Pakitusios lietuvių tapatybės ir istorinio sąmoningumo kontūrai kintančios europos kontekste (3)

Šiandieninio „Kito“ pasaulio kontūrų ieškojimas ir ieškotojai

Nuo XVI a. Europoje prasiveržė M. Liuterio ir A. Kalvino religinės minties reformos įsiūbuota revoliucija. Pasaulis ėmė laisvintis nuo dogmatikos, nuo tradicijos, varžiusių ne tik mintį, bet ir veiksmą. Kalbant filosofų kalba, mąstymas metėsi nuo gylio, nuo scholastikos į plotį ir racionalumą.

Mąstymas, sukoncentruotas į veiksmo racionalumą, į pragmatiką, žvelgiant iš prigimtinės lietuvių kultūros pozicijų, triuškinte triuškino senąjį, gal tūkstantmečius atlaikiusį Būties Ratą.

Pagreitis vis didėjo, laužė konstrukcijas, kurios buvo statytos ar tebestatomos „į gylį“, pagal „tradiciją“. Ilgainiui tie statiniai (kalbu toli gražu ne vien apie materialinius) įgavo naftalino kvapą ir muziejinį pavidalą. Racionalumas, skubėjimas ir kaita tapo vakarietiškos, t. y. Vakarų Europos (o tradiciniams lietuviams to „Kito“) gyvensenos ir demokratijos išraiška, etalonu.

Visai natūralu, kad praktiškumo ir skubos sklaida keitė intelektą, jo pobūdį. Nuo dvasinių, nuo amžinosiomis vadinamų vertybių intelektas pasuko, koncentravosi į technologijas, į daiktų ir paslaugų vartojimo kokybę, o taip pat į komunikavimą. Vakarų pasaulis ėmė vis labiau skubėti. Jis „puošėsi“ tarp savęs persipinančiomis, suaugančiomis finansinėmis, politinėmis, informacinėmis, žinoma, ir karinėmis jėgomis. Europietiškasis „kitoniškumas“, užmaišytas dar Romos imperijoje (senųjų lietuvių prigimtinei kultūrai buvęs svetimu), prasiveržė į visą pasaulį; apipynė, apraizgė jį pačiais įvairiausiais tinklais, pro kuriuos plito visai kitos prigimties syvai. Jie pasiekė ir tuos pasaulius bei pasaulėlius, kurie dar laikėsi ar bandė laikytis prigimtinės kultūros „gylio“.

Visuomenė, jos valstybinė raiška, dėmesį sukoncentravusi į „racio“, į tai, kas pragmatiška, atsiplėšė nuo gamtos, nuo gamtojauta grindžiamų socialinių santykių. Kartotė prarado prigimtinį sakralumą, žmonių jungties pagrindą… Netgi krikščioniškoji, vieno Dievo dogma nutolo nuo Absoliuto, nuo viską persmelkiančios Dieviškosios Substancijos. Veikiant „laisvai rankai“, jos skleistas sakralumas vis labiau panėšėjo į šoumeno ir mass media organizuojamus renginius.

Apskritai, to „Kito“ pasaulio, apie kurį aukščiau kalbėjome (kaip padedantį organizuoti lietuvių tautą, tobulinti ir įtvirtinti savąją tapatybę), vaizdas iš esmės yra ne tik pasikeitęs. Jis jau yra persmelkęs visą lietuvių tautos ir jos valstybės kūną.

Simptomatiška, kad Europos Sąjungos turininis (prisiimantis platesnes funkcijas) kūrimas sutapo su pagausėjusiais kritiniais balsais apskritai apie vakarų civilizacijai būdingas ydas. Pateiksiu tik keletą iškilesnių autoritetų, kurių paskelbtos publikacijos galėjo būti traktuojamos dvejopai: a) kaip užuominos apie galimą (laukiamą) ES gydomąjį poveikį; b) kaip įsigalėjusios ydos, kurios veiks ES atvirkščiai – komplikuos jos integracinį procesą, jauks jos tapatybę aplinkinio („Kito“) pasaulio akyse.

Štai tie keli veikalai ir jų autoriai, kurie pasirodė būtent XX–XXI amžių sandūroje (t. y. plečiantis ir savo šaknis suleidžiant Europos Sąjungai): „Rizikos civilizacija“ (U. Beck), „Nebesuvaldomas pasaulis“ (Z. Brzezinski), „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ (G. Soros), „Necivilizuota civilizacija“ (H. Kurnitski), „Žodiniai žaidimai“ (F. Lyotard), „Apgaulinga viltis“ (John Gray), „Žmogaus būklė“ (H. Arendt), „Tinklaveikos visuomenė“ (M. Castels) ir daugelis kitų. Dar prieš kelis dešimtmečius, „aptvarkius“ antrojo pasaulinio karo Europoje reikalus, atsiradus Europos Sąjungos konstrukcijai plačiai buvo skleidžiamos optimistinės vieningos Europos ir krikščioniškojo pasaulio nuotaikos. Nepasitvirtino. Kritinių balsų gausėja.

Žinoma, modernųjį pasaulį, vakarų civilizaciją lydinčias ydas kritiškai analizuoja ir daugelis lietuvių autorių. Dar prieš keletą dešimtmečių lietuvių mąstytojų (gyvenusių emigracijoje) paletė pasipuošė tokiais veikalais ir jų autoriais, kaip: A. Maceina („Kultūros tragizmas“), J. Girnius („Žmogus be Dievo“), V. Kavolis („Nužemintųjų generacija“).

Jau vėliau, sandūroje su besiplečiančia Europos Sąjunga pasirodė visas būrys filosofų, sociologų, politologų. Jie su neslepiamu nerimu analizuoja pasikeitusį, sparčiai kintantį pasaulį, ypač Lietuvos santykį su juo. Ar tauta pasiruošusi ir kaip pasiruošusi sąveikauti su tuo „Kitu“; ką ji laimėsianti ir ką ji prarasianti, susiliedama, susivienodindama su tuo „Kitu“. Iš šios krypties autorių pirmojoje eilėje galėtume įvardinti: Romualdą Ozolą (toms problemoms nušviesti parašiusį net visą ciklą knygų), filosofus: Vytautą Radžvilą, Krescencijų Stoškų, Saulių Arlauską, Vytautą Rubavičių; iš ekonomistų ypač savo veikalais išsiskiria Povilas Gylys, Kęstutis Jaskelevičius; iš sociologų: Irmina Matonytė, Gediminas Merkis, Z. Norkus… Kritišką mintį plėtojančių autorių įvardijimą reikia nutraukti jau vien dėl jų plataus ir platėjančio rato.

Tas „Kitas“ pasaulis ir lietuvis šiandien

Vakarų Europos ir lietuvio su ja santykis pasilieka dramatišku. Pasilieka dramatišku ne tik dėl aukščiau išvardintų aplinkybių. Dramatizmas susiformavo pačiame istorijos vyksme ir nūdien tampa pačią lietuvio širdį kankinančiu veiksniu. Lietuviui paskutiniai istorijos šimtmečiai buvo labai jau nepalankūs. O pastarasis šimtmetis (ypač prigimtį darkiusi sovietinė okupacija) vertintinas kaip pasiekęs dramatizmo apogėjų, gal net nebepagydomai įlaužęs tautos stuburą. Aptariamas dramatizmas yra nulemtas skirtingai susiklosčiusių senųjų kultūrų konteksto; pagaliau, kad ir nuo pačių lietuvių susiskaldymo, nuo į tautos organizmą įsimetusio savinaikos viruso.

Maža, bet labai išraiškinga detalė. Mes – lietuviai – skaitlingiausiai iš savo šalies emigruojanti, savo gyvybingiausiąją dalį kitiems atiduodanti tauta. O mūsų kaimynai estai – mažiausiai emigruojanti. Kitais parametrais irgi su jais negalime lygiuotis. Kodėl taip yra? Gana vaizdingą, įtikinamą atsakymą į suformuluotą klausimą pateiksiu. Štai, 2006 metais, t. y. jau po įstojimo į Europos Sąjungą, Estija priėmė naują savo valstybės konstituciją, kurios preambulėje skamba toks štai teiginys: „valstybė estų tautai turi užtikrinti ne tik gerbūvį, bet ir amžiną jos išlikimą pasaulyje…“ Ar ko nors panašaus galėtume tikėtis iš savo išrinktųjų? Matome vos ne atvirkštinį vaizdą: tylų pritarimą procesams ir saviesiems veiksmams, lemiantiems netgi spartėjantį tautos fizinį bei dvasinį nunykimą, o taip pat ir faktinį valstybės suverenumo praradimą.

Bendras lietuvio portretas dar teikiantis vilčių. Pasaulis dar pastebi lietuvio darbštumą ir valingumą. Pastebi ir net žavisi neeilinio, turtingo talento asmenybėmis: dainininkais ir tapytojais, muzikantais ir mokslininkais… Pastebi savitumą išsaugojusį gamtojautos ir išradingumo bruožą. Pastebi (ir net studijuoja) lietuvių kalbos archaiškumą, garsų sąskambio ir turinio ryšį.

Bet… mes, lietuviai, garsėjame ir nusikaltėliais; organizuotu nusikalstamumu ir neįveikiama sistemine ne tik finansine, bet ir politine korupcija. Garsėjame biurokratizuotos, beveidės valstybės apraiškomis; jau savųjų rankomis nusiaubtu kaimu…

Apie visa tai esu daug ir įvairiomis progomis rašęs. Ir apie tūkstantmečio laimėjimus ir pralaimėjimus.

Pasikartosiu teigdamas, kad iki moderniųjų ar supermoderniųjų laikų bet kurios tautos tapatybė išryškėdavo, formuodavosi ir kisdavo santykyje su kitu. Betgi „anais laikais“ ir abi puses buvo kur kas lengviau arba ir visai aiškiai identifikuoti. O dabar? Baisi painiava ne tik su sąveikaujančių subjektų charakteristikomis, bet ir su pačios sąveikos charakteristikomis, jų struktūromis, jų poveikio jėgomis ir pasiskirstymu. Nors trumpam meskime žvilgsnį į įvairiais įvardžiais vadinamas visuomenes, jau vien kurias sudėję į krūvą, susiduriame su aiškia geopolitine, geokultūrine ir kitokia mišraine.

Vartotojiška visuomenė. Viskas arba viskas tampa vartojamąja preke įskaitant moralę, politinius įsitikinimus, estetines vertybes. „Laisva rinka“ – aukščiausias idealas.

Žinių (arba informacijos) visuomenė. Ne tik pačios žinios čia bus bene svarbiausias komponentas. O jų kaupimas ir atranka; perdavimo, sklaidos būdas, technologijos ir jų kaita.

Liberalioji visuomenė. Skelbianti visiems garantines teises ir laisves. Siekianti iki minimumo sumažinti valstybės vaidmenį. Nekalbanti apie tradicijas, jų tęstinumą ir žmogaus pareigas.

Tinklaveikos visuomenė. Visi visuomenės nariai, patys įvairiausi jų segmentai, nepriklausomai nuo laiko ir atstumų, apipinti žiniasklaida, panašiais interesais, stereotipais ir likimu.

Migruojanti visuomenė. Visuomenės narys ar jų organizuota grupė laisvai keičia gyvenamąją vietą, profesinį darbą. Užgesęs arba prarastas moralinis įsipareigojimas Gimtinei, netgi savo Tėvynei.

Ateistinė visuomenė. Europoje plinta krikščioniškųjų tradicijų ignoravimas. Naujieji ES tvarkytojai į Europos Konstituciją, nenorėdami įžeisti musulmonų ir kitų, krikščionybės tęstinumo nebepripažįsta.

Įvardinau tik kelis variantus (pastarieji du mano pirmą kartą tik dabar viešai panaudoti). Visi jie, jų signatūros, jų poveikis sklinda į aplinką, tuo ar kitu laipsniu „apspinduliuoja“ socialinius subjektus: atskirus žmones, grupes, tautas. Vis labiau ryškėja abipusė, teisingiau pasakius, visuotinė spinduliuotė. Nyksta, niveliuojasi tautų tapatybės ir šį nunykimą šiandien ypač skatina Briuselio politikai.

Žvelgiant iš socialinės evoliucijos dėsningumų pozicijos, per didelės pastangos centralizuoti Europos Sąjungos gyvenimą jau dabar gimdo grimasas, gimdo nepasitenkinimą, nes prieštarauja vienam iš pamatinių Visatos egzistencijos imperatyvų – įvairovės išsaugojimo ir dermės tarp atskirų kūnų (makro ar mikro) imperatyvui. Tikrasis civilizacijos žavumas ir prasmingumas prasideda nuo atskiro individo, nuo šeimos, nuo atskiros gyvenvietės ar miesto, nuo atskiros tautos įvairumo, nuo partikuliarumo (išskirtinumo nuo „Kito“) ženklų. Visa tai yra neįkainuojamas kultūros ir civilizacijos lobynas.

Visiems aiški aksioma: bet kokią pažangą lydi neišvengiami praradimai. Jie didesni tuose kraštuose, tose šalyse, kurias ilgiau ir fundamentaliau siaubė istorijos skersvėjai. Mes, lietuviai, kaip tik tokiai šalių kategorijai priklausome. Kartu priklausome ir tiems, kuriems, anot V. Kavolio, būdinga vadinamoji „krizės asmenybė“. Gal ji nunykusi? Greičiausiai ne. Esu apie tai mąstęs ir rašęs.

Neįsileisdamas į ilgesnius akademinius svarstymus, skaitytojui pateiksiu tik anaip įvardintos „asmenybės“ potipius. Tai: tradicionalistas-etnokolektyvistas, pragmatikas (utilitaras), „simuliakras“ (simuliantas), marginalas ir „užribio klasės“ asmuo… Esu rašęs ir apie tuos nūdienos lietuvio nacionalinio tapatumo (portreto) bruožus, kurie, mano supratimu, nesiderina su tipiško, civilizuoto europiečio bruožais. Tačiau šiame lakoniško pobūdžio tekste nebedrįstu visų jų įvardinti. Bet vis dėlto atskirai išskirčiau vadinamąjį „kumečio sindromą“, arba kitaip išsireiškus – servilizmą. Tai – įsiteikinėjimo kitam, stipresniajam (pavyzdžiui, partiniam „bosui“, arba kad ir Briuseliui) bruožas.

Visi aukščiau minėti „krizės asmenybės“ potipiai, lygiai kaip ir nacionaliniai, negatyvumu paženklinti bruožai gali būti būdingi atskiroms žmonių grupėms. Bet gali būti tam tikromis proporcijomis priskirti atskiram individui, panašiai kaip iš prigimties įgytas sangviniko, choleriko, melancholiko mišinys su vienu iš tų bruožų, labiau dominuojančiu.

Jeigu jau prabilau apie lietuvio tapatybės negatyviuosius atspalvius, jų aprašymą, esu lyg ir priverstas (dėl lygsvaros) pastebėti ir tai, kad ne viena proga ir nemažai taip pat esu rašęs apie tautos saviteigos būvius istorijos ir civilizacijos erdvėje. Juos taip pat ryžtuosi įvardinti prieš tai pastebėjęs, kad ir jie, kaip dominuojantys, gali būti priskirti tam ar kitam istoriniam laikotarpiui. Bet gali būti suvokiami kaip gyvento ar gyvenamo laiko mišrūnai.

Tai būtų: Etnocentristinė saviteiga, Prisitaikančios egzistencijos būvis, Deformuotas gyvavimas, Irstantis buvimas, Supranacionalinis (virštautinis, superetnoso) būvis ir Palingenezinis būvis ir jo specifika. Pastarasis reiškia gyvybingą atsinaujinimą, modernizavimąsi užtikrinant savo tapatybės buvimą pasaulyje. Tokiam būviui labai artima mano jau „pagirta“ Estija ir ypač atšiaurioje saloje „pasimetusi“ Islandija. Kokiam egzistencijos būviui ar jų samplaikai mes, lietuvių tauta, priklausome – palieku spręsti pačiam skaitytojui.

Man daug kas patinka iš jaunosios kartos: ką jie ir kaip mąsto. Tie pastebėjimai teikia vilčių (ir net noro toliau, įveikiant savo fizines negalias, gyventi ir kurti). Štai keletas nuostabiai taiklių teiginių iš Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės teksto: „Lietuvių kalba islandų pavyzdžiu turėtų beveik visai atsikratyti tarptautinių žodžių“. Tačiau čia pat autorė pastebi, kad tiek liberaliosios, tiek ir kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų „imtų klykti, esą Lietuvoje prasidėjo filologinis „etninis valymas“…[1] Dar viena tos autorės mintis: „…radikalumo link krypstantis liberalizmas patiria neįtikėtiną transformaciją: draugiškumas etninėms mažumoms virsta neapykanta dominuojančiam etnosui, šiuo atveju – lietuviškumui ir viskam, kas užtikrina lietuvybės išsaugojimą, pavyzdžiui, valstybingumui.“[2] Pasakyta taikliai ir taupiai.

Galima būtų panašių pavyzdžių pateikti ir daugiau. Betgi, manau, ir šito atvejo pakanka.

Antroji dalis. Istorinio sąmoningumo labirintai

Mes, lietuviai – tauta, kuri niekada nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti. St. Šalkauskis

Istorija tuomet yra iki galo mąstoma, kai ji pasisuka pačia blogiausia įmanoma kryptimi. F. Dürerenmatt

Prologinės sentencijos

Kiekvienas istorinis laikotarpis – tai kryžkelė, prisodrinta pasirinkimo kančios. Kokią kryptį mums rinktis? Ar ji iš tiesų jau galutinai pasirinkta? Nuo mūsų nebepriklausoma? Tačiau toji pasirinkimo kančia taip pat yra ir mūsų dvasios, mūsų valingumo šaltinis. Dar daugiau: ne tik lokalios, bet ir visuotinės Europos kultūros atsinaujinimo šaltinis. Civilizacijos prasmingumo garantas.

Susidaro įspūdis, jog socialinė evoliucija ir ją lemiantys dėsniai nėra pavaldūs žmonėms. Netgi valstybių sąjungoms.

Nūdienos pasaulis vis ženkliau atplėšia žmogų nuo tėvų ir protėvių, nuo tradicijos, nuo gimtosios žemės, nuo istorinės atminties, nuo dorovinių įsipareigojimų. Mainais jam suteikiama laisvė judėti erdvėje ir kultūroje. Betgi kartu jam paliekama laisvė tapti neonomadu – žmogumi be Tėvynės. Netgi tapti zombiu… Todėl ir šioje istorinių faktų apžvalgoje į tautinę tapatybę (identitetą) žvelkime toli gražu ne tik kaip į savęs teigimą, bet ir į kaip pasaulio turtingumo, kaip jo universalumo atspindį. Kaip į bendros kultūros išsaugojimo ir jos turtinimo būdą.

Kuriantis žmogus – asmenybė ne tik ima iš pasaulio. Nemažiau svarbu tai, ką jis tam pasauliui duoda. Iš kokių šaltinių jis ima. Svarbu yra tai, kokie jame glūdi pradmenys, kokiu pavidalu alsuoja „jungiškieji archetipai“ – iš prigimties gelmių ateinantis protėvių kultūros alsavimas. Socialinė genetika – moksle vartojama sąvoka išreiškia tai, kokius užslėptus orientyrus, impulsus asmuo yra paveldėjęs. Kurie, priklausomai nuo aplinkybių, gali duoti to ar kito pobūdžio ataugas. Tarkim, lietuvis savo vaišingumu visada aplenks vokietį; o rusas savo impulsyvumu bei atvirumu – suomį ar estą. Japonas, susitikęs su europiečiu, neparodys iniciatyvos pokalbyje, jeigu tam žingsniui jo partneris nepademonstruos atitinkamo judesio.

Preambulė: publicistinė ir akademinė pozicija

Šį, gal ir įžūloką pasakojimą, liečiantį mūsų, t. y. lietuvių istorinį sąmoningumą, pradėsiu nuo konkrečiau apibrėžtų pavyzdėlių. Paskui, šiek tiek apšilus – ir nuo kai kurių akademinio pobūdžio postulatų.

Pasklaidę antrojo pasaulinio karo istorijos tomus, parašytus skirtingoms valstybėms atstovaujančių autorių, įsitikinsime, jog, regis, beveik nediskutuotini faktai ir įvykiai interpretuojami visai kitaip. Štai, ukrainiečiai, šventę Pergalės dieną anksčiau nei Maskva, skelbiasi, kad yra lygiateisiai su rusais, išplėšę sunkią karo su fašistine Vokietija pergalę.

Atsivertę rusų autorių parašytą minėto karo istoriją, vargu ar surastume bent kiek aiškiau, sistemiškiau išdėstytą pasakojimą apie tai, kad vos ne nuo karo su vokiečiais pradžios sąjungininkai sovietinei armijai teikė ne tik maistą (garsiąsias „tušonkas“ – puikiai pagamintus mėsos konservus ir kt.), ne tik aprangą, bet ir ginkluotę: karinius laivus, lėktuvus, patrankas, džipus, visureigius sunkvežimius („štadbekerius“) ir kt.

Per Baltarusijos TV kanalą rodė dokumentinį filmą apie toje šalyje labai gerbiamą istoriką Aleksandrą Pičetą – pirmąjį Baltarusijoje (Minske) 1921 metais įsteigto universiteto rektorių. Šis mokslininkas buvo pasišventęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės studijoms. Žinoma, komentavo mūsų dienų komentatoriai. Visi jie sugebėjo ne tik Vilnių (Vilno) įvardinti kaip baltarusių miestą, bet – savo nuostabai – neišgirdau nė iš vieno sąvokos „litovci“, t. y. lietuviai…

Mūsų jų sąmonėje lyg ir nėra, arba sąmoningai nutylima. Ta proga prisiminkime kad ir atstatytas LDK pilis, didikų: Radvilų, Sapiegų, Pacų, Tiškevičių ir kt. rūmus… Tai, kad baltarusiai (gudai) turi teisėtas pretenzijas į LDK paveldą – nesiginčysime. Bet vardan tiesos, lygiagrečiai turėtų būti įvardinami ir tos valstybės pradininkai lietuviai, jų kilmės kunigaikščiai. Dera čia pat pastebėti: LDK gyventojai, vadinami litvinais, sudarė gana vieningą politinę naciją, susidedančią ne tik iš ypač giminingos kultūros aukštaičių, sėlių, žemaičių, dzūkų, žiemgalių ir latgalių, bet ir jiems artimų gudų, iš vėliau ukrainiečiais pavadintų rusėnų.

Manau, kad tų dviejų pavyzdžių pakanka pagrindinio postulato (imperatyvo) suformulavimui: istorijos kūrimas (ir kurpimas) priklauso nuo kiekvienos save teigiančios tautos ir nuo ypač jos buvimą pasaulyje įtvirtinančios ir ginančios valstybės. Bet… šiandieninėje Lietuvoje didesnę paklausą turi tos ideologemos, kurios slopina, o ne stiprina nacionalinės valstybės ambicijas. Ne taip, kaip elgiamasi Lenkijoje. Ir visai ne taip, kaip antai rusų „putinistai“ teigia, jog Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis – „iskonno russkaja zemlia“ (teisėta rusų žemė). Argumentas tam teiginiui yra: Riurikas (Riurik) buvo maskvėnų valstybės pradininku, kilusiu būtent iš minėtos žemės… Bet jau vien to vardo antrasis skiemuo nurodo, kad jis buvęs net ne normanų, bet, ko gero, vakarinių baltų kilminguoju (kunigaikščiu). Galūnė „rikis“ ten reikšdavo poną, siuzereną, valdovą.

O dabar, mielas skaitytojau, jūsų žvilgsnį nukreipsiu akademinės minties link.

Istorika – mokslas apie istoriją, apie jos teorinių koncepcijų formulavimą ir empirikos (konkretybės) pateikimą. Istorika atsargiai pripažįsta žmogaus (istorijos tyrėjo) ribotas galimybes „prisikapstyti“ prie objektyvumu garantuotos tikrovės. Todėl istorikui ar kuriam kitam istorinių reiškinių interpretatoriui leidžiama užimti tam tikras subjektyvumo (laisvesnės interpretacijos) pozicijas. Istorika neatmeta tam tikrą autoriaus nuojautos, intuicijos laipsnį[3]. Žinoma, toks „subjektyvumas“ gali būti pateisinamas, jeigu jis gimsta dėka plataus akiračio (universalesnio žinojimo) ir pakankamai atsakingos (sąžiningos) autoriaus pozicijos. Tikslinga pastebėti ir tai, kad pati istorija nėra kokia nors pačių istorikų „nuosavybė“.

Epistemologija – mokslas apie pažinimą. Šioje mokslo srityje išryškėjusios dvi pagrindinės kryptys: reliatyvistinė epistemologija ir konstruktyvistinė. Pirmoji teigia, kad socialinis pasaulis (ir ne tik socialinis) iš esmės yra nepažinus. Kad gautas apie jį žinias reikia suvokti santykinumo, reliatyvumo, t. y. tam tikro jo nepažinumo ribose. O tai, kas pažinta ir teikiama, yra susitarimo dalykas.

Antroji – konstruktyvistinė epistemologija siūlo kiek kitokį pažinimo modelį: iš sukauptų istorinių ir socialinių žinių imti tai, kas sėkmingiau, naudingiau gali būti panaudota dabarčiai ir ypač konstruojant, numatant ateitį. Žinoma, čia pat susiduriame su klausimu: kokią (ir kieno) ateitį? Neįsileisdamas į tokio klausimo platesnį narpliojimą, iš karto skaitytojui atsakysiu: šioje apžvalgoje pasirenku antrąjį epistemologijos aspektą ir savo įžvalgas koncentruoju į lietuvių tautos, jos pagrindu sukurtos valstybės (valstybingumo) įtvirtinimą ir raidą visada didžiais prieštaravimais, skirtingais interesais kunkuliuojančiame pasaulyje. Pagrindinį pasakojimą (savąsias sociologines bei politologines įžvalgas) pateiksiu šiek tiek vėliau. Prieš tai manau tikslingu dar kai kuo šias įvadines mintis papildyti.

Istorijos išmanymas ir jos akligatviai

Istorijos žinojimas prilygintinas tiltui, kuris praeitį jungia su dabartimi ir ypač su ateitimi. Tas tiltas gali būti stabilus, tvirtas, atlaikantis pavasario potvynius. Bet gali būti silpnas, braškantis, po kiekvienos ženklesnės liūties vėl taisomas, ramstomas. Sekuliarizuotoje visuomenėje istorijos žinios atlieka ypatingą vaidmenį. Jos padeda ugdyti ir įtvirtinti žmogaus dvasinį pasaulį, formuoti jo vertybines orientacijas. Žvelgiant platesniu mastu istorinės žinios suartina tautas; jų bendravimą daro įdomesnį, turiningesnį, o dažnais atvejais – ir giminingesnį.

Europos Sąjungoje įvykę ir vykstantys tautinių (nacionalinių) tapatybių suvokimo poslinkiai, savotiška jų reikšmės rekonstrukcija leidžia ir mums atidžiau (gal ir drąsiau) pažvelgti į tų poslinkių gilumines šaknis. Verčia kitaip pažvelgti į savosios istorijos žinojimą, kitu rakursu ją įvertinti. Kitais žodžiais išsireiškus, verčia revizuoti (peržiūrėti, patikslinti) esamą (suformuotą, gal besiformuojančią) vadinamąją istorinę sąmonę ieškant joje klaidingumo (veikiančio dabartyje) požymių.

Jau iš aukščiau išdėstytų įvadinių minčių aišku, kad toli gražu ne kiekvienas mums pateiktas, mums žinomas istorinis pasakojimas yra grindžiamas teisingumą, objektyvumą atitinkančiomis žiniomis. Kažkas iš išminčių yra gana piktai prasitaręs: istorija, kuri pateikiama visuomenei, yra panaši į … prostitutę. Kad ji rašoma ir perrašoma priklausomai nuo valdžios užsakymo, nuo politikos galingųjų. Nuo kažko „Kito“, mums svetimo… Ir kad jų prieangiuose visada budi įsiteikiantieji. Tai – bendra taisyklė, pamatinis imperatyvas. Jam priversta paklusti vos ne absoliuti dauguma nepriklausomai nuo to, kuriam socialiniam sluoksniui ji priklauso.

Įdomu, ar pasaulio galingieji susimąsto, kur link veda vadintinos pertekline, klaidingos istorinės, socialinės, kultūrinės, etc. sąmonės sklaida? Ar nūdieną ištikusi moralinė ir politinė Europos krizė nebus klaidinančios sąmonės vaisius ir pati nebus prisidėjusi prie jos sklaidos? Europos moralinė, politinė krizė ir savaip besireiškiantis civilizacinis neįgalumas turi savo šaknis. Jas vardan ateities, vardan ateinančių į pasaulį (į atvirą pasaulį!) reikia rimtai, atmetant įsitvirtinusius įvairius kanonus bei prietarus, analizuoti.

O ir aplamai, giliau pamąsčius? Tauta, kuri praranda objektyvesnį savo istorijos išmanymą, gilesnį (objektyvesnį) jos suvokimą, praranda ir savo tęstinumo gilumines šaknis. Dar daugiau… Jos valstybingumo atramos, nesiekdamos, nesiremdamos į gilesnes uolienas, atsiduria „durpžemio sluoksnyje“. Pati valstybės konstrukcija tampa nebeatspari grybelio ar korozijos puolimui.

Taigi, šiame tekste dėmesį skirsime vienam kitam labiau konkretizuotam mūsų, t. y. lietuvių tautos ir jos valstybės istorijos epizodui, kurie, mūsų manymu, pakankamai akivaizdžiai byloja apie „klajojusią“ (ir gal „tebeklajojančią“) nevisavertę istorinę sąmonę. Nesunku surinkti įrodymų, kai lietuvių ir Lietuvos istorija Europai ir pasauliui pristatoma būtent iškreiptame, vienpusiame (tą „Kitą“ tenkinančiame) pavidale. Turime atvejų, kai tauta, jos valstybingumo istorinis siekis pavaizduojamas aiškiai menkinančiu pavidalu.

Tai liečia toli gražu ne vien mus: lietuvių visuomenę, jos politines struktūras ir ypač jaunimą. Tai liečia mūsų tapatybės Europoje pristatymą ir prisistatymą. Mes, mūsų protėviai ir jų giminaičiai – nenuginčijami europinės kultūros ir tapatybės subjektai. Prisiminkime kad ir LDK vaidmenį, kurio dėka Europa buvo išgelbėta nuo mongolų-totorių ordų veržimosi. O taip pat ir nuo militaristinės kryžiuočių valstybės įsitvirtinimo (!).

Klaidingos ar klaidinančios istorinių reiškinių interpretacijos ne tik menkina mūsų šalies prestižą, jos politinius sprendimus, ypač tuos, kurie susiję su tautos tęstinumu ir pačios valstybės integralumu (ir – jaunosios kartos emigracija!). Žiūrėkime atviresnėmis, labiau reginčiomis akimis. Klaidinančios, mums primestos interpretacijos sąmoningai ar ne, bet giliai įsigėrusios į tautos, visuomenės kūną, nematomo pelėsio pavidalu įsigeria ir į Europos Sąjungos karkasą (prisiminkime kad ir išsakytą popiežiaus Pranciškaus mintį apie paliegusią Europą).

grigas_romualdas_250Štai kodėl plačiau plėtojant problemą apie paradigminius šiuolaikinės Lietuvos visuomenės ir ypač apie šalies politinio elito mąstymo kontūrus, apie tų kontūrų konfigūracijas europinėje erdvėje, tiesiog privalu kritiškesniu žvilgsniu pažvelgti į tai, kas mums pristatoma vos ne kaip privalomi štampai, kaip istorinį ir pilietinį sąmoningumą įrėminantys teiginiai. Na, o tos kelios iliustracijos (faktai), kurias pamąstymams pateiksiu, atstovauja skirtingoms epochoms ir amžiams. Skaitytojas pats susigaudys, iš kur ir kaip tų faktų – įvykių interpretacijų šleifas skleidžiasi, kokį negatyvo šešėlį su savimi jis nešasi.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.01.24; 05:11

[1] Wittig-Marcinkevičiūtė, Eglė. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis. – Kultūros barai, 2013, 84 psl.

[2] Ten pat, 85 psl.

[3] Rüsen, Jörn. Istorika. – Vilnius, Margi raštai, 2007.

Prisijunkite prie diskusijos