Lietuva pirmą kartą pralaimėjo bylą prieš pabėgėlius Europos Žmogaus Teisių Teisme. Prieglobsčio prašiusiai čečėnų šeimai su penkiais mažamečiais vaikais, kuri pasienyje buvo grąžinta į Baltarusiją, priteista sumokėti 22 tūkst. eurų kompensaciją.
Kaip komentare Eltai teigė Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė Lyra Jakulevičienė, antradienį Strasbūro teismo priimto sprendimo kaina – ne tik kompensacijai priteista suma, juolab kad pareiškėjai prašė dešimteriopai didesnės.
Kaip pabrėžė ekspertė, teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad Lietuva turi problemų pasienyje.
„Čečėnų šeimos byloje prieš Lietuvą priimtas sprendimas – pirmasis, kuomet mūsų valstybė pralaimi prieglobsčio prašytojų byloje. Be to, šis sprendimas – vienas iš keleto panašių, kuriuos Strasbūro teismas priiminėjo prieš skirtingas valstybes, kilus ginčui, ar privaloma į valstybės teritoriją priimti asmenį, kuris neturi dokumentų, galiojančios vizos, tačiau šalyje ieško prieglobsčio. Ar privalu tokius asmenis priimti, nepriklausomai nuo to, kokiu keliu atvyksta – jūra, sausuma, ar vis dėlto valstybės gali atstumti pabėgėlius pasienyje”, – komentavo prieglobsčio teisės specialistė.
Lietuvoje prieglobsčio prašiusi šeima buvo grąžinta į Baltarusiją. Kaip atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė, ši šalis nelaikoma saugia prieglobsčio prašantiems asmenims.
Kalbėdama apie bylos pralaimėjimo Strasbūre padarinius Lietuvai, Eltos pašnekovė jas siejo su platesne, bendra situacija Europoje, nes šiuo metu pabėgėlių ir apskritai migrantų klausimas ypač jautrus.
„Įvairios valstybės į ją reaguoja skirtingai: vengrai stato sienas, kitos valstybės bando atstumti pabėgėlius nuo sienos jūroje ar kitur pasienyje. Tačiau Strasbūro teismas šiuo klausimu labai nuoseklus – panašaus pobūdžio bylose konstatuojama, kad be vizos ar kitokių leidimų asmenys negali atvykti gyventi į kitos šalies teritoriją ir apsigyventi joje, bet atvejais, kai ieškoma apsaugos nuo persekiojimo kitoje valstybėje, laikomasi pozicijos, kad valstybių institucijos turi sudaryti galimybę tokiems asmenims pateikti prašymus likti šalyje. Jei pasiteisina, kad tokios apsaugos reikia, nuostata – leisti jiems likti šalyje”, – komentavo MRU profesorė.
Kaip pabrėžė prof. L. Jakulevičienė, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas – žinia Lietuvai, kad negalime apsistatyti sienomis.
„Taip, į šalį negalės patekti užsieniečiai, kurie tokios teisės neturi, tačiau ieškantiems apsaugos tokios galimybės vis dėlto turi būti sudarytos“, – konstatavo Jungtinių Tautų ir ES ekspertė pabėgėlių klausimais.
Prof. L. Jakulevičienei gaila, kad Lietuvai nepavyko taikiai susitarti su prieglobsčio prašytojais, kurie dėl žmogaus teisių pažeidimo kreipėsi į Strasbūro teismą.
„Teismo sprendimas labai aiškiai parodė, kad mes turime problemų pasienyje. Gal kartais nepagrįstai sekame kitų valstybių praktika, žiūrim, ką daro lenkai, vengrai, – valstybės, kurios gana kategoriškos migracijos, prieglobsčio klausimais, turint omenyje, kad ta pati čečėnų šeima Strasbūro teismui panašiu klausimu yra apskundusi ir Lenkiją“, – atkreipė dėmesį prof. L. Jakulevičienė.
Teisininkės įsitikinimu, Lietuva turi turėti aiškią savo poziciją dėl prieglobsčio prašytojų, nepaisant to, kad nemažai valstybių Europoje kategoriškai pasisako apie pabėgėlius ir ieško ne visada teisėtų būdų, kaip jų neįsileisti.
Prof. L. Jakulevičienės nuomone, Lietuva gali turėti ir turi neblogai veikiančias procedūras (sprendimai priimami greitai, jei nustatoma, kad asmuo pagrįstai prašo prieglobsčio, leidžiama jam pasilikti, jei ne – jis grąžinamas). „Bet jei pasienyje prieglobsčio prašantiems asmenims nesudaroma galimybė patekti į tas procedūras, minėta Lietuvos pažanga tarsi paneigiama“, – atkreipė dėmesį ekspertė.
ELTA primena, kad septynių asmenų čečėnų šeima – 1988 metais gimęs tėvas, 1994 metais gimusi motina ir penki jų vaikai – praėjusių metų pavasarį tris kartus bandė pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.
Lietuva pripažinta pažeidusi du Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius, susijusius su draudimu kankinti ir teise į veiksmingą teisinę gynybą. „Įstatymas neleidžia Valstybės sienos apsaugos tarnybai neįleisti į šalį užsieniečių, kurie pateikė prieglobsčio prašymus, o sprendimą dėl to, ar nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, priima Migracijos departamentas, ne Valstybės sienos apsaugos tarnyba“, – rašoma Strasbūro teismo sprendime.
Pasak Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjų, 2017 metų balandžio 16, gegužės 11 ir gegužės 22 dienomis neleidus pareiškėjams pateikti prieglobsčio prašymų ir išsiuntus juos į Baltarusiją, neįvertinus teiginių, kad jie susidurs su realia rizika būti grąžinti į Čečėniją, kur su jais bus netinkamai elgiamasi, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Lietuvos Vyriausybė ginčijo – neva čečėnai prieglobsčio pasienyje neprašė, tačiau Strasbūro teismas nurodo priešingai.
Bandžiusi į Lietuvą atvykti pirmą kartą šeima ant pasieniečių išduoto jiems dokumento, atsisakančio įleisti juos į šalį, parašė „Azul“ – Čečėnijos pabėgėlių naudojamą žodį prieglobsčio prašymui apibūdinti. Trečią kartą bandžiusi patekti į Lietuvą šeima padavė pasieniečiams prieglobsčio prašymą raštu.
Teismą įtikino čečėnų argumentai, kad prieglobsčio visus tris kartus jie pasiprašė žodžiu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentavo, kad nei Lietuvos įstatymai, nei tarptautinė teisė nereikalauja prieglobsčio prašymus pateikti kokia nors specialia forma.
Negavusi prieglobsčio Lietuvoje ir pasibaigus leidimui gyventi Baltarusijoje, čečėnų šeimai pernai vasarą teko grįžti į Rusiją. Ten vyras buvo sulaikytas. 2018 metų pradžioje šeima atvyko į Lenkiją, taip pat nesėkmingai bandė pateikti prieglobsčio prašymą, bet galiausiai laimėjo bylą Strasbūro teisme ir apsistojo šioje šalyje.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.13; 07:00
