Kokie mes dar barbarai gatvėse ir keliuose, kai sėdime prie vairo! Važiuoji maksimaliu leistinu greičiu – visi tave būtinai pralenks, šviesomis ragins praleisti, jeigu atsidursi antroje eilėje.
Lekia jauni vyrai, lekia jaunos moterys, labai dažnai su mobiliuoju telefonu prie ausies. Tokie sankryžoje arba prie parduotuvių būtinai manevruoja viena ranka: žiūrėkite, koks(ia) aš šaunuolis(ė)! Painiojasi čia visokie po kojomis! Iš kelio! Aš važiuoju!
Susidaro įspūdis, kad 99 proc. vairuotojų viršija leistiną greitį. Mano automobilis galingas, aš negaliu to neparodyti silpnučio “fokusiuko” vairuotojui! Stabt prieš ženklą, įspėjantį, kad ta kelio arba gatvės atkarpa stebima radaro, ir vėl, kaip sakoma, šimtu dvidešimt! Labai dažnai tokį “lenktynininką” paveji sankryžoje, važiuodamas maksimaliai leistinu greičiu arba prie “gulinčio policininko”. Niekaip nesuprantu, kodėl ženklu būtinai reikia dar įspėti, kad artėji prie stebimos kelio atkarpos?
Kodėl gatvėse arba keliuose negali patruliuoti policininkai automobiliuose be specialiųjų ženkų, neuniformuoti, apsiginklavę filmavimo kameromis? Ką jūs, tai būtų kišimasis į privatų gyvenimą ar dar kaip kitaip pažeidžiamos žmogaus teisės. Geriau jau traiškykim patį žmogų, ar ne taip? O man atrodo, jeigu nepajėgiame, nemokame padoriai elgtis, kai niekas mūsų nemato, tokia kontrolė drausmintų. Kai vairuotojai šviesomis įspėja apie šalikelėje stovintį policijos automobilį, iš tiesų jie daro meškos paslaugą, skatina nepaisyti kelio ženklų, lėkti akis išdegus, žudytis ir žudyti. Kalbu tarsi pats prieš save, nes visiems pasitaiko bent netyčia pažeisti kelių eismo taisykles, tačiau kai jos pažeidinėjamos taip įžūliai ir pavojimgai…
Išgirdau duslų “bum”. Pažvelgiau pro langą. Nieko įtartino. Iš kur tas garsas? Sekmadienio popietė, ir žmonių, ir automobilių Vilniaus Bitėnų gatvėje – vienas kitas. Ten, kur gatvė išsišakoja į dvi siauresnes dalis, stovi du automobiliai. Viskas aišku! Pirmasis neįveikė posūkio ir trenkėsi į bordiūrą, peršoko jį, bet automobilio priekis jau sudaužytas, ratai išvirtę į šonus.
Panašią avariją beveik toje pačioje vietoje esu jau matęs: tada automogilis irgi liko be priekinių ratų. Daugiau kaip prieš vienuolika metų kitoje gatvės pusėje jaunas chuliganas (tuo metu jis buvo nuteistas lygtinai) nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į šalia namo esančio garažo duris, o šių eilučių autoriui sulaužė koją. Stovėjau prie garažo, toli nuo važiuojamosios gatvės dalies. Automobilyje sėdėjo ir nėščia jo žmona… Tais pačiais metais girtutėlis lengvojo automobilio vairuotojas beveik toje pačioje vietoje nulaužė liepaitę ir taip pat vos vos neįvažiavo į garažą. Sužalota liepaitė iki šiol skursta, bando išauginti naujas atžalas. Dėl aplinkinių žmonių primityviai suprasto solidarumo vairuotojas susitikimo su policija išvengė. Žinau dar vieną autoįvykį Bitėnų gatvėje, tada prie autobusų stotelės moteriai buvo sulaužyta ranka.
Nežinau, kokiu greičiu užvakar lėkė jaunas vyras, kurį pamačiau vaikštinėjantį aplink automobilį, staiga netekusį “prekinės išvaizdos”. Tą galėtų pasakyti jam iš paskos važiavęs “Fordo” vairuotojas. Išgirdau tik jo priekaištą: “O jeigu čia būtų stovėję vaikai?!”
Nuo namo, pažymėto šeštuoju numeriu, atėjo jauna moteris, veikiausiai avarijos kaltininko pakviesta telefonu. Vairuotojas susirinko nuplėštas automobilio detales, sukrovė į saloną ir bagažinę, pasiėmė nedidelį celofaninį maišelį ir su jauna moterimi nuėjo minėto namo link. Iš paskos važiavęs vairuotojas lūkuriavo. Netrukus pasirodė policijos automobilis. Aiškiai išgirdau rusiškai ištarus policininko žodžius: “O kokiu pagrindu?”
Kodėl autoįvykio kaltininkas paliko sudasužytą automobilį ir nuėjo namo? Kodėl jo nėra, atvykus policijai? Sugrįžo tik jauna moteris, be vairuotojo. Kodėl jis nedalyvauja, kai automobilis užkeliamas ant sunkvežimio?
Esu girdėjęs, kad policijos persekiojami girti vairuotojai stengiasi parlėkti namo ir skubiai maktelti dar šimtą kitą gramų. Ką jūs, aš tik dabar išgėriau! Automobilį vairavau blaivus. Bėgau todėl, kad buvau neprisisegęs saugos diržo.
Kodėl mano aprašomo įvykio kaltininkas nesiteikė palaukti iškviestos policijos, galima tik spėlioti. Dabar jau nepatikrinsi, išgėręs jis buvo ar ne. Bet kodėl policininkai nė nebandė išsiaiškinti, net nepažvelgė į vairuotojo pažymėjimą, nes jis “nuėjo” namo? Gal mano nugirstas sakinys ir atsako į klausimą klausimu: “O kokiu pagrindu?” Tačiau ar pasišalinimas iš įvykio vietos nefiksuojamas kaip girto poelgis, siekiant nuslėpti girtumą? Gerai nežinau, žinau tik tiek, kad tai drausmintų. Kam bėgti, slėptis, jeigu dėl to bus tik blogiau?
Ką dar šioje Bitėnų gatvės atkarpoje ne kartą teko matyti pro langą arba grįžtant automobiliu namo? Vairuotojai labai dažnai nežino, kurio pirmumas, kai vienas suka į kairę, o kitas iš siauresnės gatvės dalies važiuoja priešais į plačiąją jos dalį (paskutinė nuotr.). Anksčiau ar vėliau čia įvyks avarija. Bus apgadintos jau ne viena, o dvi transporto priemonės. Geriausiu atveju.
Retkarčiais šioje gatvėje pasirodo patruliuojantis policijos automobilis. Nieko įtartino: visi drausmingi – ir pėstieji, ir vairuotojai. Bet kas čia kai kada dedasi vėlai naktį! Ne kartą buvau pažadintas variklio gausmo ir “žviegiančių” padangų, kai, autobusų apsisukimo vietoje koks nors turtingų tėvelių pažiba grįždamas namo arba išvykdamas į naktinę “medžioklę” nusprendžia pasitreniruoti pėsčiųjų perėjoje..
Ir vėl tylu ramu. Iki kito karto. Iki kitos avarijos. Asfalte lieka tik padangų nubrėžti tamsūs apskritimai, išvartyti bordiūrai. Nežinau, ar gatvės chuliganų paliktus pėdsakus pastebi retkarčiais pravažiuojantys policijos patruliai.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.11.08
