Kasmečio pilietinės galios indekso matavimo rezultatai gali kiek nuliūdinti: 2014 metais lietuvių pilietiškumas krito.
Visgi daug didesnį rūpestį turėtų kelti ne grėsmė pilietiškumui, bet grėsmė pačiai lietuvių tautai.
Tai nėra tas pats.
Pilietiškumo tyrinėjimai Lietuvoje
Lengva yra sutarti, kad Lietuvai reikia politiškai sąmoningų, aktyvių ir veiklių piliečių: to demoso, kuris galėtų valdyti demokratiškoje valstybėje. Lygiai taip pat nesunku pasakyti, kad, kalbant apie pilietiškumą, lietuviams tobulėti yra kur.
Taip taręs, Pilietinės visuomenės institutas ėmėsi tirti Lietuvos politinės bendruomenės „būklę ir raidos tendencijas“. Jau nuo 2007 metų rengiami kasmečiai pilietinės galios indekso tyrimai matuoja Lietuvos visuomenės būklės parametrus. Vasarį pristatytas 2014 metų padėties tyrimas rodo pilietiškumo sumažėjimą. Kelerius metus iš eilės kilęs, jis vėl nusmuko į 2007 metų lygį.
Papildomai tirta konkreti, nors ir dvilypė, visuomenės grupė: mokiniai ir mokytojai. Tiek mokinių, tiek mokytojų pilietiškumo lygis, pasak tyrimo, yra daug aukštesnis už Lietuvos vidurkį. Įdomūs ir aktualūs tyrimo duomenys, rodantys, jog ryžtas ginti tėvynę yra gerokai pakilęs: šiandien Lietuvą gintų 57 proc. lietuvių , kai 2005 metais tokių buvo tik 32 proc. Atskleista, kad pasiryžusieji ginti Lietuvą yra daug pilietiškesni už tuos, kurie to nedarytų.
Norėtųsi sakyti, kad pilietiškumas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kas vadinama „tėvynės meile“.
Ar pilietiški žmonės tikrai labiau myli Lietuvą?
Viskas lyg ir būtų gerai, išreiškus kuklų nerimą dėl kiek sumenkusios lietuvių pilietinės galios. Tačiau tyrimą papildė dar keli svarbūs duomenys. Moksleiviai, kurie yra daug pilietiškesni už bendrąjį Lietuvos vidurkį, pasižymi panašiu ryžtu ginti šalį kaip ir visa Lietuva – maždaug 57 proc. jų Lietuvą karo atveju gintų.
Atrodytų, pilietiškumas lemia ir valią ginti Lietuvą, bet taip nėra. Dar įdomiau: 36 proc. moksleivių planuoja nuolat gyventi užsienyje, o planuojančių palikti Lietuvą ir ketinančių gyventi joje moksleivių pilietiškumas nesiskiria. Neišvengiamas apibendrinimas, jog pilietiškumas gali būti atsietas nuo pilietinės atsakomybės konkrečiai šaliai.
Kaip pilietiškumas galėtų gelbėti Lietuvą?
Statistinis ryšys tarp pilietiškumo ir ryžto ginti Lietuvą karo atveju yra faktas. Ne veltui tai suteikė džiaugsmo ir vilties Pilietinės visuomenės instituto atstovams, tarsi išsiaiškinus, kaip garantuoti, Dariaus Kuolio žodžiais tariant, nacijos išlikimą ir kaip Lietuvą paversti stipria valstybe, kurios piliečiai aktyviai dirbtų tautos gėriui. Visgi skubama džiaugtis.
Statistika tik liudija esant ryšį, bet nepasako, kas yra priežastis, o kas padarinys. Pilietiškumas yra svarbus valstybės gėris, o jo tyrinėjimas gali būti naudingas ir prasmingas, tačiau pilietiškumas negali būti Lietuvos valstybės išlikimą laiduojantis pagrindas. Dilemą, kodėl moksleivių pilietiškumas jų nesustabdo nuo noro palikti Lietuvą, seka ir bendresnis teorinis klausimas: kuo pilietiškumas turi būti papildytas, kad reikštų ne abstraktų aktyvumą, o politinį sąmoningumą ir atsakomybę Lietuvos valstybei ir tautai?
Pastarasis klausimas kyla supratus, kad pilietinė visuomenė ir pats pilietiškumas yra abejingi tiek valstybingumo formai (demokratija ar diktatūra), tiek ir konkrečiai politinei bendrijai (Lietuva ar bet kuri kita valstybė), kurioje egzistuoja. Skirtingų formų pilietiškumas kaip aktyvumas randamas ir SSRS, ir JAV. Nekorumpuotumas, dalyvavimas valstybės skatinamoje veikloje, bendruomenėms kylančių problemų sprendimas „iš apačios“ ir kiti bendriausi pilietiškumo aspektai pageidautini kiekvienam režimui.
Toks pilietiškumas nėra jokiu būtinu ryšiu susietas su valstybe, kurioje jis reiškiasi: geras pilietis Lietuvoje gali būti lygiai geru piliečiu kitai valstybei ir nebūtinai yra prisirišęs prie valstybės, kurioje gyvena. Formuluotė neatsitiktinė – kalbant apie pilietinės galios indekso tyrimo objektą, daug tiksliau jį vadinti „piliečiu Lietuvoje“ nei „Lietuvos piliečiu“.
Terminas „pilietinė visuomenė“ paprastai nurodo į kitokią – savarankišką, aktyvią ir iniciatyvią – tautos dalį, savo mąstymu besiskiriančią nuo pasyvios daugumos. Tai nereiškia, kad jai išimtinai rūpi valstybės ir politinės bendruomenės likimas. Ji nesijaučia atsakinga už valstybę ir tautą, tačiau nori ir geba valstybėje atstovauti sau ir kreipti viešosios politikos sprendimus trokštama linkme.
Tokiu atveju ji nusipelno kritikos daug labiau už aristokratiją ar bajoriją, kuri, nors ir nesiekdama suteikti politinių galių „tamsuoliams“ ir „runkeliams“, bent jau rūpindavosi valstybės gerove. Gerai tai ar blogai? Skirtingais laikotarpiais vyravo skirtingos valstybingumo formos, o moderni demokratinė tautinė valstybė tėra viena iš jų.
Tačiau viena aišku – su tautinės valstybės samprata pilietinė visuomenė yra nesuderinama, nes tik politinės tautos kaip visumos savivoka sujungia visus gyventojus, o ne „viršutinius” (aktyviausius, turtingiausius ar pan.) jos sluoksnius, „baudžiauninkus” palikdama anapus politikos visomis prasmėmis.
Tai reiškia, kad net pilietiškumui didėjant, Lietuvai kaip nacionalinei valstybei savaime nuo to nebūtų geriau.
Tautinis ugdymas, tautinis mąstymas Lietuva gali būti įsivaizduojama visaip: kaip Rusijos imperijos dalis, kaip LTSR, kaip Lietuvos Respublika. Daugeliu atžvilgių tai radikaliai skirtingi Lietuvos, kaip teritorijos su savo gyventojais, būviai. Kiekvienas iš jų turi savo logiką. Dabartinės, 1918 metais įkurtos ir 1990 metais atkurtos, Lietuvos Respublikos „logika“ yra nacionalinės valstybės logika: Lietuvos piliečiai sudaro lietuvių politinę tautą, kuri, pasinaudodama etninės lietuvių tautos apsisprendimo teise, sukūrė savo valstybę ir joje įgyvendina aukščiausiąją politinę galią.
Tautos samprata čia esminga dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra valstybės valdžios atskaitomybės garantas: Lietuvos valdžia atstovauja lietuvių tautai ir veikia jos gerovei. Antra, tauta yra demokratijos garantas – jei manytume, kad lietuvių tautos nėra, taptų nebereikalinga net deklaruoti, kad valstybės valdyme turi dalyvauti visi demoso nariai. Juk būtų daug paprasčiau, jei valdytų tik „pilietiškoji“ Lietuvos gyventojų dalis arba valstybingumo apskritai nebūtų – jo atsisakymas daugeliu atveju gali būti efektyvus gerovės požiūriu.
Tai susiję su trečiąja priežastimi: tauta yra pagrindas Lietuvos gyventojų solidarumui. Niekas daugiau nesieja verslininko ir „runkelio“, jei jie nėra giminės ir netapatina savęs su ta pačia tauta. Lietuvos Respublikos – nacionalinės valstybės, kokioje gyvename – ramstis pirmiausia yra žmonių tautinė savimonė, o ne pilietiškumas.
Taip yra todėl, kad tautiškumas nėra suvokiamas abstrakčiai: Lietuvoje jis neišvengiamai įgauna lietuviškumo, kitur – kitų tautybių pavidalą. Tuo tarpu pilietiškumas gali turėti lietuvišką matmenį (kaip yra, pavyzdžiui, mokyklų pilietinio ugdymo programose) arba ne (kaip vis aiškiau regima visuomenėje ir ką liudija jau minėto pilietinės galios indekso duomenys).
Vis dažniau išsakomas argumentas, kad pilietiškumo (atsieto nuo tautiškumo) pakanka valstybės išlikimui užtikrinti, yra klaidingas. Karo atveju Lietuvą šiandien gintų rekordiškai didelė gyventojų dalis, tačiau kiti jų pasirinkimai verčia abejoti, ar šis skaičius nulemtas pilietiškumo ir ar pastarasis apskritai sukuria kokį ištikimybės ir pareigos ryšį su savo valstybe.
Lietuvos gyvenimui Europos Sąjungoje tokių šiaudinių saitų nepakaks. Pilietinės visuomenės instituto pateikiamą priežastinio ryšio aiškinimą – lyg pilietiškumas lemia ryžtą ginti valstybę – reikia pakeisti kitu. Galbūt tai meilė tėvynei – savęs saistymas su konkrečia politine bendruomene ir, dar svarbiau, su jos žmonėmis (demosu) – yra tiek ryžtą ginti valstybę, tiek pilietiškumą lemiantis veiksnys?
Griežtai moksliniu požiūriu, tam patvirtinti, žinoma, reikėtų atskiro tyrimo. Kol kas valstybei tenka gyventi, o valstybininkams – priimti sprendimus matant tik mįslingus pilietinės galios indekso duomenis. Todėl kol kas vietoje mokslinio tyrimo rezultatų tebūna gaire Jono Basanavičiaus žodžiai: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tautą kelti, ir dirbom.“
Dar nė viena valstybė neprašovė ugdydama savo piliečių patriotiškumą.
Nuotraukoje: komentaro autorius Linas Braukyla.
Informacijos šaltinis – http://www.lzinios.lt/
2015.03.26; 15:19
