Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos ( 2 )


Print

1893 m. ko­vo 23 d., ei­da­mas dvi­de­šim­tuo­sius me­tus, Er­nes­tas Jo­nas Ha­ri­so­nas iš­vy­ko iš An­gli­jos į Nau­ją­jį Vest­mins­te­rį Bri­tų Ko­lum­bi­jo­je ir ku­rį lai­ką ūki­nin­ka­vo Ka­na­do­je. Vė­liau čia jis pra­dė­jo dirb­ti Ka­na­dos spau­dos žur­na­lis­tu.

Yra iš­li­ku­si la­bai įdo­mi fo­to­gra­fi­ja, ku­rio­je už­fik­suo­tas prie  lo­vos Van­ku­ve­rio vieš­bu­ty­je sė­din­tis jau­nas „Van­cou­ver News-Ad­ver­ti­ser“ re­por­te­ris, ša­lia jo sto­vi dar du ko­le­gos, o lo­vo­je pa­si­šiau­šęs gu­li ir at­sa­ki­nė­ja į klau­si­mus pats Mar­kas Tve­nas.

Ši re­ta nuo­trau­ka da­ry­ta pas­ku­ti­nės gar­saus JAV ra­šy­to­jo ke­lio­nės po pa­sau­lį me­tu, 1896 me­tų rug­pjū­čio 18 die­ną. E. J. Ha­ri­so­nas žy­miai vė­liau sa­vo laiš­kuo­se drau­gui, Ry­tų ko­vų spe­cia­lis­tui Ro­ber­tui Smi­tui (Ro­bert W. Smith) pri­si­mi­nė, kad tuo­met slap­čia ste­nog­ra­fa­vo sir­gu­liuo­jan­čio M. Tve­no kal­bą,  ir vė­liau (rug­pjū­čio 20 d. – R. Č.) ją at­spaus­di­no ne tik „Van­cou­ver News-Ad­ver­ti­ser“, bet te­leg­ra­fo lai­dais ji bu­vo iš­pla­tin­ta vi­sose vals­ti­jo­se.

Šiaurės Amerikoje

Grei­tai po to Er­nes­tas Ha­ri­so­nas per­si­kė­lė į Bri­tų Ko­lum­bi­jos mies­tą Na­nai­mo, ne­to­li Van­ku­ve­rio, ku­ria­me sis­te­min­gai kul­ti­va­vo lais­vas im­ty­nes („catch“) kal­na­ka­sių spor­to klu­be. Jo tre­ne­ris tuo­met bu­vo ži­no­mas leng­vo­jo svo­rio im­ty­ni­nin­kas Jack Ste­wart.

Ne­tru­kus iš Bri­tų Ko­lum­bi­jos Van­ku­ve­rio uos­to E. J. Ha­ri­so­nas lai­vu iš­plau­kė į San Fran­cis­ką, JAV, ir be jo­kių kliū­čių įsi­dar­bi­no San Fran­cis­co „Call“ laik­raš­ty­je. Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas San Fran­cis­ke jau­nas žur­na­lis­tas ap­lan­kė ir San Cho­sė bei Los An­dže­les mies­tus. Kaip nu­jaus­da­mas ar­tė­jan­čią di­džiu­lę ne­lai­mę, Er­nes­tas Ha­ri­so­nas iš Ka­li­for­ni­jos San Fran­cis­ko uos­to iš­plau­kė į Ja­po­ni­ją,  prieš pat 1906 metais mies­tą vi­siš­kai su­grio­vu­sį že­mės dre­bė­ji­mą.

Dai Nip­pon (Di­žio­ji Ja­po­ni­ja)

Ja­po­ni­jo­je, Jo­ko­ha­mo­je E. J. Ha­ri­so­nas ta­po re­por­te­riu ir nau­jie­nų sky­riaus re­dak­to­riu­mi pir­ma­ja­me ša­ly­je  an­gliš­ka­me laik­raš­ty­je „Ja­pan He­rald“. Gy­ven­da­mas Jo­ko­ha­mo­je E. J. Ha­ri­so­nas pra­de­da mo­ky­tis tra­di­ci­nės džiu­džit­su ko­vos veiks­mų mo­kyk­los, įkur­tos ja­po­nų meist­ro Iso Ma­ta­e­mon Mi­na­mo­to no Ma­sa­ta­ri. Vė­liau žur­na­lis­tas per­si­kė­lia į To­ki­ją ir ten dir­ba „The Ja­pan Ti­mes“ ko­res­pon­den­tu, o lais­va­lai­kiu be­veik kas­dien mo­ko­si jau Ko­do­kan mo­kyk­los dziu­do me­no, tre­ni­ruo­ja­si  kar­tu su Mi­fu­ne Kiū­dzo (Mi­fu­ne Ky­u­zo), ku­ris vė­liau ta­po le­gen­di­niu dziu­do mo­ky­to­ju.

1911 me­tais Er­nes­tas Jo­nas Ha­ri­so­nas tam­pa pir­muo­ju už­sie­nie­čiu, pa­sie­ku­siu pir­mą­jį juo­do dir­žo da­ną (meist­riš­ku­mo ly­gį) Ko­do­kan dziu­do im­ty­nė­se. Jis taip pat pir­ma­sis už­sie­nie­tis, šį bei ki­tus tra­di­ci­nius ja­po­nų ko­vos me­nus (džiu­džit­su, ken­do, su­mo, kem­bu, ka­ra­te­do ir ai­ki­do)  1912 m. ap­ra­šęs an­glų kal­ba. E. J. Ha­ri­so­no kny­ga „Ja­po­ni­jos ko­vi­nė dva­sia“ (The Figh­ting Spi­rit of Ja­pan and Ot­her Stu­dies, New York, 1912 m.) ta­po la­bai po­pu­lia­ri ne tik JAV, bet ir Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir su­si­lau­kė pa­kar­to­ti­nų ti­ra­žų.

Rei­kė­tų pa­žy­mė­ti, kad pir­mie­ji įvai­rių Ja­po­ni­jos ko­vos me­nų mo­kyk­los įkū­rė­jai bei mo­ky­to­jai XIX am­žiaus pa­bai­go­je bei XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo tik­rų tik­riau­si sa­mu­ra­jai (Ja­po­ni­jos Vy­čiai). To­dėl Er­nes­tas Jo­nas Ha­ri­so­nas, daug ben­dra­vęs bei ge­rai iš­mo­kęs šne­ka­mo­sios ja­po­nų kal­bos,  tu­rė­jo la­bai ge­rus mo­ky­to­jus, Ja­po­ni­jos ko­vos me­nus pa­ži­no iš ge­riau­sių­ pir­mi­nių šal­ti­nių.

Iš viso, su per­trau­ko­mis, E. J. Ha­ri­so­nas Ja­po­ni­jo­je iš­gy­ve­no apie 20 me­tų, taigi tu­rė­jo pa­kan­ka­mai lai­ko ir pro­gų pa­žin­ti Sa­mu­ra­jų kraš­tą, kul­tū­rą bei tra­di­ci­jas. Jo pir­mo­ji, bet ne­sėk­min­ga san­tuo­ka su 18 me­tų jau­nes­ne Se­ci­li­ja Ros (Ci­ce­ly Ross) taip pat įvy­ko Ja­po­ni­jo­je ir bu­vo su­si­ju­si su dziu­do. Se­ci­li­jos bro­lis bu­vo ži­no­mas  dziu­do meist­ras iš Aust­ra­li­jos, Bris­be­no, dr. Ar­tū­ras Džo­nas Ro­sas (Dr Art­hur John (Jack) Ross). Vė­liau, po sky­ry­bų, Se­ci­li­ja iš­vy­ko į sa­vo gim­tą­ją Aust­ra­li­ją ir dir­bo sek­re­to­re Sid­nyje. Su sa­vo bu­vu­siu su­tuok­ti­niu ji su­si­ra­ši­nė­jo laiš­kais ir iš­sau­go­jo drau­giš­kus ry­šius.

Ru­si­jo­je ir To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se

Ru­sų–ja­po­nų ka­ro me­tu (1904–1905 m.) E. J. Ha­ri­so­nas ta­po Lon­do­no „Dai­ly Mail“ ko­res­pon­den­tu. 1906 ge­gu­žės 10 d. žur­na­lis­tas da­ly­va­vo I Ru­si­jos Dū­mos ati­da­ry­me, Pet­ra­pi­ly­je, o 1907 m. per Su­eco ka­na­lą jis vėl su­grį­žo at­gal į Daj Ni­pon, kaip mė­go va­din­ti Ja­po­ni­ją.3  Ke­le­rius me­tus po Ru­si­jos–Ja­po­ni­jos ka­ro E. J. Ha­ri­so­nas dir­bo JAV laik­raš­čio „New York He­rald“ ko­res­pon­den­tu To­ki­ju­je. Prieš pat Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą žur­na­lis­tas iš­vy­ko į di­de­lę ke­lio­nę po Ko­rė­ją, Ki­ni­ją, Ry­tų Si­bi­rą ir Prie­ša­mū­rį. Jis pa­ma­tė Bai­ka­lo eže­rą, gar­lai­viu Šil­ka bei Amū­ru pa­sie­kė Cha­ba­rov­ską, ap­žiū­rė­jo Min­gų di­nas­ti­jos ka­pa­vie­tes prie Pe­ki­no, Ro­jaus šven­tyk­lą, Di­dži­ą­ją ki­nų sie­ną, Pe­ki­ną ir dau­ge­lį ki­tų įžy­mių vie­tų pa­ke­liui. Tai, ką pa­ty­rė bei pa­ma­tė šio­je ke­lio­nė­je, jis ap­ra­šė pir­mo­jo­je sa­vo kny­go­je „Tai­ka ar ka­ras į Ry­tus nuo Bai­ka­lo?“ (Pe­a­ce or War East of Bai­kal?, Yoko­ha­ma, Kal­ly & Walsh, 1910 m.).

Po šios ke­lio­nės E. J. Ha­ri­so­nas per­si­kė­lė gy­ven­ti į Vla­di­vos­to­ką, siek­da­mas pra­mok­ti ru­sų kal­bą bei pa­žin­ti gy­ve­ni­mą. Vla­di­vos­to­ke jis dir­bo Ru­si­jos laik­raš­čio „Da­lio­ka­ja ok­rai­na“ re­dak­ci­jo­je ir bu­vo įvai­rių už­sie­nio laik­raš­čių ko­res­pon­den­tas šia­me kraš­te.

Tuo­met ant­ro­jo da­no (ku­rį įgi­jo Ko­do­kan mo­kyk­lo­je, Ja­po­ni­jo­je) džiu­do­ka („džiu­do meist­ras“) ne­ap­lei­do šio po­mė­gio ir Ru­si­jo­je. Jis lan­kė vie­ti­nius spor­to klu­bus, ste­bė­jo ir pats da­ly­va­vo įvai­rio­se im­ty­nių var­žy­bo­se. Šia­me To­li­mų­jų Ry­tų mies­te an­glas ma­tė­si, o gal net iš­mė­gi­no jė­gas su So­vie­ti­nės dziu­do at­mai­nos „Sam­bo“ pra­di­nin­ku  Va­si­li­ju­mi Oš­čep­ko­vu (1892–1937 m.), ku­ris 1911 m. bu­vo bai­gęs tą pa­čią džiu­do mo­kyk­lą Ko­do­kan, ir tuo lai­ku (apie 1914 m.) va­do­va­vo pir­ma­jam Ru­si­jo­je Vla­di­vos­to­ko džiu­do klu­bui „Sport“.

Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ta­da do­mi­na­vo grai­kų-ro­mė­nų sti­liaus im­ty­nės, ar­ba kaip ru­sai jas va­di­no, „pran­cū­siš­ko sti­liaus“, kai ne­lei­džia­mi ko­jų veiks­mai, ir spor­ti­nin­kų pė­dos pri­va­lo bū­ti ant ki­li­mo. E. J. Har­ri­so­no su­ge­bė­ji­mai ir vi­sai ki­to­kios, ypač Ru­si­jo­je dar ma­žai ži­no­mų Ja­po­ni­jos džiu­džit­su ir dziu­do mo­kyk­lų ži­nios, jam tei­kė ryš­kų pra­na­šu­mą prieš vi­sus ki­tus im­ty­ni­nin­kus. Bet Er­nes­tas J. Ha­ri­so­nas ne­bu­vo pui­ky­bės ap­sės­tas sa­va­nau­dis, ir Ja­po­ni­jo­je įgy­to­mis ži­nio­mis ge­ra­no­riš­kai da­li­jo­si. Ru­si­ja iki šiol tu­rė­tų jaus­tis jam sko­lin­ga už Olim­pi­nį si­dab­rą, iš­ko­vo­tą dr. Alek­san­dro Pet­ro­vo  (virš 93 kg) grai­kų-ro­mė­nų im­ty­nių rung­ty­je, IV-ose Olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se, ku­rios 1908 m. vy­ko Lon­do­ne.

Dar sa­vo pir­mo­sios vieš­na­gės Pet­ra­pi­ly­je me­tu (1906–1907 m.) įta­kin­ga­me Ru­si­jos, Sankt Pe­ter­bur­ge lei­džia­ma­me laik­raš­ty­je „No­vo­je Vre­mia“ E. J. Ha­ri­so­nas spaus­di­no skel­bi­mus, kad moko dziu­do. Pa­gal juos ta­da krei­pė­si Ru­si­jos ka­riuo­me­nės gy­dy­to­jas Alek­san­dras Pet­ro­vas (1876–1941 m.), vie­nas iš pir­mų­jų im­ty­nių mė­gė­jų gar­saus Pet­ra­pi­lio „Her­ku­les“ klu­bo na­rių. Er­nes­tas Ha­ri­so­nas pra­ve­dė A. Pet­ro­vui ke­le­tą pa­mo­kų.

Po ke­le­rių me­tų, kai dziu­do mo­ky­to­jas dir­bo ži­no­mo Lon­do­no „The Ti­mes“ ko­res­pon­den­to Ro­ber­to Vil­to­no pa­dė­jė­ju ir vėl gy­ve­no Pet­ra­pi­ly­je (1914–1916 m.), dak­ta­ras A. Pet­ro­vas pri­si­pa­ži­no an­glui, kad tos ne­pa­pras­tos dziu­do me­no ži­nios, ku­rias jis įgi­jo E. J. Ha­ri­so­no pa­mo­kų me­tu, jam vė­liau pa­dė­jo iš­ko­vo­ti ir Olim­pi­nį si­dab­ro me­da­lį Lon­do­ne.

Su Ro­ber­tu Vil­to­nu (Ro­bert Ar­chi­bald Wil­ton) (1868–1925 m.) E. J. Ha­ri­so­nas, ma­tyt, ne­tie­sio­giai su­si­pa­ži­no dar dirb­da­mas ta­me pa­čia­me  „New York He­rald“ laik­raš­ty­je, ku­ria­me prieš „Ti­mes“ dir­bo ir R. Vil­to­nas.  Bet pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui bei ar­ti­nan­tis lem­tin­giems įvy­kiams Ru­si­jos mo­nar­chi­jos sos­ti­nė­je, įta­kin­giau­sias Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos laik­raš­tis pa­sam­dė du ener­gin­gus bri­tus, ku­rie bu­vo kur kas dau­giau, nei pa­pras­ti žur­na­lis­tai. R. Vil­to­nas vė­liau ta­po ge­rai ži­no­mų kny­gų „Ru­si­jos ago­ni­ja“ (Rus­sia’s ago­ny, 1918 m.) bei „Pas­ku­ti­nės Ro­ma­no­vų die­nos“ (The Last Da­ys Of The Ro­ma­novs, 1920 m.) au­to­riu­mi.

Dirb­da­mas Pet­ra­pi­ly­je E. J. Har­ri­so­nas ak­ty­viai spor­ta­vo įvai­riuo­se vie­ti­niuo­se klu­buo­se bei da­ly­va­vo daugybėje pa­ro­do­mųjų var­žy­bų. Vė­liau sa­vo laiš­ke R. Smi­tui iš to lai­ko­tar­pio jis pri­si­mi­nė Pet­rog­ra­do klu­bą „Sa­ni­tas“ ir če­kos­lo­va­kiš­kos kil­mės klu­bą „So­kol“.

Jau pa­kan­ka­mai su­bren­dęs, iš­mo­kęs bei pa­ty­ręs džiu­džit­su bei plunks­nos meist­ras aukš­tes­nių­jų li­ki­mus re­gu­liuo­jan­čių jė­gų bu­vo pil­nai pa­ruoš­tas su­tik­ti ir pir­mą­jį „brah­ma­ną“, bu­vu­sį Ru­si­jos im­pe­ri­nės ka­riuo­me­nės ka­rį Ka­ro­lį Po­žė­lą. Pir­ma­sis su­tik­tas lie­tu­vis an­glui pa­da­rė to­kį stip­rų įspū­dį, kad ra­šy­to­jas net po dau­ge­lio me­tų jį pri­si­min­da­vo, kaip vie­ną ge­riau­sių vy­riš­ku­mo pa­vyz­džių.

Grai­kų-ro­mė­nų sti­liaus im­ty­ni­nin­kas Ka­ro­lis Po­žė­la tuo­met bu­vo sa­vo jė­gų ze­ni­te ir nu­ga­lė­da­vo vi­sus prie­ši­nin­kus iš ei­lės. Jis run­gė­si ir V. Oš­čep­ko­vo klu­be „Sport“, ir Pe­ter­bur­go klu­buo­se. 1912 m. Pet­ra­pi­ly­je jis ta­po Ru­si­jos im­pe­ri­jos čem­pio­nu grai­kų-ro­mė­nų im­ty­nė­se, o 1913 m. Ki­je­ve–pir­muo­ju Ru­si­jos čem­pio­nu lais­vo sti­liaus im­ty­nė­se bei Tarp­tau­ti­nio tur­ny­ro Vroc­la­ve (Bres­lau) nu­ga­lė­to­ju. 1914 m. Ka­ro­lis Po­žė­la an­trą kar­tą  iš­ko­vo­jo Ru­si­jos Olim­pi­nio čem­pio­no ti­tu­lą lais­vo sti­liaus im­ty­nė­se. Po ka­ro ir re­vo­liu­ci­jos K. Po­žė­la iš­vy­ko į JAV, ir ten vir­tęs Karl Po­jel­lo ta­po gar­siu ame­ri­kie­tiš­kų im­ty­nių pro­fe­sio­na­lu.

Lie­tu­vio ir E. J. Ha­ri­so­no dar lais­vo­je Ru­si­jo­je už­si­mez­gu­si drau­gys­tė ne­nu­trū­ko. Im­ty­ni­nin­kai su­si­ra­ši­nė­jo ir bu­vo su­si­ti­kę Lon­do­ne 1932 m. pa­va­sa­rį, kai K. Po­žė­la čia gast­ro­lia­vo kaip pro­fe­sio­na­lus JAV im­ty­ni­nin­kas.

Er­nes­to Jo­no Ha­ri­so­no as­muo yra kaž­kaip pa­slap­tin­gai su­si­jęs dar su vie­nu svar­biu Ru­si­jos mo­nar­chi­jai įvy­kiu. Vie­ša pa­slap­tis, kad prie skan­da­lin­go­jo Gri­go­ri­jaus Ras­pu­ti­no nu­žu­dy­mo yra pri­si­dė­ju­si ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos Ka­ra­lys­tės žval­gy­ba. Bri­tas E. J. Ha­ri­so­nas da­ly­va­vo šį pa­si­kė­si­ni­mą įvyk­džiu­sių Ru­si­jos aris­tok­ra­tų pa­si­ta­ri­me… Gal­būt to­dėl jis po to grei­tai, dar prieš pa­si­bai­giant 1916 me­tams, iš­vy­ko iš Pe­ter­bur­go į Ki­ni­ją, kur bu­vo mo­bi­li­zuo­tas į taip va­di­na­mą Ki­nų dar­bo kor­pu­są.

Po mo­ky­mų iš Ki­ni­jos, jau kaip bri­tų ka­riuo­me­nės lei­te­nan­tas, per Ka­na­dą ir An­gli­ją jis iš­siun­čia­mas į Pran­cū­zi­ją, kur ­tar­na­vo iki 1918 m. rug­pjū­čio mė­ne­sio. Dės­nin­ga, kad Pran­cū­zi­jo­je jis per­ėjo į ka­ri­nę žval­gy­bą, ir kar­tu su bri­tų eks­pe­di­ci­niu kor­pu­su 1918 m. rug­sė­jo mė­ne­sį iš­si­lai­pi­no Arch­an­gelsko uos­te. Šią Šiau­rės Ru­si­jos kam­pa­ni­ją, ku­rio­je da­ly­va­vo są­jun­gi­nin­kų – ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos, ir JAV – ka­riuo­me­nės, vie­na­me sa­vo laiš­ke (1932 12 14) drau­gui Ka­ziui Bi­zaus­kui Ha­ri­so­nas pa­va­di­no Arch­an­gelo tra­gi­ko­me­di­ja. Akivaizdu, jo nuo­mo­nė apie šią van­gią są­jun­gi­nin­kų in­ter­ven­ci­ją ati­ti­ko ofi­cia­lią „Jung­ti­nės ru­sų ka­ri­nės są­jun­gos“ nuo­mo­nę. Ra­šy­to­jas bu­vo nuolat kvie­čia­mas į kas­me­ti­nius tra­di­ci­nius šios  se­niau­sios ir di­džiau­sios oku­puo­tos Ru­si­jos an­ti­ko­mu­nis­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos pie­tus Lon­do­ne, kur mie­lai su­si­tik­da­vo su ko­vų drau­gais.

„Ga­na įspū­din­gas lai­ko­tar­pis“

1919 m., po tra­gi­ko­me­di­jos Arch­an­gelske, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ri­nės žval­gy­bos vy­res­ny­sis lei­te­nan­tas bu­vo de­mo­bi­li­zuo­tas ir pa­skir­tas sek­re­to­riu­mi į Bri­tų mi­si­ją Bal­ti­jos ša­lims („Bal­ti­jos Pro­vin­ci­joms“, kaip tuo­met an­glai ofi­cia­liai jas va­di­no), ku­riai va­do­va­vo plk. S. Ta­len­sas (vė­liau ta­pęs Sir Step­hen Tal­lents). Bri­tų Mi­si­ja dir­bo Lat­vi­jo­je – Lie­po­jo­je ir Ry­go­je, Es­ti­jo­je  – Ta­li­ne (Re­val). Jos sek­re­to­riui E. J. Ha­ri­so­nui te­ko sa­vo aki­mis ma­ty­ti nuož­mias ko­vas dėl lais­vės Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Ko­vo­to­jas iš pri­gim­ties šį sa­vo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį vė­liau at­si­mins kaip „ga­na įspū­din­gą“ (a pret­ty ex­ci­ting ti­me).

At­vy­kęs į Lie­po­ją E. J. Ha­ri­so­nas iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­ky­bos ir pra­mo­nės mi­nist­ro prof. Jo­no Šim­kaus (1873–1944), ku­ris tuo­met ve­dė de­ry­bas su plk. S. Ta­len­su,  pir­mą kar­tą iš­gir­do apie ne­gar­bin­gus Len­ki­jos veiks­mus, 1919 m. pra­džio­je jai pra­dė­jus ne­pa­skelb­tą ka­rą prieš Lie­tu­vą. 3 Bū­tent ta­da ant­ro­jo da­no dziu­do Ko­do­kan mo­kyk­los ko­vo­to­jas, gerai ži­nan­tis, kas yra gar­bin­ga vy­riš­ka ko­va, ir sa­vo švie­žia žval­gy­bos vyr. lei­te­nan­to ka­ri­ne bei jau ne­ma­ža gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi pa­ži­nęs, kas yra ne­gar­bin­gi ko­vos me­to­dai, sto­jo gin­ti tie­są ir tei­sin­gu­mą, sto­jo gin­ti Lie­tu­vą.

Iš pra­džių jis, aiš­ku, tai da­rė at­sar­giai ir ne­tie­sio­giai, nes juk pa­gal sa­vo pa­rei­gas pri­va­lė­jo at­sto­vau­ti ofi­cia­liai Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos Ka­rū­nos po­zi­ci­jai. Bet pa­si­nau­do­da­mas tuo, kad tuo pa­čiu me­tu jis  bu­vo ir ne­ofi­cia­lus įta­kin­giau­sio Lon­do­no dien­raš­čio Ti­mes ko­res­pon­den­tas, E. J. Ha­ri­so­nas už­sto­jo Lie­tu­vą sa­vo straips­niuo­se. Tik­riau­siai pa­ste­bė­ję, ku­ri iš tri­jų nau­jai be­si­ku­rian­čių bei at­si­ku­rian­čių Bal­ti­jos vals­ty­bių Mi­si­jos sek­re­to­riui yra ar­čiau šir­dies,  1919 m. rug­pjū­čio mė­ne­sį Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja (The Fo­reign Of­fi­ce) jį pa­sky­rė Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos kon­su­lo Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je pa­va­duo­to­jo pa­rei­goms.

Nau­juo­ju kon­su­lu tuo­met bu­vo pa­skir­tas Ka­ra­liš­kų­jų oro pa­jė­gų pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Ri­čar­das Vor­das (Ri­chard Bar­ring­ton Ward), taip pat ne­sle­pian­tis sa­vo di­de­lių sim­pa­ti­jų Lie­tu­vai. Plk. R. B. Vor­das drau­ga­vo su Lie­tu­vos di­plo­ma­ti­jon įsto­ju­siu Ame­ri­kos lie­tu­viu B. K. Ba­lu­čiu, ir, ma­tyt, šios drau­gys­tės dė­ka grei­tai ta­po la­bai prie­lan­kus lie­tu­viams. An­gli­jos kon­su­lą ir vi­ce­kon­su­lą iš Ry­gos į Kau­ną lat­vių sunk­ve­ži­miu at­ve­žė sa­va­no­ris, Lie­tu­vos ka­ro at­sto­vas Lat­vi­jo­je La­das Nat­ke­vi­čius (1893– 945). 7 Pa­ke­liui į Kau­ną, Rad­vi­liš­ky­je tuo­met dar šei­mi­nin­ka­vę vo­kie­čiai E. J. Ha­ri­so­ną bu­vo ne­ti­kė­tai su­ėmę, bet grei­tai pa­lei­do.

Plk. R. B. Vor­das Bri­ta­ni­jos kon­su­lo pa­rei­go­se, de­ja, iš­si­lai­kė ne­il­gai. Len­kai, ku­riuos E. J. Ha­ri­so­nas va­di­no Ry­tų Eu­ro­pos jun­ke­riais, 8 sau įpras­tais me­to­dais su­ge­bė­jo pa­veik­ti An­gli­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, ku­ri bu­vo pri­vers­ta at­šauk­ti „per drau­giš­ką“ sa­vo di­plo­ma­tą iš Kau­no.

Į jo vie­tą 1920 m. spa­lio 9 d. Lon­do­nas pa­sky­rė Vil­to­ną (E. C. Wil­ton).  Šie len­kų iš­pro­vo­kuo­ti po­ky­čiai Bri­ta­ni­jos at­sto­vy­bė­je lė­mė Er­nes­to Jo­no Ha­ri­so­no ap­si­spren­di­mą dar la­biau pa­si­švęs­ti Lie­tu­vai. 1921 m. jis iš­vy­ko iš Kau­no į An­gli­ją ir ta­po ofi­cia­liu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos at­sto­vy­bės press at­taché, Lie­tu­vos nau­jie­nų agen­tū­ros ELTA  ko­res­pon­den­tu Lon­do­ne.

Nuotraukoje: Er­nes­tas Jo­nas Ha­ri­so­nas.

Laikraščio “XXI amžius” publikacija.

2011.10.02 


Prisijunkite prie diskusijos