Pastarųjų kelių dienų susišaudymai, kilę Armėnijos – Azerbaidžano pasienio regione, – informacija, kurią pasaulio žiniasklaida dabar skelbia pirmuosiuose puslapiuose. Beje, naujai įsiplieskęs Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas keletą parų stelbė net pranešimus apie Ukrainos – Rusijos karinį konfliktą.
Kas tai – naujas konfliktas ar dėmesio atitraukimas?
Pasaulio dėmesys Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimams yra natūralus. Tokiuose reikaluose atsitiktinumų retai užtiksi. Jei šūviai aidi, vadinasi, esama jėgų, kurioms jie reikalingi. Politikos ir karo ekspertai neatsitiktinai laužo galvas, ką galėtų reikšti naujausi Armėnijos pajėgų išpuoliai prieš Azerbaidžano karines pajėgas? Gal Rusija ir vėl mėgina demonstruoti įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms? O gal tai – naujo tarptautinio konflikto užuomazga?
Beje, armėnų diversinių grupių suaktyvėjimo buvo galima tikėtis. Neatmestina versija, jog Rusijai, nuo kurios dabartinė Armėnija priklauso ir politiškai, ir ekonomiškai, naudinga pasaulio visuomenės dėmesį permesti nuo įvykių Rytų Ukrainoje į Pietų kaukazą.
Tačiau turi teisę egzistuoti ir versija, jog esama jėgų, kurios norėtų iš naujo perbraižyti įtakos sferų ribas. Kas tos jėgos?
Šį konfliktą galima traktuoti įvairiai: ir kaip lokalų, ir kaip tarptautinį, kur vieną iš pagrindinių vaidmenų, be kita ko, atlieka Rusija, Armėnijos terotorijoje turinti savo karinių bazių. Žinoma, didesni ar mažesni susišaudymai po 1994-ųjų, kai Armėnija, Rusijos padedama, okupavo Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą, įsiplieksia nuolat. Tų išpuolių iniciatorė dažniausiai būdavo Armėnija.
Tačiau naivu manyti, jog Azerbaidžanas savo valia atsisakytų teisių į šį armėnų ankesuotą kraštą, juolab kad armėnai okupavo dar ir septynis greta Kalnų Karabacho esančius rajonus.
Be Kremliaus pritarimo nebūtų pradėję šaudyti
Ekspertai, kurie šių dienų neramumus vadina tarptautiniu konfliktu, pažymi, jog Armėnijos teritorijoje iki šiol dislokuotos Rusijos karinės bazės, ir oficialusis Jerevanas privalo klausyti Kremliaus užgaidų. Taigi Armėnija vargu ar būtų pradėjusi šaudyti į Azerbaidžano pasieniečius, šių savo veiksmų nesuderinusi su Rusijos vadovybe.
Kvaila manyti, jog Armėnija, būdama daug sykių silpnesne už Azerbaidžaną, išdrįstų žengti bent vieną žingsnį, kuris nepatiktų Rusijos vadovybei. Taigi tie šūviai – Rusijos, siekiančios atitraukti pasaulio dėmesį nuo savo nusikaltimų Ukrainoje, užgaida?
Bet esama ir versijos, jog šie susišaudymai byloja apie naują Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono interesų susidūrimą, kur savų tikslų siekia ir Rusija, ir Europos Sąjunga, ir Turkija, ir JAV. Negalima užmiršti ir aplinkybės, jog Azerbaidžanas kuria Rusijos pietiniam naftotiekiui konkurentą. Šios nuomonės besilaikantys ekspertai mano, jog liepos 31-osios – rugpjūčio 6-osios neramumai neperaugs į rimtą Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą tik su sąlyga, jei niekas iš didžiųjų valstybių jo nebandys kurstyti.
Kas pirmasis pradėjo šaudyti?
Kas pirmasis atidengė ugnį, nustatyti sunku. Armėnai kaltina azerbaidžaniečius, azerbaidžaniečiai – armėnus. Tiesa, pastarųjų keliolikos metų patirtis byloja, jog Azerbaidžanas linkęs išskirtinai taikiomis priemonėmis susigrąžinti atimtą regioną – preciziškai laikosi visų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl sulaukė ir viso pažangaus pasaulio paramos. Dauguma ES ir NATO šalių mano, jog Kalnų Karabachas privalo sugrįžti Azerbaidžanui.
Atakuoti ir civiliai objektai
Remiantis Azerbaidžano spaudos pranešimais, rugpjūčio 1-osios naktį šūvių kruša pasipylė iš Armėnijos pusės. Azerbaidžano gynybos ministerijos teigimu, naktį iš rugpjūčio 2 – 3 dienomis armėnų ginkluotosios pajėgos mažų mažiausiai 190 kartų pažeidė ugnies nutraukimo režimą. Be kita ko, šaudyta ne tik į Azerbaidžano karius, bet ir į dešimtį aplinkinių Azerbaidžano kaimų ir gyvenviečių. Oficialusis Baku sako, jog Azerbaidžano pajėgos buvo priverstos jėga sunaikinti objektus, iš kurių buvo apšaudoma jo teritorija.
Armėnijos pozicija, žinoma, visiškai priešinga: už eskaluojamą įtampą esą atsakingi azerbaidžaniečiai.
Tačiau Azerbaidžano spauda rašo, jog rugpjūčio 2-osios naktį jų kariai sunaikino penkis objektus ir transporto priemonių Terterio fronte. Tomis dienomis armėnų kariškiai užblokavo konflikto apimtame regione visus kelius, o pafrontės zonoje esančiuose armėnų kaimuose kilo didelė panika, baiminantis atsakomųjų Azerbaidžano veiksmų.
Armėnai viską neigia…
Žinoma, armėnų pusė neigia azerbaidžaniečių pranešimus. Tačiau jei žinias apie sunaikintą armėnų diversantų grupę patvirtino Azerbaidžano gynybos ministerija, tai armėnų pranešimus patvirtina tik niekieno nepripažinto armėnų okupuoto Kalnų Karabacho atstovai. Iškalbinga, kad oficiali Armėnijos gynybos ministerija savo pozicijos nepareiškė.
Kalnų Karabachą okupavusių armėnų pareiškimai, esą azerbaidžaniečių informacija apie pasiektas pergales tėra „lakios fantazijos vaisius“, leidžia manyti, jog čia neapsieita be Rusijos dezinformacinių ir propagandinių intrigų. Mat posakius „lakios fantazijos vaisius“ pastaruoju metu labai pamėgę Rusijos propagandistai, komentuodami karinius įvykius Rytų Ukrainoje.
Priminsime: armėnų separatistai ir teroristinės organizacijos Kalnų Karabacho nepriklausomybę nuo Azerbaidžano paskelbė 1991-aisiais metais. Armėnai šiam žingsniui, kaip dabar aiškėja, ruošėsi iš anksto. Norą atplėšti nuo Azerbaidžano derlingąją ir iškasenomis turtingą bei strateginę reikšmę turinčią Kalnų Karabacho teritoriją lydėjo kariniai išpuoliai prieš azerbaidžaniečių tautybės žmones. Tik 1994-aisiais pavyko pasiekti, jog abi pusės nutrauktų karinius veiksmus.
Azerbaidžanui kol kas nepavyko susigrąžinti šių žemių. Tačiau šiame regione paskutiniaisiais metais nebuvo ir ypatingai kruvinų susirėmimų.
Rusijos intrigos ir dviveidystė
Niekas neabejoja, jog šį konfliktą pavyktų išspręsti labai greitai, jei ne klastinga Rusijos laikysena. Rusija tik dedasi norinti sutaikyti Armėniją ir Azerbaidžaną. Iš tiesų Kremliui nenaudinga taika – jis norėtų, kad azerbaidžaniečiai kuo ilgiau neatgautų iš jų klasta ir jėga pagrobtų žemų. Kremlius trokšta, jog šis konfliktas nuolat rusentų. Nes tik tokiu atveju Rusija galinti daryti įtaką tiek Azerbaidžanui, tiek Armėnijai.
Tik taip galima paaiškinti, kodėl Rusija savo moderniausią ginkluotę parduoda abiem konfliktuojančiom pusėm – tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui.
Rusijai nereikalingas tikras stabilumas Pietų Kaukaze. Vaizdžiai tariant, jei šiame regione nėra stabilumo, tai ir naftos kainos nėra stabilios.
Beje, įtampą čia pakurstė ir Europos Sąjunga, bandanti sustiprinti savo įtaką. Tiesa, ES tai atlieka išskirtinai diplomatinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, siūlydama įvairiausio pobūdžio sutartis. Asociacijos narės sutartis buvo pasiūlyta ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai, Gruzijai, Armėnijai ir Azerbaidžanui.
Turkų ir azerbaidžaniečių politologo Torgulo Ismailo pozicija
Azerbaidžanas nepanoro pasirašyti tokios sutarties. Turkų ir azerbaidžaniečių politologas, Ekonomikos ir technologijų Universiteto tarptautinių santykių fakulteto docentas (Turkija, Ankara) ponas Torgulas Ismailas pabrėžia, kad Moldova ir Gruzija sutiko pasirašyti, kadangi už Moldovos nugaros – Rumunija, o Gruzija jau „nebeturi ko prarasti“. Tuo tarpu Azerbaidžanas – atsisakė, sutikdamas derėtis tik dėl paprastesnės vizų tvarkos.
O Armėnija iš pradžių sutiko. Bet po konsultacijų su Maskva oficialusis Jerevanas tokių ketinimų nedelsiant atsisakė. Armėnija ne tik nugarą atsuko ES, bet demonstratyviai pažadėjo jungtis prie visų Rusijos kuriamų sąjungų. Pavyzdžiui, prie Muitų sąjungos.
Politologas T.Ismailas mano, jog negalima pamiršti ir aplinkybės, jog Azerbaidžanas kuria Rusijai alternatyvius dujotiekius. Pavyzdžiui, dar 2012-aisiais metais Azerbaidžano vadovybė pareiškė norinti turėti dujotiekį TANAP, kurio pagrindą sudarytų senasis dujotiekis Baku – Tbilisis – Erzurum. Naujasis TANAP taptų alternatyva Rusijos kontroliuojamam „Pietų dujotiekiui“.
Alternatyvūs dujotiekiai ir naftotiekiai
„Akivaizdu ir tai, kad po Ukrainos nelaimės ES visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumažinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos energijos resursų, todėl Rusijai negali patikti, jog Azerbaidžanas puoselėja alternatyvius dujotiekius kaip TANAP“, – mano Togrulas Ismailas.
Negalima užmiršti ir aplinkybės, jog rugpjūčio 8 – 9 dienomis numatytas Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų derybos Sočyje.
Tad esama daug vilčių , jog, deryboms prasidėjus, nutils ir šūviai fronte. Ypatingai didelės kautynės vargu ar įmanomos, nebent joms Azerbaidžanas būtų intensyviai ir kryptingai provokuojamas.
Norint geriau suvokti, kas gi dabar dedasi pasienyje, reikia matyti visą situaciją Juodosios – Kaspijos jūrų regione: trečiasis ekonominių sankcijų prieš Rusiją etapas, numuštas Malaizijos lėktuvas, visas pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Ukrainą. Matyt, Rusijai tiesiog reikėjo dėmesį nukreipiančio manevro.
Taip pat esama vilties, jog oficialusis Jerevanas neišdrįs rimtai erzinti Azerbaidžano. Juk visas valstybinis Armėnijos biudžetas mažesnis nei Azerbaidžano karinis biudžetas.
Azerbaidžano karinis biudžetas didesnis už visos Armėnijos biudžetą
Be to, pastaraisiais metais Azerbaidžanas ženkliai padidino savo karines išlaidas. Niekas neabejoja, jog prarastąjį regioną ši valstybė galėtų jėga susigrąžinti be didelių keblumų. Bet karinis kelias Azerbaidžanui būtent ir nepriimtinas. Azerbaidžanas siekia tai sureguliuoti išskirtinai taikiomis priemonėmis.
Azerbaidžanas neužmiršęs, jog Armėnijoje įsikūrusios Rusijos karinės bazės, ir karinio konflikto atveju Rusija tikrai neliks nuošalyje. Akivaizdu ir tai, kad Baku nėra monolitiškai vieningos nuomonės, kaip susigrąžinti prarastas žemes. Čia esama politikų, kuriems priimtinos tik diplomatinės priemonės, bet yra ir politikų, kurie, esant reikalui, neatsisakytų ir karinių priemonių.
Taikios Azeraidžano iniciatyvos
Ir vis dėlto čia galima įžvelgti paradoksą: būdamas daug sykių galingesis už Armėniją, Azerbaidžanas labiau linkęs Kalnų Karabachą susigrąžinti taikiais nei kariniais būdais. Azerbaidžanas turi savo naftotiekius, dujotiekius, tarptautinius įsipareigojimus, ir visa tai jį įpareigoja elgtis apdairiai, civilizuotai, atsakingai. Jei kas ir žvangina ginklais, tai pirmiausia Armėnija, savo užugaryje turinti rimtą sąjungininką – Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Taigi itin dažnai ginklais žvanginanti Armėnija ir intrigantė Rusija naudojasi aplinkybe, jog Azerbaidžanas savo teisėtų tikslų siekia išskirtinai civilizuotomis, taikiomis, tiek JAV, tiek ES priimtinomis priemonėmis.
Tiesa, katrybės Azerbaidžanas gali netekti, jei Rusija labai nusilptų dėl konflikto su Ukraina ir Vakarų taikomų sankcijų. Tokiu atveju Azerbaidžanui gali kilti noras susigrąžinti prarasas žemes žaibiškai – pradėjus karinę operaciją.
—————————————
Karinio konflikto chronologija
Naktį iš liepos 31-osios į rugpjūčio 1-ąją diversinės – žvalgybinės armėnų grupės pabandė įsiveržti į Azerbaidžano pajėgų kontroliuojamas teritorijas Agdamo ir Terterio rajonuose. Azerbaidžaniečių kariai laiku pastebėjo priešą ir atidengė ugnį. Armėniška provokacija likviduota.
XXX
Rugpjūčio 1-ąją armėnų pajėgos 71 kartą pažeidė ugnies nutraukimo režimą, pradėdamos šaudyti Azeraidžano karių pusėn.
Remiantis rugpjūčio 1-osios pranešimais, Azerbaidžanas neteko aštuonių karių.
Tą pačią rugpjūčio 1-osos deiną paskelbta, kad armėnų diversantai bandė prasiveržti beveik visoje fronto linijoje. Tačiau visos be išimties armėnų atakos sėkmingai atmuštos. Rugpjūčio 1-osios vidudienį pranešta, kad azerbaidžaniečiai neteko 9 karių. Štai toks žuvusiųjų Azerbaidžano karių sąrašas: Isa Zijadas Almazovas, Elvinas Askerovas, Ali Ragimovas, Mustafa Alidžošgunovas, Saftaras Mamedovas, Elniuras Ibragimovas, Viugaras Poladovas, Achmedovas Garjagdy Eldaras ogly.
Kaip pranešė azerbaidžaniečių medikai, sužeistojo kario Etibaro Guseino Abdinovopo gyvybės jiems išgelbėti nepavyko. Sužeidimai buvo ypatingai sunkūs.
XXX
Kariniai veiksmai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dar 1994-aisiais susiformavusiose fronto teritorijose truko keletą parų iš eilės. Tiesa, Azerbaidžanas nė minutei nebuvo praradęs savo sienų kontrolės. Priešas naktimis dažnai naudojo apšviečiamąsias raketas, norėdamas pamatyti, kaip išsidėsčiusios pajėgos, taip pat naudojo sunkiosios artilerijos pabūklus.
XXX
Iš rugpjūčio 1-osios į rugpjūčio 2-ąją armėnai pabandė įsiveržti į Azerbaidžano kontroliuojamas teritorijas Agdamo – Agdero kryptimi.
Šiuose mūšiuose žuvo: puskarininkis Salahadinas Parvinas Alijevas ogly, jaunesnysis puskarininkis Afsaras Rahilis Guseinovas, jaunesnysis puskarininkis Rasimas Elčinas Achmedovas ogly, puskarininkis Geiratas Sarhanas Gulijevas ogly.
Rugpjūčio 2-ąją pranešta, kad armėnai per parą 73 kartus apšaudė Azerbaidžano pajėgas.
XXX
Taip pat pranešta, jog įsiplieskusio karinio konflikto metu virš visos fronto linijos patruliavo Azerbaidžano kariniai lėktuvai. Ypač daug skrydžių užfiksuota Terterio ir Agdamo rajonuose. Oficialusis Baku tvirtino, jog tai iš anksto planuoti skrydžiai, nesusiję su paskutiniaisias incidentais.
Rugpjūčio 2-ąją oficialusis Baku pranešė, kad armėnų kariai nesėkmingai puolė Azerbaidžano postus, įrengtus Agdamo – Agderinsko rajonuose. Tądien dėl armėnų išpuolių buvo sužeistas Kemerli kaimo gyventojas. Šiuo metu vyriškis gydomas ligoninėje.
XXX
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas Elmanas Abdulajevas kritikavo ESBO Minsko grupės vadovą JAV atstovą Džeimsą Vorliką dėl pasyvumo. Oficialus Azerbaidžano URM darbuotojas savo asmeninėje TWITTER paskyroje svarstė, kodėl ponas Dž.Vorlikas neragina Armėnijos kuo greičiau išvesti savo pajėgų iš okupuotų Azerbaidžano žemių.
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas E.Abdulajevas priminė, jog šis užkonservuotas konfliktas nepriimtinas ir pavojingas visoms taikos ir teisybės trokštančioms pusėms. Jis taip pat akcentavo, jog Azerbaidžanui reikalingi sąžiningi, o ne tendencingi tarpininkai.
Azerbaidžano diplomatijos atstovas tvirtno negalįs suvokti, kodėl ši ESBO grupė – tokia pasyvi? „Jei tarpininkai nuoširdžiai siekia taikos ir ramybės, kodėl mes, azerbaidžaniečiai, iki šiol negalime sugrįžti į savo žemes?“ – retoriškai klausė oficialusis Azerbaidžano pareigūnas E.Abdulajevas.
XXX
Rugpjūčio 4-ąją Azerbaidžano gynybos ministerija atmetė priekaištus, esą ji neturi teisės pasienio link telkti šarvuotosios technikos pajėgų. Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos viršininkas Vagifas Dargiahly pabrėžė, jog Azerbaidžanas turi neginčijamą teisę savo žemėje panaudoti karines pajėgas kaip tinkamas, ir niekas azerbaidžaniečiams negali nurodinėti, kokiuose regionuose jie turi teisę sutelkti tankų ar šarvuočių. Ypač dabar, kai armėnų specialiosios pajėgos rengia diversijas.
XXX
Savo oficialią poziciją išdėstė ir Azerbaidžano URM. Azerbaidžano diplomatijos vadovai tvirtina, jog dėl pastarųjų konfliktų atsakomybę privalo prisiimti Armėnija, siekianti bet kokia kaina išsaugoti neapibrėžtą Kalnų Karabacho situaciją, demonstruojanti nekonstruktyvią poziciją derybose, nukrypstanti nuo Madrido taikos plano, ignoruojanti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, neatsisakanti etninių valymų ir karinių provokacijų.
Azerbaidžano diplomatai taip pat pabrėžia, jog dėl Armėnijos agresijos maždaug milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į savo gimtuosius namus, ir tai – rimta tarptautinė problema.
Oficialusis Baku akcentuoja, jog konstruktyvios derybos dėl karinio konflikto sureguliavimo gali prasidėti Armėnijai nedelsiant išvedus savo kariuomenę iš visų okupuotų žemių. Kuo greičiau Armėnija išsinešdins iš okupuotų žemių, tuo greičiau šiame regione įsiviešpataus ramybė ir taika.
XXX
Rugpjūčio 4 dieną Azerbaidžanas pranešė, kad armėnų specialiosios pajėgos rugpjūčio 3-ąją iš viso surengė 130 apšaudymų. Visos priešo atakos atremtos.
XXX
Azerbaidžano informacinė agentūra АзерТАдж rugpjūčio 3-iąją pranešė, jog JAV laikraštis „Washington Post“ paskelta publikacija apie konfliktą Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje. Šiame amerikietiškame laikraštyje pabrėžiama, jog Kalnų Karabachas ir septynetas gretimų rajonų armėnams atiteko po šešerius metus trukusio armėnų separatistų inspiruoto karo. Šis karas dar neužbaigtas. Jis bus užbaigtas tik tuomet, kai Azerbaidžanas atgaus tai, ką prarado. 1994-aisiais pasiektos paliaubos byloja tik tai, kad konfliktuojančios pusės pažadėjo susilaikyti nuo karinių veiksmų.
XXX
Liepos 31-osios – rugpjūčio 4-osios incidentai turi dar vieną aspektą: tuo metu, kai armėnų pusė pradėjo regti Azerbaidžano pajėgų apšaudymus, Azerbaidžane nebuvo nei prezideto Ilhamo Alijevo, nei Azerbaidžano Gynybos ministro Zakiro Gasanovo. Apie tai televizijai ANS pranešė Azerbaidžano prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Novruzas Mamedovas.
Taigi armėnų teiginiai, esą būtent Azerbaidžanas pradėjo pirmasis šaudyti, nepanašūs į teisybę. Tiesiog armėnai pasinaudojo aplinkybe, jog Azerbaidžane nėra nei Prezideto, nei Gynybos ministro.
XXX
Rugpjūčio 3-osios vakarą oficialusis Baku pranešė, kad armėnų diversantai, atakuodami Azeraidžano pajėgas, sužeidė Gejali kaimo mergaitę Tagijevą Šalalą. Kulka pataikė į koją.
Azerbaidžaniečių mergaitės sveikata – patenkinama.
Parengta remiantis АзерТaдж, АПА, 1new.az, washingtonpost.com ir glavcom.ua pranešimais.
2014.08.06; 11:12
