Spaudos apžvalgos labai dažnai pradedamos būtent nuo bulvarinės spaudos publikacijų analizės. Ne tik Vokietijoje, bet ir kitose demokratinėse Europos Sąjungos šalyse.
Ten, kur nėra vadinamosios “geltonosios” spaudos, masinių informacijos priemonių tiražai gerokai kuklesni. Kuklesni ne tik todėl, kad didelius tiražus skaičiuojantys bulvariniai leidiniai pagerina bendruosius statistinius rodiklius. Mažesni dar ir todėl, kad žmonės, skaitantys bulvarinius leidinius, norom – nenorom pratinami skaityti ir rimtus, analitinius, literatūrinius leidinius.
Bet net jeigu žmogus visą savo gyvenimą skaito tik vieną vienintelį bulvarinį laikraštį, tai kur kas geriau, nei neskaityti jokio. Tie, kurie nekenčia bulvarinės spaudos ir norėtų, kad jos iš viso nebūtų, nepajėgia suvokti, jog bulvariniai laikraščiai ar internetiniai portalai taip pat suteikia svarbios, būtinos informacijos, nešančios visuomenei naudą. Jau vien dėl to, kad tramdo šalies politikus, aktorius, milijonierius.
Vadinamoji “geltonoji” spauda neabejotinai atkreipia visuomenės dėmesį ir į svarbius, žinotinus dalykus. Tegul ir ne visuomet tiesiogiai. Vaizdžiai tariant, bulvarinė spauda skatina visuomenę domėtis tuo, kas vyksta šalyje. Tokios nuomonės laikosi Matiasas Haine iš vokiško “Die Welt”. Be to, Matiasas Haine mano, jog kiekvienai demokratinei visuomenei geltonoji spauda tiesiog būtina, kadangi savo grubiomis priemonėmis ji atskleidžia itin kruopščiai slepiamas visuomenės ydas.
Kodėl, sakykim, kairieji taip nekenčia bulvarinių leidinių? Ogi todėl, kad vadinamoji “bulvarščina” – rimta konkurentė. Atėję į valdžią kairieji buvo pasiruošę auklėti tautą pagal savus principus – pateikdami tik kryptingai tendencingą informaciją. Štai čia ir atsirado bulvariniai laikraščiai, kurie apvertė aukštyn kojomis kairiųjų planus. Bulvarinė spauda rodo, kad ne viskas yra taip, kaip skelbia į valdžią atėjusieji.
Beje, į valdžią atėjusiųjų silpnybes bulvariniai leidiniai demonstruoja patraukliai, mat orientuojasi į spontaniškus minios jausmus. Taip mano straipsnio “Be bulvarinės spaudos demokratija taptų trapi” autorius M.Haine. Žodžiu, pasak autoriaus, pilnavertė, visaapimanti demokratija saugi tik tuomet, jei esama spaudos, kuri orientuojasi ir į minios jausmus, į žmogiškuosius instinktus.
Kad mus valdantys jausmai ir instinktai – ne visuomet patrauklūs, kalta juk ne bulvarinė spauda. Bulvariniai leidiniai visuomet buvo tas variklis, kuris plėtė “nuomonių įvairvę ir ją gynė”. Jeigu bulvarinis leidinys rengiamas profesionalų, kokybiškai, tai reiškia, kad jis – vertinga, būtina mūsų visuomenės dalis. Nes būtent bulvariniai leidiniai suteikia galimybę pareikšti savo nuomonę tiems, kurie be vadinamosios geltonosios spaudos neturi jokios kitos tribūnos. Tribūna suteikiama ne idėjiniu pagrindu, o remiantis komercine nauda. Šitaip teigia ponas M.Haine.
Kaip pavyzdį galima laikyti 1992-ųjų metų redakcinį pasitarimą laikraštyje “Berliner Zeitung”. Politinio skyriaus vadovas pateikė duomenis apie kasdien gatvėse atliekamas apklausas. Tąsyk buvo klausiama praeivių: “Trimis procentais pakeltas atlyginimas metalurgijos pramonės gamyklose – tai labai daug?” Tuometinis vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Kaijus Dikmanas, vėliau tapęs bulvarinio leidinio “Bild” redaktoriumi, pasakė: “klausimas suformuluotas neteisingai”. Gatvių praeiviams skirtas klausimas privalo skambėti šitaip: “Trys procentai – tai labai mažai?”
Knaisiotis po “apatiniais skalbiniais”, domėtis linksmybėmis ir nusikalstamu gyvenimu – pagrindinė bulvarinių leidinių žurnalistų duona. Bet šis pataikavimas žemiausiems instinktams gali tapti labai šauniu postūmiu gilesniems, prasmingesniems apmąstymams, tyrimams, analizėms. Bulvarinės spaudos istorija turi pavyzdžių, kaip keliais sakiniais apibūdintą negerovę pasigriebdavo solidūs, rimti, analitiniai leidiniai ir išpuoselėdavo iki rimtų, gilių žurnalistinių tyrimų. Bet jei bulvarinė spauda nebūtų atkreipusi dėmesio į tai, greičiausiai problemos nebūtų pastebėję ir analitikai iš padorių leidinių. Ar ne taip?
Nuotraukoje: Vokietijos bulvarinio leidinio „Bild” viršelis.
Parengta pagal “Die Welt” publikacijas.
2012.01.24
Galėčiau parašyti ,,Pagiriamąjį žodį” bulvariniams romanams, jie padarė iš manęs skaitytoją. Vaikystėje tokius radau, tokius ir skaičiau. Atsimenu tas knygas, kurias perskaičiusi, supratau, kad jos kitokioks, nustebau, bet nuo tada ir pradėjau skaitytojos kelią. Nemaišo ir bulvarinė– geltonoji spauda, greičiau -maišo- pretenzinga ir -nepanešanti- savo užmojų spauda, tikra banalybių karalienė…