Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 3 )


Print

Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės Rusijos imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai.

Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.

Čia pateiksim ir palygimimą. Jeigu vaikas ima valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.

Tai štai kokioje šalyje mes gyvename: vieni ilgus metus kovojo ir žuvo už krašto laisvę, ateitį, o kiti kolaboravo arba tupėjo kampe ir tik dairėsi, kas iš to išeis, kaip gauti naudos sau.

Ar turime šiandien Lietuvos laivo kapitoną? Kas už to laivo šturvalo? Tiems, kuriuos minėjom anksčiau, išpardavusiems kurą, dujas, fabrikus (iš Lenkijos perkame visus plastmasės gaminius), dabar viskas gerai. Ką daryti, kai vidutinybės užvaldė visų ministerijų ir dešimčių departamentų, žinybų koridorius?

Ką daryti, kai beveik visose TV studijose net valdžios atstovai kasdien šoka, bebalsiai traukia dainuškas, o jiems iš paskos šoka ir dainuoja  mergytės bekelnytės ir Radžai – Samuradžai bei abu Valinskai?

Dėl ko jie tai daro? Kad tik jų vardai nuolat skambėtų laikraštienoje, viešumoje, o va valstybiniai tikslai jiems nerūpi.

Iš didžiosios  kunigaikštystės Lietuva po visų unijų su Lenkija tapo silpna, apgailėtina, nes protingesniųjų balsai čia visada skęsta tarp "kūdikių" klyksmo ir šūkių: duonos, reginių ir prezervatyvų!

Ir dar pripažinkim nedviprasmiškai: turime kaimynų, slapta arba net jau atvirai norinčių mus nužeminti, nusilpninti ar net praryti. Tam pavyzdžių turime sočiai, jie akivaizdūs. Ir kokia čia mūsų prezidentų, premjerų, seimūnų reakcija? Jokios arba labai jau atsargūs krustelėjimai. Kodėl?

Į labai svarbias valstybėje pareigas "paskirti" arba "parinkti" žmonės, netinkantys tam darbui. Kas iš to, kad dar nesikėsina į mus diversantai, teroristai? Ir be jų sočiai turime menkystų.

Dėl populiarumo. Ką daro populiarūs politikai? Eina ten, kur juos stumia padėtis. Jei kuris iš jų neis, taps politiniu lavonu. Taigi populiarios figūros šiandien irgi negali turėti ilgalaikės savo strategijos, nes jie – pėstininkai, už kurių nugarų tupi ir žvalgosi tikrieji žaidėjai.

xxx

Pasakojama apie Čingischaną, kuris taip dėstęs apie vieną savo kareivį: jis – geležinės valios, garbingas, protingas, narsus ir ūmus nelyg tigras, bet niekad netaps didžiu vadovu, nes mano, kad ir visi kiti žmonės – tokie kaip jis. Deja, ne visi, – dėstė didysis pasaulio užkariautojas. Ir ne visiems tą pačią dainą dera dainuoti: vieniems – patriotinę, kitiems – istorinę etc. Bet ne apie geopolitiką.

Bet kartais mus kas nors ima ir klausia: "Na, ir kam viso to tau reikia?" Tokiems klausėjams visumos interesai, žinoma, visai nerūpi.

Tuo labiau tai opu,nes mūsų akyse kuriama nauja istorija, gimsta naujos epochos įvykiai. Vadinasi, visoms valstybėms ir tautoms yra arba bus metama naujų iššūkių. Ar, pavyzdžiui., Lietuva, lietuvių tauta tam pasiruošusi? Juk neseniai buvo ir esti perkainuojamos vertybės, griūna karalystės, imperijos, nuo sostų išgriūna senieji stabai, žūna senoji tvarka, randasi ir chaoso, ir naujos tvarkos.

Vėl keliamas klausimas: kas dabar yra gėris? blogis? barbarybė? civilizacija? Nuo protingų paaiškinimų priklauso visų mūsų gyvenimas. Ir ne kiti mums tai turi paaiškinti. Reikėtų gyviau domėtis Rusijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių ir, be abejo, mūsų kaimynų latvių ir estų gyvenimu, įvykiais.

Pirmas klausimas: kokių grėsmių ir pavojų mums pristumia didžiųjų valstybių įtakos, kaimynystė, politika? Kokią reikšmę jos turi mums, lietuvių, tautai? Kada mūsų pirmieji politikai su mumis apie tai pakalbėjo? Neatsimenu.

Taigi problemų aibė, ir viskas ardosi – mokslai, švietimas, ūkis. Kokios grėsmės? Didelis mirtingumas, prostitucija, vėl narkomanija, didėjantys emigracijos srautai? Kas čia kaltas? Karo kaip ir nėr. Ką šiandien laimim, ką pralaimim?

Po TSRS žlugimo – krizių ženklai visose buvusios sovietų imperijos šalyse, kaimynystėje. O informaciniai karai padaro ir mums nemaža žalos: atsiranda įtampa smegenyse, net ore.

Bet kažkas visa tai valdo, visam tam vadovauja. Kas? Kas kariauja prieš Lietuvą? Rusija savo priešininkais įžvelgia Pentagoną, CŽV organus. O mes? Aišku, lemiamą reikšmę čia turi ir turės naujos technologijos (pvz., per aksom. rev.). Taigi lyg ir apčiuopiama kai kas, iš kur pučia vėjai.

Bet tvirtai galima tarti: mes dažniausiai būnam dezinformuoti, esame nežinioje. Ir visu tuo mūsų naivumu manipuliuojama: girdi, tie įvykiai – tai naujos civilizacijos ir laisvos visuomenės šmėklos, atseit sveikos demokratijos visuomeninės šmėklos.

Tik čia – daug miglos, neaiškumo. Ir vėl mes ramiai žaidžiame savo smėlio dėžėse. Kuo visa tai gali baigtis, kai nėra originalios ateities strategijų? Tai kaip šaliai padėti?

Kaip išauginti realią jėgą, į kurią suplauktų visų geriausioji kūryba? Kaip pakilti virš savo ambicijų, virš savo kūdikiškos teisybės ir tiesos? Ką daryti, kai serga visas tautos organizmas? Gydyti vien pirštą – maža. Bėda didesnė – vanduo bėga ant visos Lietuvos stogo. Ir skęsta ne vien mūsų laivas, o gal jau ir pasaulis. Kur rasti gelbėtojų?

Neveikiant šansų neatsiras. O ir su kuo kovoti? Bendri žodžiai nepadės. Taigi reikia ištisos pasaulėžiūros, padedančios įžvelgti problenų šaknis. O juk verktinai reikia į valdžią atvesti ne populistus. Visos dabartinės partijos, panašios į komersantų kontoras, yra apgailėtinos.

Taip jos atrodo ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Juk vietoj partijų – vien parašai. O žinoma, kad be didelių tikslų kova dėl valdžios išvirsta į kovą vien dėl rinkėjų balsų. Tai stebime ir Vilniuje, ir Kaune, ir Pagėgiuose, ir Švenčionyse.

Todėl visų mūsų galvas šiandien apgaubė mirtinai pavojingų problemų gniužulai. Mus, rinkėjus, vis migdo kasdieniniai gražūs postringavimai, reklaminiai apraminimai ir angliškoji muzikėlė per radiją, TV. Tik pažiūrėkim, kas rodoma per įvairius TV kanalus.

Ar visi tie pornografinio tipo vaizdeliai, šokiai nuo ryto iki vakaro, nusibodusios dainos, dainelės, dainuškos atitinka mūsų lūkesčius, etninį gėrio suvokimą? Rezultatų jau susilaukėme: su ausinėmis ant ausų mūsų jaunoji karta klausosi vien ritminių bumčikų. Taigi kai bumčikai – per ausines, bumčikai – ir protuose.

xxx

Kas atvestų šalį į protą? Visų protingų ir energingų žmonių socialinę ir intelektualinę jėgą reikia sujungti vienoje komandoje, kurią jungtų vieningos idėjos.

Deja, juokinga mūsų valstybė vien keldama savo ekonomiką, bet be ideologijos. Visos patriotinės idėjos čia dažnai išsibarsto arba iškrypsta, nes neatsiranda aiškios neprieštaringos idėjos – teorijos, kad net mirti už ją būtų verta. Visos demokratijos demagogijos, buitinis nacionalizmas arba sovietų laikų nostalgija nieko pozityvaus nekuria, nes tai – ne idėjos, o praeities apnašai.

Valstybės idėja – valdžios šaltinis. O esti trys valdžios šaltiniai: Tauta. Jėga. Religija. Be šių šaltinių valstybės laivui kaip vadovavo, taip vadovaus laukinė Lietuvos rinka.

Paskutinės pastabos. Jei kuriama pasaulinio masto valstybė, ar neatėjo  laikas mums kurti savo valstybę? Tuo labiau, kad mūsų kraštą užplūdo realios grėsmės, ekologinės, pasaulio atšilimo, gyventojų mažėjimo, gamtos išteklių stokojimo, nedraugingų kaimyninių valstybių keliami nesaugumo pavojai. Šių grėsmių vardas šiandienos Lietuvoje – legionai, aibės.

Ar nenorima sunaikinti mūsų valstybę? Per sąmonę tai vyksta jau senokai. Ideologiniai karai jau jau beldžiasi į mūsų duris. Šviesus vartotojų visuomenės mitas, atrodo, ima bliukšti lyg muilo burbulas, o Lietuvos valstybės organizme po 20-mečio matyti daug įplyšimų, ir pati jos struktūra ima klibėti.  

Straipsnio autorius Leopoldas STANEVIČIUS yra publicistas, VPU (Edukologijos) lektorius.

(Pabaitga)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.12


Prisijunkite prie diskusijos