Tikriausiai neverta skaitytojams priminti, kas yra Žeraras Depardje. Ypač vidurinioji mūsų karta puikiai žino, jog Žeraras Depardje – puikus prancūzų aktorius, sukūręs šimtus įsimintinų vaidmenų pačiuose įvairiausiuose meniniuose filmuose.
Šiandien šio žymaus prancūzo pavardė – Prancūzijos spaudos dėmesio centre. Kai kurie prancūziški leidiniai labai įtemtai svarsto, ar 63-jų metų aktorius turtuolis vis dar tebėra Prancūzijos patriotas.
Beje, tiek Žeže gerbėjai, tiek jo kritikai turi svarių argumentų, kuriais lengvai pagrįstų reiškiamus priekaištus ar pateisinimus.
Konfliktinė situacija įsiplieskė tuomet, kai naujasis Prancūzijos prezidentas ženkliai padidino mokesčius milijonieriams. Dabar, jei prancūzo sąskaitose yra bent vienas milijonas eurų, toks pilietis valstybei privalo atseikėti milžinišką pyrago gabalą – maždaug 75 proc. O jei prancūzo kišenėse nėra milijono, bet vis tik iki milijono – labai nedaug, tokiu atveju į valstybės biudžetą pilietis įpareigotas pervesti 45 proc. savų pinigėlių.
Naujoji Prancūzijos valdžia tvirtina, jog ši priemonė – teisinga. Turtingieji privalo dalintis ekonominės naštos sunkumais su tais, kurie nūnai skursta arba badauja. Kuo krizė gilesnė, tuo solidarumas – aukštesnio laipsnio. Oficialioji Prancūzijos valdžia įrodinėja, jog ekonominių krizių metu geriau ekonomiškai besiverčiantys žmonės negali neištiesti pagalbos rankos savo artimui .
Tačiau pajamų, turtų, honorarų dalybos, sutikite, – sudėtingas reiškinys. Juk kai kurie sunkiai besiverčiantys į keblią padėtį pakliuvo tik dėl tingumo arba apsileidimo. Europos Sąjungoje ženkliai daugėja žmonių, kurie nenori dirbti, nes jiems sudarytos galimybės gyventi iš valstybės teikiamų socialinių pašalpų. Kaip atskirti tą, kuriam tikrai reikia pagalbos, nuo to, kuris tiesiog tingi dirbti, tingi mokytis?
Kaip pasielgė prancūzų aktorius Ž.Depardje, beje, niekad neslėpęs, jog mėgsta skaniai pavalgyti, dievina brangius vynus ir myli moteris? Kad nereikėtų mokėti milžiniškų mokesčių, jis persikėlė gyventi į šalia esančią Belgiją. Dabar nuo Prancūzijos jį skiria vos vienas kilometras ir žymiai mažesni mokesčiai. Panašiai pasielgti artimiausiu metu žada ir kiti turtingiausi Prancūzijos piliečiai.
Žinoma, Prancūzijos valdžia puolė aktorių kaltinti patriotiškumo stoka. Kai kurie prancūzai net pavartojo tokias sąvokas kaip “storžievis” ir “egoistas”. Tačiau šie kaltinimai labai primena primityviojo patriotiškumo apraiškas, kurių apstu kiekvienoje šalyje, taigi ir Prancūzijoje. Neverta skubėt primesti patriotiškumo stoką aktoriui Ž.Depardje. Šitaip elgdamiesi mes galime nepastebėti giluminių priežasčių.
Juk patriotiškumo stoka būtų galima apkaltinti ir pačią Prancūzijos valdžią, nesugebančią surasti protingo balanso tarp tų, kurie mėgaujasi prabanga, ir tų, kurie nuolat jaučia alkį. Jeigu iš Prancūzijos bėga turtingiausi žmonės, vadinasi, padarytos klaidos. Oficialusis Paryžius tikėjosi papildomų įplaukų į biudžetą, o praras net tai, ką gaudavo iki šiol. Dabar aktorius Ž.Depardje mokesčius moka Belgijai ir kelia šios karalystės ekonomiką. O Prancūzija nuo jo sukauptų milijonų nebegauna nė cento. Kas kaltas? Manau, pirmiausiai reikėtų ieškoti Prancūzijos valdžios klaidų.
Juk patriotiškumo stoka labai nesunkiai galima apkaltinti prancūzus, dirbančius ES struktūrose ir už tai gaunančius milžiniškus atlyginimus, komandiruotpinigius, dienpinigius bei išlaidas biurų nuomai. Kai kurias tokio pobūdžio išlaidas tikrai būtų galima apkarpyti. Pavyzdžiui, persikeliant gyventi į pigesnį viešbutį, įsigyjant kuklesnį biurą, rečiau skraidant lėktuvais, atsisakant pietų restoranuose.
Bet ES parlamentarai prancūzai šių malonumų atsisakyti neketina. Bent jau pranešimų, jog ES parlamentarai savo pajamas apkarpė būtent 75-ais procentais, neteko girdėti. Taip pat niekur neteko skaityti, jog savo pajamas 75 proc. būtų apkarpę Prancūzijos prezidentai, premjerai ir parlamento vadovai. Tad kodėl su 75 proc. dydžio mokesčiais turėtų susitaikyti Prancūzijos vardą visame pasaulyje garsinęs aktorius Ž.Depardje? Gal būtent Ž.Depardje elgiasi patriotiškai, savo drastišku elgesiu versdamas valdžią ieškoti tikrai išmintingų, tikrai visoms pusėms priimtinų, tikrai ekonomiką skatinančių sprendimų?
XXX
Šią prancūzišką istoriją papasakojau norėdamas dar sykį priminti, koks sudėtingas šiandien pasaulis. Jeigu dėl savo nesėkmių kaltinsime tik kitus, o savų neįvertinsime, progų švęsti rimtų pergalių neturėsime. Žinoma, kaltinti kitus – lengviau, maloniau.
Įsiminė istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Dariaus Barono publikacija, kurioje jis teigia, esą “islamizmas Vakarų civilizacijai ir Europai kelia lygiai tokį pat pavojų, kokį kažkada kėlė nacizmas ir komunizmas” (internetinis portalas 15min.lt). Toji publikacija paliko įspūdį būtent todėl, jog istorikas nepriekaištauja musulmonams, vis labiau įsitvirtinantiems Europoje ir vis įžūliau šiame žemyne įvedantiems savas tvarkas.
Mano supratimu, autoriaus dėmesys sukoncentruotas į mūsų – europiečių, krikščionių – klaidas. Juk jei į musulmonus žvelgsime jų akimis, jie elgiasi teisingai, okupuodami Europą. Jų neapkaltinsi veržlumo stoka. Jų neapkaltinsi ir išmintingumo stoka. Juk jie ne tik veržiasi į krikščioniškąją Europą. Jie dar stengiasi viską taip supainioti, kad ne jie, o mes prisitaikytume prie jų gyvenimo taisyklių. Ir pirmieji šios okupacijos simptomai jau akivaizdūs – kai kuriose Europos vietose krikščionys bijo švęsti šv.Kalėdas, nes tokie renginiai neva įžeis greta gyvenančių musulmonų bendruomenių atstovus.
Šių eilučių autoriui teko šiek tiek gyventi tarp musulmonų Šiaurės Kaukaze, taip pat Kazachstane ir Kirgistane. Bendravimas su čečėnais, ingušais, dagestaniečiais, kazachais bei kirgizais paliko neišdildomą įspūdį. Iki šiol turiu draugų musulmonų.. Gyvendamas tarp musulmonų, įsisąmoninau keletą taisyklių, kurių būtina laikytis, jei nori, jog jie tave gerbtų ir brangintų tavo draugystę.
Pirmiausiai norėčiau prisiminti skaudžias patirtis, įgytas tarnaujant sovietinėje armijoje 1984 – 1986-aisiais. Tame Maskvos pulke, kuriame praleidau dvejis metus, tarnavo itin daug musulmonų. Karingumu ypatingai pasižymėjo čečėnai. Neslėpsiu, su jais santykiai buvo itin sudėtingi. Kuo mes, lietuviai, labiau stengėmės išvengti konfliktų su čečėnais, pataikaudami ir nuolaidžiaudami, tuo šios tautybės musulmonai darėsi įžūlesni. Ilgainiui prieštaravimai peraugo į rimtą konfliktą. Po grumtybių manėme, jog lietuviško pasipriešinimo anoji pusė mums niekad neatleis. O atsitiko priešingai. Čečėnai mus pradėjo gerbti, mes tapome pakenčiami, draugai. Palankesni mums tapo ir uzbekai, kazachai, tadžikai.
Beje, vos tik nustojome slėpti, jog mielai valgome kiaulieną, nes šios rūšies mėsa mums skani, nes mūsų religiniai papročiai nedraudžia valgyti kiaulienės, musulmonų pagarba dar labiau išaugo. Pabrėžiu – ne sumažėjo, o padidėjo. Ir kuo drąsiau, atviriau didžiavomės savo papročiais, tradicijomis, tuo puikiau sutardavome su karingaisiais čečėnais.
O 1994 – 1995-aisiais gyvendamas Grozne, Nazranėje ir Machačkaloje patyriau dar vieną įdomią pamoką. Kuo mažiau pabrėždavau, jog esu katalikas, krikščionis, tuo silpnesnė man buvo rodoma pagarba. Ir atvirkščiai: kuo labiau demonstruodavau savo priklausomybę krikščionybei, katalikybei, tuo didesnę musulmonų pagarbą jaučiau.
Tad mano gyvenimiškoji patirtis byloja, jog su musulmonais, net ir pačiais įžūliausiais, galima rasti bendrą kalbą. Tik nereikia nuolaidžiauti. Tik negalima nusileisti. Esant būtinybei, reikia duoti principingą atkirtį. Deja, šiandieninė Europa elgiasi priešingai. Europa daro grubią klaidą: ji apsimeta, tarsi jei ji bus itin tolerantiška, musulmonai atsakys tuo pačiu – tolerancija.
Istorikas D.Baronas teisingai pastebi, jog nė viena tolerantiška ir turtinga valstybė, įskaitant Švediją, Norvegiją ar Didžiąją Britaniją, negali pasigirti, kad sėkmingai būtų integravusi musulmonų bendrijas. Pasak istoriko D.Barono, “integruoti religinio fanatizmo pagrindu susitelkusių bendruomenių neįmanoma”.
Aš pabrėžčiau, beje, šiek tiek kitą aspektą. O ar verta integruoti? Galų gale – ar moralu integruoti? Tegul jie laikosi savo papročių, o mes laikykimės savo. Tiesiog nubrėžkime aiškią liniją, kurios jiems neleidžiame Europos žemyne peržengti. Tačiau krikščioniškoji Europa turi Achilo kulną. Istorikas D.Baronas labai taikliai pastebi: Europa religijai neteikia didelio dėmesio, europiečiai mano, jog religija yra kiekvieno privatus reikalas, Europa nebeturi “kultūrinio stuburo”, Europa praranda civilizacinę tapatybę, Europa nebeturi patikimų moralinių orientyrų ir pati plačiai atveria vartus islamizacijai…
XXX
Ir tai – skaudi tiesa. Tik ir vėl netapkime primityviais patriotais – nepradėkime masiškai statyti naujų bažnyčių. Štai Maskvoje musulmonų – per keletą milijonų,o Mečečių – vos kelios. Įspūdinga, pamokanti istorija: turėdami mažai maldos namų, Maskvos musulmonai netapo prastais musulmonais. Esu tikras, jei Maskvoje nebūtų nė vienos mečetės, jie savo musulmoniškumo vis tiek neprarastų.
Tad ieškokime, kur slypi tikroji religijos stiprybė. Elkimės gudriai ir įžvalgiai. Kaip tie krikščionybės ir katalikybės menkintojai, kurie parašė didelio populiarumo sulaukusią knygą “Da Vinčio kodas” ir sukūrė milijonų žiūrovų dėmesį prikausčiusį to paties pavadinimo nuotykių filmą. Užuot statę naujas bažnyčias, už tuos pinigus verčiau sukurkime įtaigų meninį nuotykinį filmą, įdomų jaunimui ir tuo pačiu – parodantį krikščionybės didingumą. Sukurkime nuotykinių romanų, kurie populiarintų krikščionybę ir tuo pačiu būtų suprantami jauniems žmonėms. Sukurkime jaunimui patrauklių internetinių svetainių, kuriose atsirastų, apart krikščionybės, jauniems vaikinams ir jaunoms merginoms rūpimų gyvenimiškų, buitinių, seksualinių temų. Vaizdžiai tariant, “Da Vinčio” kūrėjams atsikirskime priemonėmis, kurios pritraukia milijonų dėmesį.
XXX
Bet juk veikiausiai pasielgsime taip, kad mūsų darbai, energija ir lėšos duotų kuo menkesnį rezultatą. Štai Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas pareiškė pradedąs leisti naują politikos istorijos ir kultūros žurnalą “Nepriklausomybės sąsiuviniai”. Kai kurie visuomenininkai puolė džiaugtis. Portale alkas.lt pasirodė Lino V.Medelio straipsnis “Naujas žurnalas politikos istorijai ir kultūrai”. Publikacijoje rašoma, jog “galima tik stebėtis ir džiaugtis Sąjūdžio kūrėjų energija imtis tokio sunkaus ir kruopštaus darbo”.
Žinoma, džiaugtis – galima. Bet juk galima pažvelgti ir kritiškai. Kodėl sumanyta kurti dar vieną leidinį? Lietuvoje užtektinai gražių, padorių, bet ne itin įtakingų leidinių. Kodėl ir šį sykį nepanorėta stiprinti jau veikiančiųjų? Kas geriau – turėti keliolika nedidelius tiražus ir menką įtaką visuomenei darančių leidinių ar – bent vieną įtakingą laikraštį arba internetinį portalą, kuriame draugiškai susiburtų pačių įvairiausių spalvų patriotai, visuomenininkai, kultūrininkai?
Nenoriu būti blogu pranašu. Tačiau šis Kovo 11-osios Akto signataro R.Ozolo sumanymas, mano supratimu, atneš mažai naudos. Lėšų ir energijos šiam sumanymui jau paaukota daug. Deja, įtaka Lietuvos visuomenei – sunkiai apčiuopiama, mažai pastebima.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.01.01
