vėjai, ir gausi 20-imt metukų pats kameroje pasėdėti. Eksteritoriniai kalėjimai bananinėse respublikose buvo steigiami būtent tam, kad vyrai galėtu kankinti laisvai, kad budelis nestresuotų. 

Ir Lietuvoje kalėjimas buvo steigiamas ne tam, kad koks nelaimėlis arabas kameroje krepšinį pasižiūrėtų ir vietine kanalizacija pasinaudotų. Vienintelė kalėjimų paskirtis – galimybė kankinti nekontroliuojamai. O kokia mūsų tautos istorinė atmintis kankinimų klausimu, koks mūsų emocinis vertybinis santykis su tokiomis baisybėmis? Mes mėgstam raudoti dėl nukankinto vyskupo V. Borisevičiaus, piktinamės, kad KGB nužudė kunigą J. Zdebskį. Gailimės visų kankinių. Kankinių yra ir mano giminėje. Raudame dėl  Rainių miškelio kankinių. Beje, jų kūnus NKVD-istai išniekino labai šlykščiai, sukišdami nupjautas genitalijas aukoms į burnas. Panašius dalykus padarė su tūkstančiais kalinių ir Vakarų Ukrainoje bei Vakarų Baltarusijoje. 

Aš bandau įsivaizduoti, kaip paslaugūs mūsų saugumo gudručiai svetimos valstybės emisarams sako: „Ponai, parinkome kalėjimui nuostabų sklypą pušyne. Štai čia garsui atsparios kameros, čia patalpa specialiosios įrangos sandėliavimui…“ O dabar tiesiog nuoširdžiai palinkėkim Mečiui Laurinkui ir kompanijai sėkmės rinkimuose. Ir būtinai pasvajokim apie šviesią Lietuvos ateitį.

Nuotraukoje: straipsnio autorius – prof. habil. dr. Gediminas Merkys, KTU Sociologijos katedros vedėjas.

2011.01.19


Prisijunkite prie diskusijos