Žvalgybininkai, agentai, šnipai, kurie pasižymėjo sumanumu, gudrumu ir kuriems paprasčiausiai gyvenime sekėsi daugiau nei kitiems, niekuomet netapdavo žinomi.
Tokia jau profesionalų žvalgybininkų dalia.
Toks jau gyvenimiškasis paradoksas. Išgarsėja tik tie, kuriems teisiog nenusišypsodavo laimė arba pritrūkdavo kompetencijos.
Galima pasakyti ir taip: visuomenė sužino tik apie demaskuotus, susimovusius, suklydusius šnipus. Po laiminga žvaigžde gimę žvalgybininkai tylomis pasitraukia užmarštin. Apie juos nekuriami menininiai filmai, apie juos nerašomi kvapą gniaužiantys romanai.
Tiesa, čia ir vėl būtina pabrėžti: nėra taisyklių be išimčių. Ši nuostata Antrojo pasaulinio karo žvalgybininkams rečiau galiodavo. Pasibaigus koviniams veiksmams karo laikų šnipai noriai ir viešai pasakodavo apie savo žygius, žinoma, kai ką padailindami, kai ką nutylėdami. Pasakodavo, nes jiems vyriausybės leisdavo atskleisti savo tapatybę. Slėpti nuopelnų nebuvo jokios prasmės. Ypač daug visuomenė žino apie Antrojo pasaulinio karo žvalgybininkus.
Iškalbingas Odetos Sansom pavyzdys. Ši moteris buvo apdovanota pačiu garbingiausiu Didžiosios Britanijos ordinu – Jurgio Kryžiumi. Už ką jai buvo įtektas toks apdovanojimas?
Antrojo pasaulinio karo metais Odeta Sansom tarnavo antihitlerinės koalicijos pajėgose. Ji turėjo specialųjį slapyvardį – “Selina”. Jos tikroji tarnybos vieta – Specialiųjų operacijų valdyboje SOE. Vienas iš pagrindinių šios agentės užsiėmimų buvo organizuoti pasipriešinimo grupes to meto vokiečių okupuotoje Prancūzijoje. Ją išdavė dvigubas agentas. Po išdavystės moteris atsidūrė viename iš baisiausių to meto kalėjimų – Fresneso kalėjime. Šis kalėjimas vokiečių okupacijos metais veikė Prancūzijos sostinėje.
Svarbu pastebėti, jog Odeta Sansom (1931 – 1995) buvo ilgai ir žiauriai kankinama. Bet pasižymėjo milžiniška ištverme, drąsa, ir nieko neišdavė. Tada vokiečiai ją perkėlė į Vokietijos teritorijoje veikusią koncentracijos stovyklą. Odeta Sansom ir ten neprapuolė. Ji sulaukė sąjungininkų pergalės. Amerikiečių ir britų jungtinės pajėgos ją išvadavo 1945-ųjų metų pavasarį.
Tuoj po karo moteris tapo visų gerbiama. Ją pakrikštijo “legendine karo žvaigžde”. Kai kurie bendražygiai iš SOE jai net pavydėjo. Esą ne vien O.Sansom kenkė vokiečiams, bet kažkodėl tik O.Sansom sulaukė išskirtinių apdovanojimų ir pagarbos. Viena iš tokius priekaištus viešai išdėsčiusių buvo SOE atstovė Ivona Kormo. Radistės pareigas ėjusios Ivonos Kormo slapyvardis – “Anetė”.
“Anetės” karinė karjera prasidėjo 1943 metų rugsėjo mėnesį, kai ji buvo permesta į Prancūziją. Permetimo būdas – itin pavojingas. Ji nusileido parašiutu. Didžiosios Britanijos Specialiųjų operacijų valdyba SOE ją, kaip ir O.Sansom, buvo deramai išmokiusi dirbti neįprastomis sąlygomis. Būtent ši radistė kadaise apgailestavo, kad kai kurie SOE didvyriai nepelnytai užmiršti, o kiti – per daug išaukštinti.
Tačiau šiuo atveju labai svarbu pažymėti, kas gi O.Sansom padėjo ištverti kankinimus ir ilgus nelaisvės mėnesius? Ogi lėlių siuvimas. Ji kalėjimo ir koncentracijos stovykloje siuvo lėles savo pažįstamų ir artimųjų vaikams. Pasiuvo ne vieną dešimtį lėlių. Šis užsiėmimas jai padėdavo užsimiršti. Padėdavo pamiršti net fizinį skausmą.
Kelios O.Sansom rankų darbo lėlės dabar saugomos Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo muziejuose.
Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos Specialiųjų operacijų valdybos agentė Odeta Sansom.
2011.10.01
