Nesipriešinimo blogiui dvasia


Print

2010 05 02. Lenkijoje nedraudžiama surogatinė motinystė. Lietuvoje kol kas draudžiama. Tačiau nelegaliai praktikuojama. “Jei nėra gimdos, reikia kitos gimdos”, problemą komentuoja medikė.

Surogatine motina pabūti sutikusi lietuvė į viską žiūri tik techniškai: 45 tūkstančiai už išnešiojimą – “to verti pinigai”, nes “esama rizikos”.

Už papildomus 300 eurų per savaitę vaikelį ji sutiko netgi maitinti ir prižiūrėti. Vaiką perimantys “tėvai” labiausiai bijo, kad donorei nepabustų motiniški jausmai.

Surogatinė motina aiškina, kad kūdikio pardavimui ryžosi įsitikinusi neturėsianti galimybės vaiką išauginti.

Kad tai svarbiausia priežastis – mažai tikėtina. Beveik neįtikima. Tai tiesiog vienas iš naujojo – komercinio – gyvenimo būdo kapiliarų.

2010 05 03. Škotijoje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, auginanti tris vaikus, įtariama dar dviejų savo vaikų nužudymu. Iš Norvegijos į Lietuvą parskraidinta ir vaikų namuose apgyvendinta mergaitė, kurios motina išvyko nežinia kur, palikusi dukrą likimo valiai. Tokių ir panašių atvejų pernai būta 34, šiemet per keturis mėnesius – 9. Kokios nors globos pernai prašyta 77 “ekonominių migrantų” vaikams. Septyni nepilnamečiai lietuviukai užsieny padarė nusikaltimus.

Pranešimų apie netinkamai užsieny prižiūrimus vaikus nemažėja.

Nemeilės savo vaikams nepaslėpsi niekur – nei už prokurorų ir teisėjų pečių, nei “gyvybės langeliuose”, nei konteineriuose, nei mokykliniuose autobusėliuose, nei užsieniuose, išprotėjusieji nuo neatsakomybės ir godulio!

2010 05 22. Dar viena “inovacija”: jaunimo susitikime su pirmuoju euroderybininku Lietuvos Seime buvo pasiūlyta keisti Lietuvos supratimą – nebesieti jos su tradicine geografine teritorija, o Lietuva laikyti visas vietas, kuriose gyvena lietuviai.

Rusai būtent taip ir supranta Rusiją: ji yra ten, kur gyvena rusai. Todėl gina “sootečestvininkus”, jeigu šie pasiskundžia, kad yra skriaudžiami kokiose nors Rusijai dar nepriklausančiose teritorijose.

Kaip pagal šią koncepciją Angliją dalinsimės su Londonu, Airiją su Dublinu, Ispaniją su Madridu, o Rusiją su Maskva? Na, kaip bent jau ginsim lietuvius nuo diskriminacijos visose šiose šalyse?

Taigi…

Nei kursim atsargines “mini Lietuvas”, nei ginsim savo piliečius – ne tam ši “Lietuvos be teritorijos” koncepcija kuriama. Kuriama ji tam, kad emigrantai galėtų gyventi iliuzija, jog jie yra tokie patys lietuviai, kaip ir lietuviai Lietuvoje, nors jie, kaip ir patys jau pripažįsta, yra Anglijos lietuviai, Airijos lietuviai, Ispanijos ar Rusijos lietuviai. Ši koncepcija dar “prasmingiau” leistų rašyti įvairius pamokomuosius laiškus, teikti “atsilikusios” Lietuvos tobulinimo projektus, kelti reikalavimus Lietuvoje, tvarkytis pagal tos kiekvienos “mini Lietuvos” tvarkas ir tvarkeles. O Lietuvai jų “tobulinimų” nepaisant – niekinti ją, tokiu būdu bent psichologiškai kompensuojant kaltės jausmą dėl išduotos ir parduotos tėvų žemės.

Nežinau, kas aname susirinkime pasiūlė tą Lietuvos supratimo “patobulinimą”. Nežinau, ar buvo jam pritarta, ar jis buvo atmestas kaip absurdiškas…

Žinau viena: tokias “inovacijas” gimdanti sąmonė – jau migranto sąmonė.

2010 06 15. Dalyvaujam kitų kraštų okupacijose, bet vaizduojamės esą neatsakingi už tai, mus pačius irgi turi kažkas ginti. Bet kad patys galėtume ir turėtume gintis, bet kokiam agresoriui peržengus sieną, – jokių kalbų, jokių minčių. Esam nevyriška tauta. Moterys tarpais rodo daugiau vyriškumo. Tebegyvenam nesipriešinimo blogiui (kitai jėgai) dvasia.

2010 06 16. Lietuva absoliučiai atvira, tarsi apelsinas be žievės ar nuluptas obuolys.

Sienų nėra. Migracija be jokių suvaržymų. Žemės nuosavybė internacionalinė. Kalba atverta (netgi sąmonėje) visoms galimoms invazijoms. Visuomenė abejinga tautos gynybai. Vyriausybė dirba eurointegracijai. Partijos dirba valdžiai. Žmonės gyvena kas sau.

Kas suvalgys desertą, vadinamą Lietuva?

2010 06 17. Turtas nevienija, turtas skalbo.

Vienija kalba ir tikėjimas.

Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.

Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.

Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!

Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!

Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.

2010 06 18. Kai klausausi dabar siautėjančio pilietybės dovanų lietaus, negaliu liūdnai nesišypsoti. Iš politikų šypsausi su panieka: siūlydami dvigubą pilietybę, kai netgi Konstitucinis Teismas išaiškino, jog tokios, išskyrus jos kaip išskirtinio apdovanojimo, negali būti, jie prekiauja Lietuva vardan savo varganų reitingų ne tik demonstruodami savo pačių teisinį nihilizmą, bet ir žlugdydami paskutinius demokratijos likučius. Jie paprasčiausi politiniai cinikai.

Iš lietuvių, trokštančių žūtbūt išmušti  dvigubos pilietybės be ribų įteisinimą, šypsausi su gailesčiu: kiek daug dar jums šiame pasaulyje reikėtų suprasti! Žinoma, suprasti ką nors gali tik norintis suprasti. Lietuviams reikia pilietybės, o ne jos supratimo, tad aš vėl būsiu iškoneveiktas kaip senas niektauza ir nurašytas į istorijos atliekas. Kadangi mano galimi oponentai – vienokio ar kitokio pobūdžio emigrantai, į galimus būsimus priekaištus atsakysiu tik vienu klausimu jiems patiems: kur jūsų antros ar trečios kartos emigrantai su savo prigimtine teise ir net pačia dviguba pilietybe, jei ją turi? Kur jie kaip lietuviai? Konstituciškai jie yra lietuvių kilmės amerikiečiai, lietuvių kilmės britai, lietuvių kilmės vokiečiai, bet ne lietuviai, nors tokiais save ir laiko.

Tie, kurie teisę į dvigubą pilietybę remia prigimtine teise, įsivaizduoja, kad lietuvių tėvų vaikas gimsta lietuviu. Tarsi su lietuvio marškinėliais. Ar net oda. Deja, net lietuvių tėvų vaikas negimsta lietuviu, lietuviu jis tampa: tampa mokydamasis lietuviškai kalbėti, lietuviškai galvoti, lietuviškai elgtis ir pan. Kad yra būtent taip, rodo emigrantų vaikų likimas: stodami į airiškas, angliškas, švediškas, prancūziškas ir kitokias mokyklas, jie pradeda perėjimo į kitą tautybę kelią, savo kitakalbiškojo įsitautinimo kelią, net ir savo tėvų pririšimo prie kitos tautos kultūros ir galų gale taip pat ir jų nutautėjimo mažąją istoriją. Iš tokių šimtatūkstantinių ir milijoninių nutautėjimo istorijų ir susideda išeivijos nutautėjimo neišvengiamybės faktas, motininės tautos, jeigu ji nesugeba demografiškai atsikurti, degradavimo ir mirties istorija. Ir galimas faktas.

Ir jūs norit, kad jūsų psichologinei paguodai bei migraciniam patogumui reikalaujama dviguba pilietybė būtų pripažinta neproblemišku, normaliu ir net būtinu šių dienų reiškiniu? Taip, ji yra šiuolaikinis tautų ir nacionalinių valstybių marinimo įrankis rankose tų, kurie tai planuoja ir vykdo, tačiau aš niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad jis būtų įduotas į rankas marinti mus užsimojusiems, net jeigu jūs, prigimtinės teisės vardu dvigubos pilietybės reikalaujantieji, to nesuprantate. Nepakaltinamumas nepanaikina juo padaryto nusikaltimo fakto. Ir jeigu nesuprantantieji, ką daro, apkaltinti būti negali, tai kaltė dar sunkesniu akmeniu gula ant tų, kurie supranta, bet tyli. Arba daro: prekiauja.

Aš pasakiau.

2010 06 19. Išsigimusioji Europos prabanga. Italijoje valstybės administratorius ir politikus vežioja 620 tūkstančių limuzinų su vairuotojais, gaunančiais 3 tūkst eurų algą. Valstybės biudžetui tai atsieina 21 mlrd. eurų per metus. Tai – vien limuzininis aptarnavimas, neskaitant pačių vežiojamų personų atlyginimų! Valstybės biudžetas sutaupytų beveik pusę visos nacionalinio taupymo normos, jeigu pavyktų šių tarnybinių limuzinų flotilę bent sumažinti. Vien jos pastatymui reikia 1200 futbolo aikščių ploto. Italai gėdinami: JAV – tik 73 tūkst., Prancūzijoje – 65 tūkst., Vokietijoje – 44 tūkst. tarnybinių automobilių.

Kada bus paskelbta, kiek tarnybinių (iš jų – su vairuotoju) automobilių esama Lietuvoje?

2010 06 20. Prekybinė Lietuvos sąmonė: išgirdusi, kad Vyriausybė vėl kalba apie išmokų motinoms mažinimą, viena jauna motina pareiškia: gailiuosi, kad sugrįžau, gailiuosi, kad pagimdžiau! Žodžiai kaip juodi varnai skrenda per Lietuvos viešąją erdvę šiurpindami sąmonę: negi iš tiesų ir vaikus pradėsim gimdyti tik už pinigus?

Galiu iš dalies suprasti jaunosios ponios pasipiktinimą dėl to, kad Vyriausybė keičia žodį. Tikrai: pažadėjai – ištesėk. Bet apie tai reikėtų ir kalbėti: nebepasitikiu Vyriausybe! Melagių Vyriausybe!

Dabar gi: ji gailisi pagimdžiusi dukrą! Leidusi išvysti dangų dar vienam pasauliui! Tai kas gi tau, moterie, tavo dukra? Pinigų paėmimo priemonė – korta, lošimo automatas, loterijos bilietas, dėl kurių pasirinkimo tikrai galima gailėtis?

Sutinku: tikrai žiauriai komercializuoja mūsų sąmonę tie lopšelių, moksleivių, studentų “krepšeliai” ir visa neaiškiais kriterijais paremta socialinių išmokų sistema. Tačiau žmogus yra tiek žmogus, kiek jis atlaiko įvairius spaudimus, apsaugodamas sąmonę nuo deformacijų, kuri viena tegali sulaikyti nuo humaniškumo išdavystės, nes sąmonės gelmėje glūdi vienintelis niekuo nepakeičiamas pagalbininkas – sąžinė. Turi tu dar ją, moterie, besigailinti pagimdžiusi dukterį? Abejoju. Ir dėl tavo sąmonės: atrodo, ir jos vietoj senokai nebe žmogaus, bet pinigų pasaulis.

Varyk, ponia, atgal iš kur sugrįžus. O vaikelį gal geriau palik čia – Lietuva, kad ir sunkiai, jį išaugins. Pati nusipirk šunelį – tikrai pigiau atsieis. Jūs taip mėgstat vietoj vaikelio vedžiotis šunelį.

Tai – šeštoji naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištrauka. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio”  (2010) tęsinys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.

2011.10.28


Prisijunkite prie diskusijos