Visuomenė jau kuria legendas apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nebijo nieko ir galėtų bet kurį oligarchą vienu smūgiu patiesti, tačiau yra viena sritis, kurios bijo ne tik ji, bet ir jos paskirti pareigūnai. Tai žiniasklaidos verslo aplinka.
Būtent šioje srityje per prezidentės pirmą kadenciją neįvyko nė vieno teigiamo pokyčio, kuris būtų leidęs sumažinti neskaidriai funkcionuojančių oligarchinių grupių įtaką. Galbūt, atsižvelgiant į valstybėje susikaupusių problemų skaičių, iš tiesų reikėjo visų pirma spręsti klausimus, susijusius su skaidresniu energetikos ar politikos funkcionavimu, tačiau jei ir antrą kadenciją prezidentė ir jos paskirti pareigūnai ignoruos žiniasklaidos verslo aplinką, tai bus labai bloga žinia.
Juk būtent dėl žiniasklaidos oligarchija ir prokremliškos struktūros išsaugo savo įtaką ir, kai tik turi galimybę, ją realizuoja politikoje bei ekonomikoje.
Viešieji pirkimai iš serijos „Pamaitink oligarchą“
Vienas tragikomiškiausių faktų, demonstruojančių aplinkos, kurioje mirksta žiniasklaida, terpę, yra tas, kad šiandien didžiausia reklamos užsakovė su dešimtimis milijonų litų siekiančiu biudžetu yra valstybė. Valstybės institucijos ir įmonės bei savivaldybės viešinimui išleidžia milžiniškas sumas. Tačiau iki šiol slepiama, kam tie pinigai atitenka. Mūsų žurnalo redakcija jau ne kartą kėlė klausimą, kodėl, kai pinigus, remdamas žiniasklaidos projektus, dalija Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, galima sužinoti, kiek ir už ką bei pagal kokią programą gavo konkretus leidinys ar televizija, o kai milijonus skiria Žemės ūkio ministerija ar jai pavaldžios įstaigos, tokios kaip Nacionalinė mokėjimo agentūra, tai tampa slapta. Visuomenė gali sužinoti tik apie tai, kad, pavyzdžiui, konkursą, kaip išdalyti 5 ar 10 mln. litų, laimėjo kuri nors reklamos agentūra, tačiau kiek pinigų atiteko vienai ar kitai žiniasklaidos grupei, sužinoti negalima, nes tai komercinė paslaptis.
Žinoma, yra kelios versijos, kodėl taip yra, tačiau iš esmės jos viena kitą papildo. Kaip teigiama, didelė dalis valstybinių užsakymų atitenka toms pačioms verslo grupėms. Taigi, slepiant, kuriai žiniasklaidos priemonei galiausiai atitenka milijoninės pajamos, galima paslėpti ir politikų bei žiniasklaidos priemonių savininkų susitarimus, kuriais už skiriamus milijonus perkama jų valdomų televizijų ar laikraščių pozicija. Taigi, vienas pagrindinių slaptumo tikslų yra siekis, kad visuomenė nepamatytų, kurias oligarchų grupes ir kaip sočiai šeria vienos ar kitos partijos.
Antras tikslas susijęs su dar paprastesniu politiniu tikslu – dėl savęs. Jei niekas nežino, kiek pinigų atiteko žiniasklaidai, vadinasi, niekas negali suskaičiuoti, kiek pinigų nutekėjo į šoną, nes tam, kad tai sužinotum, reikėtų iš pinigų, skirtų reklamai, atimti tuos, kurie panaudoti žiniasklaidoje. Taip gautum skirtumą, kuris nusėdo pas konsultantus. Tačiau kadangi suskaičiuoti neįmanoma, nusėsti gali labai daug, o ką reklamos agentūros ir viešųjų ryšių agentūros vėliau daro su pelnu ir ar juo nėra pildomos partijų ar asmeninės tam tikrų veikėjų kišenės, žino tik tamsi naktis.
Beje, jei reikėtų įvertinti viešųjų pirkimų situaciją, turėtume konstatuoti, kad ji tik blogėja. Krizės laikotarpiu, mažėjant komercinės reklamos, biudžetiniai užsakymai tapo ypač paklausūs, todėl problemų labai padaugėjo, o pinigų koncentracija su tam tikrais oligarchais susijusiose žiniasklaidos priemonėse labai išaugo. Tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, siejamose su konkrečiomis politinėmis jėgomis ir oligarchinėmis struktūromis, valstybinių užsakymų mastas priartėjo prie komercinės reklamos pajamų, o kitose jas net ir viršijo.
Be jokios abejonės, tai turėjo įtakos tiems leidiniams, kurie nepritampa prie tokios savotiškai skaidrios konkurencinės aplinkos. Pavyzdžiui, mūsų žurnale prieš krizę biudžeto finansuojamų institucijų ir valstybės įmonių reklama sudarė apie 15 proc. visų komercinių pajamų, o šiuo metu nukrito iki 6 procentų. Kur dingo „mūsų“ 9 proc. pajamų, o ką jau kalbėti apie tai, kad jų galėtų būti ir daugiau, atsakyti neįmanoma, nes duomenys yra slapti. Ir nelabai aišku, ar kada nors jie taps vieši, nors po kelių raštų Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas tarsi pažadėjo, kad ši akivaizdi skaidrumo problema bus sprendžiama. Iš tiesų bus įdomu stebėti, ar taip ir bus. Nes jei po prezidento rinkimų nematysime pastangų panaikinti grifą „Slaptai“ ir išslaptinti žiniasklaidai tenkančius milijonus, tai reikš, kad viena pagrindinių oligarchijos ir politinės korupcijos lesyklėlių ir toliau funkcionuoja pagal įprastą metodologiją.
Konkurencijos taryba ignoruoja konkurenciją Putino stiliumi
Jau ne kartą atkreipėme jūsų, gerbiamieji skaitytojai, dėmesį į tai, kad, remiantis Valstybės saugumo departamento (VSD) pateikta informacija Lietuvos politikams, Rusija propagandai prieš Lietuvos atominę elektrinę skyrė keliasdešimt milijonų litų. Deja, tikslesnės informacijos nėra, nes VSD taip ir nepaviešino nei tikslių sumų (neoficialūs šaltiniai mini sumą nuo 50 iki 80 mln. litų), nei tų, kurie iš šių milijonų gavo daugiausia. Galbūt esami įstatymai riboja VSD galimybes kovoti su tokiomis Kremliaus injekcijomis ir įtakomis, kurių tikslas – išlaikyti Lietuvą Rusijos struktūrų glėbyje, tačiau reikia suprasti, kad tai ne tik priešiškos įtakos, bet ir neskaidrios konkurencijos problema.
Tikriausiai visi supranta, kad tos žiniasklaidos priemonės, kurios palaikė Visagino atominės elektrinės projektą ar, pavyzdžiui, šiandien palaiko suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, nei dešimčių, nei kelių milijonų nematė. Taigi Rusija, aktyviai finansuodama jai naudingą informacinę erdvę, dar labiau iškreipia konkurencinę aplinką ir pralaimi tie, kurie stengiasi nepasiduoti jos įtakai ir padėti įgyvendinti Lietuvos nepriklausomybei būtinus sprendimus.
Žinoma, esant tokiai situacijai, kai VSD neįvardija pagrindinių Rusijos pinigų gavėjų, belieka pasidžiaugti, kad bent taip dalis pinigų, kuriuos lietuviai sumoka už dujas ir elektrą, grįžta į Lietuvos ekonomiką ir nėra investuojami į, tarkim, Rusijos kariuomenės atnaujinimą. O priekaištauti Konkurencijos tarybai tarsi nėra pagrindo, nes nėra aiškių faktų, kad Rusijos skiriami pinigai galėtų kaip nors akivaizdžiai iškreipti konkurenciją ir tai būtų nesuderinama su skaidria konkurencine aplinka. Bet problema didesnė, nes dalis faktų tarsi akivaizdūs, tačiau Konkurencijos taryba juos ignoruoja. Nors, tiesą sakant, gal tik mums taip atrodo.
Kai pradėjome leisti žurnalą VALSTYBĖ (prieš septynerius metus), per pusantrų metų sulaukėme penkių pasiūlymų jį parduoti. Deja, visiems, kurie siūlė pinigų, teko atsakyti, nes kad ir kaip būtų gaila, visi interesantai buvo susiję arba su finansinėmis, arba su energetinėmis, arba su politinėmis struktūromis, kurios bent jau daliai lietuvių asocijuojasi su Rusijos interesais. Beje, jų garbei reikia pripažinti, kad bent dalis jų buvo tikrai sąžiningi ir net savotiškai garbingi, nes ne tik siūlė neblogus pinigus, bet ir perspėjo, kad išsilaikyti bus tikrai sunku.
Beje, tai buvo viena priežasčių, kodėl leidybos pradžioje planavę po poros metų pabranginti prenumeratą ir žurnalą, kad finansiškai sutvirtintume žurnalo leidybą, to atsisakėme – tiesiog supratome, kad naujų problemų, tokių kaip konkurento atsiradimas, neišvengsime.
Apie visus konkurencinės aplinkos niuansus, atsirandančius tada, kai įžūliai bandai trukdyti politikoje ir ekonomikoje įtvirtinti Rusijos interesus, būtų galima rašyti memuarus, todėl nevarginsiu. Pasakysiu tik tai, kad praėjus pusmečiui po pastarojo siūlymo pirkti žurnalą sužinojome, kad visiškai atsitiktinai bendrovė „Intelligent Media“, kurios kontrolinis akcijų paketas priklausė bendrovei „SC Baltic Media“, nusprendė, kad kultūros žurnalą „Miesto IQ“ reikia transformuoti į ekonomikos ir kultūros žurnalą.
Beje, kaip visi tikriausiai žino, „SC Baltic Media“ priklauso bendrovei „Scaent Baltic“, kurios pagrindinis pajamų ir pelno šaltinis susijęs su prekyba Rusijos tiekiama elektros energija. Ši bendrovė ne tik valdo 49 proc. bendrovės „Inter RAO Lietuva“ akcijų, bet ir pasirašė ilgalaikę sutartį su „Inter RAO UES“, kuri suteikė išskirtinę teisę „Inter RAO Lietuva“ prekiauti statomos Kaliningrado atominės elektrinės gaminama elektros energija.
Taigi, šis nuostabus organizmas iki 2013 m. pabaigos leido bent keletą žurnalų ir nebuvo nė vienų metų, kad leidyba nebūtų patyrusi nuostolių. Naujausias pranešimas, kurį ir dabar galima rasti internete, apie finansinius mūsų konkurentų rezultatus skamba taip: 2012 m. „Intelligent Media“ patyrė 2 mln. litų nuostolių, tai yra 8 proc. daugiau nei 2011 m., kai nuostoliai siekė 1,85 mln. litų. Beje, būtų įdomu sužinoti, kiek nuostolių ši bendrovė patyrė 2013 m., bet bent jau iki išleidžiant šį numerį tokia informacija dar nebuvo teikiama. Akivaizdu viena: į tą pačią aukštesnes pajamas gaunančios visuomenės dalį nusitaikę mūsų konkurentai nuo pat leidybos pradžios buvo finansuojami nepaisant augančių nuostolių. Todėl klausimas, į kurį galėtų atsakyti Konkurencijos taryba, jei jai rūpėtų, ar „Gazprom“, „Inter RAO“ ir panašios bendrovės gali daryti įtaką Lietuvos žiniasklaidos rinkai, būtų toks: kiek metų ir kiek milijonų gali skirti su Rusija siejamos bendrovės, kad jų įtaką rinkai būtų galima pavadinti konkurencijos iškraipymu?
Beje, liūdniausia net ne tai, kad Konkurencijos taryba tikriausiai nesivargins spręsti tokių sudėtingų žiniasklaidos problemų, o tai, kad kitais metais ir mes užduoti šio klausimo nebegalėsime, nes paprasčiausiai nežinosime, kiek nuostolių patyrė mūsų konkurentai. Tai susiję su tuo, kad, prasidėjus įvykiams Ukrainoje ir gresiant Rusijos invazijai, „Scaent Baltic“, kuriai prieš tai gana gerai sekėsi valdyti „Inter RAO Lietuva“ akcijas ir šviesti Lietuvą intelektiniais žurnalais, staiga nusprendė mėnesinį žurnalą „IQ“, elektronines šio leidinio versijas ir keletą kitų žurnalų atiduoti viešajai įstaigai Atviros visuomenės forumui, kurią, kaip teigiama visuomenei išplatintame pranešime, įkūrė redakcijos darbuotojai.
Šioje istorijoje labiausiai už širdies griebia iš Rusijos tiekiamos elektros energijos pelną semiančios bendrovės „Scaent Baltic“ valdybos pirmininko Magnuso Åströmo pranešimas, kuriame teigiama, kad tokiam žingsniui buvo rengiamasi nuosekliai ir tai yra savotiškas skolos grąžinimas pilietinei visuomenei: „Mūsų bendrovė į leidybos veiklą niekuomet nežiūrėjo kaip į verslo nišą, bet kaip į socialiai atsakingo verslo įsipareigojimą visuomenei. Visuomet šiuos leidinius regėjome kaip atviros visuomenės forumą, kuriame būtų diskutuojama apie svarbiausias šalies ir pasaulio aktualijas. Šiandien matome, kad atėjo laikas atiduoti subrendusį žurnalą į visuomenės rankas, kad jis ir toliau puoselėtų geriausias kokybiškos žiniasklaidos tradicijas.“
Perskaitai ir pagalvoji, koks nuostabus žmogus tas M. Åströmas, kad taip rūpinasi mūsų pilietine visuomene ir atiduoda žurnalus, į kuriuos investuota daugybė milijonų. O kokie drąsūs mūsų pilietinės visuomenės atstovai, kurie į savo rankas ima milijoninius nuostolius nešančius žurnalus ir yra pasiryžę juos toliau leisti! Ir kokia vis dėlto liberali blogąja prasme Lietuvos konkurencinė aplinka, jei žurnalo VALSTYBĖ konkurentus leidusi įmonė viešai sako, kad į leidybą niekada nežiūrėjo kaip į verslo nišą. Tačiau visi, taigi ir Konkurencijos taryba, tik tyliai ploja matydami tokį pilietiškumo proveržį ir jiems nekyla noras piktintis ar abejoti tokio altruizmo skaidrumu.
Žinoma, šiandien spėlioti, kodėl su Rusijos energetikos gigantu ir Kaliningrado atomine elektrine (tikėtina, kad ateityje importuos ir Baltarusijos atominės elektrinės pagamintą elektrą) susijusi bendrovė atidavė leidinius būtent praėjusių metų pabaigoje, kaip ir tai, kas šiais metais finansuos nuostolius, tikriausiai neverta.
Versijų gali būti labai daug, tačiau realiausios dvi. Pirma, kurią jau minėjau, yra ta, kad Rusijos intervencijos Ukrainoje fone net ir labai mėtant pėdas ir vaizduojant patriotinį pilietiškumą vis tiek būtų gana sunku sutelkti Lietuvos elitą pilietiškam visuomenei švietimui leidžiamų žurnalų pagrindu. Antra versija ne tokia reali ir susijusi su finansais. Juk visi žino, kad nuostoliai gadina balansus ir mažina akcijų kainą, o skiriant paramą viešajai įstaigai galima sumažinti apmokestinamąjį pelną ir likti šešėlyje, pasislėpus už piliečių, kurie savo kūnais pridengia milijonines socialiai atsakingas investicijas į nuostolingus leidinius.
Elegantiškiausia naikinimo sistema
Galbūt esu truputį kategoriškas valstybės institucijų, ypač Konkurencijos tarybos ir jos vadovo, atžvilgiu, nes gal jam iš tiesų skauda širdį ir jis ramiai nemiega žinodamas, kaip slapta dalijant biudžeto ir ES pinigus bei naudojant su Rusija siejamų bendrovių milijonus iškraipoma konkurencinė aplinka. Deja, bent kol kas mūsų bendravimo su Konkurencijos taryba patirtis leidžia manyti, kad daug didesnė tikimybė, jog jis bijo net pagalvoti apie tai, kad reikėtų skaidrinti konkurencinę aplinką žiniasklaidoje ir riboti oligarchų įtaką. Apie tai sprendžiame iš to, kokį aukšto lygio pilotažą demonstravo Konkurencijos taryba, atrašydama į mūsų klausimus, susijusius su žiniasklaidos problemomis ir su žiniasklaidos tyrimų kokybe.
Beje, mūsų žurnalo redakcija apie žiniasklaidos tyrimų problemas jau rašė ne kartą. Nors šie straipsniai sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, jie visai nesujaudino biurokratinio elito. Nors juos rašėme būtent tam, kad išjudintume biurokratinį monolitą ir atkreiptume dėmesį į tai, kad žiniasklaidos priemonėms, neturinčioms oligarchinio ar nomenklatūrinio užnugario, tyrimai yra labai svarbūs. Nes jei jie skaidrūs ir kokybiški, tai leidžia bent iš dalies kompensuoti kitų rinkos iškraipymų daromą žalą. Jei sugebi leisti žurnalą, kuris gina nacionalinius interesus, ir skaitytojai tai vertina, o tai atsispindi tyrimuose, gali daryti didesnę įtaką valstybinius užsakymus skirstančioms institucijoms ir dar labiau priešintis Rusijos bendrovių finansuojamiems konkurentams.
Deja, tyrimų kokybė greičiau kėlė juoką ir liūdesį, o mūsų žurnalo kritiniai straipsniai, kuriais siekėme atkreipti atsakingų institucijų dėmesį, baigėsi tuo, kad „TNS LT“, iš esmės vienintelė bendrovė, kurios televizijos ir spaudos tyrimus perka reklamos agentūros, nusprendė mus nubausti ir mūsų žurnalą apskritai pašalino iš tyrimų.
Taigi šiuo metu žurnalas VALSTYBĖ, anot „TNS LT“, Lietuvoje neegzistuoja. Kaip galima matyti iš reklamos mūsų žurnale, tai neturėjo lemiamos įtakos, tačiau, be jokios abejonės, sumažino pajamas ir dar labiau sustiprino neigiamą įtaką žurnalo leidybai darančius veiksnius. Todėl labai įdomu, kas lėmė, kad, gana ilgą laiką kentę mūsų pagrįstą kritiką dėl, švelniai sakant, keistų tyrimų ir jų neigiamos įtakos žiniasklaidos rinkai, „TNS LT“ atstovai staiga nusprendė mus nubausti ir neįtraukti į savo tyrimus.
Tikėtina, kad tai atsitiko ne be išorės pagalbos. Veikiausiai tai galėjo įvykti mūsų naujų pilietiškai aktyvių ir socialiai atsakingų konkurentų dėka, nes dar prieš mūsų žurnalui dingstant iš tyrimų apie tokią galimybę užsiminėme ir viename savo straipsnių – tiesiog nusistebėjome, kad mums buvo pasiūlyta susitikti su „TNS LT“ ir pasitarti. Su šiuo pasiūlymu nesutikome, nes mūsų tikslas tėra paskatinti kokybiškos ir skaidrios žiniasklaidos tyrimų rinkos atsiradimą, todėl nelabai supratome, kaip pasitarimai gali spręsti šią problemą.
Tačiau padarėme prielaidą, kad mūsų konkurentai gali būti supratingesni už mus, tad gal jiems ir pavyks ką nors susitarti. Apie tokią galimybę užsiminėme žurnale, nes atsižvelgdami į rinkos „skaidrumą“ darėme prielaidą, kad ilgainiui „TNS LT“ tyrimai taps daug palankesni socialiai atsakingiems mūsų konkurentams. Ir iš dalies neklydome, nes po kiek laiko mūsų žurnalo reitingai ne šiaip, palyginti su konkurentais, sumažėjo, o visai išnyko. Taigi, tarsi būtų galima įtarti, kad čia – konkurentų darbas, tačiau išnykimas sutapo ir su tuo, kad mūsų žurnalas pradėjo atidžiau analizuoti televizijos tyrimų kokybę, nes ji mums irgi pasirodė įtartina. Žinoma, gali būti, kad šiame procese įtakos turėjo tiek pirmas, tiek antras veiksnys.
Vertinant „TNS LT“ veiksmus, reikia atsižvelgti į tai, kad būtent iš didžiųjų komercinių televizijų „TNS LT“ gauna didelę dalį pajamų. Tai, kad tam tikrus veiksmus galėjo inspiruoti būtent su televizijomis susiję interesai, rodo ir tai, kad „TNS LT“ dėl mūsų straipsnių kreipėsi į teismą ir ne šiaip pareikalavo paneigti daugybę teiginių, bet ir paprašė teismo uždrausti mūsų žurnalui rašyti temomis, susijusiomis su televizijų tyrimais. Būtent tai ir leidžia įžvelgti didžiųjų televizijų transliuotojų interesų pėdsaką.
Beje, „TNS LT“ ir jos vadovas vėl sugebėjo nustebinti, nes po pirmos instancijos teismo sprendimų, kurie nėra galutiniai ir iš esmės yra palankūs mums, sugebėjo verslo bendrovėms išplatinti informaciją, kad „TNS LT“ laimėjo bylą. Šis apgailėtinas faktas tik dar kartą pademonstravo, kad Lietuvoje veikiančios tarptautinės bendrovės atstovai iš tiesų labai įdomiai interpretuoja, kas yra tiesa, o kas – melas. Visų pirma nei pirmo, nei antro teismo sprendimai dar neįsigaliojo. Antra, ir pirmas, ir antras teismas tenkino tik nedidelę dalį „TNS LT“ reikalavimų, o antrojoje byloje net mums priteisė keliais tūkstančiais litų daugiau. Todėl esant tokiai situacijai teigti, kad laimėjai, galima tik tuo atveju, jei įžūliai meluoji. Bet ko norėti iš organizacijos, kuri, mūsų nuomone, stiprina oligarchinę žiniasklaidą? Nei „TNS LT“ veikla Lietuvoje, susijusi su žiniasklaidos tyrimais, nei šiai bendrovei atstovaujantis Gytis Juodpusis jau seniai mūsų nebestebina.
Daug labiau nustebino interneto portalas 15min.lt, kuris, kaip suprantame, vienintelis paviešino tikrovės neatitinkančią informaciją apie „TNS LT“ pergalę. Tačiau ir jų nedraugiški veiksmai yra menkniekis, palyginti su Konkurencijos taryba, kurios kantrybė ir išdidus užsispyrimas stebint, kaip mums sekasi kovoti dėl skaidrumo, tikrai nusipelno aukščiausių balų. Nes už tai, kad žiniasklaidoje turime, ką turime, būtent Konkurencijos tarybos vadovas gali sau prisiskirti didelę dalį nuopelnų.
Vietoj reziumės
Aišku, skųstis nėra gražu, tačiau šiame straipsnyje pasistengiau kiek galima glausčiau aprašyti tik tuos sisteminius reiškinius, kurie yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos žiniasklaida neturi stipraus ekonominio pagrindo ir kodėl gali išsilaikyti tik turintieji stiprų oligarchinį užnugarį, su Rusija susijusių bendrovių finansinę paramą arba tie, kurie patys yra įtakingi ir gali atsiriekti didesnę dalį biudžetinių pinigų arba žino, kaip reikia susitarti su „TNS LT“.
Žinoma, yra pavienių žiniasklaidos priemonių, visu pirma internete, tokių kaip „Delfi“, kurios sugeba išsilaikyti veikdamos skaidriai, tačiau tai susiję su tuo, kad interneto reitingus tiria kelios bendrovės, todėl ta problema, kurią sprendžiame mes, jiems nėra aktuali. Bet kuriuo atveju šiuo metu egzistuojančioje aplinkoje nepriklausomos ir be oligarchinių įtakų veikiančios žiniasklaidos priemonės yra išimtis, nors jei sistema veiktų skaidriai, tai būtų dominuojanti realybė.
Be jokios abejonės, ir kituose verslo sektoriuose yra problemų, susijusių su neskaidria įtaka, iškraipančia konkurencinę aplinką, todėl laimi ne tie, kurie verti, o tie, kurie turi galingų finansinių, nomenklatūrinių ar net žvalgybinių struktūrų užnugarį.
Tačiau šiame straipsnyje rašau apie žiniasklaidą, nes tai verslas, kuris formuoja Lietuvos visuomenės informacinę aplinką ir gali stiprinti arba silpninti oligarchų įtaką. Jei rinkimus laimės D. Grybauskaitė ir nuspręs tęsti kovą su oligarchinėmis struktūromis, būtina žinoti, kad neskaidri žiniasklaidos verslo aplinka taps oligarchijos išlikimo priežastimi.
Paryškintos straipsnio citatos
Galima pateikti labai daug juokingų ir apgailėtinų istorijų, susijusių su biudžeto pinigų skyrimu žiniasklaidai, tačiau pačios juokingiausios susijusios su tuo, kaip savo veiksmus aiškina pareigūnai. Pavyzdžiui, buvęs žemės ūkio ministras į klausimą, kodėl žurnale VALSTYBĖ neskelbiama Žemės ūkio ministerijos informacija, viešai paaiškino, jog žurnalas nemoka rašyti apie žemės ūkį.
XXX
LABAI SVARBUS „VERSLO ŽINIŲ“ PASIRINKIMAS
„Verslo žinias“ mūsų redakcija laiko viena kokybiškiausių žiniasklaidos priemonių. Deja, tikriausiai sunki konkurencinė aplinka ir ją verčia elgtis neapgalvotai. Kai „TNS LT“ pažalino mūsų žurnalą iš savo tyrimų, būtent „Verslo žinių“ Komercijos skyrius verslo bendrovėms išplatino pranešimą, kuriame buvo lyginama, kiek, remiantis „TNS LT“, skaitytojų turi mūsų žurnalas ir „Verslo žinių“ leidžiamas žurnalas „Verslo klasė“. Taigi, prie žurnalo VALSTYBĖ buvo parašytas nulis. Kai Konkurencijos taryba (beje, pajudino pirštą) perspėjo, kad taip elgtis nederėtų, verslo bendruomenę pasiekė kitas „Verslo žinių“ išplatintas pranešimas, kuriame buvo lyginami naujausi „Verslo klasės“ reitingai su gerokai pasenusiais žurnalo VALSTYBĖ reitingais, kai žurnalas dar buvo reitinguojamas „TNS LT“.
Mane nuoširdžiai nustebino toks „Verslo žinių“ elgesys, nes savo skaitytojus gerbiantis leidinys tikrai neturėtų teigti, kad konkurento niekas neskaito, ar lyginti savo naujus duomenis su konkurento senais duomenimis. Tačiau tai pateisinama sunkia konkurencine aplinka, kuri kartais sukuria stebuklus. Mums įsiminė vienas faktas, susijęs su Ūkio ministerijos užsakymais. Per visus septynerius leidybos metus mūsų žurnalas, jei neklystu, gavo penkis Ūkio ministerijos užsakymus spausdinti mokamus straipsnius.
O žurnalo „Iliustruotasis mokslas“ vien 2012 m. gruodžio numeryje buvo paskelbti aštuoni užsakomieji Ūkio ministerijos straipsniai. Jų pavadinimai šiame moksliniame žurnale išsiskyrė solidumu ir skambėjo taip: „ES parama alternatyviems verslo finansavimo šaltiniams“, „Rizikos kapitalo priemonės Lietuvoje“, „Verslo angelai“ padėjo plėstis restoranų tinklui“, „Rizikos kapitalo investicijos padėjo plėstis“, „Vilniuje – itin moderni saulės modulių gamykla“, „Susivieniję odontologai kurs naujus gydymo metodus“, „Dalinis paskolų palūkanų kompensavimas – ES parama smulkioms ir vidutinėms įmonėms“, „Invest LT-2 stiprina verslą regionuose“.
Beje, 2013 m. dar keliuose „Iliustruotojo mokslo“ numeriuose pastebėta masinė Ūkio ministerijos tekstų invazija: 2013 m. vasario numeryje taip pat buvo paskelbti aštuoni užsakomieji tekstai, bent keli iš jų pasirodė tikrai verti mokslininkų dėmesio: „Lietuviškais makaronais mėgaujasi afrikiečiai“ ir „Lietuviškais padažais mėgaujasi vis daugiau europiečių“. Na, gal ir tekstas „Lietuviškos priekabos keliauja net Japonijos keliais“ galėtų būti priskirtas prie priekabų migracijos mokslo.
Deja, tikriausiai neturime pakankamai analitinių gebėjimų, nes taip ir nesugebėjome suprasti, kodėl mūsų žurnalas, skirtas verslo ir politikos atstovams, nebuvo pasirinktas informacijai apie lietuviškus makaronus ar priekabų migraciją pateikti. Tačiau akivaizdu tai, kad tam tikrais atvejais paaiškinti, kaip migruoja priekabos, daug lengviau nei tai, kaip migruoja mokesčių mokėtojų pinigai.
Aišku, Rolandas Barysas, vienas rimčiausių Lietuvos leidėjų, gali įsižeisti, kad išdrįsome paminėti keletą įskaudinti galinčių faktų. Tačiau šių pavyzdžių tikslas nėra demonstruoti, kad jaučiamės kuo nors geresni. Tiesiog esame įsitikinę, kad jei „Verslo žinios“ kartu su mumis kovotų už skaidresnę žiniasklaidos verslo aplinką, tai sustiprintų kokybiškų žurnalų pozicijas, todėl sustiprėtų ir mūsų, ir „Verslo žinių“ redakcija. Dėl šios priežasties norisi paraginti veikti kartu, o ne siekiant įgyti trumpalaikių konkurencinių pranašumų.
XXX
Pilietiškumas – žmogaus pozicija, bet ne turinys, todėl būtent dėl turinio ir vyksta esminė kova. Nes tas, kuris sugeba įtikinti savo teisumu, nutiesia kelią, kuriuo tankai važiuoja be pasipriešinimo. Tikriausiai geriausias to pavyzdys – pastarieji įvykiai Ukrainoje, kurioje valstybinės pajėgos negalėjo išlaisvinti separatistų užimtų pastatų, nes jie prisidengė gyvais skydais. Piliečiai jais tapo dėl propagandos, o gal ir dėl finansinio suinteresuotumo, tačiau faktas tas, kad šiuo konkrečiu atveju jų pilietinis apsisprendimas tapo įrankiu, naudingu pavojingo diktatoriaus Vladimiro Putino rankose.
XXX
Galime pateikti labai daug pavyzdžių, rodančių „TNS LT“ atliekamų tyrimų kokybės trūkumus, tačiau jei Konkurencijos taryba ignoruoja monopolinių bruožų turinčios bendrovės elgesį, kuris, mūsų nuomone, žlugdo nepriklausomą žiniasklaidą ir stiprina kelias oligarchų grupes, situacijos pakeisti neįmanoma.
XXX
Kai kalbame apie „TNS LT“ tyrimų kokybę, galima rasti labai daug abejonių keliančių pavyzdžių, tačiau pateiksime tik tą, kuris leidybos pradžioje privertė detaliau analizuoti šiuos tyrimus. Pradėję leisti žurnalą, stengėmės pasiekti kuo gausesnę auditoriją, todėl visą ketvirtį spausdinome apie 27 tūkst. egzempliorių siekiantį tiražą ir jį išdalydavome įmonėms bei šeimoms, pristatydavome tiesiai į namus ir biurus. Tačiau „TNS LT“ tyrimai parodė, kad vieną mėnesį mūsų žurnalą perskaitė ar pervertė 0,4 proc. Lietuvos žmonių. Taigi, sprendžiant iš šių tyrimų, beveik pusę žurnalų žmonės net neatvertę išmetė.
Kad būtų aiškiau, kaip, remiantis „TNS LT“ tyrimais, skaitomi kiti leidiniai, pateiksime vieną pavyzdį. Dienraščio „Respublika“ praėjusio rudens tiražas buvo kiek didesnis nei 20 tūkst. egzempliorių, o šio dienraščio vieną numerį, „TNS LT“ duomenimis, skaitė 3,89 proc. Lietuvos žmonių. Beje, panašus šio dienraščio realaus tiražo ir „TNS LT“ reitingų santykis buvo ir tuo metu, kai 27 tūkst. žurnalo VALSTYBĖ numerių, anot „TNS LT“ tyrimų, skaitė 0,4 proc. Lietuvos žmonių.
Galima įvairiai bandyti aiškinti tyrimuose atsirandančias paklaidas ir stengtis išvengti įtarinėjimų, tačiau lyginant šiuos skaičius paaiškinti, kaip gali būti, kad leidinys, platinamas trečdaliu didesniu tiražu, gali turėti beveik dešimt kartų mažiau skaitytojų, tikriausiai neįmanoma. Nepaisant tokių įdomių „TNS LT“ tyrimų, šios bendrovės veikla ir toliau nesulauks konkurencijos skaidrumu turinčios rūpintis institucijos dėmesio. Ir ne tik todėl, kad tokie tyrimai, pakertantys nepriklausomų žiniasklaidos priemonių gyvybingumą, padeda stiprėti tokioms galingoms žiniasklaidos verslą kontroliuojančioms verslo grupėms kaip „MG Baltic“ ar „Respublikos“ leidinių grupė, tad atsakingiems biurokratams ką nors daryti paprasčiausiai labai baisu.
Nuotraukoje: žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS, šio straipsnio autorius.
2014.06.05; 10:42
