„Niekur iš čia nebėgsiu – net ir į dangų“


Print

Kai „Metuose“ perskaičiau informaciją, kad išleistas Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“, gerokai nustebau.

Praėjusių metų gruodžio viduryje į ligoninę jam nunešiau mūsų kurso atsiminimų knygą „Lituanistai“, kurioje yra ir jo straipsnis, kurią parengti būtent Romualdas pasiūlė, kai Universiteto baigimo 50-mečio proga buvome susirinkę Donelaičio auditorijoje.

Trumpai pasikalbėjome, nes jis buvo silpnas, ką tik atvežtas į palatą po procedūrų. Sakė, kad norėtų pagyventi kokius penkerius metus: parašytų romaną ir dar vieną knygą, kurioje, be kita ko, pasiginčytų su jį aršiai kritikuojančiu Tomu Venclova. Nežadėjo greitai išeiti iš ligoninės, pavasarį tikėjosi gydytis Birštone. Liga įsiskverbusi net į stuburą…

Tada maniau, kad romanas gal net nepradėtas. O štai: po metų jis jau ant mano stalo, perskaitytas. Dabar galiu tik spėlioti: „Pradžių knyga“ – nebaigtas romanas, pagrindinis jo veikėjas Tomas Dambrava turėjo įstoti į Vilniaus universitetą ir būti vaizduojamas iki Atgimimo arba net iki šių dienų? Deja, kaip rašoma „Leidėjų žodyje“, „lenktynės su laiku buvo pralaimėtos“.  

Čia ne recenzija, aš ne literatūros kritikas. Dar nežinia, ar kritikai jį pastebės, nors, mano supratimu, nieko panašaus mūsų literatūroje neturim.

Nežinau, kaip šių laikų moksleiviai, jaunimas priims šį romaną, nes jis apie mus, 1957-aisiais baigusius mokyklą ir įstojusius į Vilniaus universitetą, kitas aukštąsias mokyklas, apie mūsų kursą, kurio viena ryškiausių asmenybių – Romualdas Ozolas; apie kartą, kuri „gimė per vėlai, kad išeitų į pokario miškus“, bet kuriai nusišypsojo laimė aktyviai dalyvauti „dainuojančiojoje revoliucijoje“.

Mes gimėme Basanavičiaus, Smetonos Lietuvoje, kūdikiai buvome okupuoti rusų, paskui vokiečių, paskui vėl rusų. Kai atrodė, kad nepriklausomybės nesulauksime, ji kaip stebuklas nukrito iš dangaus, beveik nepareikalavusi mūsų kraujo, bet atėmusi milijoną tautos, dėl ko Ozolas labai sielojosi ir iki pat mirties savo raštais, savo veikla siekė sustabdyti beprotišką bėgimą iš namų.

„Gyvensiu čia! Aš ir nenoriu niekur bėgti. Kur šitaip šviečia saulė ir šitaip skamba beržų lapai virš gražiausio pasauly plento į begalybę! Niekur! Niekur iš čia nebėgsiu – net ir į dangų. Čia ir tik čia! Čia, čia, čia, tik čia – kiek galėsiu veikti, veiksiu tik čia!

Ar atsiminsi, Tomai, ką sakei po vasaros vėjo ošinamais beržais? Ar supranti, kad šita akimirka – tavo pirmoji didžioji tiesos valanda?“

Tai paskutiniai romano sakiniai. Tikriausiai paskutiniai ir  Ozolo žodžiai, pirmiausia skirti mūsų jauniesiems, lengvabūdiškai paliekantiems Tėvynę.

Skaitydamas romaną, kiekvieną reikšmingesnį įvykį nuolat gretindavau su savo mokykline patirtimi. Pirmoji perskaityta knyga, pirmoji Komunija, prievartavimai stoti į komjaunimą, pirmoji korespondencija, pirmieji eilėraščiai laikraštyje, rašiniai, perskaityti klasėje, vaidinimai mokyklos scenoje, pirmoji meilė… Kaip visa tai tipiška ir mums pažįstama, nors šiandien jau labai toli!

Taip buvo ir man, ir mano kurso draugams, ir knygos autoriui Ozolui, kurį neblogai pažinojau, nes buvome ne tik kurso, bet ir kambario „Tauro“ bendrabutyje draugai, bendradarbiai „Minties“ leidykloje. Man nebuvo labai sudėtinga suprasti, kokiose situacijose Tomas panašus į knygos autorių, kokiose – į jo sūnų Džiugą.

Tomas Dambrava – gabus, mąstantis, analizuojantis, abejojantis paauglys, jaunuolis, vyras. Prisiminiau Ozolo „Suvokimuose“ perskaitytus žodžius: „Mąstyti – reiškia netikėti“ (1964); „…nuosekliausiai ieškojau ir tebeieškau tiesos“ (1973). Toks ir jo Tomas. Daug drąsesnis, politiškai raštingesnis, negu buvome mes, mokyklas baigę 1957-aisiais, kaip ir Tomas.

Mes kantriai zubrinom TSRS istoriją, TSRS konstituciją, nors jau žinojome, kad tuose vadovėliuose tiesos nedaug. Tomas netylėjo, ginčijosi. Jis nesutiko, mokytojos prašomas, savo rašinyje šalia žodžio gyvenimas įrašyti žodį tarybinis. Dauguma mūsų būtumėm sutikę. Jis jau žinojo tiesą apie miškinius, apie vengrų sukilimą. Daugelis tos kartos inteligentų tik universitetuose praregėjome, bet tiesą viešai sakyti išdrįsome tik Atgimimo laikais.

Šiek tiek nustebau, kad Tomo mokyklos draugai ir jis pats jau aštuntoj, devintoj klasėj daro gramą. Mes tose klasėse dar buvome abstinentai. Pirmą kartą paragavome per šimtadienio renginį. Nuėjome pas šalia mokyklos gyvenusį liaudies menininką Juozą – jis visada turėdavo. Klasės auklėtoja pastebėjo mūsų išėjimą iš salės ir koridoriuje laukė grįžtančių. Reikėjo papūsti.

Nesitikėjau, kad romane bus nemažai sekso. Tomas turbūt buvo labai gražus vaikinas, nes vyresnės panelės (agronomė, bufetava) jį tiesiog išprievartavo. Vaikui tampant jaunuoliu, vyru sekso reikalai nuolat, dieną naktį, neduoda ramybės. Vis dėlto manau, kad romano autorius šia tema pirmiausia siekė sudominti būsimąjį skaitytoją, parodyti, kad ir mes buvome ne iš kelmo spirti, nors niekaip negalėtume prilygti dabartiniam jaunimui, popkultūros įmestam į sekso, pornografijos liūną. Justinas Marcinkevičius mus mokė neieškoti meilės lovoje…

Suvilioti Tomą bandė ir fizinio lavinimo mokytojas. O mes apie žydrų vaikinų egzistavimą tada neturėjome jokio supratimo, nes iki jų eitynių Gedimino prospekte dar buvo labai toli, dar niekas neagitavo: be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių ir idealų…

Jeigu Tomo Dambravos gyvenimas būtų pavaizduotas iki Kovo 11-osios, rašytojas jį gal būtų „padaręs“ disidentu, kokių turėjome nedaug. Dauguma mūsų tada tik beveik nepastebimai priešinomės okupantui ir siekėme išlikti kaip tauta. Toks buvo ir Romualdas Ozolas iki 1988-ųjų, kai tapo vienu ryškiausių politinių lyderių, visą likusį gyvenimą beveik vienišas demaskavęs kosmopolitizmą, jo žodžiais tariant, bevaisį kaip mulas.

Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“ – graži, prasminga jo gulbės giesmė.

2015.12.19; 11:15


Prisijunkite prie diskusijos